Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio, teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Elenos Vainienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tomo Stelionio skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla Nr. 1-73-383/2016 perduota prokurorui, nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą baudžiamojo proceso pažeidimams pašalinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismui su kaltinamuoju aktu 2014 m. lapkričio 12 d. perduota baudžiamoji byla, kurioje S. Š. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį tuo, kad sovietinės okupacijos metu, būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnu – LSSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio operatyviniu įgaliotiniu, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, vykdydamas LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo N. D. parengtame ir LSSR VSK 4-osios valdybos viršininko J. O. bei LSSR VSK pirmininko pavaduotojo L. M. patvirtintame 1956 m. spalio 11 d. sulaikymo operacijos plane nurodytas užduotis, veikdamas kartu su sulaikymo grupių nariais – LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotoju N. D., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu J. K., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu A. G., LSSR VSK Kauno m. valdybos 4-ojo poskyrio viršininku A. Z., LSSR VSK 4-osios valdybos 3-ojo poskyrio vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu S. D., LSSR VSK 4-osios valdybos viršininku J. O., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu J. P., LSSR VSK 4-osios valdybos 3-ojo skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu V. L., LSSR VSK 4-osios valdybos 2-ojo skyriaus operatyviniu įgaliotiniu P. Š., LSSR VSK Kauno m. valdybos 7-ojo poskyrio operatyvinio įgaliotinio padėjėju D. A., laikotarpyje nuo 1956 m. spalio 11 d. 18 val. iki 1956 m. spalio 12 d. 9 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai judėjimo struktūros – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos pirmininką ir Gynybos pajėgų vadą, partizanų pulkininką A. R., slapyvardžiu „V.“, bei šio žmoną – partizanę B. M., slapyvardžiu „V.“, po to A. R. 1956 m. spalio 12 d. apie 14 val. buvo įkalintas LSSR VSK vidaus kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas, t. y. fiziškai sunaikintas kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai – narys, šią bausmę įvykdžius ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, o B. M., remiantis neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu, 8 metų terminui deportuota į SSRS RSFSR Kemerovo srities lagerį kaip atskiros nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai – narė. Tuo būdu S. Š. padėjo sovietų okupacinės valdžios atstovams A. R. ir B. M. atžvilgiu įvykdyti genocido veiksmus.

Nutartyje pažymėta, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 5 d. teisiamajame posėdyje priėmė protokolinę nutartį, kuria prokuroras buvo įpareigotas pateikti neginčijamus įrodymus, kad kaltinamasis S. Š. yra gyvas, tačiau prokuroras tokių įrodymų nepateikė. Remdamasis minėta Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pažyma, teismas padarė išvadą, kad yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas pagrindas, kuris baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisme daro negalimą. Nutartyje taip pat pažymėta, kad teismas negali nutraukti baudžiamosios bylos šiuo pagrindu (mirus kaltinamajam), kadangi nėra mirties liudijimo (įrašo apie mirties faktą), patvirtinančio kaltinamojo S. Š. mirtį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 449 straipsnio, reglamentuojančio fizinio asmens paskelbimo mirusiu tvarką, 2 dalį prokuroras turi procesinę teisę kreiptis teismą su pareiškimu dėl S. Š. paskelbimo mirusiu. Teismo nuomone, tik tokiu atveju būtų patvirtinta ar paneigta Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pažymoje konstatuota informacija apie kaltinamojo S. Š. mirtį.

Nutartyje taip pat nurodyta, kad 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 26 straipsnis reglamentuoja teisinį bendradarbiavimą dėl asmens pripažinimo nežinia kur esančiu, paskelbimo mirusiu ir mirties fakto nustatymo. Kauno apygardos teismo teigimu, civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos atitinkamos įstaigos turėtų bendradarbiauti ir suteikti duomenis apie S. Š.. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendime byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 35343/05), kurioje buvo pareikšti analogiški kaltinimai, nustatė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio pažeidimą (nėra bausmės be įstatymo). Kauno apygardos teismas nurodė, kad prokuroras turėtų iš naujo svarstyti, ar šioje baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinimai S. Š. neprieštarauja minėtam sprendimui. Teismo vertinimu, nurodyti pagrindai trukdo teismui bylą išnagrinėti iš esmės ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Prokuroras nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pažymoje pateikiami duomenys yra prieštaringi, nes nurodyta skirtinga kaltinamojo mirties vieta, be to, neįvardyti duomenų šaltiniai. Prokuroro teigimu, šioje pažymoje nurodyti duomenys neatitinka byloje esančių kitų iš oficialių šaltinių gautų duomenų, kurių patikimumu abejoti pagrindo nėra. Kaltinamasis S. Š. 1991 m. spalio 10 d. migracijos tarnyboje nurodė, kad išvyksta į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį, tačiau Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų pateikti duomenys paneigia minėtoje pažymoje nurodytas prielaidas apie S. Š. buvusią gyvenamąją vietą ir mirtį Rusijos Federacijoje. Prokuroras skunde nurodo, kad minėtoje pažymoje pateikti duomenys apie S. Š. mirtį Baltarusijos Respublikoje taip pat nepasitvirtino. Po šios pažymos gavimo prie bylos buvo prijungti duomenys, patvirtinantys, kad S. Š. gyvena Baltarusijos Respublikoje ir yra šios valstybės pilietis, jam yra išduotas pasas, nurodyta šio asmens gyvenamoji vieta, jo vardu yra registruotas telefono abonentas. Nors ikiteisminio tyrimo metu Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijos papildomus duomenis apie S. Š. pateikti atsisakė, 2015 m. lapkričio 20 d. Interpolo kanalais buvo gautas patvirtinimas, kad šis asmuo yra gyvas. Prokuroro teigimu, skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodyta, kad prokuroras tokių duomenų nepateikė.

Prokuroro teigimu, byloje yra kitų duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamasis nėra miręs. Byloje gauti dokumentai ir procesinių prievartos priemonių taikymo metu nustatyti duomenys patvirtina kaltinamojo buvusios sutuoktinės I. Š. išvykimus į Baltarusijos Respubliką, jos nuolatinį bendravimą telefonu su dukterimi B. Š. naudojantis Baltarusijos Respublikoje kaltinamojo S. Š. vardu registruotu telefono abonentu, kaltinamojo dukters ir sūnaus gautas vizas ir išvykimus į Baltarusijos Respubliką. Prokuroras, remdamasis kaltinamojo artimųjų pokalbių telefonu turiniu, nurodo, kad šie duomenys taip pat nepatvirtina kaltinamojo mirties fakto. Nustatyto kaltinamojo adreso Baltarusijos Respublikoje realumą ir tai, kad šiuo adresu gyvena būtent kaltinamasis bei jo buvusi sutuoktinė, patvirtina ir faktas, jog nurodytu adresu 2015 m. sausio 6 d. buvo pristatytas ir I. Š. pasirašytinai įteiktas Kauno apygardos teismo šaukimas (šaukiamo asmens šeimos nariui).

Prokuroras pažymi, kad minėtų bylos duomenų visuma paneigia skundžiamoje nutartyje cituojamos pažymos duomenis ir nesudaro pagrindo abejoti tuo, kad kaltinamasis S. Š. yra Baltarusijos Respublikos pilietis, jis yra gyvas ir gyvena šioje valstybėje, todėl Kauno apygardos teismo samprotavimai apie būtinumą byloje gauti šio asmens mirties liudijimą, inicijuoti procesą dėl asmens pripažinimo mirusiu, o taip pat apie teismui kylančias kliūtis priimti BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą procesinį sprendimą neturi faktinio ir teisinio pagrindo. Nepagrįstą išvadą apie kaltinamojo mirtį teismas padarė nepradėjęs įrodymų tyrimo byloje ir nepanaudojęs jokių procesinių galimybių pašalinti kilusias kliūtis sprendimui byloje priimti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro skundas tenkinamas.

BPK 254 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai nagrinėjimo teisme metu nustatoma, jog surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą, byla perduodama prokurorui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundžiama nutartimi Kauno apygardos teismas BPK 254 straipsnio 3 dalies pagrindu baudžiamąją bylą Nr. 1-73-383/2016 perdavė prokurorui nustatęs, kad buvo padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Padarydamas šią išvadą, teismas iš esmės rėmėsi byloje esančia Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pažyma, kurioje nurodyta, kad vykdant kaltinamojo S. Š. paiešką įvyko pokalbis su jo sūnumi S. Š., kuris pažymėjo, jog iš kitų asmenų girdėjo apie tėvo mirtį, tačiau šiuos asmenis įvardinti atsisakė, taip pat kad 2010 m. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamente buvo gauta nepatikrinta informacija, kad kaltinamasis buvo nužudytas Baltarusijos Respublikoje (galimai 1998-2000 m.) ir kad kaltinamasis S. Š. galimai yra miręs ir palaidotas Kaliningrade, Rusijos Federacijoje (t. 6, b. l. 170). Perduodamas bylą prokurorui, teismas nurodė, kad prokuroras nepateikė neginčijamų įrodymų, kad kaltinamasis yra gyvas, taip pat, remdamasis CPK nustatyta fizinio asmens pripažinimo mirusiu tvarka, pažymėjo, kad prokuroras turi teisę su pareiškimu kreiptis į teismą dėl S. Š. paskelbimo mirusiu. Teismo vertinimu, tik tokiu atveju būtų patvirtinti ar paneigti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento duomenys apie S. Š. mirtį. Skundžiamoje nutartyje pažymėta, jog civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos atitinkamos institucijos turėtų bendradarbiauti ir suteikti duomenis apie S. Š..

Skundžiamoje Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartyje padarytos išvados dėl S. Š. mirties yra nepagrįstos.

Sutiktina su prokuroro skundo teiginiu, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išimtinai rėmėsi vieninteliu bylos dokumentu – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pažyma. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamente gauta nepatikrinta informacija apie dvi skirtingas galimas S. Š. mirties vietas. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas disponuoja sudėtingomis techninėmis priemonėmis ir metodais, kurių pagalba gaunama pakankamai patikima informacija, nurodė, kad pateikta informacija patvirtina S. Š. mirtį, tačiau minėta institucija nepateikė S. Š. mirties liudijimo, kadangi ji neturi tokių įgaliojimų (t. 8, b. l. 100). Nurodyti teismo argumentai, susiję su šios pažymos patikimumu, yra akivaizdžiai prieštaringi. Be to, duomenis, kad kaltinamasis gyveno ir mirė Rusijos Federacijoje, paneigia byloje esantys Rusijos Federacijos atsakymai į 1993 m. birželio 29 d. ir 1999 m. birželio 21 d. teisinės pagalbos prašymus. Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos informavo, kad S. Š. Rusijos Federacijos duomenų bazėse kaip šios valstybės gyventojas nerastas (t. 5, b. l. 52-57, 71-72, 80-84). Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijos Interpolo kanalais taip pat pranešė, kad patikrintose Rusijos Federacijos duomenų bazėse jokios informacijos apie S. Š. nėra (t. 6, b. l. 148; t. 7, b. l. 34). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis S. Š. yra gyvas ir gyvena Baltarusijos Respublikoje. Kaip skunde nurodė prokuroras, byloje yra Interpolo kanalais iš Baltarusijos Respublikos gautos informacijos, kad S. Š. yra Baltarusijos Respublikos pilietis, jam išduotas šios valstybės piliečio pasas, kuriame nurodyta S. Š. gyvenamoji vieta, S. Š. vardu registruotas telefono abonentas, taip pat kad duomenų apie šio asmens mirtį nėra (t. 6, b. l. 160-165; t. 8, b. l. 65-66). Be to, nurodytus duomenis patvirtina ir kaltinamojo artimųjų pokalbių turinys bei kitos byloje nustatytos aplinkybės (t. 6, b. l. 115-120). Skundžiamoje nutartyje nepateikta jokių argumentų, kodėl šiais duomenimis nesivadovauta.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su Kauno apygardos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, trukdantys teismui nagrinėti bylą.

Pagal BK 3 straipsnio 3 dalį baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro BK normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis), tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis (100 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą (101 straipsnis), civilių trėmimą ar perkėlimą (102 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį nežmonišką elgesį su jais ar jų turto apsaugos pažeidimą (103 straipsnis), civilių ar karo belaisvių prievartinį panaudojimą priešo ginkluotosiose pajėgose (105 straipsnis), saugomų objektų naikinimą ar nacionalinių vertybių grobstymą (106 straipsnis), agresiją (110 straipsnis), draudžiamą karo ataką (111 straipsnis), uždraustų karo priemonių naudojimą (112 straipsnis), aplaidų vado pareigų vykdymą (113¹ straipsnis). Pagal BK 7 straipsnio nuostatas, asmenys atsako pagal BK, nesvarbu, kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta bei tai, ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus, kai padaro nusikaltimus, atsakomybė už kuriuos numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu. Prie tokių nusikaltimų priskiriami ir nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai (99–113¹ straipsniai).

Įstatymų leidėjas 2010 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XI-1269, kuris įsigaliojo 2010 m. gruodžio 31 d., BPK papildė 181 straipsnio 4 dalies, 187 straipsnio 3 dalies, 188 straipsnio 6 dalies, 218 straipsnio 8 dalies, 220 straipsnio 6 dalies nuostatomis, siekdamas baudžiamajame procese įtvirtinti galimybę realizuoti galiojančias materialinės baudžiamosios teisės normas, numatytas BK 3 straipsnio 3 dalyje ir BK 7 straipsnyje, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą tais atvejais, kai BK 7 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas įtariami padarę užsienio piliečiai yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, vengia atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar teismą, o užsienio valstybė, kurioje tokie asmenys slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo, atsisako išduoti tokius asmenis Lietuvos Respublikai, taip pat atsisako bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis, atliekant BPK 181 straipsnyje, 187 straipsnyje, 188 straipsnyje, 218 straipsnyje, 220 straipsnyje numatytus proceso veiksmus. Įstatymų leidėjas, papildydamas baudžiamojo proceso įstatymą minėtomis teisės normomis, suderino jas su kitomis BPK normomis, reglamentuojančiomis įtariamųjų bei kaltinamųjų teises baudžiamajame procese.

Iš bylos duomenų matyti, kad S. Š. kaltinamas 1956 m. padaręs BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 99 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Kaip minėta, byloje yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis S. Š. gyvena Baltarusijos Respublikoje ir yra šios valstybės pilietis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad įgyvendinant BPK 181 straipsnio 4 dalies, 187 straipsnio 3 dalies, 188 straipsnio 6 dalies, 218 straipsnio 8 dalies, 220 straipsnio 6 dalies nuostatas 2012 m. gruodžio 7 d., 2014 m. birželio 3 d., 2014 m. rugsėjo 2 d. ir 2014 m. spalio 22 d. buvo parengti bei išsiųsti Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijoms adresuoti teisinės pagalbos prašymai, kuriuose buvo prašoma Baltarusijos Respublikos piliečiui S. Š. pasirašytinai paskelbti pranešimą apie įtarimą, išaiškinti jam procesines įtariamojo teises, įteikti jam šaukimą atvykti į Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigą, patikslinti S. Š. gyvenamosios vietos adresą, įteikti jam nutartį, kuria jis pripažintas įtariamuoju, pasirašytinai įteikti jam pranešimą apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, įteikti kaltinamojo akto nuorašą ir jo vertimą į rusų kalbą ir kt., tačiau Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijos visus pateiktus teisinės pagalbos prašymus vykdyti atsisakė (t. 6, b. l. 182-198; t. 7, b. l. 6-7, 54-62, 85-92, 124-130, 142-143). Šios aplinkybės patvirtina, kad S. Š. procesinės teisės nebuvo pažeistos.

Be to, nagrinėjamu atveju nustačius, kad kaltinamasis S. Š. yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą, galima įžvelgti BPK 246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pagrindą nagrinėti bylą teisme kaltinamajam nedalyvaujant. Pastebėtina, kad pagal BPK 234 straipsnio 5 dalies 2 punktą byla kaltinamajam nedalyvaujant gali būti nagrinėjama ir tais atvejais, kai kaltinamojo buvimo vieta apskritai nėra žinoma. Iš bylos medžiagos nematyti, kad nurodyta galimybė buvo svarstoma.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs Kauno apygardos prokuratūros prokuroro skundą dėl iš esmės tais pačiais motyvais ir pagrindu priimtos Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutarties baudžiamąją bylą perduoti prokurorui baudžiamojo proceso pažeidimams pašalinti ir tyrimui papildyti, 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi nurodytą žemesniojo teismo nutartį panaikino ir baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti Kauno apygardos teismui. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdytų nagrinėti bylą iš esmės, nenustatyta, todėl nurodyta Kauno apygardos teismo nutartis pripažinta nepagrįsta ir neteisėta (t. 8, b. l. 20-26). Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartis įsiteisėjo jos priėmimo dieną ir, vadovaujantis BPK 346 straipsnio 1 dalimi, turėjo būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdoma, tačiau priimant skundžiamą nutartį į nurodytą BPK nuostatą ir toje pačioje byloje remiantis iš esmės tais pačiais argumentais priimtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį atsižvelgta nebuvo. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pažyma, kuria skundžiamoje nutartyje rėmėsi Kauno apygardos teismas, buvo gauta dar 2010 m., t. y. anksčiau nei priimta minėta Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, kurią panaikino Lietuvos apeliacinis teismas. Teismai pagrįstai į nurodytą pažymą neatsižvelgė, nes, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, matyti, kad pažymoje pateikti duomenys nėra aktualūs ir patikimi. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kauno apygardos teismas skundžiamoje nutartyje konstatuodamas, jog pažymoje pateikti duomenys yra pakankamai patikimi, šiais duomenimis nesivadovavo ir perdavė bylą prokurorui pažeidimams pašalinti. Taigi Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta pažeidžiant minėtą BPK 346 straipsnio 1 dalį ir grindžiama prieštaringais motyvais, negali būti laikoma teisėta.

Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, spręstina, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis, kuria baudžiamoji byla Nr. 1-73-383/2016 perduota Kauno apygardos prokuratūros prokurorui, nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą trūkumams pašalinti, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turi būti panaikinta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla Nr. 1-73-383/2016 perduota Kauno apygardos prokuratūros prokurorui, nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą baudžiamojo proceso pažeidimams pašalinti, ir perduoti bylą nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.