Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-30-258/10 pagal ieškovo akcinės bendrovės PAREX BANKO (apeliacinės instancijos teisme pakeisto procesinių teisių perėmėju AS PAREX BANKA) ieškinį atsakovams S. E., V. K. dėl solidarios skolos išieškojimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Atsakovui V. K. teismo procesinius dokumentus teismas nusprendė įteikti viešo paskelbimo būdu. Dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu asmeniui, esančiam Rusijos įkalinimo įstaigoje, negali būti laikomas tinkamu procesinių dokumentų įteikimu. Šalims buvo žinoma, kad atsakovas V. K., įtariamas nusikaltimo padarymu, nuo 2008 m. birželio mėnesio yra sulaikytas vienoje iš kalinimo įstaigų Rusijos federacijoje. Apie šį faktą buvo viešai skelbiama spaudoje. Įkalintiems asmenims procesiniai dokumentai įteikiami per atitinkamos įkalinimo įstaigos administraciją (CPK 126 str.). Teismo pranešimų, šaukimų ir kitokių dokumentų įteikimas užsienio valstybėje esantiems asmenims yra sudedamoji tarptautinės teisinės pagalbos dalis (CPK 780 str., Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose). Klausimas dėl kuratoriaus skyrimo teisme net nebuvo iškeltas. Teigia, kad atsakovas V. K. į bylą atsakovu buvo įtrauktas tik formaliai, reali galimybė sužinoti apie nagrinėjamą bylą jam nebuvo sudaryta. Tokiu būdu pažeistas teisės į teisminę gynybą principas (Konstitucijos 30 str., EŽTK 6 str. 1 d. ir 13 str.) bei draudimas teismams įstatymą taikyti formaliai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo S. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalies nuostatą, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Pagrindinis argumentas, kuriuo atsakovas S. E. grindžia savo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimo, yra aplinkybė, kad, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išnagrinėjo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą bylos tinkamai nepranešęs atsakovui V. K. ir jam į teismo posėdį neatvykus.

Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš byloje dalyvaujančių asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, laikoma absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu tuo atveju, jeigu toks asmuo, remdamasis šia aplinkybe, grindžia savo apeliacinį skundą (CPK 329 str. 3 d. 1 p.).

Atsakovas V. K. apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimo nepadavė. Taigi atsakovo S. E. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad, pasak apelianto, atsakovui V. K. apie teismo posėdžio laiką ir vietą nebuvo tinkamai pranešta, absoliutaus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nesudaro.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.).

Atsakovas S. E. savo apeliaciniame skunde teigia, kad jis turi pagrįstą interesą, jog atsakovas V. K. pareikštų atsiliepimą į pateiktą ieškinį, nurodytų jam žinomas aplinkybes ir galimai turimus atsikirtimus kreditoriui dėl keliamo reikalavimo, nes abu atsakovai atsako solidariai, o, ieškovui išieškojus visą skolą iš apelianto, atgręžtinio reikalavimo teisiniuose santykiuose V. K. galės reikšti atsakovui S. E. visus atsikirtimus, kokius jis galėjo pareikšti kreditoriui šioje byloje, taip pat, kad, ieškovui nusprendus išieškoti skolą iš atsakovo V. K. turimo turto ir Rusijos Federacijai atsisakius pripažinti teismo sprendimą, vienintelis skolininkas liktų atsakovas J. E. ir būtų apsunkintas jo atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimas. Tačiau šie apelianto teiginiai niekaip neįrodo, jog bylą pirmosios instancijos teismas išsprendė neteisingai.

Šioje byloje surinkti faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, atsakovui S. E. apie šios bylos iškėlimą bei nagrinėjimą buvo pranešta laiku ir tinkamai, ieškovo bei teismo procesiniai dokumentai jam buvo įteikti tinkamai, taigi jam buvo suteiktos visos procesinės galimybės pareikšti savo atsikirtimus į pareikštą ieškinį, teikti savo prieštaravimus, argumentus, įrodymus (b.l. 31, 32, 42). Nors atsiliepimo į ieškinį atsakovas S. E. nepateikė, tačiau jis ir neteigia, kad jam nebuvo sudaryta galimybė tokį atsiliepimo pateikti, nenurodo priežasčių, kodėl atsiliepimo nepateikė, teismo posėdžiuose, tarp jų ir posėdyje, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, dalyvavo, taigi galimybę prieštarauti pareikštajam ieškiniui turėjo. Šių aplinkybių apeliantas iš esmės neginčija. Taigi, jam žinomas aplinkybes ir galimai turimus atsikirtimus ieškovui, kaip kreditoriui, dėl ieškiniu jam keliamo reikalavimo atsakovas S. E. galėjo išdėstyti pats ir aplinkybė, kad kitas atsakovas tokių atsikirtimų nepateikė, nereiškia, jog buvo pažeistos apelianto, kaip solidaraus atsakovo, teisės.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo spendimu skola ieškovui iš abiejų atsakovų - S. E. ir V. K. - yra priteista solidariai. Taigi ieškovas turi galimybę priteistos sumos išieškojimą nukreipti tiek į atsakovo S. E., tiek ir į atsakovo V. K. turtą bei pajamas (CK 6.5 str. 4 d.). Byloje nėra duomenų, jog atsakovo V. K. nuolatinė gyvenamoji vieta po 2007 m. liepos 31 d. laidavimo sutarties pasirašymo būtų pasikeitusi ir ji būtų ne Lietuvos Respublikos teritorijoje (b.l. 19). Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad Rusijos Federacijoje būtų atsakovui V. K. priklausantis turtas. Taigi, teigti, kad visa skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista suma bus išieškoma tik iš atsakovo S. E. ir kad atsiras pagrindas šio sprendimo vykdymo veiksmus atlikti Rusijos Federacijoje, nėra pagrindo. Todėl faktiniais bylos duomenimis nepagrįstas yra apelianto teiginys, kad jis liktų vienintelis skolininkas ir kad būtų apsunkintas jo atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimas.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas S. E. teismo posėdžiuose dalyvavo ir turėjo galimybę pareikšti atsikirtimus į šioje byloje pareikštu ieškiniu jam iškeltus reikalavimus. Tačiau nei 2009 m. rugsėjo 17 d. parengiamajame teismo posėdyje, kurio metu buvo paskirtas bylos nagrinėjimas teismo posėdyje (b.l. 46-47), nei 2010 m. sausio 14 d. teismo posėdyje, kurio metu byla buvo išnagrinėta iš esmės, jokių argumentų, leidžiančių teigti, jog ieškovas prieštarauja pareikštajam ieškiniui ar jo daliai, atsakovas neišdėstė, o priešingai, teigė, kad skolos dydį jis pripažįsta, kreditas nėra grąžintas ir jis neturi ką daugiau pasakyti (b.l. 54). Taigi, jokių argumentų, susijusių su pareikštojo reikalavimo pagrįstumu, dėl kurių pirmosios instancijos teismas turėtų pasisakyti, atsakovas pirmosios instancijos teismui neišdėstė. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo aprašomojoje dalyje pagrįstai konstatavo, kad atsakovas S. E. su ieškiniu sutiko. Tuo tarpu savo poziciją, kad jis nesutinka su pareikštojo ieškinio pagrindo dalimi, atsakovas S. E. išreiškė tik apeliaciniame skunde. Tačiau ir apeliaciniame skunde jokių konkrečių aplinkybių bei argumentų, grindžiančių jo teiginį apie ieškinio nepagrįstumą, atsakovas nenurodo. Todėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytas teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, nepasisakęs nei dėl vieno jo išsakyto argumento, pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimą ir apelianto teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą, nepagrįstas nei faktiniais bylos duomenimis, nei įstatymu.

Absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstama aplinkybė, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ir dėl tos aplinkybės, kad teismas nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens BUAB „GL statyba“ teisių ir pareigų, nes teismo sprendimas, pasak apelianto, turi įtakos šios bendrovės teisių ir pareigų apimčiai. Taigi, savo apeliacinio skundo argumentus ieškovas iš esmės grindžia ir CK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu sprendimo negaliojimo pagrindu.

Pažymėtina, kad atsakovui S. E. šioje byloje pareikštas reikalavimas yra grindžiamas 2007 m. liepos 31 d. ieškovo ir šio atsakovo sudaryta laidavimo sutartimi, kuria S. E. įsipareigojo atsakyti ieškovui už kredito gavėjo UAB ,,GL statyba“ ir banko (ieškovo) sudaryta kreditavimo sutartimi kredito gavėjo prisiimtus įsipareigojimus (b.l. 16). Taigi, kredito gavėjo UAB ,,GL statyba“ teisės ir pareigos šios bylos ieškovo atžvilgiu atsirado iš jo ir ieškovo sudarytos kreditavimo sutarties bei šios sutarties pažeidimo, laiku negrąžinus kredito, o šios bylos atsakovų ir ieškovo tarpusavio teisės ir pareigos kilo iš laidavimo sutarčių pagrindu atsiradusių teisinių santykių. Kadangi skolininkas ir laiduotojas atsako kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, tai šios bylos ieškovas, kaip kreditorius, turėdamas teisę pasirinkti, kuriam iš solidariąją prievolę turinčių skolininkų pareikšti reikalavimą, ieškinį šioje byloje pagrįstai pareiškė tik laiduotojams, neįtraukdamas į bylą pagrindinio skolininko ir nereikšdamas jam jokio reikalavimo šioje byloje (CK 6.5 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.). Taigi, ieškovas šioje byloje realizavo savo reikalavimo teisę, pareikšdamas ieškinį laiduotojams, kaip solidariems bendraskoliams, ir teismo sprendimas, kuriuo toks ieškinys yra patenkintas, niekaip nepakeičia pagrindinio skolininko teisių ir pareigų, kurias jis įgijo kreditavimo sutartimi ir kurios atsirado, šią sutartį pažeidus, apimties. Pažymėtina, kad pagal šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodytas aplinkybes, ieškovas yra pradėjęs priverstinio išieškojimo procedūrą, išieškant skolą iš įkeisto skolininkui UAB ,,GL statyba“ priklausančio turto. Taigi, tik išieškojimo bei sprendimo vykdymo procese, išieškant iš kreditavimo sutarties atsiradusią UAB ,,GL statyba“ skolą šios bylos ieškovui, paaiškės, kokia dalimi skola bus padengta iš paties skolininko turto, kokia - iš laiduotojų ir kokia apimtimi apeliantas, kaip laiduotojas, įgis reikalavimo teisę į skolininką UAB ,,GL statyba“. Taigi teigti, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti asmens UAB ,,GL statyba“ teisių ir pareigų ir taip buvo pažeistos šio asmens teisės, nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.82 straipsnio 1 dalies nuostatą, kreditoriui pareiškus reikalavimą laiduotojui, dalyvauti byloje skolininką turi įtraukti pats laiduotojas. Priešingu atveju skolininkas turi teisę pareikšti atgręžtiniam laiduotojo reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos jis galėjo reikšti kreditoriui. Taigi, nuostata, kad laiduotojas privalo įtraukti skolininką dalyvauti byloje, įstatyme įtvirtinta, siekiant skolininkui suteikti galimybę pareikšti atsikirtimus kreditoriui. Laiduotojui neįtraukus skolininko į bylą ir įvykdžius prievolę bei perėmus kreditoriaus teises, skolininkas išsaugo galimybę reikšti laiduotojui visus atsikirtimus, kuriuos jis būtų galėjęs reikšti kreditoriui. Taigi, teisė įtraukti į bylą skolininką priklauso tik laiduotojui ir tik laiduotojas gali būti suinteresuotas skolininko įtraukimu į bylą. Šia teise atsakovas nepasinaudojo: byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas S. E. būtų reikalavęs įtraukti į bylą skolininką UAB ,,GL statyba“. Todėl aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, neįtraukęs joje dalyvauti skolininko UAB ,,GL statyba“, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeistos skolininko teisės ir/ar byla išnagrinėta neteisingai, ar kad teismo sprendimas turės įtakos šios bendrovės teisių ir pareigų apimčiai.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išnagrinėjo teisingai ir pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo S. E. apeliacinį skundą.

Šioje byloje priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartimi (b.l. 94-97) 13 899,30 Lt žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimo, sumokėjimas atsakovui S. E. buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo. Apeliacinės instancijos teisme priėmus procesinį sprendimą, kuriuo atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, atidėtas žyminis mokestis priteisiamas iš apeliacinį skundą padavusio atsakovo S. E. (CPK 84 str., 96 str.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš kreditavimo sutarties kilusią ieškovo AB PAREX BANKO reikalavimo teisę perėmus AS PAREX BANKA ir apeliacinės instancijos teisme ieškovą AB PAREX BANKĄ pakeitus jo teisių perėmėjų AS PAREX BANKA, ieškovu šioje byloje apeliacinės instancijos teisme yra laikomas AS PAREX BANKA.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo S. E. 13 899,30 Lt (trylika tūkstančių aštuonis šimtus devyniasdešimt devynis litus 30 ct) žyminio mokesčio valstybei.