- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2010-06-18
- Bylos Nr.
- N-63-781-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Audrius Bakaveckas
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. nutarimo J. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą J. Č. už tai, kad ji 2009 m. sausio 22 d., apie 19 val. 50 min., vairavo automobilį Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir važiuodama Vilniuje, Viršuliškių gatve, netoli (duomenys neskelbtini), buvo neatidi, nepaliko tarpo iš šono ir kliudė greta tą pačią kryptimi važiuojantį automobilį VW Sharan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamą R. L., šį automobilį apgadino, pasitraukė iš eismo įvykio vietos ir tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 132 ir 232 punktus ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. balandžio 8 d. nutarimu J. Č. pripažino kalta padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies pažeidimus, paskyrė 3 000 Lt baudą ir atėmė teisę vairuoti transporto priemones 3 metus. Teismas konstatavo, kad J. Č. vairuodama automobilį buvo neatidi, nepaliko tarpo vienos eismo juostos kelyje jai iš dešinės pusės važiuojančiam automobiliui ir jį kliudė bei apgadino, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Nustatyta, kad J. Č. kaltė įrodyta liudytojo V. L. parodymais ir tarnybiniu pranešimu bei liudytojo R. L. paaiškinimais ir parodymais teisme. Liudytoja N. M. paaiškino, kad 2009 m. sausio 22 d., apie 19 val. 30 min. ėjo pėsčiomis iš parduotuvės „Mada“ link 7 maršruto autobuso stotelės, esančios Vilniuje, Viršuliškių gatvėje. Jai praėjus kapines ir netoli pėsčiųjų perėjos, esančios priešais autobusų stotelę išgirdo smūgio garsą, po to pamatė kaip nuvažiavo taksi automobilis, o priešais perėją liko stovėti su įjungtais avariniais signalais automobilis Audi 80. Teismas nustatė, kad iš eismo įvykio schemos matyti, kad automobilis VW Sharan stovi 11,3 metro atstumu nuo pėsčiųjų perėjos, esančios netoli Vilniuje, Viršuliškių gatvėje, netoli Ąžuolyno gatvės. Iš pateiktos J. Č. schemos matyti, kad ji nurodo, kad autoįvykis buvo Vilniuje, Viršuliškių-Sugiharos gatvių sankryžoje esančioje pėsčiųjų perėjoje. Iš pažymos matyti, kad automobiliui VW Sharan buvo įbrėžtos abi kairės pusės durys ir galinio sparno arka. Nustatyta, kad Viršuliškių gatve, važiuojant nuo Ąžuolyno gatvės, kelias yra dviejų eismo juostų, po vieną priešingomis kryptimis. Remdamasis automobilių sugadinimu, teismas padarė išvadą, kad automobilis VW Sharan važiavo šalia dešinio kelkraščio, o Audi 80 šį automobilį lenkė arba važiavo arčiau vidurio linijos. Liudytojų R. L. ir N. M. parodymais, įvykio schema įrodyta, kad autoįvykis buvo prie pėsčiųjų perėjos Viršuliškių gatvėje, netoli Ąžuolyno gatvės, o ne prieš pėsčiųjų perėją sankryžoje tarp Viršuliškių ir Sugiharos gatvių, kaip nurodė J. Č. Teismas nustatė, kad J. Č. parodymus, kad po autoįvykio taksi automobilis nuvažiavo, patvirtino liudytoja N. M., tačiau tokie jų parodymai paneigiami R. L. parodymais, kuriais teismas netikėti pagrindo neturi, kadangi autoįvykio laiką jis nurodė tokį patį kaip ir J. Č., nurodė jos išvaizdą ir automobilio numerį policijai iš karto po autoįvykio, o tai rodo, kad jis matė pažeidėją ir jos automobilį iš karto po autoįvykio, nuvažiuodamas jis to matyti negalėjo. Teismas įvertino, kad J. Č. turi 19 metų vairuotojos stažą, pažeidimą padarė pirmą kartą, jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra, todėl jai paskyrė minimalias nuobaudas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu J. Č. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. nutarimą ir bylą nutraukti. Neigia savo kaltę ir nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, t. y. nesutampa autoįvykio laikas ir vieta. Teigia, kad teismas, kitų proceso dalyvių akivaizdoje įtakojo ir darė tiesioginį psichologinį poveikį liudytojai N. M. ir vertė ją duoti parodymus, prieštaraujančius jos matytai situacijai dėl autoįvykio vietos. Nurodo, kad tokiu būdu dalį N. M. parodymų teismas pripažino pagrįstais, o kitą dalį, kaip prieštaraujančią R. L. parodymams, atmetė. Be to, pabrėžė, kad apklausiant liudytoją N. M. teisme, nebuvo užtikrintas vertėjo dalyvavimas, o pareiškėjai ir liudytojai pareikalavus vertėjo, tokį prašymą ignoravo. Paaiškino, kad teismas neatsižvelgė į jos dėstomą poziciją, kad susidūrus su taksi automobiliu kitoje vietoje, ji iškart sustojo, tačiau nepastebėjo taksi automobilio valstybinio numerio, nes pastarasis nuvažiavo ir po dešimt penkiolikos minučių sugrįžo ir pastatė savo automobilį sau palankioje vietoje. Nurodo, kad ji buvo labai susijaudinus, neturėjo galimybės pranešti policijai apie autoįvykį. Pabrėžė, kad skiriant nuobaudą visiškai teismas neatsižvelgė į pareiškėjos turtinę padėtį - ji uždirba mažai, yra valstybės remiama, augina du nepilnamečius vaikus, išlaiko ir rūpinasi ligota savo motina. Be to, atkreipė dėmesį, kad teismas nesvarstė jos nepakaltinamumo būsenos ATPK 19 straipsnį dėl laikino psichinės veiklos sutrikimo iškart po autoįvykio. Paaiškino, kad automobilių susidūrimas sukėlė stiprų jos emocinį susijaudinimą ir todėl išsivystė laikinas psichinės veiklos sutrikimas. Nurodo, kad ji dar tą patį vakarą apie autoįvykį pranešė draudimo atstovui, o tai rodo, kad ji nebuvo suinteresuota nuslėpti autoįvykį, ar vengė atsakomybės. Atkreipia dėmesį, kad jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, gavo papildomus įrodymus (draudimo bendrovės atsakymas į jos paklausimą), patvirtinančius, kad automobilių susidūrimo pėdsakas ant taksi automobilio slysdamas tęsiasi nuo kairės pusės galinių durų link galinio bamperio, kliudant kairės pusės galinį sparną. Teigia, jog tai patvirtina jos nurodytas aplinkybes, kad taksi automobilis ją lenkė iš dešinės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Apeliacinis skundas tenkinamas.
ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių <...>.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų <...>.
Pareiškėjos J. Č. apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. nutarime atliktu įrodymų vertinimu ir išvada, kad ji padarė jai inkriminuotus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad J. Č. teigia, jog eismo įvykis įvyko 2009 m. sausio 22 d., 19 val. 25 min., jai važiuojant Vilniuje, Viršuliškių gatve link parduotuvės „Mada“, kai jos vairuojamą automobilį Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš dešinės pusės aplenkė taksi automobilis (b. l. 11). R. L. savo paaiškinime nurodo, kad autoįvykis įvyko 2009 m. sausio 22 d., apie 19 val. 30 min., Vilniuje, važiuojant Viršuliškių gatve link Laisvės prospekto, kai jo vairuojamą automobilį VW Shran, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) lenkė automobilis Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 5).
Apie autoįvykį pranešė R. L., paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu 2009 m. sausio 22 d., 19 val. 50 min. (b. l. 7). Iš 2009 m. sausio 26 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, kad jame aprašytas autoįvykis atitinka R. L. paaiškinimus (b. l. 2). Pastebėtina, kad protokole nurodyta autoįvykio data yra 2009 m. sausio 22 d., apie 19 val. 50 min.
Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad remiantis abiejų automobilių sugadinimu, galima daryti išvadą, kad automobilis VW Sharan važiavo šalia dešinio kelkraščio, o Audi 80 šį automobilį lenkė arba važiavo arčiau vidurio linijos. Šis teismas nustatė, kad liudytojų R. L. ir N. M. parodymais ir įvykio schema įrodyta, kad autoįvykis buvo prie pėsčiųjų perėjos Viršuliškių gatvėje, netoli Ąžuolyno gatvės, o ne prieš pėsčiųjų perėją sankryžoje tarp Viršuliškių ir Sugiharos gatvių, kaip nurodė J. Č.. Pirmosios instancijos teismas atmetė J. Č. ir liudytojos N. M. parodymus, kad taksi automobilis iš karto po autoįvykio nuvažiavo, nes tokie argumentai paneigiami R. L. parodymais. Teismas įvertino, kad taksi automobilio vairuotojas matė pažeidėją ir jos automobilį iš karto po autoįvykio, o nuvažiuodamas to matyti negalėjo.
Pažymėtina, kad iš byloje esančios uždarosios akcinės bendrovės „Omnitel“ sąskaitos išklotinės matyti, kad tą pačią autoįvykio dieną, t. y. 2009 m. sausio 22 d., 20 val. 52 min., buvo skambinta „Lietuvos draudimo“ trumpuoju telefonu 1828 iš telefono, priklausančio S. Č. (b. l. 26-27). J. Č. buvo apsidraudusi savo automobilį kasko draudimo sutartimi ir tą pačią dieną pranešė savo draudikui. Transporto žalų vertintojas 2009 m. kovo 16 d. paaiškinime nurodo, kad skambučių centras dirba nuo 8 val. iki 17 val., todėl jei apie įvykį pranešama vėliau, toks įvykis įregistruojamas kitą dieną (b. l. 24). Be to, 2009 m. sausio 23 d. rytą, t. y. iki atvykstant pareigūnams, J. Č. nuvyko į draudimo bendrovę ir pranešė apie įvykį, nurodydama, kad jis įvyko 2009 m. sausio 22d., 19 val. 25 min., bei kad iš įvykio vietos pasišalino taksi vairuotojas (b. l. 23). Pastebėtina, kad šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino.
Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp J. Č. ir R. L. nurodomų autoįvykio aplinkybių. Be to, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas iš esmės nemotyvuotai atmetė liudytojos N. M. parodymus, jog iš eismo įvykio vietos nuvažiavo būtent taksi automobilis, o liko stovėti Audi 80, nors byloje nebuvo nustatytas liudytojos suinteresuotumas bylos baigtimi. Tuo tarpu, tiek R. L., tiek J. Č. yra suinteresuoti bylos baigtimi.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė principo in dubio pro reo (visos abejonės bei prieštaravimai aiškinamos kaltinamojo naudai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad byloje esant prieštaringiems įrodymams, tik išnaudojus visas galimybes surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip paneigus asmenį kaltinančius įrodymus arba nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, tokias abejones traktuojant asmens naudai, būtų pagrindas nutraukti bylą dėl pažeidimo. Tačiau šiuo atveju Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad kilusios abejonės būtų pašalintos.
Vertinant nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į principą, kad visos nepašalintos abejonės turi būti traktuojamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad jų nepakanka išvadai, kad J. Č. veiksmai kvalifikuotini pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad pašalinti kilusių abejonių nebėra galimybės.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas dėl J. Č. pripažinimo kalta padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje nustatytus administracinius teisės pažeidimus yra naikintinas ir byla yra nutrauktina. Atsižvelgiant į priimtą nutarimą, kiti apeliacinio skundo argumentai nenagrinėtini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
J. Č. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti.
Nutarimas neskundžiamas.