Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-04-28 · Administracinė byla Nr. P-663-39-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-04-28
Bylos Nr.
P-663-39-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Edvardas Sinkevičius (pran.)
Atsakovas
Muitinės departamento, Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, Kauno teritorinei muitinei
Pareiškėjas
UAB „Jono ratai“
Kategorijos
  • 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P 15 - 39 / 2005Procesinio sprendimo kategorija 66.11; 66.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. balandžio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Muitinės departamento prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11 – 790 / 2005 pagal pareiškėjo UAB „Jono ratai“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos ir Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB ,,Jono ratai“ skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2004 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. KM19/25-1913 ,,Dėl importo mokesčių perskaičiavimo“ ir Muitinės departamento 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 1A-18.5-397. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovai ginčijamuose sprendimuose vadovavosi teisės aktais, kurie jų priėmimo dieną buvo netekę galios, t. y. Muitų tarifų įstatymas, Vyriausybės 1997 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 268 ,,Dėl prekių eksporto ir importo reguliavimo Lietuvos Respublikoje tvarkos“ neteko galios nuo 2004 m. gegužės 1 d., o Muitinės departamento direktoriaus 2001 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 389 patvirtinta Preferencinių importo muitų taikymo tvarka – nuo 2004 m. birželio 20 d. Muitinės įstatymo 96 straipsnio 2 dalis numato, kad mokestinės prievolės, susijusios su importo ir eksporto muitais ir atsiradusios Lietuvos Respublikoje iki 2004 m. balandžio 30 d., privalo būti įvykdytos vadovaujantis jų atsiradimo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais. UAB ,,Jono ratai“ mokestinė prievolė atsirado jau po 2004 m. balandžio 30 d., todėl minėti teisės aktai buvo taikyti nepagrįstai. Muitinės departamento sprendime nurodyta, jog Vokietijos muitinė nepatvirtino prekių judėjimo sertifikatuose EUR. 1 Nr. L 537666 (2001 m. balandžio 7 d.), Nr. L 537678 (2001 m. balandžio 20 d.), Nr. L 537675 (2001 m. balandžio 20 d.), Nr. L 537679 (2001 m. balandžio 20 d.), Nr. L 537665 (2001 m. balandžio 7 d.) nurodytų automobilių kilmės. Neaišku, kokiais įrodymais remiantis prekių judėjimo sertifikatai pripažįstami neturinčiais juridinės galios. Kartu su EUR. 1 buvo pateikta ir automobilio gamintojo pažyma, patvirtinanti automobilio kilmę, bei eksporto deklaracija, o visi užpildyti ir muitinei pateikti dokumentai atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir buvo priimti preziumuojant, kad jie užpildyti tinkamai. Atsakovai sprendimuose nenurodė norminio teisės akto punkto, pagal kurį sertifikatai būtų pripažinti netinkamais ir negaliojančiais. Muitinės departamentas pagrįstai panaikino priskaičiuotus delspinigius ir paskirtas baudas, tačiau nepagrįstai paliko galioti likusią Kauno teritorinės muitinės 2004 m. spalio 14 d. sprendimo dalį dėl muitų ir pridėtinės vertės mokesčio perskaičiavimo bei mokestinės prievolės įregistravimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad Marijampolės teritorinėje muitinėje UAB ,,Jono ratai“ iš Vokietijos importuotiems lengviesiems automobiliams 2001 m. balandžio 10 d. buvo įforminti bendrojo dokumento importo rinkiniai ir apskaičiuoti mokesčiai. Įmonei pateikus prekių judėjimo sertifikatus, Marijampolės teritorinės muitinės 2001 m. gegužės 14 d. sprendimu buvo pritaikytas preferencinis muito tarifas ir perskaičiuoti mokesčiai. Pateikus sertifikatus Muitinės departamentui, pastarasis kreipėsi į Vokietijos muitinę, prašydamas patvirtinti, ar sertifikatuose nurodytos prekės atitinka Europos sutartyje, steigiančioje asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės (toliau - Sutartis), numatytus kilmės reikalavimus, tačiau ši pranešė, jog negali patvirtinti automobilių kilmės. Apie tai buvo informuota Kauno teritorinė muitinė, kuri 2004 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. KM19/25-1913 importuotiems automobiliams pritaikė 10 procentų autonominio muito tarifo normą, perskaičiavo importo mokesčius. Teigė, jog įmonei pagrįstai panaikinta teisė į preferencijas, teisės aktų nustatyta tvarka neįrodžius prekių kilmės dėl informacijos, būtinos nustatant preferencinės prekių kilmės statusą arba jį įrodančio dokumento tikrumą, trūkumo. Pareiškėjas klysta dėl sprendimuose minimų teisės aktų negaliojimo, nes pagal Muitinės įstatymo 96 straipsnio 2 dalį mokestinės prievolės, susijusios su importo ir eksporto muitais ir atsiradusios Lietuvos Respublikoje iki 2004 m. balandžio 30 d., privalo būti įvykdytos vadovaujantis jų atsiradimo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, o pagal Mokesčių administravimo įstatymo 168 straipsnio 1 dalį iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos ir neužbaigtos mokesčių administravimo procedūros užbaigiamos pagal jų pradėjimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas.

Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad sprendimuose išvardinti teisės aktai taikytini ginčui, nes vadovaujantis Muitinės kodekso 66 straipsniu muitinės deklaracijos priėmimo muitiniam tikrinimui data remiamasi nustatant muitinės procedūros, kuriai deklaruotos prekės, atlikimo terminus ir taikant kitas jos vykdymo tvarką reglamentuojančias įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas. Pabrėžė, jog muitinė vadovavosi įforminant deklaraciją galiojusiais teisės aktais. Argumentas, jog nežinoma, kuo remiantis prekių judėjimo sertifikatai pripažinti neturinčiais juridinės galios, nepagrįstas, nes bendrovė nepareiškė noro susipažinti su Vokietijos muitinės pateiktu atsakymu. Netikėti gauta informacija nėra pagrindo, kadangi Vokietijos muitinė yra oficiali valstybės institucija, atlikusi sertifikatuose nurodytų automobilių kilmės tyrimą. Nors pareiškėjas teigė, kad visi užpildyti ir muitinei pateikti dokumentai atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus, tačiau skundžiamu atveju preferencijų panaikinimo priežastis nėra klaidingai užpildytas sertifikatas ar jo pripažinimas negaliojančiu, o atlikus patikrinimą prekių kilmės nepatvirtinimas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. kovo 3 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas nurodė, kad sprendžiant bylą reikia vadovautis Muitinės kodeksu ir kitais teisės aktais, galiojusiais iki 2004 m. balandžio 30 d. (Muitinės įstatymo 96 straipsnio 2 dalis). Muitinės procedūrai, kuri apima ir vėlesnius tikrinimus (Muitinės kodekso 77 straipsnio 3 dalis), mokestinė prievolė, susijusi su bendrųjų dokumentų Nr. 1FR10411476, Nr. 1FR10411482, Nr. 1FR10411483, Nr. 1FR10411477, Nr. 1FR10411480 ir juos atitinkančių deklaracijų pateikimu, pareiškėjui atsirado 2001 m. balandžio 10 d. (Muitinės kodekso 66 straipsnis, 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau - Bendrijos muitinės kodeksas), 67 straipsnis). Preferencinė importo muito norma, atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios prekės, gali būti taikoma, kai pateikiamas įrodymas, jog prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias laisvos prekybos režimą. Valstybė, iš kurios yra kilusios importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekės, nustatoma vadovaujantis Muitinės kodekso ir tarptautinių sutarčių nuostatomis (Muitų tarifų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis, 10 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytos lengvatinės (preferencinės) prekių kilmės nustatymo taisyklės apibrėžia sąlygas, kurias įvykdžius prekėms taikomi lengvatiniai muitai (Muitinės kodekso 28 straipsnis). Sutartis, įsigaliojusi 1998 m. vasario 1 d., yra tarptautinė sutartis, nustatanti lengvatinės prekių kilmės nustatymo taisykles ir muitinių administracinio bendradarbiavimo tvarką. Teismas vadovavosi Sutarties 3 – iojo Protokolo 17, 18, 30 straipsniais. Pažymėjo, jog Sutarties 3 – iojo Protokolo 30 straipsnio 6 dalis reiškia, kad šalies importuotojos muitinės tarnybos gali, bet neprivalo priimti sprendimą tuoj pat, per dešimt mėnesių negavus atsakymo. 2001 m. pareiškėjo importuotoms prekėms buvo pritaikyta preferencinio muito tarifo norma. Lietuvos muitinė į Vokietijos muitinę dėl judėjimo sertifikatų vėlesnio patikrinimo dėl juose nurodytų produktų kilmės statuso patvirtinimo kreipėsi 2003 m. kovo 20 d., t. y. nepraėjus trejiems metams, kai dar saugomi dokumentai, susiję su sertifikato išdavimu (Sutarties 3 – iojo Protokolo 17 straipsnio 3 dalis), o tikrinimo medžiagą gavo 2004 m. rugpjūčio 23 d. Pagal Sutarties 3 – iojo Protokolo 30 straipsnio 6 dalį, diskrecija panaikinti teisę į preferencijas suteikta importuojančios valstybės muitinės pareigūnams. Būtent jiems suteikiama galimybė įvertinti kiekvieną prekių importo atvejį, atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, priežastis, dėl kurių nepatvirtintas prekių kilmės statusas, importuojančio asmens sąžiningumą ir pan., bei spręsti, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos išskirtinėmis, dėl kurių teisė į preferencijas negalėtų būti panaikinama. Pareiškėjas jokių force majeure arba išskirtinių aplinkybių nenurodė. Vokietijos muitinė nepatvirtino prekių judėjimo sertifikatuose nurodytų prekių kilmės ir pripažino sertifikatus išduotais neteisėtai, todėl muitinė, gavusi sertifikatus išdavusios valstybės muitinės institucijų atsakymus, įgijo pagrindą spręsti dėl preferencijų pagal minėtus judėjimo sertifikatus importuotoms prekėms panaikinimo. Atsakovai, įvertinę Vokietijos muitinės galimybes ir teises pagal Sutarties 3 – iojo Protokolo 17 ir 30 straipsnius, patikrinimo rezultatus, pagrįstai panaikino muito mokesčio lengvatą. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A5 – 489/2003, nurodė, jog pareiškėjui netaikytinas Muitinės kodekso 213 straipsnis, nes sertifikatai išduoti pagal fiktyvius prašymus. Įvertinęs importo deklaracijoje pareiškėjo nurodytą įvežimo sąlygą - ,,EXW“ (Muitinės departamento 1995 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 96 patvirtintos Prekių muitinės vertės patikslinimo atsižvelgiant į jų pristatymo sąlygas instrukcijos 6 punktas), teismas konstatavo, kad pareiškėjas nesielgė sąžiningai, jog klaida, padaryta kitos šalies institucijos išduodant lengvatinę (preferencinę) prekių kilmę įrodantį dokumentą (sertifikatą), nėra tokia, kurios asmuo, atsakingas už skolininko įsipareigojimų muitinei įvykdymą (pareiškėjas), negalėjo nustatyti. Tad atsakovai teisingai ir pagrįstai pagal skolos atsiradimo metu galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus panaikino pareiškėjui teisę į muito lengvatas ir priskaičiavo mokėtinus mokesčius.

Šalies argumentai

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti 2005 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują – tenkinti skundą. Nurodė, kad teismas, aiškindamas Sutarties 3 – iojo Protokolo 30 straipsnio 6 dalį, padarė nepagrįstą išvadą, jog importuotojos muitinės tarnybos gali, bet neprivalo priimti sprendimą tuoj pat, per dešimt mėnesių negavus atsakymo. Ši teisės norma aiškiai nurodo, kad jeigu dėl rimtų priežasčių per dešimt mėnesių neatsiunčiamas atsakymas, prašančios muitinės pareigūnai panaikina teisę į preferencijas, išskyrus atvejus force majeure arba išskirtines aplinkybes. Paklausimas Vokietijos muitinei buvo išsiųstas 2003 m. kovo 20 d., todėl 2004 m. sausio 20 d., negavus atsakymo, atsirado pagrindas spręsti dėl preferencijų panaikinimo arba nepanaikinimo. Atsakovas, nesvarstydamas šio klausimo, pripažino, jog nėra pagrindo panaikinti preferencijų, o priimdamas vėlesnį sprendimą pažeidė Bendrijos muitinės kodekso 218 straipsnio 3 dalį. Be to, nebuvo svarstytos konkrečios įvežimo aplinkybės ir aiškinamasi, ar nėra išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teisė į preferencijas galėtų būti nepanaikinta, nenurodyta, kokių konkrečiai teisės aktų reikalavimų nesilaikyta. Pareiškėjas jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė ir elgėsi sąžiningai. Vienintelė priežastis, dėl kurios Vokietijos muitinė negalėjo patvirtinti prekių kilmės – eksportuotojas nei pats pateikė prašymą išduoti prekių judėjimo sertifikatą, nei įgaliojo tą padaryti kitą asmenį. Ši aplinkybė tapo žinoma tik iškilus ginčui. Pažymėjo, jog nebuvo pagrindo netikėti eksportuojančios šalies muitinės pareigūnais. Panaikinti teisę į preferencijas dėl eksportuojančios šalies muitinės pareigūnų padarytos klaidos yra neteisinga. Būtent ši aplinkybė turėjo būti pripažinta kaip išskirtinė, dėl kurios teisė į preferencijas gali būti nepanaikinta. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog netaikytinas Muitinės kodekso 213 straipsnis. Išvada, kad sertifikatai išduoti pagal fiktyvius prašymus, nepagrįsta objektyviais įrodymais (neaišku, ar buvo pateiktos paraiškos, kieno vardu). Teismas netinkamai aiškino Sutarties 17 straipsnio nuostatas. Atsakovams priimant sprendimus nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas bei sprendimų pagrįstumas, o tai yra pagrindas panaikinti skundžiamus aktus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, šiuo atveju turėtų būti taikomas turinio viršenybės prieš formą principas (Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis). Per mažos mokesčių sumos įregistravimą lėmė aplinkybės, kurių pareiškėjas, veikdamas sąžiningai ir laikydamasis lengvatinių muitų taikymo sąlygų, negalėjo nustatyti, todėl papildomos mokesčių sumos įregistravimas prieštarauja Muitinės kodekso 213 straipsnio 2 dalies 2 punktui. Skundžiami sprendimai turėjo būti panaikinami ir ABTĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja Sutarties 3 – iojo Protokolo 30 straipsnio 6 dalį, o teismas pagrįstai nurodė, jog ši norma reiškia, kad šalies importuotojos muitinės tarnybos gali, bet neprivalo priimti sprendimą tuoj pat, per dešimt mėnesių negavus atsakymo. Argumentai dėl būtinumo priimti sprendimą per dvi dienas po to, kai baigėsi 10 mėnesių terminas, neturi prasmės, nes vis tiek sprendimas tokiu atveju būtų dėl teisės į preferencijas panaikinimo, kadangi nenugalimos jėgos ar išskirtinių aplinkybių nebuvo nustatyta. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog deramai siekė užtikrinti visas lengvatinių muitų taikymo sąlygas (Muitinės kodekso 213 straipsnio 5 dalis). Vokietijos muitinės atsakymuose pateiktos informacijos visiškai pakako sprendimui priimti, nes juose nurodyta, jog ši muitinė negali patvirtinti automobilių Europos Bendrijos kilmės (Sutarties 3 – iojo Protokolo 30 straipsnis). Atkreipia dėmesį, kad ankstesniuose skunduose nebuvo užsiminta apie Muitinės kodekso 213 straipsnio taikymą ir nebuvo nurodytos aplinkybės, kurios galėtų būti pripažintos išskirtinėmis (Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalis).

Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Sutarties 3 – iojo Protokolo 30 straipsnio 6 dalį. Šioje teisės normoje įtvirtinta išimtis, kad teisė į preferencijas nepanaikinama, taikoma, jei egzistuoja išskirtinės aplinkybės, tačiau tokios aplinkybės nenustatytos. Be to, muitinė turi teisę, bet ne pareigą panaikinti teisę į preferencijas, jei atsakymas negaunamas per dešimt mėnesių. Sprendimo priėmimo laikas tiesioginės įtakos mokesčių dydžiui bei apskaičiavimui neturėjo ir buvo priimtas gavus oficialų atsakymą. Papildomai išieškotina muito suma į apskaitą buvo įtraukta per nustatytą laikotarpį, kai muitinė sužinojo apie susidariusią padėtį ir galėjo apskaičiuoti privalomą sumokėti pinigų sumą bei nustatyti skolininką (Bendrijos muitinės kodekso 218 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjui Muitinės kodekso 213 straipsnis netaikytinas, nes sertifikatai buvo išduoti remiantis neteisinga informacija. Pareiškėjas nesielgė sąžiningai, o klaida, padaryta kitos šalies valstybės institucijos išduodant lengvatinę (preferencinę) prekių kilmę įrodantį dokumentą, nėra tokia, kurios asmuo, atsakingas už skolininko įsipareigojimų vykdymą, negalėjo nustatyti. Vokietijos muitinė negalėjo patvirtinti sertifikatuose nurodytų automobilių kilmės, todėl muitinė, gavusi atsakymus, įgijo pagrindą spręsti dėl preferencijų importuotoms prekėms panaikinimo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas prekių judėjimo sertifikatus EUR. 1 muitinei pateikė po prekių eksportavimo. Sąlygas tokių sertifikatų pateikimui nustato Sutarties 3 – iojo Protokolo 23 straipsnis, o jas turi įvykdyti eksportuotojas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. liepos 12 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. kovo 3 d. sprendimą ir priėmė naują – panaikino Kauno teritorinės muitinės 2004 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. KM19/25-1913 ir Muitinės departamento 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 1A-18.5-397. Teismas nurodė, kad nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės pasinaudoti preferenciniu (lengvatiniu) muito tarifu už automobilių importą iš Vokietijos 2001 m. balandžio mėnesį. Ši teisė pareiškėjui buvo nustatyta Marijampolės teritorinės muitinės 2001 m. gegužės 14 d. sprendimu, pareiškėjui pateikus muitinei būtinus jai (šiai teisei) realizuoti dokumentus, tarp jų ir Sutarties numatytus prekių judėjimo sertifikatus EUR.1. Sutartis kaip tarptautinė sutartis yra specialus (tuo metu galiojusių Muitų tarifų įstatymo 10 straipsnyje ir Muitinės kodekso 28 straipsnyje numatytas) teisės aktas, reglamentuojantis produktų (šiuo atveju minėtų automobilių) kilmės statuso įrodinėjimo taisykles. Todėl nagrinėjant šį ginčą yra būtina vadovautis šios sutarties nuostatomis. Kaip pažymėta aukščiau, judėjimo sertifikatas EUR.1 yra produktų (lengvatinę) kilmę patvirtinantis, t. y. įrodinėjimo priemonių leistinumo aspektu leistinas dokumentas. Tai nurodyta Sutarties 3-iojo Protokolo 16 straipsnyje. Iš Sutarties 3-iojo Protokolo 17 straipsnio matyti, kad šis sertifikatas išduodamas eksportuojančios šalies (šiuo atveju Vokietijos) muitinėje; jis išduodamas pagal šios (eksportuojančios) šalies įstatymus; pareiga imtis visų būtinų priemonių produkto kilmės patikrinimui ir pareiga įsitikinti, ar sertifikato forma užpildyta teisingai, nustatyta sertifikatus išduodantiems muitinei ir pareigūnams. Tai reiškia, kad už judėjimo sertifikato EUR.1 užpildymo teisingumą atsakingi sertifikatą išduodanti muitinė ir pareigūnai. Sutarties 3-iojo Protokolo 30 straipsnyje nustatytas judėjimo sertifikatų vėlesnio patikrinimo institutas. Iš šio straipsnio matyti, kad toks patikrinimas yra numatytas kaip administracinio bendradarbiavimo (tarp sutarties šalių) priemonė ir kad importuojančios šalies (šiuo atveju Lietuvos) muitinės prašymu tokį (vėlesnį) patikrinimą atlieka eksportuojančios šalies (šiuo atveju Vokietijos) atsakingi muitinės pareigūnai, kurie turi pateikti informaciją apie patikrinimo rezultatus per dešimt mėnesių. Tai nustatyta straipsnio 5 dalyje, kurioje taip pat nurodyta, kad šie (vėlesnio patikrinimo) rezultatai privalo aiškiai parodyti, ar dokumentai yra tikri ir ar juose nurodyti produktai turi kilmės statusą ir atitinka kitus šio Protokolo reikalavimus. Taigi konstatuotina, kad šioje teisės normoje yra pateikti reikalavimai vėlesnio (papildomo) prekių judėjimo sertifikatų patikrinimo laike ir jo (rezultatų) turiniui. Šių reikalavimų įvykdymo (ar neįvykdymo) teisinės pasekmės nustatytos straipsnio 6 dalyje. Pagal ją, jei dėl rimtų priežasčių per dešimt mėnesių neatsiunčiamas atsakymas arba jei atsakyme trūksta informacijos dokumento autentiškumui įrodyti arba tikrai produktų kilmei nustatyti, prašančios muitinės pareigūnai panaikina teisę į preferencijas, išskyrus atvejus force majeure ar išskirtines aplinkybes. Aiškinant šią normą kartu su minėtomis straipsnio 5 dalies nuostatomis pažymėtina, kad teisės į preferencijas panaikinimas (nekalbant apie atvejus force majeure ar išskirtines aplinkybes) siejamas su joje alternatyviai nurodytais, t. y. savarankiškais pagrindais. Tai reiškia, kad (šiuo atveju) praėjus minėtam dešimties mėnesių (nuo atitinkamo paklausimo pateikimo - 2003-03-20) terminui atsirado savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas Lietuvos muitinei (atsakovams) panaikinti pareiškėjui aukščiau nurodytu Marijampolės teritorinės muitinės 2001 m. gegužės 14 d. sprendimu nustatyta teisę į preferencijas. Tačiau minėtas alternatyvus pagrindų panaikinti teisę į preferencijas nustatymas leidžia konstatuoti, kad šio termino pasibaigimas savaime nepanaikina galimybės (atsakovams) po to, per nustatytą senaties terminą pasinaudoti kitais dviem teisės į preferencijas panaikinimo pagrindais. Iš Vokietijos Kilmės patikrinimo centro gautos 2004 m. rugpjūčio 23 d. informacijos (atsakymo į minėtą 2003-03-20 paklausimą) matyti, kad aukščiau nurodyti pareiškėjo pateikti muitinei prekių judėjimo sertifikatai EUR.1 buvo išduoti ne pagal eksportuotojų ar jų įgalintų asmenų prašymus, t. y. pažeidžiant Sutarties 3-iojo Protokolo 17 straipsnio nustatytus reikalavimus. Todėl kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tai yra pakankamas pagrindas taikyti nurodyto Protokolo 30 straipsnio 6 dalyje nustatytus teisės į preferencijas panaikinimo (nekalbant apie atvejus force majeure ar išskirtines aplinkybes) pagrindus. Pareiškėjo skundžiamais atsakovų sprendimais buvo įregistruota pareiškėjo mokestinė prievolė dėl nurodyto importo. Ši registracija buvo atlikta atsižvelgiant į minėtą iš Vokietijos gautą informaciją. Neįregistruotų mokesčių sumų arba per mažų mokesčių sumų registravimo santykiai paklausimo dėl šios informacijos suteikimo išsiuntimo metu (2003 m. kovo 20 d.) buvo reglamentuojami Muitinės kodekso 213 straipsnio (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-624 redakcija). Todėl sprendžiant ši ginčą yra būtina vadovautis ir šios normos nuostatomis. Pagal Muitinės kodekso 213 straipsnio 2 dalį, papildoma mokesčių suma neįregistruojama, jeigu mokesčių suma neįregistruota arba per maža mokesčių suma įregistruota dėl muitinės pareigūno klaidos, kurios asmuo, atsakingas už skolininko įsipareigojimų muitinei įvykdymą, veikdamas sąžiningai ir laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu, negalėjo nustatyti. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu lengvatinė (preferencinė) prekių kilmė nustatoma taikant Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nustatytą administracinio bendradarbiavimo su kitos šalies valstybės institucija sistemą, laikoma, kad klaida, padaryta kitos šalies valstybės institucijos išduodant lengvatinę (preferencinę) prekių kilmę įrodantį dokumentą (sertifikatą), yra tokia, kurios asmuo, atsakingas už skolininko įsipareigojimų muitinei įvykdymą, negalėjo nustatyti. Taigi, taikant Muitinės kodekso 213 straipsnio 3 dalį, laikytina, kad nurodyti judėjimo sertifikatai buvo išduoti dėl Vokietijos muitinės klaidos (kuri pasireiškė netinkamu Sutarties 3-iojo Protokolo 17 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų įvykdymu) ir kad šios klaidos negalėjo nustatyti asmuo, atsakingas už pareiškėjo įsipareigojimų muitinei įvykdymą. Pagal Muitinės kodekso 213 straipsnio 5 dalį, asmuo, atsakingas už skolininko įsipareigojimų muitinei įvykdymą, laikomas veikusiu sąžiningai, jeigu jis gali pagrįsti, kad per atitinkamų prekybos operacijų vykdymo laikotarpį jis deramai siekė užtikrinti, kad būtų laikomasi visų lengvatinių muitų taikymo sąlygų. Sutarties 3-iojo Protokolo 30 straipsnio 6 dalies nuostatos apie atvejus force majeure ar išskirtines aplinkybes (nurodytos kaip išimtys iš bendrų teisės į preferencijas panaikinimo taisyklių) gali būti aiškinamos ir išvardintų Muitinės kodekso 213 straipsnio nuostatų taikymo aspektu. Todėl, sprendžiant nurodytos pareiškėjo mokestinės prievolės įregistravimo klausimą, atsakovai privalėjo išaiškinti Muitinės kodekso 213 straipsnio 5 dalyje nurodytas aplinkybes. Iš skundžiamų atsakovų sprendimų matyti, kad nagrinėjant pareiškėjo mokestinės prievolės įregistravimo klausimą nurodytos Muitinės kodekso 213 straipsnio nuostatos nebuvo taikomos. Todėl konstatuotina, kad atsakovai pažeidė šio straipsnio nustatytą mokestinės prievolės įregistravimo procedūrą. ABTĮ taikymo prasme tai traktuotina kaip taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimas. Todėl atsakovų sprendimai dėl pareiškėjo mokestinės prievolės įregistravimo negali būti pripažinti teisėtais (ABTĮ 89 str. 1 dalies 3 punktas.). Tuo pačiu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas.

Atsakovas Muitinės departamentas 2005 m. spalio 6 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11 – 790 / 2005 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu. Nurodo, kad atsakovai nepažeidė taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Mokesčių administravimo įstatymo IX skyriaus reikalavimai nebuvo pažeisti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, bylos aplinkybių neįvertinimas pasireiškė tuo, kad atsakovai neišaiškino Kodekso 213 straipsnio 5 dalyje nurodytų aplinkybių. Tačiau joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių administratoriaus savo sprendime aiškinti įstatymų nuostatas. Kodekso 213 straipsnio nuostatos atsakovų sprendimais nebuvo taikomos todėl, kad nebuvo būtinos sąlygos taikyti jame numatytą priemonę (papildomos mokesčių sumos neįregistravimą), t. y. neįrodytas pareiškėjo sąžiningumas, pasireiškiantis deramu siekimu užtikrinti visas lengvatinių muitų taikymo sąlygas. Savo sąžiningumą pareiškėjas turėjo įrodyti, nes Kodekso 213 straipsnis nustato mokesčių mokėtojo kaltės prezumpciją. Kaip matyti iš Vokietijos muitinės atlikto patikrinimo rezultatų, trys iš penkių sertifikatuose EUR. 1 nurodytų asmenų iš viso nepardavė pareiškėjui jokių automobilių, o visi penki asmenys neteikė prašymų išduoti sertifikatus. Akivaizdu, kad pareiškėjas negalėjo nežinoti, kad sertifikatuose nurodyti asmenys automobilių jam pačiam nepardavė, tačiau importo deklaracijoje jis nurodė šiuos asmenis kaip eksportuotojus, o po muitinio įforminimo pateikė muitinei sertifikatus EUR. 1 su neteisingais duomenims. To negalima laikyti deramu siekimu užtikrinti visas lengvatinių muitų taikymo sąlygas. Pagal BD importo rinkinių įforminimo metu galiojusių Prekių deklaravimo ir muitinio tikrinimo nuostatų (patvirtintų finansų ministro 2000-01-13 įsakymu Nr. 3) 46 punktą deklarantas, pateikęs muitinės įstaigai deklaraciją, tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą ir kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą. Įvertinę byloje esančius dokumentus (deklaracijas ir sertifikatus EUR. 1 su neteisingais duomenimis), atsakovai padarė pagrįstą išvadą, kad taikyti Kodekso 213 straipsnio kaip išskirtinės aplinkybės Sutarties 3-iojo Protokolo 30 straipsnio 6 dalies kontekste nėra pagrindo. Teisės normos, kurią taikyti nėra pagrindo, nenurodymas administraciniame akte negali būti vertinamas kaip visų bylos aplinkybių objektyvaus įvertinimo neužtikrinimas. Nesant force majeure arba išskirtinių aplinkybių, sprendimas netaikyti preferencinių muitų Vokietijos muitinės atsakymo pagrindu turi būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Atsakovų sprendimai atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio l dalies reikalavimą, pagal kurį individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Visi nustatyti faktai, turėję reikšmę byloje, ir teisės aktai, kuriais buvo remiamasi, atsakovų sprendimuose nurodyti, o papildomai nurodyti, kad tam tikri faktai nenustatyti, atsakovai neprivalėjo. Nes išskirtinėmis aplinkybėmis gali būti pripažintas ne tik Kodekso 213 straipsnyje numatytas atvejis, bet ir kiti atvejai (baigtinio jų sąrašo sudaryti neįmanoma), Atsakovų sprendimuose minėti, kad nebuvo nustatyta visų tų atvejų, kaip ir force majeure aplinkybių, nebuvo nei būtinumo, nei praktinės galimybės. Sertifikatų išsiuntimas patikrinimui į Vokietijos muitinę atitiko Sutarties protokolo Nr. 3 (30 straipsnis) ir Muitinės departamento direktoriaus 2001-07-05 įsakymu Nr. 389 patvirtintos Preferencinių importo muitų taikymo tvarkos (toliau - Tvarka) 15 ir 17 punktų nuostatas. Sertifikatų siuntimą patikrinti į prekių eksporto šalį numatė ir iki Tvarkos patvirtinimo galiojusi Preferencinių muitų taikymo tvarka (2.7 punktas), patvirtinta Muitinės departamento direktoriaus 1997-07-04 įsakymu Nr. 240. Preferencinių muitų netaikymas įmonės importuotam automobiliui atitiko BD importo rinkinių įforminimo metu galiojusius Sutarties protokolo Nr. 3 30 straipsnio 6 dalį, Muitų tarifų įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, Vyriausybės 1997-03-24 nutarimo Nr. 268 „Dėl prekių eksporto ir importo reguliavimo Lietuvos Respublikoje tvarkos" 2.17 punktą. Preferencinių muitų netaikymas taip pat atitiko Tvarkos 18 ir 19 punktus. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytas pagrindas proceso atnaujinimui - priimant 2005 m. liepos 12 d. sprendimą buvo padarytas esminis materialinės teisės normų (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, Kodekso 213 straipsnio, ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto) pažeidimas, pasireiškęs tuo, kad objektyvaus visų bylos aplinkybių įvertinimo (o tuo pačiu ir sprendimo pagrįstumo) neužtikrinimu buvo nurodytas Kodekso 213 straipsnio 5 dalies neišaiškinimas ir šio straipsnio netaikymas, nesant jo taikymui jokio pagrindo. Be to nurodo, kad yra ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra priėmęs 7 nutartis (administracinės bylos Nr. A4-840-05, A14-844-05, A4-838-05, A14-839-05, A14-828-05, A15-1077-05, A14-927/05), kuriose analogiškose bylose (dėl pareiškėjo muitinei pateiktų sertifikatų EUR.1, išsiųstų tikrinimui į Vokietijos muitinę vienu Muitinės departamento raštu) buvo atmesti pareiškėjo apeliaciniai skundai, o atsakovų (Kauno teritorinės muitinės ir Muitinės departamento) sprendimai ir juos patvirtinę Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai buvo pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atsakovas Muitinės departamentas prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu – jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį; bei ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu - kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Įvertinus administracinėje byloje Nr. A11–790-05 bei atsakovo prašyme atnaujinti procesą nurodytose administracinėse bylose Nr. A4-840-05, A14-844-05, A4-838-05, A14-839-05, A14-828-05, A15-1077-05, A14-927/05 nagrinėtas faktines situacijas darytina išvada, kad jos iš esmės yra identiškos, o būtent visose bylose tas pats pareiškėjas UAB „Jono ratai“ ginčijo savo esme panašius Kauno teritorinės muitinės bei Muitinės departamento prie Finansų ministerijos sprendimus dėl pareiškėjo 2001 metais iš Vokietijos importuotų automobilių papildomo apmokestinimo. Visais minėtose bylose nagrinėtais atvejais pareiškėjui iš karto buvo pritaikyti preferenciniai muitų tarifai, tačiau vėliau, gavus iš Vokietijos muitinės informaciją, nepatvirtinančią pareiškėjo pateiktų prekių judėjimo sertifikatų EUR.1 duomenų teisingumo, importo mokesčiai pareiškėjui buvo perskaičiuoti ir įregistruota papildoma mokesčių suma.

Minėtas administracines bylas Nr. A4-840-05, A14-844-05, A4-838-05, A14-839-05, A14-828-05, A15-1077-05, A14-927/05, kurios buvo išnagrinėtos anksčiau, nei administracinė byla Nr. A11–790-05, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsprendė ne pareiškėjo naudai ir šiose bylose muitinės sprendimus dėl papildomo pareiškėjo apmokestinimo pripažino teisėtais. Tačiau aptariamoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija esant iš esmės analogiškai faktinei situacijai priėmė priešingą sprendimą.

Iš to spręstina, kad administracinėje byloje Nr. A11–790-05 galėjo būti nukrypta nuo administracinių teismų praktikos, o tai vertintina kaip ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą byloje.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. liepos 12 d. sprendime kaip pagrindą panaikinti atsakovų sprendimus nurodė tai, kad atsakovai netaikė Muitinės kodekso 213 straipsnio nuostatų, neišaiškino šio straipsnio 5 dalyje nurodytų aplinkybių. Muitinės kodekso 213 straipsnio 5 dalyje (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-624 redakcija) buvo reglamentuota, kad asmuo, atsakingas už skolininko įsipareigojimų muitinei įvykdymą, laikomas veikusiu sąžiningai, jeigu jis gali pagrįsti, kad per atitinkamų prekybos operacijų vykdymo laikotarpį jis deramai siekė užtikrinti, kad būtų laikomasi visų lengvatinių muitų taikymo sąlygų. Remiantis šia nuostata darytina išvada, kad asmens, atsakingas už skolininko įsipareigojimų muitinei įvykdymą, sąžiningumo įrodinėjimo pareiga tenka jam pačiam, o ne muitinei.

Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A11–790-05 pateikiamas Muitinės kodekso 213 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimas ir taikymas nesutampa su jau minėtose administracinėse bylose Nr. A4-840-05, A14-844-05, A4-838-05, A14-839-05, A14-828-05, A15-1077-05, A14-927/05 padarytomis išvadomis.

Šių argumentų pagrindu darytina išvada yra ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą byloje.

Remiantis tuo, kas pasakyta, procesas administracinėje byloje Nr. A11–790-05 yra atnaujinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktais, 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A11 – 790 / 2005 pagal pareiškėjo UAB „Jono ratai“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos ir Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Bylą perduoti iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasBirutė JanavičiūtėEdvardas Sinkevičius