Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Urbonienės, Gintaro Čekanausko, sekretoriaujant Anželikai Kuicaitei,

nedalyvaujant pareiškėjui D. S. , atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pakeisti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014-02-27 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-t-715-966 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ ta apimti, kuria D. S. buvo 50 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 ir nustatyti, kad D. S. yra 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014.

Taip pat prašė kreiptis į LR Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 str. 7 dalis ta apimtimi (nuo 2014-01-01 d. galiojanti redakcija), kuria yra nustatytas imperatyvus ribojimas, kad jeigu pareiškėjui pagalba per metus yra teikiama daugiau negu dviejose bylose, nepriklausomai nuo turtinės padėties ir kitų reikšmingų aplinkybių, pareiškėjas pats privalo susimokėti 50 proc. žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, visiškai neatsižvelgiant nei į pareiškėjo turtinę padėtį, nei į pareiškėjui taikomų areštų ar turto apribojimų apimtį ar kitas reikšmingas aplinkybes, neprieštarauja suinteresuoto asmens Konstitucinei teisei į teisminę gynybą, teisei į teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, asmenų lygybės įstatymui, konstituciniam teisinės valstybės principui (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., 30 str. 1 d., 109- 110 str., LR CPK 2 str., 5 str. 1 d., 6 str. ir kt. str., Teismų įstatymo 1 str., 4-6 str. ir kt. str.).

Pareiškėjas skunde (b.l. 53-70) nurodė, kad 2014-02-18 Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Kauno VGTPT, Tarnyba) pateikė prašymą ir būtinus dokumentus dėl nemokamos valstybės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014: surašyti apeliacinį skundą ir atstovauti apeliacinės instancijos teisme. Kauno VGTPT 2014-02-27 sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. TP-2-(2.2.)-14-t-715-966 (toliau - Sprendimas), D. S. buvo paskirta advokatė G. Martinėnaitė, ir pareiškėjas buvo tik 50 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014, nes Tarnyba Sprendime nurodė, kad jeigu pareiškėjui pagalba per metus yra teikiama daugiau negu dviejose bylose, nepriklausomai nuo turtinės padėties, pareiškėjas pats privalo susimokėti 50 proc. žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Susipažinęs su nuo 2014-01-01 pakeistu teisiniu reglamentavimu -VGTP įstatymo, sužinojo, kad jeigu pareiškėjui pagalba per metus yra teikiama daugiau negu dviejose bylose, nepriklausomai nuo pareiškėjo turtinės padėties ir/ar visiškai neatsižvelgiant į pareiškėjui taikomų areštų ar turto apribojimų apimtį, pareiškėjas vis tiek pats privalo susimokėti 50 proc. žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į LR CPK 80, 83, 85 str. reikalavimus, už apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014) D. S. turėtų mokėti 3000 Lt žyminio mokesčio. 50 proc. šios žyminio mokesčio sumos D. S. padengia valstybė, o likusią 1 500 Lt žyminio mokesčio sumą ir pusę valstybės paskirto advokato išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą sumos irgi turėtų susimokėti D. S. , kurio visas be išimties turtas yra areštuotas jau keleri metai ir dėl šių areštų kilmės vyksta teisminiai ginčai įvairiuose teismuose. Su sprendimu nesutinka. Nurodė, jog konstitucinė teisė į teisminę gynybą garantuoja suinteresuotam asmeniui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą reikalaujant apginti pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą (Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.). Asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra absoliuti, ir ji yra teisinės valstybės principo, kuriuo privalu vadovautis ir teismams taikant teisę, turinio elementas. Be to, ši teisė kyla iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies įtvirtinto teisingumo vykdymo imperatyvo (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai; CPK 5 straipsnio 1 dalis; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Europos Žmogaus Teisių Teismo 1971 m. birželio 16 d. ir 1993 m. lapkričio 25 d. sprendimai). Ar pareiškėjas turi reikalavimo teisę, gali būti sprendžiama tada, kai byla išnagrinėjama iš esmės (CPK 259, 263, 265 straipsniai; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. rugsėjo 21 d. sprendimas). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje plėtojama nuosekli pozicija, draudžianti pernelyg formalų procesinių normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimą. Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal kuriuos taikomi apribojimai pirmiausia negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi tik tada, jeigu jie atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Guerin v. France, judgment of 23 July 198, Reports 1998-v., p. 1867, § 37; kt.). Be kita ko, procesinių asmens teisių suvaržymas turi atitikti teisėtumo reikalavimą, t. y. turi būti atliktas teisės aktų nustatyta tvarka. Bet kokie teisinio ar faktinio pobūdžio šios teisės ribojimai gali būti pripažįstami nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jei jie nepagrįstai apsunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą, konkrečiai - teisės į teismą ribojimas turi turėti teisėtą tikslą. Teisės aktuose nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su teisėje įtvirtintu dispozityvumo principu. Šis principas reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Teisė į teisminę gynybą reiškia ir teisę į tinkamą teismo procesą; teisė į tinkamą teismo procesą reiškia ir asmens, be kita ko, galimybę naudotis įstatyme įtvirtintomis gynybos priemonėmis nuo pareikšto ieškinio t. y. atsikirsti į ieškinį ir (arba) pareikšti priešieškinį ir t.t. Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas yra realus, t.y. asmuo, kuris kreipiasi į teismą įstatymų nustatyta tvarka turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad įgyvendins teisę apginti savo pažeistą interesą. Nurodė, jog nagrinėjamoje byloje yra kilusi konkretaus fizinio asmens, kurio visas be išimties turtas ir lėšos keleri metai yra areštuotos, suvaržymų dėl blogos turtinės padėties ir teisės kreiptis į teismą, kaip sudėtinės konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą, tinkamo įgyvendinimo problema. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nevertino aplinkybių dėl jo esamos turtinės padėties, neatsižvelgė į tai, jog net keli antstoliai šiuo metu areštavę visą pareiškėjo turimą turtą, įskaitant ir lėšas banko įstaigose, tai, kad pareiškėjas kelinti metai negali laisvai ir savo nuožiūra disponuoti savo turtu ir lėšomis bet kuriems norimiems poreikiams tenkinti, taip pat teisinei pagalbai gauti. Nurodė, jog šis ginčas yra susijęs ir su viešuoju (valstybės) interesu ir su konstitucine asmens teisių ir gynybos apsauga. Pareiškėjo teigimu, vien tik dėl dabartinės prastos jo turtinės padėties, atsižvelgiant į visas faktines ir teisines aplinkybes, į VGTP įstatymo 12 str. 6punktą ir 14 straipsnio 6 dalį, atsakovas privalėjo pareiškėjui suteikti tinkamą kvalifikuotą teisinę pagalbą civilinėje byloje, nes tai yra susiję ir su konstitucine asmens teisėtų interesų apsauga. Prašo skundą tenkinti.

Atsakovas Kauno VGTPT su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą (b.l. 73) nurodė, kad 2014-02-18 Kauno VGTPT buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl 2014-02-11 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 apskundimo. Savo prašyme antrinei pagalbai gauti, pareiškėjas nurodė, kad jeigu, vadovaujantis Įstatymo 14 str., valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 procentus) apmokėti sutinka. Kauno tarnyba 2014-02-27 sprendimu TP-2-(2.2)-14-t-715-966 nusprendė teikti pareiškėjui 50 procentų valstybės finansuojamą antrinę teisinę pagalbą dėl 2014-02-11 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 apskundimo, pagal 2014-02-18 pareiškėjo prašymą, reg. Nr. TP-l-(2.1)-715, kadangi sprendimo priėmimo metu, pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo teikiama dviejose bylose: 2013-06-06 Kauno tarnybos sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-T-2072-2543 antrinė teisinė pagalba teikiama civilinėje byloje Nr. 2-405-450/2013 dėl nuosavybės teisių pažeidimo į kilnojamąjį turtą, turto išreikalavimo ir žalos atlyginimo bei 2014-01-17 Kauno tarnybos sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-T-119-193 antrinė teisinė pagalba teikiama dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-109-647/2011. Nurodė, jog šiuo metu antrinės teisinės pagalbos teikimas šiose bylose yra tęsiamas. Kauno tarnyba 2014-02-27 sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-t-715-966, vadovaujantis Įstatymo 11 str. 2 d. 1 p., 14 str. 7 d., pagrįstai suteikė pareiškėjui 50 procentų valstybės finansuojamą antrinę teisinę pagalbą, kadangi jis prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą trečioje byloje.

Pareiškėjas ir atsakovo Kauno VGTPT atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant ( ABTĮ 78 str.).

Skundas netenkinamas.

Nustatyta byloje esančiais įrodymais, kad pareiškėjas D. S. 2014-02-18 pateikė Kauno VGTPT prašymą, reg. Nr. TP-1-(2.1)-715, suteikti antrinę teisinę pagalbą – surašyti apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 apskundimo ir atstovauti apeliacinės instancijos teisme. Savo prašyme antrinei pagalbai gauti, pareiškėjas nurodė, kad jeigu, vadovaujantis Įstatymo 14 str., valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 procentus) apmokėti sutinka (b.l. 74-78).

Kauno VGTPT tarnyba 2014-02-27 sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-t-715-966 nusprendė teikti pareiškėjui 50 procentų valstybės finansuojamą antrinę teisinę pagalbą dėl 2014-02-11 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1062-110/2014 apskundimo, pagal 2014-02-18 pareiškėjo prašymą, reg. Nr. TP-l-(2.1)-715, kadangi sprendimo priėmimo metu, pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo teikiama dviejose bylose: 2013-06-06 Kauno VGTPT sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-T-2072-2543 antrinė teisinė pagalba teikiama civilinėje byloje Nr. 2-405-450/2013 dėl nuosavybės teisių pažeidimo į kilnojamąjį turtą, turto išreikalavimo ir žalos atlyginimo bei 2014-01-17 Kauno VGTP tarnybos sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-T-119-193 antrinė teisinė pagalba teikiama dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-109-647/2011 (b.l. 83).

Pareiškėjas ginčija šį Kauno VGTPT tarnybos 2014-02-27 sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-t-715-966 motyvuodamas, jog jam ši Įstatymo norma netaikoma, nes pagal turto ir pajamų lygį jis turi teisę gauti 100 proc. valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą.

Lietuvos Respublikos CPK 99 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenims, turintiems teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ši pagalba teikiama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka. Tai yra blanketinė teisės norma, nukreipianti į kitą teisės aktą, kuris nustato teisės gauti valstybės teisinę pagalbą realizavimo detales. Garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – Įstatymas). Šio Įstatymo 11 str. 2 d. 1 p. nustatyta, kad antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Įstatymo 14 str. 5 d. nustatyta, kad Šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka antrinės teisinės pagalbos išlaidų: 1) 100 procentų, – jeigu nustatomas pirmasis asmens turto ir pajamų lygis; 2) 50 procentų, – jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis. Įstatymo 14 str. 7 d. numatyta, kad pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–14 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atitinkamai Įstatymo 11 str. 7 d. 9 p. numatyta, kad iš dalies valstybės finansuojama antrinė pagalba teikiama tik tais atvejais, kai pareiškėjas sutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymas. Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta elgesio taisyklė – atsakovės, kaip institucijos, kompetentingos spręsti klausimus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo - teisė pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–14 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d. Nuo šios datos buvo įtvirtintas naujas teisinis santykis šioje srityje, kurio esmę ir sudaro suteikimas teisės teikti 50 procentų teisinės pagalbos esant tam tikroms sąlygoms, numatytoms aptariamos teisės normos dispozicijoje.

Pagal objektyviuosius požymius, įtvirtintus šios teisės normos dispozicijoje („pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų“), kad atsirastų prielaida valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai teikti tik 50 procentų apmokamos antrinės teisinės pagalbos, pakanka konstatuoti, jog asmens kreipimosi į šią tarnybą metu, jam antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, nepriklausomai nuo to, kada jam tokia pagalba buvo pradėta teikti. Remdamasi šia teisės norma, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę suteikti tik 50 procentų apmokamą antrinę teisinę pagalbą asmeniui, jeigu jam antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, net jeigu pareiškėjas atitinka visas sąlygas 100 procentų valstybės garantuojamai teisei pagalbai gauti, todėl pripažintinas nepagrįstu pareiškėjo argumentas, kad jam netaikytinos Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl to, kad pagal turto ir pajamų lygį jis turi teisę gauti 100 proc. valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą.

Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės atitinka Įstatymo 14 straipsnio 7 dalies taikymo kriterijus, t.y. skundžiamo Kauno VGTP tarnybos 2014-02-27 sprendimo priėmimo metu pareiškėjui valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba buvo teikiama dviejose bylose: 2013-06-06 Kauno VGTPT sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-T-2072-2543 antrinė teisinė pagalba teikiama civilinėje byloje Nr. 2-405-450/2013 dėl nuosavybės teisių pažeidimo į kilnojamąjį turtą, turto išreikalavimo ir žalos atlyginimo bei 2014-01-17 Kauno VGTP tarnybos sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-T-119-193 antrinė teisinė pagalba teikiama dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-109-647/2011, ir tai yra nurodyta skundžiamame sprendime (b.l. 83). Byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir ginčijamo Kauno VGTP tarnybos 2014-02-27 sprendimo priėmimo metu, antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal kitus nurodytus valstybės garantuojamų teisinės pagalbos tarnybų sprendimus buvo nutrauktas ar pasibaigęs. Pažymėtina, jog savo prašyme antrinei pagalbai gauti, pareiškėjas nurodė, kad jeigu, vadovaujantis Įstatymo 14 str., valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 procentus) apmokėti sutinka (b.l. 78). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog 100 procentų antrinės teisinės pagalbos suteikimas pareiškėjui D. S. dar vienoje byloje neatitiktų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo tikslų ir prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams. Atsakovės Kauno VGTPT tarnybos 2014-02-27 sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-14-t-715-966, kuriuo nusprendė teikti pareiškėjui 50 procentų valstybės finansuojamą antrinę teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 4 dalies pagrindu, pripažintinas teisėtu ir pagrįstu. Skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nenustatyti sprendimo panaikinimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 89 straipsnyje, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu. Atmetus skundą dėl pagrindinio reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą teikti pareiškėjui 100 procentų valstybės garantuojamą antriną teisinę pagalbą, jis taip pat atmestinas (ABTĮ 57 str.).

Visus likusius proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas prašė kreiptis į LR Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 str. 7 dalis ta apimtimi (nuo 2014-01-01 d. galiojanti redakcija), kuria yra nustatytas imperatyvus ribojimas, kad jeigu pareiškėjui pagalba per metus yra teikiama daugiau negu dviejose bylose, nepriklausomai nuo turtinės padėties ir kitų reikšmingų aplinkybių, pareiškėjas pats privalo susimokėti 50 proc. žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, visiškai neatsižvelgiant nei į pareiškėjo turtinę padėtį, nei į pareiškėjui taikomų areštų ar turto apribojimų apimtį ar kitas reikšmingas aplinkybes, neprieštarauja suinteresuoto asmens Konstitucinei teisei į teisminę gynybą, teisei į teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, asmenų lygybės įstatymui, konstituciniam teisinės valstybės principui (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., 30 str. 1 d., 109- 110 str., LR CPK 2 str., 5 str. 1 d., 6 str. ir kt. str., Teismų įstatymo 1 str., 4-6 str. ir kt. str.).

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 str. 7 dalies atitikties Konstitucijos 29, 30 str. 1 d., 109-110 str., yra atmestinas, kadangi teismui nekyla abejonių dėl minėto įstatymo atitikties Konstitucijos nuostatoms.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.