- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-12
- Bylos Nr.
- 2S-449-823/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43690-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Pareiškėjas
- A. Č.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba
- Kategorijos
- 129.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 129.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo skundą dėl antstolio D. B. veiksmų, suinteresuotas asmuo byloje Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas A. Č. kreipėsi į antstolį D. B., prašydamas panaikinti antstolio 2014 m. lapkričio 5 d. patvarkymą dėl lėšų arešto taikymo bei nukreipimo vykdyti išieškojimą iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, sustabdyti vykdomojo dokumento vykdymą skolininkui sunkiai susirgus nepagydoma liga. Nurodė, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę artimieji perveda į jo sąskaitą, esančią laisvės atėmimo vietos įstaigoje, lėšas, kad jis galėtų pataisos įstaigos parduotuvėje įsigyti maisto produktų, medikamentų, nes sunkiai serga nepagydomomis ligomis, bei kitų būtiniausių reikmenų. Pareiškėjo nuomone, tokie neteisėti antstolio veiksmai žemina jo orumą, be to, pažeidžia vykdymo proceso pusiausvyrą, neatsižvelgiama į skolininko teises.
Antstolis D. B. 2014 m. gruodžio 15 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą. Nurodė, kad vykdo Vilniaus miesto Kelių policijos (dabar Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba) 2001 m. lapkričio 26 d. nutarimą Nr. 14001-a dėl 4 500 Lt išieškojimo iš skolininko A. Č. išieškotojo Vilniaus miesto Kelių policijos naudai. Vykdymo metu nustatyta, kad skolininkas atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose, todėl 2014 m. lapkričio 5 d. patvarkymu buvo areštuotos pareiškėjo lėšos, esančios laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, ir išieškojimas nukreiptas būtent į jas. Ginčijamas patvarkymas buvo surašytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-231, patvirtintu Sprendimų vykdymo instrukcijos (toliau – SVĮ) 8¹ priedu. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 688 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išieškojimas gali būti nukreiptas į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenis, taip pat į pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausančius skolininkui iš kitų asmenų. Trečiųjų asmenų skolininkui į jo sąskaitą, administruojamą Alytaus pataisos namų, pervestos sumos laikytinos A. Č. priklausančiomis pajamomis, gautomis iš kitų asmenų. Remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 173 straipsniu, atliekantiems bausmę nuteistiesiems yra garantuojamas ir užtikrinamas bausmę atliekančių asmenų minimalių ir būtiniausių poreikių patenkinimas, o asmenų, sergančių pavojingomis užkrečiamomis ligomis, sveikatos priežiūra apmokama iš valstybės biudžeto lėšų, tam yra įsteigtos ir specialios institucijos – Laisvės atėmimų vietos ligoninė.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba atsiliepimo į skundą nepateikė.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 9 d. nutartimi atmetė pareiškėjo A. Č. skundą.
Teismas pažymėjo, kad atliekantiems bausmę nuteistiesiems yra garantuojamas ir užtikrinamas bausmę atliekančių asmenų minimalių ir būtiniausių poreikių patenkinimas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjo būtiniausius, papildomus poreikius, kurie nėra garantuojami ir užtikrinami valstybės lėšomis, nors pareiškėjui, įrodinėjančiam, kad antstoliui skundžiamu patvarkymu areštavus jo asmenines lėšas, jis negali įsigyti pirmo būtinumo prekių, tenka įrodinėjimo pareiga pagrįsti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Pareiškėjas, prašydamas naikinti antstolio patvarkymą, kuriuo areštuotos lėšos priklausančios jam, privalėjo pagrįsti ir įrodyti jam tenkančias pačias būtiniausias išlaidas, šių išlaidų dydį, kurios nėra finansuojamos valstybės lėšomis, tačiau tokių duomenų teismui pareiškėjas nepateikė. Teismas nurodė, kad ligos, kuriomis serga A. Č., yra chroniškos, todėl nėra pagrindo sustabdyti vykdomąją bylą.
Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas A. Č. prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar SVĮ 8¹ punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjo skundą dėl neteisėto antstolio D. B. 2014 m. lapkričio 5 d. patvarkymo ir išieškojimo nukreipimo į paramos lėšas, esančias įkalinimo įstaigos vietinėje sąskaitoje, per kurią pareiškėjas gali vykdyti atsiskaitymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Vilniaus miesto apylinkės teismas tik palaikė antstolio poziciją ir neanalizavo, ką daryti pareiškėjui, kurio vienintelė sąskaita šiuo metu yra areštuota. Antstolis suklaidino teismą, nurodydamas, kad areštuotos lėšos prilyginamos lėšoms, nurodytoms CPK 688 straipsnio 1 dalyje. Be to, arešto momentu minėtoje sąskaitoje lėšų išvis nebuvo, todėl antstolis pažeidė CPK 688 straipsnio 3 dalį.
2) SVĮ 8¹ priedas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes yra pažeidžiamos pareiškėjo kaip piliečio teisės. Nors pareiškėjas ir atlieka bausmę, jis netenka teisės į papildomą gydymą, dantų susidėjimą, skiepus, vitaminus, netenka teisės bendrauti su artimaisiais, visuomeninėmis organizacijomis, teismais ar gynėjais, nes neturi iš ko ir kaip įsigyti kanceliarinių prekių, pašto ženklų, taksofono kortelių, netenka teisės į socialinį bendravimą, nes dėl negalėjimo įsigyti vokų nutrūko socialiniai ryšiai su artimaisiais. Pareiškėjas neteko teisės į būtiniausiais higienos priemones, taip pat neteko teisės įsigyti maisto, maisto papildų, arbatos, kavos ir tabako gaminių. Visa tai numato BVK ir šios teisės yra garantuotos Lietuvos Respublikos Konstitucijos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 ir 338 straipsnius apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
CPK 624 straipsnio 1 dalis numato, kad, jeigu skolininkas per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą teismo sprendimo neįvykdo, antstolis ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą, pradeda jį vykdyti priverstinai. Viena iš priverstinių vykdymo priemonių yra išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų jo pajamų (CPK 624 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Remiantis CPK 688 straipsnio 1 dalimi, išieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenis, taip pat į pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausančius skolininkui iš kitų asmenų. Remiantis CPK 668 straipsnio 1 dalimi, vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į buities, ūkio, darbo, mokymosi reikmenis ir kitą turtą, kurie būtini skolininko ar jo šeimos pragyvenimui, darbui pagal jo profesiją ar mokymuisi. Šio turto sąrašas nustatytas SVĮ. Be to, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA), visus būtinus vaikų ir neįgaliųjų reikmenis. Šių reikmenų sąrašas nustatytas SVĮ. Remiantis CPK 739 straipsniu taip pat negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip: kompensacinės išmokos už darbuotojui priklausančių įrankių nusidėvėjimą ir kaip kitos kompensacijos, kurios mokamos, kai dirbama nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų; sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, perkeliamam, priimamam į darbą ir pasiųstam dirbti į kitas vietoves; valstybinio socialinio draudimo motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos; išmokos vaikams, mokamos pagal Išmokų vaikams įstatymą; laidojimo pašalpa; išmokos, mokamos pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą, ir kitos tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčioms šeimoms ar asmenų socialinei paramai ir išeitinės išmokos. Taigi, CPK nenumato, kad išieškojimas negali būti nukreiptas į skolininkui priklausančias lėšas, esančias laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje. Minėtos lėšos pareiškėjui priklauso asmeninės nuosavybės teise ir įstatymas leidžia nukreipti išieškojimą į tokias lėšas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad antstolis D. B., skundžiamu patvarkymu areštuodamas skolininkui priklausančias lėšas, esančias laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje, veikė teisėtai.
Apelianto atskirajame skunde dėstomus argumentus apie pažeistas jo kaip piliečio teises paneigia BVK 173 straipsnis, reglamentuojantis bausmes atliekančių nuteistųjų materialinį buitinį aprūpinimą, kuris numato, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas, nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė, nuteistieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai aprūpinami drabužiais ir avalyne pagal sezoną, gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas, maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus (BVK 174 straipsnio 1 dalis). Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie jo papildomus būtinus poreikius, kurie nėra garantuojami ir užtikrinami valstybės lėšomis, ir kuriems yra reikalingos papildomos lėšos (CPK 178 straipsnis).
CPK 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar atitinkamas teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją. Taigi, kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prielaida yra bylą nagrinėjančio teismo abejonė byloje taikytino teisės akto konstitucingumu. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, nenustatė pagrindų, kurie leistų pagrįstai abejoti SVĮ 8¹ priedo konstitucingumu, todėl apelianto prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmetamas.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 329, 330 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 339 straipsniu, teismas
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.