Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. K. , I. G. , G. K. , I. R. dėl termino atnaujinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatavo:

I.

pareiškėjas G. R. pareiškimu (b.l. 3-9) kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti įstatymo nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 6 dešimtinių žemės sklypą.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas paaiškino, kad jis yra V. R. anūkas. 1939 m. V. R. palikęs šeimą, t.y. sutuoktinę A. R. ir vaikus - Janiną, Ireną, Vladą, Henriką, išvyko iš Lietuvos. V. R. nuo to laiko nebuvo grįžęs, nė karto nepranešė apie savo buvimo vietą, todėl jokių žinių apie jį, (t.y. kur jis yra, ar jis gyvas, kur šiuo metu gyvena jeigu gyvas), giminaičiai neturi ir niekada neturėjo. Tokių duomenų neturi ir gyventojų registro tarnyba prie LR vidaus reikalų ministerijos. Pareiškėjo senelė A. R. mirė 1969-11-22. 2008-05-28 V. R. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo buvo paskelbtas mirusiu.

Siekiant išsiaiškinti, ar V. R. iki nacionalizacijos neturėjo nekilnojamo turto, į kurį galimą būtų atkurti nuosavybės teises pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau - Atkūrimo įstatymas), 1999-08-09 buvo kreiptasi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. 1999-10-14 iš archyvo buvo gautas atsakymas (pridedama), kad žinių apie tai, kad A. R. ar V. R. turėjo nekilnojamo turto archyvo dokumentuose nerasta. 2003-01-22 pakartotinai buvo kreiptasi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl duomenų apie V. R. turėtą nekilnojamą turtą. 2003-03-20 buvo gautas archyvo pažymėjimas Nr. R4-1822, su kuriuo kartu buvo pateiktas Riešės valsčiaus Leščyniaki k. piliečių 1925 m. sąrašo ištrauka, iš kurios matėsi, kad V. R. turėjo 6 dešimtines žemės, kurią paveldėjo iš savo tėvo. Kadangi pareiškėjo tėvas (V. R. sūnus) H. R. mirė 1981 m., tai pareiškėjas turi teisę į savo tėvui priklausiusios dalies nuosavybės atkūrimą. Todėl gavus duomenų apie senelio turėtą turtą, 2003-03-27 Vilniaus apskrities žemėtvarkos skyriui buvo pateiktas pareiškėjo pareiškimas dėl nuosavybės teisių atstatymo (pridedama). Negavus jokio atsakymo, pakartotinai buvo kreiptasi į Vilniaus apskrities žemėtvarkos skyrių, kurio darbuotoja pranešė, kad nesant V. R. mirtį patvirtinančių duomenų, remiantis Atkūrimo įstatymu tik pats V. R. turi teisę į išlikusio nekilnojamo turto atstatymą. Nesant duomenų apie V. R. mirtį ir nesant notariškai pavirtinos teisės perleidimo sutarties, pareiškėjas jokios teisės į V. R. priklausiusio nekilnojamo turto sugrąžinimą neturi.

Papildomų paieškų metu negavus jokios naujos informacijos apie V. R. , jo dabartinę gyvenamąją vietą, siekdamas įgyvendinti teisės aktais garantuotą teisę į nuosavybės sugrąžinimą ir įvertinęs V. R. amžių (daugiau kaip 105 metai), pareiškėjas 2006 m. kreipėsi į teismą dėl V. R. oficialaus paskelbimo mirusiu.

2008-04-09 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas priėmė sprendimą paskelbti V. R. mirusiu. Gavus V. R. mirties liudijimą, pareiškėjas įgijo teisę teisės aktų nustatytą tvarka kreiptis dėl seneliui V. R. priklaususio ir išlikusio nekilnojamo turto susigrąžinimo.

Pareiškėjo teigimu, jisai įsitikinęs, kad terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą buvo praleistas išskirtinai tik dėl svarbių, objektyvių ir nuo jo nepriklausiusių priežasčių.

Remiantis Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. nuostatomis nuosavybė į išlikusį nekilnojamą turtą yra atstatoma turto savininkui, o po jo mirties - turto savininko vaikui, o po šio mirties - turto savininko vaikaičiui (t.y. šiuo atveju turto savininko V. R. sūnaus H. R. vaikui Pareiškėjui G. R. ). Turto savininkui esant gyvam, kiti Atkūrimo įstatyme nurodyti asmenys teisės į nuosavybės atstatymą neturi. Kadangi pareiškėjo senelis V. R. mirė 2008-05-28, o pareiškėjo tėvas H. R. mirė 1981-02-04, tai pagal Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p., pareiškėjas po turto savininko V. R. mirties, 2008-05-28 įgijo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą.

Pats turto savininkas V. R. prašymo dėl nuosavybės sugrąžinimo neteikė ir negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių - iš Lietuvos jis išvykęs beveik prieš 70 metų, jokios informacijos apie jį visą tą laiką giminaičiai neturėjo, neabejotina, kad informacijos apie nuosavybės grąžinimą Lietuvoje jis galėjo ir neturėti, neatmestina ir tikėtina, atsižvelgus į to laikmečio įvykius, kad V. R. apskritai galėjo mirti anksčiau, nei buvo priimtas pats Atkūrimo įstatymas. Neturint jokių duomenų apie jį, buvo kreiptasi į teismą ir vadovaujantis LR CK 2.31 str. 6 d. nuostatomis, po teismo sprendimo įsiteisėjimo, turto savininkas neteko, o pareiškėjas įgijo teisę įgyvendinti teisės aktais laiduojamą teisę į nuosavybės susigrąžinimą.

Atkūrimo įstatymas nustato, kad prašymai dėl nuosavybės teisių atstatymo turėjo būti paduoti iki 2001-12-31, o giminystės ryšius patvirtinantys dokumentai iki 2003-12-31. Teismui pateikti įrodymai ir motyvai patvirtina, kad iki nurodyto termino Pareiškėjas dėl objektyvių, nuo jo nepriklausiusių priežasčių, negalėjo pateikti prašymo dėl nuosavybės atstatymo iki Atkūrimo įstatyme nustatytos datos, nes tam ne tik neturėjo subjektinės teisės, bet ir kad 1999-10-14 Lietuvos centrinis valstybės archyvas nurodė, jog nėra jokių duomenų apie V. R. ir A. R. turėtą nekilnojamą turtą ir tik 2003 metais po pakartotinio kreipimosi i archyvą, buvo suteikta informacija apie buvusį turtą. Tai sužinojęs Pareiškėjas iškart ėmėsi visų veiksmų, kurių imtųsi atidus, protingas ir rūpestingas asmuo, kad galėtų įgyvendinti teisės aktais nustatytą teisę į nuosavybės atstatymą - parašė prašymą dėl nuosavybės atstatymo, sužinojęs, kad neturint duomenų apie savininko statusą (gyvas ar miręs) jis neturi teisės į nuosavybės atstatymą, po bevaisių gyvo savininko paieškų, kreipėsi į teismą dėl turto savininko paskelbimo mirusiu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-10-15 nutartyje (administracinė byla Nr.A8-870/2007) pažymėjo, kad Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybes teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybes teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo.

Neabejotina, kad sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 d. nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą ir dokumentus pabaigos. Kadangi informaciją apie buvusį turtą valstybinis archyvas pateikė tik 2003 m., o pareiškėjas teisę paduoti prašymą įgijo 2008 m., po tikro turto savininko V. R. mirties, kuris dėl objektyvių priežasčių negalėjo realizuoti savo teisės į nuosavybės atstatymą, t. y. visi nuo pareiškėjo nepriklausantys ir neįtakojami įvykiai įvyko jau po teisės aktais nustatytų terminų pabaigos. Taigi akivaizdu, kad terminas buvo praleistas tik dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių, priežasčių.

Atsiliepime teismui (b.l. 59-60) Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškimo reikalavimais nesutiko bei paaiškino, kad Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. nurodytas sąrašas pretendentų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šis sąrašas yra baigtinis, todėl jo negalima plėsti interpretuojant įstatymo nuostatas. Pagal minėto įstatymo 2 str. 1d. 4 p. nuostatas, mirus buvusiam savininkui, atkurti nuosavybės teises į jo turėtą nekilnojamąjį turtą turi teisę ir jo vaikaičiai, tačiau esant tam tikrom aplinkybėm, o būtent, kai turto savininko vaikas įstatymų nustatytais terminais nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitų reikiamų dokumentų ir mirė iki 2001-12-31. Atkreiptinas dėmesys, kad šia teise pareiškėjas galėjo pasinaudoti tik įstatymų nustatytais terminais, t.y. iki 2001-12-31. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo senelis mirė 2008-05-10, jis turėjo teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau šia teise nepasinaudojo, įvertinus tai, kad prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo teisė neatskiriamai susijusi su pareiškėjo asmeniu, t.y. ši teisė yra turtinė asmeninė teisė, pareiškėjo prašymas dėl termino prašymui, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo nesukels teisinių pasekmių. Taip pat nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje nėra duomenų, kad pareiškėjas įstatymų nustatytais terminais kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teismo prašė pareiškėjo reikalavimus dėl terminų atnaujinimo atmesti.

Tretieji suinteresuotieji asmenys V. K. , I. G. , G. K. , I. R. atsiliepimuose teismui su prašymo reikalavimais sutiko bei neprieštaravo, kad Atkūrimo įst. nustatyti terminai būtų atnaujinti (b.l. 54-58).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino.

Teismas nustatė, kad 2004-10-26 įsigaliojusi Atkūrimo įst. 10 str. 1 ir 4 d. pataisa nustatė, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą prašymui bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminas gali būti atnaujinami. Pažymėjo, kad faktinis terminas prašymams bei dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, todėl nurodė, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laikui realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad svarbiomis priežastimis, sąlygojančiomis Atkūrimo įstatymo termino praleidimą, pripažintinos tik tokios aplinkybės, kurios objektyviai sudarė kliūtis asmeniui laiku atlikti tam tikrus veiksmus. Subjektyvaus pobūdžio priežastys (teisės aktų nežinojimas, nepagrįstas manymas ar įsitikinimai dėl siekiamų teisinių pasekmių, nesikreipimas į institucijas, siekiant sužinoti tikrąją faktinę padėtį, ar kreipimasis ne į tas institucijas ir pan.) negali būti pripažintos svarbiomis ir pateisinančiomis įstatyme nustatytų terminų praleidimą.

Atkūrimo įst. 2 str. 1d. nurodoma, jog nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Minėto straipsnio 4 d. sakoma, kad šio straipsnio 1 d. 4 p. nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 d. 4 p. nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą. Išanalizavęs minėtame straipsnyje įtvirtintas normas, teismas priėjo išvadą, jog šiame straipsnyje išvardinti ne tik asmenys, turintys teisę i nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau įtvirtinta ir šių asmenų, nurodytų atitinkamuose straipsnio dalies punktuose pirmenybė kitų pretendentų (išvardintų žemesniuose punktuose) atžvilgiu. Taigi, asmenys, nurodyti Atkūrimo įst. 2 str. 1 d. atitinkamuose punktuose teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgyja tik tuo atveju, jeigu šios teisės nerealizuoja prieš tai aukštesniuose punktuose nurodyti pretendentai.

Byloje esančia medžiaga teismas nustatė, kad pareiškėjo senelis V. R. , būdamas žemės savininku, nagrinėjamu atveju turėjo pirmumo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau šios teisės nerealizavo, o Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2008-04-09 nutartimi buvo paskelbtas mirusiu nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos (b.l. 26-27). Minėta nutartis įsiteisėjo 2008-05-10, Vilniaus m. savivaldybės civilinės metrikacijos skyrius pareiškėjui išdavė V. R. mirties liudijimą (b.l.18). Tretieji suinteresuotieji asmenys V. K. , I. G. , G. K. , I. R. dėl prašymo atnaujinti Atkūrimo įst. 10 str. nurodytus terminus neprieštaravo (b.l. 54-58). Įvertinęs minėtas aplinkybes bei atsižvelgęs į Atkūrimo įst. 2 str. 1, 4 p. įtvirtintą reguliavimą, teismas konstatavo, jog tik po senelio V. R. pripažinimo mirusiu bei kitiems pretendentams nesiekiant atkurti nuosavybės teises, G. R. atsirado galimybė tapti pretendentu bei nekliudomai realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Be to, Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 1999-10-14 pažyma Nr. T-3738R patvirtino, kad nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose duomenų apie tai, jog A. R. ar V. R. nuosavybės teise turėjo žemės Vilniaus m. ribose, nerasta (b.l. 19). Tuo tarpu, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003-03-20 išduoto pažymėjimo Nr. R4-1822 prieduose nurodoma, kad R. V. turi 6 dešimtines žemės, paveldėtos iš tėvo (b.l. 23).

Atsižvelgiant į tai konstatavo, jog ta aplinkybė, kad Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 1999-10-14 bei 2003-03-20 pažymos apie V. R. nuosavybės teise valdytą turtą iš esmės yra prieštaringos, iš dalies sąlygojo Atkūrimo įstatymo 10 str. nustatytų terminų praleidimą.

Vilniaus m. 2 apylinkės teismui priėmus G. R. palankią nutartį, pareiškėjas į teismą dėl Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo kreipėsi nedelsdamas, o tai tik dar kartą patvirtina, jog siekdamas realizuoti savo teises elgėsi rūpestingai bei apdairiai (b.l. 3-9, 26-28). Išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus ir pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad G. R. terminą prašymui bei dokumentams, nurodytiems Atkūrimo įst. 10 str. 1 ir 4 d. yra praleidęs, tačiau jo nurodytos praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis, todėl prašymas tenkintinas ir įstatymo nustatyti terminai atnaujintini.

III.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija pateikė teismui apeliacinį skundą (b. l. 93 – 95), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Nurodo, kad teismą, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė materialines ir procesines teisės normas (ABTĮ 86 str.). Nurodydamas, kad pareiškėjui teismo sprendimas sukels teisines pasekmes, teismas nenurodė, kodėl šioje byloje taikomas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kadangi pareiškėjo senelis V. R. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008-04-09 nutartimi buvo paskelbtas mirusiu. Mano, kad iki šios nutarties įsiteisėjimo pats V. R. , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turėjo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šia teise jis nepasinaudojo.

Teismas taip pat neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad teisė atkurti nuosavybės teises yra asmeninė turtinė teisė neatskiriamai susijusi su asmeniu, kuris kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.1 straipsnio 3 dalimi asmenininės turtinės ir neturtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu, nepaveldimos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu pareiškėjas neturi teisės atkurti nuosavybės teises į senelio žemę, kadangi iki įstatymo nustatyto termino senelis nebuvo pateikęs prašymo nuosavybės teisėms atkurti.

Tretieji suinteresuotas asmuo I. R. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 100) nurodo, kad neprieštarauja kad būtų atnaujintas terminas dokumentams paduoti.

Pareiškėjas G. R. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 101 – 105) nesutinka su apeliaciniu skundu. Nurodo, kad yra neginčijamai nustatyta, kad jis yra V. R. vaikaitis. V. R. yra dingęs beveik prieš 70 metų, todėl pasinaudoti įstatymo suteikta teise dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo jis negalėjęs. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad palikėjo turtinės reikalavimo teisės yra paveldimos.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos centrinis archyvas 1999 metais buvo pateikęs klaidingą informaciją, kad nėra išlikusių duomenų apie senelio turėtą turtą. Sužinojęs teisingą informaciją apie turėtą turtą, pareiškėjas nedelsdamas ėmėsi veiksmų, kad būtų nustatytas senelio mirties faktas ir atkurtos jo nuosavybės teisės. Tretieji suinteresuoti asmenys I. G. , V. K. ir G. K. su pareiškėjo reikalavimais sutinka, neprieštarauja, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliantė Vilniaus apskrities viršininko administracija nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia netinkamu faktinių aplinkybių įvertinimu bei teisės taikymu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 punktas. Pagal šio punkto 2005 m. balandžio 11 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 400 redakcija piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi.

Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi nustatyta, kad terminas prašymams teikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d., o 11 punktas numato, kad terminas giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas G. R. teigia, kad šiuos terminus praleido, ir siekia juos atnaujinti. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis reglamentuoja, kam yra atkuriamos nuosavybės teisės į Lietuvos Respublikos piliečių pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai nusavintą turtą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 16 d. nutartyje ( adm. byla Nr. A11-912/2007 m.) aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu pažymėjo, kad nuosavybės teisės pirmiausia yra atkuriamos turto savininkui, kai jis yra gyvas (1 p.), o kituose punktuose nurodyti subjektai gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs. Tai leidžia daryti išvadą, kad kiekvienas kitas iš eilės šios dalies punktas yra taikytini tik tuo atveju, kai nėra aplinkybių, numatytų aukščiau išdėstytuose punktuose. Pagal minėto straipsnio 1 dalies 3 punktą nuosavybės teisės yra atkuriamos turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939-1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, - į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Atkūrimo įstatymo 1 dalies 4 punktas numato, kad nuosavybės teisės yra atkuriamos turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) - į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Tai reiškia, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas gali būti taikomas tik tuo atveju, jei nėra pretendentų, išvardintų prieš tai esančiuose punktuose.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas G. R. siekia atkurti nuosavybės teises į savo tėvo (H. R. ) tėvo (V. R. ), t. y. pareiškėjo senelio, nuosavybės teise valdytą žemę. Pažymėtina, kad pareiškėjo tėvas H. R. mirė 1981 m., jo motina J. R. mirė 2007 m., o pareiškėjo senelis V. R. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2008 m. balandžio 9 d. nutartimi buvo paskelbtas mirusiu nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos. Todėl iki 2001 m. gruodžio 31 d., kai buvo nustatytas galutinis terminas prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti, pareiškėjas negalėjo būti laikomas pretendentas į senelio nuosavybės teise valdytą žemę, nes jo senelis V. R. tuo metu nebuvo pripažintas mirusiu ir tokį prašymą remiantis įstatymo nustatytu eiliškumu paduoti jis pats. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo senelis V. R. būtų išreiškęs valią atkurti nuosavybes teises į nuosavybės teise valdytą žemę. Byloje esantys pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškinimai, kad V. R. prašymo dėl nuosavybės grąžinimo neteikė ir negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių, tai yra iš Lietuvos jis išvykęs beveik prieš 70 metų, jokios informacijos apie jį visą tą laiką giminaičiai neturėjo, taip pat prielaidos, kad informacijos apie nuosavybės grąžinimą Lietuvoje V. R. galėjo ir neturėti ir kad V. R. apskritai galėjo mirti anksčiau, nei buvo priimtas pats Atkūrimo įstatymas, nesudaro pakankamo pagrindo laikyti, kad pareiškėjas laikotarpiu iki 2001 m. gruodžio 31 d. turėjo teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atstatymo kaip pretendentas į senelio nuosavybės teise valdytą žemę. Remiantis aukščiau išdėstytu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino terminą G. R. ir nepagrįstai konstatavo, kad G. R. terminą prašymui bei dokumentams, nurodytiems Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje yra praleidęs, o jo nurodytos praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis.

Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas, priimtinas naujas sprendimas (ABTĮ 143 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo G. R. prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.