Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, dalyvaujant išteisintajam T. Š., gynėjai advokatei Reginai Butnevičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. pagal BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka išteisintasis T. Š. bei pastarojo gynėja advokatė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino T. Š. pagal BK 154 str. 1 d. (šmeižimas) ir BK 155 str. 1 d. (įžeidimas) dėl pastarajam privataus kaltinimo tvarka A. G. pareikšto kaltinimo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Pagal LR BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmę bylai išspręsti teisingai. Kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimą visumoje, paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota LR BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Šios taisyklės turi būti laikomasi tiek priimant apkaltinamąjį, tiek ir išteisinamąjį nuosprendį.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato Nutarimo Nr. 40 2003 m. birželio 20 d. „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ (Toliau-Nutarimo) 1.1. punkte nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties Nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Apelianto skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė šias nuostatas, dėl ko padarė neteisingas išvadas, kad T. Š. nepadarė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti T. Š. neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 str. 1 d. ir BK 155 str. 1 d., pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir motyvuotai teismo nuosprendyje įvertintų bei aptartų įrodymų visetu. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad nėra neginčytinų įrodymų apie tai, kad būtent išteisintasis T. Š. savo tyčiniais veiksmais apšmeižė ir pažemino A. G.. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis visiškai sutinka. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma skunde, vertino įrodymų visumą, išteisintojo paaiškinimus vertino kaip patikimus ne fragmentiškai, tačiau atsižvelgdamas į kitus įrodymus, kiek kiti teisme ištirti įrodymai juos patvirtina. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Pagal BK 154 str. 1 d. atsako tas asmuo, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo. BK 155 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Pagal BK 155 str. 1 d. baudžiamas tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimas, kaip ir šmeižimas, yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje ar per visuomenės informavimo priemones.

Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nustatyti objektyvūs veikų, numatytų LR BK 154 str. 1 d. ir BK 155 str. 1 d., požymiai, t. y. kad buvo paskleista tikrovę neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti A. G., dirbantį advokato padėjėju, ir kad viešai raštu užgauliai buvo pažemintas A. G., patalpinant elektroninės erdvės „Delfi“ portale straipsnio komentarą, tačiau nėra įrodymų, kurie neginčytinai patvirtintų, jog būtent T. Š. savo tyčiniais veiksmais apšmeižė ir pažemino A. G.. Byloje nustatyta, kad internetinėje erdvėje „Delfi“ portale komentaras buvo patalpintas iš T. Š. priklausančio IP adreso (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismui T. Š. pateikė prie 2008-08-14 sutarties tarp TEO AB ir jo sudarytą interneto ir daugiakanalės televizijos užsakymą Nr. 26038814, patvirtinantį, kad nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2009-10-28 jo namuose veikė bevielis internetas. T. Š. neneigia tų aplinkybių, kad tai jo IP adresas bei kad jis pažįsta A. G., tačiau teigia, kad tokio komentaro jis nerašė ir nežino, kas jį galėjo parašyti, t. y. savo kaltę neigia. T. Š. paaiškinimu, komentare nurodyta informacija yra bendro pobūdžio, kurią galėjo žinoti ir kiti asmenys, o be jo, kompiuteriu namuose dar naudojasi žmona ir du vaikai. Be to, prie jo IP adreso galėjo prisijungti ir kiti asmenys, nes jis nenaudoja prisijungimo slaptažodžio. Kolegija konstatuoja, jog tokia išteisintojo T. Š. versija bylos įrodymais nepaneigta. Priešingai, tokius išteisintojo T. Š. nuoseklius paaiškinimus patvirtina kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, kuriais kolegija neturi pagrindo abejoti. Iš baudžiamojoje byloje esančio TEO LT, AB 2011-02-25 rašto Nr. 04-4-04/191 matyti, kad T. Š. priklausančiame name, adresu (duomenys neskelbtini)g. 18, (duomenys neskelbtini) k., Panevėžio r., yra ADSL interneto maršrutizatorius „Pirelli (duomenys neskelbtini)“, palaikantis 802.11 b/g belaidžio tinklo ryšio standartą. Bevielio interneto ryšio veikimo nuotolis labai priklauso nuo konkrečių patalpų konstrukcijų ir patalpose teoriškai gali siekti iki 50-100 m. Atviroje vietovėje bevielio ryšio veikimo nuotolis teoriškai gali siekti iki 200-300 m. Šios bendrovės parduodamų ADSL interneto maršrutizatorių „Pirelli (duomenys neskelbtini)“ standartinė bevielio ryšio prieigos konfigūracija yra apsaugota WPA slaptažodžiu. Nuėmus šią apsaugą, interneto vartotojo tinklas tampa atviras ir lengvai prieinamas pašaliniams asmenims. Iš UAB „ELEKTA“ 2011-03-25 rašto matyti, kad buvo atliktas maršrutizatoriaus „Pirelli (duomenys neskelbtini)“ patikrinimas, kurio metu nustatyta, jog maršrutizatorius neturi slaptažodžio ir prisijugti prie jo gali bet kuris vartotojas, turintis įrenginį su WiFi sistema. Atlikus bandymą su nešiojamu kompiuteriu IBM ThinkPad T42, pavyko prisijungti be slaptažodžio 30 m atstumu. Teisme kaip liudytojas apklaustas TEO analizės grupės vadovas J. T. parodė, kad prie bevielio modemo iki 200-300 m atstumu gali prisijungti ir kiti asmenys, jeigu yra nenaudojamas prisijungimo slaptažodis. Pagal MAK numerį galima nustatyti, koks konkrečiai prisijungęs kompiuteris, tačiau tai galima padaryti tik prisijungimo metu. Atsijungus, informacija apie kompiuterio MAK numerį neišlieka. Teisme kaip liudytojas apklaustas UAB „ELEKTA“ darbuotojas D. B. parodė, kad atliko patikrinimą, ar iš gatvės galima prisijungti prie T. Š. IP adreso. Būdamas 30 metrų atstumu nuo T. Š. namo, t. y. (duomenys neskelbtini) g., už tvoros, nustatė, kad prie T. Š. tinklo galima prisijungti. Ryšys buvo toks, kad galėjo atsisiųsti filmus, taip pat rašyti komentarus. Negali pasakyti, ar 2009 m. buvo naudojamas slaptažodis. Taigi aukščiau aptarti įrodymai nepaneigia T. Š. versijos, kad nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2009-10-28 be jo žinios bet koks kitas asmuo galėjo išsiųsti komentarą, pasinaudodamas jo vardu registruotu IP adresu. A. G. skundo teiginys, kad nusikalstamos veikos padarymo metu T. Š. internetas galėjo būti apsaugotas kodu, išplaukia iš jo paties bylos įrodymais nepagrįstos prielaidos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nusikalstamos veikos padarymo metu T. Š. internetas buvo apsaugotas kodu, tokių įrodymų teismui nepateikė ir privatus kaltintojas A. G., todėl visos abejonės aiškinamos T. Š. naudai. A. G. nuomone, tik T. Š. turėjo motyvą parašyti jį šmeižiantį bei žeminantį komentarą, nes tuo metu jie konfliktavo dėl gyvenamojo ploto nuomos. Tačiau kolegija pažymi, kad nors byloje ir yra duomenų, jog šalis, t. y. privatų kaltintoją A. G. ir išteisintąjį T. Š. tuo metu siejo priešiški santykiai, tačiau egzistuojantys nesutarimai patys savaime nėra T. Š. kaltės įrodymas. Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių neginčytinų, patikimų įrodymų dėl T. Š. kaltės, t. y. kad būtent jis patalpino „DELFI“ portale A. G. įžeidžiantį bei žeminantį komentarą, todėl T. Š. pagal BK 154 str. 1 d. (šmeižimas) ir BK 155 str. 1 d. (įžeidimas) dėl pastarajam privataus kaltinimo tvarka A. G. pareikšto kaltinimo išteisintas pagrįstai. Apeliantas nepateikė kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti priešingas, negu skundžiamame nuosprendyje padarytos, išvadas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Privataus kaltintojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.