- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-20
- Bylos Nr.
- 2S-721-826/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-02729-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marius Dobrovolskis
- Pareiškėjas
- Ž. L.
- Kategorijos
Pranešėjas Marius Dobrovolskis Civilinė byla Nr. 2S-721-826/2016
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2016 m. balandžio 20 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo Ž. L. atskirąjį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. L. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis K. K., bankrutuojanti Ž. L. įmonė, AB „Swedbank“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio veiksmų ir prašo atšaukti neteisėtai nuo 2015-09-07 iki 2015-10-19 vykusias jam priklausančio turto – žemės sklypo su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu, esančio (duomenys neskelbtini), Tauragės r. sav., antrąsias varžytynes. Nurodo, kad antstolis K. K. vykdomojoje byloje atlieka išieškojimą iš jo turto ir nuo 2015-04-01 iki 2015-05-04 vykdė pirmąsias pareiškėjui priklausančio turto varžytynes, kurios paskelbtos neįvykusiomis. Nuo 2015-09-07 iki 2015-10-19 antstolis vykdė antrąsias pareiškėjui priklausančio turto varžytynes, kuriose turtas buvo parduotas už 19 200 Eur. Nurodo, kad antstolis pažeidė imperatyvias vykdymo procesą reglamentuojančias nuostatas, nes 2014-12-18 vykusio Ž. L. įmonės kreditorių susirinkimo metu buvo nuspręsta pradėti Ž. L. įmonės bankroto procedūrą ne teismo tvarka, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankroto valdymas“. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo. Nuo 2014-12-18, kai buvo nuspręsta pradėti Ž. L. įmonės bankroto procedūras ne teismo tvarka, tiek Ž. L. įmonės, tiek įmonės savininko Ž. L. turto realizavimas priverstine tvarka turėjo būti stabdomas. Bankroto administratorius apie Ž. L. bankroto procesą ne teismo tvarka antstolį informavo bei pateikė prašymą dėl pirmųjų varžytynių stabdymo ir vykdomųjų dokumentų perdavimo 2015-04-01 el. paštu ir 2015-04-10 dokumentus išsiuntė registruotu paštu. Tačiau antstolis vis tiek vykdė pirmąsias pareiškėjo turto varžytynes. Antstolio padėjėja elektroniniu paštu parašė, kad jokios informacijos apie Ž. L. įmonės bankrotą nėra gavę, kad skolininkai vykdomosiose bylose yra Ž. L. bei L. L., o ne Ž. L. įmonė.
Antstolis K. K. CPK 510 straipsnio 2 dalyje numatytais terminais išnagrinėjęs pareiškėjo skundą 2015-11-04 patvarkymu nustatė, jog skundas nepagrįstas, ir jo netenkino.
Žemesnės instancijos teismas
Šilutės rajono apylinkės teismas 2016-02-02 nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad LR įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisinė pasekmė, t. y. bankrutuojančios įmonės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas, nekyla esant LR įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytiems atvejams. Tik tuo atveju, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo, turto realizavimas ir (ar) išieškojimas vykdymo procese nėra sustabdomas. Įkeisto turto pardavimo procedūros buvo pradėtos dar 2013 m. spalio 29 d., o bankroto byla išketa 2014-12-18, todėl turto realizavimo procedūra buvo baigiama CPK nustatyta tvarka ir antstolis, gavęs bankrutuojančios Ž. L. įmonės bankroto administratorės UAB „Bankroto valdymas“ prašymą, pagrįstai atsisakė stabdyti varžytynes ir vykdomuosius dokumentus perduoti bankroto administratoriui. Teismas atmetė skundo argumentą, kad antstolis turėjo atšaukti varžytynes, nes antstoliui suteikiama teisė atšaukti varžytynes tik iki varžytynių pabaigos. Nagrinėjamu atveju varžytynės baigėsi 2015-10-19, o pareiškėjas skundą, kuriuo antstolio prašo stabdyti varžytynes, pateikė tik 2015-10-28. Be to, Klaipėdos apygardos teismas 2015-09-16 nutartimi pripažino Ž. L. įmonės 2014-12-18 kreditorių susirinkimo nutarimus neteisėtais ir juos panaikino bei nutraukė pradėtą šios įmonės bankroto procesą ne teismo tvarka. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas stabdyti visus vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, kurioje atliekamas išieškojimas iš pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto, atmestinas, nes nėra jokių teisinių pagrindų priimti sprendimą dėl vykdomosios bylos ar atskirų vykdymo veiksmų stabdymo.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas Ž. L. prašė panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-02-02 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismo nutartis yra nemotyvuota, dėl to naikintina. Be to, teismas netinkamai taikė teisės normas, nurodęs, kad antstolis neprivalėjo stabdyti turto pardavimo iš varžytynių proceso, nes apie turto pardavimą buvo paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo. Antstolis antrąsias varžytynes vykdė nuo 2015-09-07 iki 2015-10-19, kai jau buvo žinoma apie Ž. L. įmonei iškelta bankrotą ne teismo tvarka.
Atsiliepimas
Antstolis K. K. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą ir prašė jį atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Įkeisto turto pardavimo procedūros buvo pradėtos 2013-10-29, o bankroto ne teismo tvarka byla iškelta tik 2014-12-18, dėl to antstolis turėjo teisę tęsti įkeisto turto pardavimo iš varžytynių procedūras ir jas užbaigti. Be kita ko, pažymėjo, kad įkeistą turtą tiek bankroto administratorius, tiek antstolis pardavinėja iš varžytynių, dėl to yra užtikrinamos visų asmenų teisės.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Byloje keliami klausimai, susiję su Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 4 dalies aiškinimu ir taikymu. Apelianto teigimu, antstolis negalėjo tęsti ir užbaigti vykdymo turto pardavimo iš varžytynių procedūros, nes 2014-12-18 Ž. L. įmonei buvo iškelta bankroto byla. Antstolis teigė, kad apie turto pardavimą paskelbė iki bankroto bylos ne teismo tvarka iškėlimo, todėl galėjo tęsti ir užbaigti pradėtas turto pardavimo iš varžytynių procedūras.
Byloje nustatyta, kad antstolis vykdo išieškojimą iš Ž. L. ir L. L. pagal Vilniaus miesto 28-ojo notarų biuro 2013-04-03 išduotus vykdomuosius įrašus Nr. 1210 ir Nr. 1211. Antstolis 2013-10-29 paskelbė apie pirmąsias Ž. L. priklausančio turto varžytynes. Nepavykus turto parduoti iš pirmųjų varžytynių, 2014-01-09 paskelbtos antrosios varžytynės. Tačiau turto parduoti nepavyko, jo neperėmė išieškotojas, todėl antstolis dar 3 kartus skelbė varžytynes ir tik 2015-09-07 paskelbtose antrosiose varžytynėse turtas buvo nupirktas bei 2015-10-21 sumokėti pinigai už parduotą turtą į antstolio depozitinę sąskaitą.
Byloje taip pat nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 18 d. Ž. L. įmonei, kurios turtas, kaip neatskirtas nuo asmeninio Ž. L. turtas, buvo parduodamas iš varžytynių, iškelta bankroto byla ne teismo tvarka. Klaipėdos apygardos teismo 2015-09-16 nutartimi buvo nutrauktas Ž. L. įmonės bankroto procesas ne teismo tvarka, ši nutartis įsiteisėjo 2016-02-04, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2016-02-04 nutartimi nutraukė apeliacinį procesą šioje byloje, nes skundą buvo padavęs į bylos nagrinėjimą neįtrauktas asmuo.
Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Ši norma galioja tiek bankroto bylą iškėlus teisme, tiek ne teismo tvarka (ĮBĮ 12, 13, 33 straipsniai).
Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje kalbama ne apie varžytynių užbaigimą, o apie turto pardavimo proceso užbaigimą, kuris sistemiškai aiškinant Civilinio proceso kodekso normas susideda iš dvejų varžytynių, įskaitant ir pasiūlymus išieškotojui perimti turtą. Šie etapai yra vientisas turto pardavimo CPK nustatyta tvarka procesas, kurio nutraukimas nesant objektyvių priežasčių pažeistų paties išieškojimo iš įkeisto turto esmę, o kartu neigiamai paveiktų tiek vykdymo procesą, tiek ir bankroto bylos eigą, neatitiktų ekonomiškumo bei koncentruotumo principų (tokiu atveju išieškojimo procesas nepagrįstai išbrangtų, taptų neekonomiškas tiek laiko, tiek kitų sąnaudų prasme, nes kiltų poreikis administruoti įkeistą turtą, nustatyti jo kainą, skelbti naujas varžytynes ir pan.), o kartu pažeistų privilegijuoto hipotekinio kreditoriaus teises ir teisėtus interesu. Tuo atveju, jeigu varžytynės skelbiamos neįvykusiomis ar išieškotojas atsisako perimti turtą, skelbiamos vėl pirmosios, antrosios varžytynės bei siūloma išieškotojui perimti turtą (CPK 721–723 straipsniai). Tačiau tai, kad nepavyksta turto parduoti pirmą kartą paskelbtose pirmosiose ir antrosiose varžytynėse, nereiškia, kad apie turto pardavimą ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies prasme yra pranešama iš naujo. Esminis momentas yra tas, kad pirmąjį kartą apie turto pardavimą yra pranešama iki bankroto bylos iškėlimo, nes neįvykusios varžytynės ir pakartotinių varžytynių skelbimas yra jau prasidėjusio priverstinio turto pardavimo tąsa ir tokie antstolio veiksmai neprieštarauja IBĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostatoms.
Pažymėtina, kad, pagal CPK 745 straipsnio 1 dalies nuostatas, išieškojimas iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto vykdomas pagal bendrąsias vykdymo proceso taisykles su CPK LII skyriuje nurodytomis išimtimis, kiek to nereglamentuoja CK. Ginčo situacijos CK nagrinėjamu aspektu nereglamentuoja, o CPK LII skyriaus normos išimčių nenustato, todėl šiuo atveju taikytinos bendrosios vykdymo taisyklės. Vykdant išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, hipotekos kreditoriaus interesai negali būti suabsoliutinami. Hipotekos institutas grindžiamas ir bendraisiais teisės principais, tarp jų proporcingumo ir tinkamos suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyros. CK 4.1941 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji kreditoriaus pareiga ieškojimą vykdyti kuo ekonomiškiau; kreditorius negali nepagrįstai praturtėti skolininko (įkaito davėjo) sąskaita. Skolininko interesai priverstinio skolos išieškojimo procese užtikrinami visų pirma teisingai įkainojant įkeistą turtą ir siekiant realizuoti turtą įstatymų nustatyta tvarka už maksimaliai artimą komerciškai pagrįstą kainą. Byloje ginčo dėl perduoto nekilnojamojo turto kainos nėra; turtas perduotas vadovaujantis IBĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Hipotekos kreditorius (privilegijuotas) turi teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pirmiau nei kiti skolininko kreditoriai. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiai bylai aktualioje 2016 m. kovo 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 33-127-687/2016.
Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju Ž. L. įmonės bankroto procesas ne teismo tvarka yra nutrauktas, dėl to dar ir dėl šios aplinkybės antstoliui nėra jokių kliūčių užbaigti priverstinio turto pardavimo iš varžytynių procedūrą ir perduoti turtą jį varžytynėse nupirkusiam bei kainą sumokėjusiam pirkėjui.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos nėra pagrindo naikinti atskirajame skunde nurodytų argumentų pagrindu, ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.