Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Inos Kirkutienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjai L. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja L. P. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą (priimtas 2013 m. gruodžio 5 d. paduotas skundas, b. l. 25), kuriame prašo: 1) priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį; 2) įpareigoti atsakovą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą paskirto dydžio valstybinę pensiją; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 13–15). Taip pat prašo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą (b. l. 12). Paaiškina, kad Departamento sprendimu pareiškėjai nuo 2009 m. gruodžio mėnesio paskirta valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama sumažinta. Pareiškėjos valstybinė pensija sumažinta taikant nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėja remiasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai, taip pat Konstitucijos 52 straipsniu, 23 straipsniu ir aiškina, kad pareiškėjai turi būti grąžinta visa dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėta valstybinės pensijos dalis.

Pareiškėja teismo posėdyje palaikė skundą ir prašė tenkinti.

Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, atstovaudamas atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo atmesti (b. l. 27–28). Paaiškina, kad apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjai valstybinę pensiją vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir neturėjo jokio teisinio pagrindo elgtis kitaip. Pareiškėjos valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutarime buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Todėl sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai buvo mokama teisėtai ir pagrįstai.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) atsiliepime prašo skundą atmesti (b. l. 51–52). Paaiškina, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. perėmęs valstybinių pensijų Kalėjimų departamento pareigūnams mokėjimo funkciją VSDFV Vilniaus skyrius taikė galiojančio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (vadovavosi Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d., kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas valstybinių pensijų dydžio ribojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.) ir veikė teisės aktų nustatyta tvarka.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Skundas netenkinamas.

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai paskirta valstybinė pensija (b. l. 53) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta, t. y. perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (b. l. 30–31, 54–55). Pareiškėja su 2013 m. spalio 18 d. prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydama paaiškinti, kodėl jai nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neatstatyta sumažinta pensijos dalis, o mokama sumažinta, taip pat prašė pateikti duomenis apie nuo 2009 m. gruodžio 9 d. iki 2013 m. spalio 18 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 32). Kalėjimų departamentas 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 7S-893 paaiškino pareiškėjai apie jos valstybinės pensijos sumažinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. teisinius pagrindus, nurodė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl Kalėjimų departamentas neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip. Su minėtu raštu pareiškėjai pateikti duomenys apie nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės mėnesio neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 29–31). Analogiškai apie sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. teisinius pagrindus ir duomenis apie neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pateikė ir VSDFV Vilniaus skyrius (b. l. 38–39).

Taigi ginčas byloje kilo dėl pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl kreipimosi į teismą terminų.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, siekdama atgauti dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnis) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą, pažymėjo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pagal išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, sprendžiant, ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, t. y. ar nepraleido 3 metų procesinio termino, svarbi ne kreipimosi į instituciją su pretenzija dėl neišmokėtos valstybinės pensijos data, o kreipimosi į teismą data. Taip pat LVAT teismo išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje pažymėjo, kad, nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.

Iš faktinių aplinkybių matyti, kad dėl pareiškėjos sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo, o sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. kovo 20 d. (b. l. 18, 21). Pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2013 m. lapkričio 12 d. (tą dieną išsiuntė skundą teismui paštu). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėja kreipėsi praleidusi 3 metų procesinį terminą.

Remiantis nurodyta teismų praktika, 3 metų kreipimosi į teismą terminas yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.

Pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, paaiškindama, kad nors pirmą sumažintą valstybinę pensiją gavo 2010 m. kovo 20 d., tačiau kreipimosi į teismą terminą praleido dėl sveikatos būklės, nes serga onkologine liga, kuri paūmėja pavasarį ir rudenį (b. l. 12).

Teismas daro išvadą, kad procesinis skundo padavimo terminas atnaujintinas.

Asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso ir nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra nustatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies prasmę, specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte. Tai reiškia, kad pareiškėja 2010 m. kovo mėnesį gavusi pirmąją sumažintą pensiją, nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Taip pat Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pensijų gavėjai įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jiems kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 nurodytas aplinkybes pripažino objektyviomis kliūtimis laiku paduoti skundą teismui.

Teismas, įvertindamas tai, kad ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota tik minėtomis LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimis, atsižvelgdamas į pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, taip pat pareiškėjos sveikatos būklę (b. l. 22, 37), vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sprendžia, kad skundo padavimo teismui terminas atnaujintinas.

Dėl ginčo esmės.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjos valstybinė pensija sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (b. l. 30–31, 54–55).

2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Laikinasis įstatymas Nr. XI-537 įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d., išskyrus jo 16 straipsnį. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių pensijų įstatymą.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ribinis valstybinės pensijos dydis netaikomas valstybinių pensijų gavėjams, kurie kartu gauna valstybinę socialinio draudimo senatvės arba netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, taip pat valstybinių našlių ir našlaičių pensijų gavėjams.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Seimas 2012 m. gruodžio 20 d. priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. gruodžio 31 d., kurio 1 dalyje nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos valstybinė pensija ginčui aktualiu laikotarpiu buvo ribojama tik remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą pažymėjęs, kad Laikinajame įstatyme buvo nustatyta, jog jis taikomas tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (kilusi ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti. Be to, Laikinajame įstatyme Vyriausybei pasiūlyta parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (kilti ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, ir kad tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas); įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; kita vertus, valstybinių pensijų atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatavo, kad konstitucinė valstybės biudžeto samprata, inter alia konstitucinis biudžetinių metų institutas, suponuoja tai, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas turi būti koreguojamas mažinant pensijas, mažinti pensijas galima ne ilgiau kaip vieniems biudžetiniams metams; iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos.

Konstitucinis proporcingumo principas inter alia reiškia ir tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; tačiau diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo nuostatas priima laikinai ir nustato atitinkamą teisinį reguliavimą pensijoms, vertindamas valstybėje susiklosčiusią padėtį, t. y. kol objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, nustatomas sumažintų valstybinių pensijų teisinis reguliavimas. Įstatymų leidėjui kyla pareiga kiekvienais metais svarstant valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią situaciją ir įvertinti, ar turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos, nustatant tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą. Be to, kaip paminėjo Konstitucinis Teismas, lygiateisiškumo principas nėra pažeidžiamas, jeigu vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms būtų taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, viešuomenei reikšmingų tikslų ir tik tuo atveju, jeigu yra atsižvelgiama į konkrečias teisines aplinkybes, t. y. įvertinami asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai. Taigi dėl teigiamų visuomenei tikslų, vadovaujantis proporcingumo bei lygiateisiškumo principais, yra galimas skirtingas pensijų reglamentavimas. Valstybinio socialinio draudimo pensijos bei valstybinės pensijos (šiuo atveju – pareigūnų ir karių valstybinės pensijos) reglamentuojamos skirtingais įstatymais (atitinkamai: Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymas Nr. I-730 ir Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas Nr. I-549).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo teisėtas ir pagrįstas. Todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Nuo 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai mokama paskirto dydžio valstybinė pensija, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą mokėti paskirto dydžio valstybinę pensiją.

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pareiškėjos skundo, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Atnaujinti pareiškėjai L. P. skundo padavimo teismui terminą.

Pareiškėjos L. P. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.