Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Durga“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Vilniaus teritorinė muitinė, atsižvelgdama į tyrimo metu surinktą informaciją, pateiktus dokumentus bei į terminą, nurodytą 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, 77 str. (a) punkte (septyni mėnesiai nuo paskutinės dienos, kurią prekės turėjo būti pateiktos paskirties muitinės įstaigai), vadovaudamasi (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalimi, konstatavo, kad muitinio tranzito procedūra, vykdyta pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 22LTVK200000078C61 (2022 m. gegužės 26 d.) nebaigta ir procedūros vykdytojo pareigos, numatytos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalyje, neįvykdytos, t y. prekės nepristatytos į paskirties muitinės įstaigą. Apie tai Vilniaus teritorinė muitinė 2022 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. (8.1/14)-2V-9796 informavo procedūros vykdytoją.

Už tinkamai neįvykdytą Sąjungos tranzito procedūrą Vilniaus teritorinė muitinė 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 18KP-14-602 procedūros vykdytoją UAB „Durga“ pripažino skolininku muitinei ir jo atžvilgiu įregistravo 2 138 Eur muito, 40 516 Eur PVM, 10 Eur muito delspinigių, 1 093 Eur PVM delspinigių mokestinę prievolę bei už padarytą pažeidimą skyrė 4 266 Eur baudą, iš viso 48 023,00 Eur.

Su Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu UAB „Durga“ nesutiko ir įstatymų nustatyta tvarka minėtą sprendimą apskundė Muitinės departamentui, kuris, išnagrinėjęs skundą, 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. IAE-185 muitinės sprendimą patvirtino.

Teismas, analizuodamas tranzito procedūros pripažinimo įvykdyta teisinį reglamentavimą, pažymi, jog pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies (a) punktą Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. Pagal SMK 215 straipsnio 2 dalį muitinė pripažįsta tranzito procedūrą įvykdyta, kai palyginusi išvykimo muitinės įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali nustatyti, kad procedūra užbaigta teisingai. Vadovaujantis SMK 134 straipsnio 1 dalimi, į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos ir gali būti tikrinamos. Ne Sąjungos prekės lieka muitinės prižiūrimos tol, kol pasikeičia jų muitinis statusas, arba kol jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinamos.

Vadovaujantis SMK įgyvendinimo taisyklių 312 straipsnio, 1 dalimi, reglamentuojančio alternatyvius Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymus, Sąjungos tranzito procedūra laikoma užbaigta tinkamai, jei procedūros vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų, kuriuose identifikuojamos prekės: a) paskirties valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba pristatytos įgaliotajam gavėjui, kaip nurodyta Kodekso 233 straipsnio 4 dalies b punkte; b) valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą arba muitinės dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos; c) muitinės dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra; d) trečiojoje šalyje išduotą antspauduotą arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą.

SMK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma, inter alia (be kita ko): (a) bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinuoju saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje; (b) bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su prekių galutiniu vartojimu Sąjungos muitų teritorijoje. Pagal 79 straipsnio 3 dalies (a) punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą šio straipsnio 1 dalies (a) ir (b) punktuose nurodytais atvejais skolininku laikomas asmuo, kuris privalėjo įvykdyti atitinkamas pareigas.

Bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad Kaliningrado muitinės rašte Nr. 63-02-I5/0035S (2022 m. liepos 25 d.), adresuotam Rusijos įmonei OOO “Točka rosta” buvo pranešta apie krovinio įvežimą į Kaliningrado sritį pagal tranzito deklaraciją Nr. l 1216404/260522/00149965 (2022 m. gegužės 26 d.), tačiau pati deklaracija Vilniaus teritorinei muitinei nebuvo pateikta. Vilniaus teritorinė muitinė nurodė, jog pateiktas Kaliningrado muitinės raštas neatitiko Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateikiamiems dokumentams keliamų reikalavimų, nes raštas buvo skirtas Rusijos įmonei „Točka rosta“, kuri nenurodyta tranzito deklaracijoje nei kaip prekių siuntėja, nei kaip gavėja taip pat tranzito deklaracijos tikrumas nebuvo patvirtintas, Kaliningrado muitinės kompetentingos institucijos, o kitų alternatyvių Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo įrodymų, numatytų SMK 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse pareiškėja nepateikė. Be kita ko, pareiškėjos pateikti CMR be numerio su Kaliningrado srities muitinės antspaudais, sąskaitos nebuvo laikytini muitinės dokumentai, t. y. nėra tie įrodymai, kurie tiesiogiai patvirtino tinkamą tranzito procedūros užbaigimą. Esant šioms aplinkybėms, tiek teritorinė, tiek centrinė muitinė bei Komisija (kuri patvirtino muitinių sprendimus) konstatavo, jog prekės, kurios buvo gabenamos pagal (2022 m. gegužės 26 d.) tranzito deklaraciją T1 Nr. 22LTVK200000078C61 nebuvo pateiktos muitinės įstaigai ir per nustatytą terminą joms įforminta muitinės tranzito procedūra nebuvo užbaigta, todėl laikė, kad ne Sąjungos prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros ir tuo pagrindu pagal SMK 79 straipsnio 1 dalį atsirado importo skola muitinei, o pareiškėja būdamas tranzito procedūros vykdytoja, buvo pripažinta skolininke muitinei (SMK 79 straipsnio 1 dalies (a) punktas).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Bylos duomenys patvirtina, jog šiuo atveju Vilniaus teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas bei vėliau jų sprendimus tikrinusi Komisija pagrįstai sprendė, kad pateikti pareiškėjos dokumentai neatitiko Įgyvendinimo reglamento 312 straipsnio 1 ir 2 dalyse pateikiamiems dokumentams keliamų reikalavimų. Šiuo atveju tinkamam muitinės tranzito procedūros užbaigimui pagrįsti turi būti gautas Rusijos Federacijos muitinės įformintos deklaracijos originalas arba šio dokumento kopija, kuri tinkamu įrodymu apie užbaigtą tranzito procedūrą laikoma tik tuo atveju, kai šis dokumentas yra patvirtintas gavėjo šalies muitinės antspaudu, tačiau Vilniaus teritorinei muitinei tokių dokumentų nebuvo pateikta.

Atkreiptinas dėmesys, jog 2023 m. birželio 16 d. pareiškėja teismui pateikė papildomus dokumentus ir paaiškinimus. Pareiškėja pažymi, kad jai pavyko gauti Rusijos Federacijoje išduotus muitinės ir trečiojoje šalyje išduotus antspauduotus bei muitinės patvirtintus dokumentus, t. y. 2023 m. vasario 28 d. Rusijos Federacijos Kaliningrado srities muitinės raštą Nr. 63-02-15/00188 su vertimu į lietuvių kalbą, OOO „Točka Rosta“ 2023 m. vasario 22 d. kreipimasį su vertimu į lietuvių kalbą, Muitinės dokumentą Nr. 11216404/260522/0149965 su originaliu Rusijos Federacijos Kaliningrado srities muitinės anspaudu, Muitinės dokumentą Nr. 11216404/260522/0149967 su originaliu Rusijos Federacijos Kaliningrado srities muitinės anspaudu, originalų CMR važtaraštį B/N, originalų CMR važtaraštį B/N bei transporto priemonės Nr. 10012160/260522/0022324 atvykimo patvirtinimą.

Šiuo aspektu paminėtina, jog Vilniaus teritorinė muitinė priimdama 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą, Muitinės departamentas priimdamas 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą bei vėliau Komisija priimdama 2023 m. vasario 14 d. sprendimą, patvirtindama minėtus muitinių sprendimus, neturėjo 2023 m. birželio 16 d. pareiškėjos teiktų teismui dokumentų.

Taigi, pagal nurodytą teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą (SMK 312 straipsnio 1 dalis) pareiga įvertinti dokumentus dėl Sąjungos tranzito procedūros užbaigimo ir priimti tuo klausimu sprendimą įstatymo yra numatyta muitinei, o ne teismui, todėl nagrinėjant bylą teisme šalių pateikti dokumentai negali būti vertinami, kol dėl jų nepasisakė kompetentinga šio pobūdžio sprendimus priimti institucija. Pareiškėjos pateikti nauji dokumentai į bylą buvo pateikti po skundžiamų Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo, Muitinės departamento 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimo bei Komisijos 2023 m. vasario 14 d. sprendimo apskundimo teismui.

Svarbu paminėti, jog Muitinės departamento atstovas teismo posėdžio metu taip pat pabrėžė, jog šiuo atveju yra pagrindas panaikinti ginčijamus sprendimus ir įvertinti naujai pateiktus dokumentus.

Konstatavus, kad įvertinti ar mokestinė atsakomybė (Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėja pripažinta skolininke muitinei ir jos atžvilgiu įregistruota 2 138 Eur muito, 40 516 Eur PVM, 10 Eur muito delspinigių, 1 093 Eur PVM delspinigių mokestinę prievolė bei už padarytą pažeidimą skirta 4 266 Eur bauda, iš viso 48 023,00 Eur) pareiškėjai buvo pritaikyta teisėtai ir pagrįstai įmanoma tik įvertinus naujai pareiškėjos pateiktus dokumentus (Rusijos Federacijoje išduoti muitinės ir trečiojoje šalyje išduoti antspauduoti bei muitinės patvirtinti dokumentai), teismas sprendžia, jog yra pagrindas panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą, Muitinės departamento 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą bei Komisijos 2023 m. vasario 14 d. sprendimą ir klausimą grąžinti viešojo administravimo subjektui nagrinėti iš naujo, t. y. tenkinamas pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Tai atitinka paminėtą teismų praktiką, netoleruojančią, kad teismas imtųsi viešojo administravimo funkcijų bei išspręstų klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai.

Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, kad jame netinkamai išdėstyti jo priėmimo motyvai ir/ar neįvertinti atitinkami duomenys, nereiškia, jog viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (LVAT 2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2008/2013, 2014 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-120/2014).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjos skundas tenkinamas, todėl sprendžiamas pareiškėjos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Pareiškėja prašo teismo priteisti jos naudai iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Į bylą pateikta 2022 m. lapkričio 9 d. atstovavimo sutartis, pateikta 2023 m. sausio 31 d. darbų ataskaita bei ją pagrindžianti PVM sąskaita-faktūra Nr. HIT1471 (786,50 Eur) ir Swedbank 2023 m. vasario 9 d. mokėjimo nurodymas, 2023 m. vasario 28 d. darbų ataskaita bei ją pagrindžianti PVM sąskaita-faktūra Nr. HIT1532 (1 573 Eur) ir Swedbank 2023 m. kovo 7 d. mokėjimo nurodymas, 2023 m. kovo 31 d. darbų ataskaita bei ją pagrindžianti PVM sąskaita-faktūra Nr. HIT1612 (943,80 Eur) ir Swedbank 2023 m. balandžio 5 d. mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, kad pareiškėja 2023 m. vasario 20 d. sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio. Viso bendrai: 3 326,30 Eur (su PVM).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte įtvirtinta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Rekomendacijų 7 punkte rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių, toliau – ir VDU). Pagal Rekomendacijų 8 punkto nuostatas maksimalus užmokesčio dydžio koeficientas už ieškinį yra 2,5 (8.2 punktas); už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, – 0,4 (8.16 punktas); už kitų, nei nurodyta šių rekomendacijų 8.16 punkte, dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą (išskyrus dokumentus, kuriais šalinami procesinių dokumentų trūkumai) – 0,1 (8.17 punktas); už kiekvieną paklausimą renkant bylai reikalingus įrodymus – 0,01 (8.18 punktas); už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1 (8.19 punktas); kitų teisinių paslaugų, nenurodytų šių rekomendacijų 8.1–8.19 punktuose, teikimo valandą – 0,1 (8.20 punktas).

LVAT, aiškindamas pirmiau nurodytas nuostatas, pažymėjo, kad proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS(525)-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS(492)-153/2013).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas; teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (LVAT 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-1330-556/2015). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-763-438/2021); tai reiškia, kad teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (LVAT 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1308-492/2016). Teismui, sprendžiančiam dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pralaimėjusios šalies, esminės įtakos neturi pats susitarimas tarp atstovaujamojo ir atstovo dėl atstovavimo išlaidų dydžio, – sutarties šalys gali neribojamos susitarti dėl išlaidų sumos bei jų atlyginimo tvarkos, tačiau teismas iš pralaimėjusios šalies priteisia tik būtinas, realias ir pagrįstas išlaidas (LVAT 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1308-492/2016).

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (LVAT 2018 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-207-520/2018; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-763-438/2021). Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo; jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia; tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (LVAT 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-763-438/2021).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintinas, tačiau tenkintinas dėl to, kad atsirado pagrindas įvertinti naujai pateiktus dokumentus, kurių muitinė (Vilniaus teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas) priimdama ginčijamus sprendimus neturėjo ir negalėjo įvertinti, t. y. kad naikinami institucijų sprendimai yra priimti ne dėl to, kad institucijų veiksmai, priimant ginčijamus sprendimus buvo pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais, taip pat vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog yra pagrindas pareiškėjos prašomą priteisti sumą 3 326,30 Eur už advokato suteiktas teisines paslaugas sumažinti 50 proc., t. y. iki 1 663,15 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Durga“ skundą tenkinti.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. S-2023/20 (7-178/2022).

Panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 1AE-185.

Panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 18-KP-14-602.

Įpareigoti Vilniaus teritorinę muitinę atlikti naują tyrimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Durga“ muitinio tranzito procedūros, vykdytos pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 22LTVK200000078C61 (2022 m. gegužės 26 d.).

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Durga“ iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1 663,15 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus šešiasdešimt tris eurus ir 15 euro centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.