- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-1149-345/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis (pirm.), Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- J. M.
- Atsakovas
- J. J. S.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracija
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Henrichas Javlinskis Civilinė byla Nr. 2A-1149/07
121.15.;121.18.;121.21.;75.6.3.;
NUTARTIS
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
Vilnius 2007 m. gruodžio 10 d.
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovei J. J. S. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Tretysis asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas J. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei J.J. S. ir patikslinęs savo ieškinio reikalavimus prašė padalinti jam ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą: priteisti ieškovui J. M. gyvenamojo namo, pažymėto indeksu 1A1p, patalpas, pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-3, R-9, kurių bendras plotas 55,64 m², pastatą-garažą, plane pažymėtą indeksu 6G1p, 17 m² bendro ploto, bei nustatyti jam servitutą šulinio atžvilgiu; priteisti atsakovei J.J. S. gyvenamojo namo, pažymėto indeksu 1A1p, patalpas, pažymėtas indeksais 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8, 1-9, 1-10, 1-11, 1-12, 1-13, R-1, R-2, R-3, R-4, R-5, R-6, R-7, R-8 – viso 157,79 m² bendro ploto, pastatą-vištidę, plane pažymėtą indeksu 4I1p, 6 m² bendro ploto, pastatą-sandėlį, plane pažymėtą indeksu 5I1p, 16 m² bendro ploto, pastatą-priestatą, plane pažymėtą indeksu 7I1p, 4 m² bendro ploto, pastatą-garažą, plane pažymėtą indeksu 9G1p, 15 m² bendro ploto, pastatą-lauko virtuvę, plane pažymėtą indeksu 7I1p, 35m² bendro ploto, kiemo statinius, plane pažymėtus indeksais 2I1p (rūkyklą), 3Š1g (šiltnamį), bei šulinį, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, jog 2006-10-06 nekilnojamojo turto mainų sutarties pagrindu jis nuosavybės teise įsigijo 371/1483 žemės sklypo, turinčio 0,1483 ha bendro ploto, bei ¼ dalį gyvenamojo namo, turinčio 213,40 m² bendro ploto, ¼ dalį pastato-vištidės, plane pažymėto indeksu 4I1p, 6 m² bendro ploto, ¼ dalį pastato-sandėlio, plane pažymėto indeksu 5I1p, 16 m² bendro ploto, ¼ dalį pastato-garažo, plane pažymėto indeksu 6G1p, 17 m² bendro ploto, ¼ dalį pastato-priestato, plane pažymėto indeksu 7I1mp, 4 m² bendro ploto, ¼ dalį pastato-garažo, plane pažymėto indeksu 9G1p, 15 m² bendro ploto, ¼ dalį pastato-lauko virtuvės, plane pažymėtos indeksu 7I1mp, 35 m² bendro ploto, ¼ dalį kiemo statinių, plane pažymėtų indeksais 2I1p (rūkyklos), 3Š1g (šiltnamio), bei 1/4 šulinio, esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovė, valdanti ¾ jų bendro turto, jam atvykus paaiškino, kad jis gaus tik vieną kambarį, verandą bei dalį rūsio, tokiu būdu jis vietoj jam priklausančios namo dalies, sudarančio 53,35 m², gavo tik 41,01 m² namo dalį. Geruoju susitarti dėl patalpų atidalijimo su atsakove nepavyko. Už viršijančius jo daliai priskirtino 53,35 m² ploto - 2,29 m² gyvenamojo namo patalpų, ieškovas atsisako atsakovės naudai jo daliai priskirtinų 6,25 m² pagalbinių patalpų. Mano, kad toks atidalijimo būdas yra teisingas abiems šalims.
Atsakovė J. J. S. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas 1998-12-03 sprendimu nustatė naudojimosi ginčo statiniais tvarką, kuri ženkliai skiriasi nuo ieškovo siūlomos bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo tvarkos. Minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, galiojantis ir privalomas. Šios tvarkos laikomasi jau virš 8 metų. Atsakovės nuomone, ieškovas galėtų kreiptis tik dėl 1998-12-03 teismo sprendime nurodytų patalpų atidalijimo. Nurodė, kad ieškovo noras pasididinti gyvenamųjų patalpų dalį pagalbinių patalpų sąskaita yra nesąžiningas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007-09-05 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 1998-12-03 sprendimu buvo nustatyta naudojimosi ginčo pastatais, kurie tuo metu bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė atsakovei J. J. S. ir V. S. , tvarka. Ieškovo siūloma atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka iš esmės skiriasi nuo teismo sprendimu nustatytos naudojimosi ginčo pastatais tvarkos. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, galiojantis ir privalomas ieškovui. Ieškovui mainų sutarties pagrindu įgyjant nuosavybės teises į ginčo turtą perėjo visos teisės ir apribojimai, susiję su nekilnojamuoju turtu. Teismo nustatytos naudojimosi pastatais tvarkos laikomasi jau virš 8 metų, atsakovė vykdydama sprendimą savo lėšomis izoliavo jai priskirtas naudotis patalpas. Teismas, vadovaujamasis LAT 2003-10-15 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-956/2003, sprendė, jog nustatant naudojimosi tvarką tarp bendraturčių, faktiškai įvyksta atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes jo tenkinimas faktiškai paneigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą naudojimosi turtu tvarką. Vadovaujantis LR CPK 279 str. 4 d., įsiteisėjus sprendimui, kitoje byloje negalima ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Teismas sprendė, jog ieškovas, nesutikdamas palaukti iki bus baigta atsakovės žemės išpirkimo procedūra ir atsisakydamas taikiai spręsti ginčą, pažeidė bendraturčių kooperavimosi principą.
Šalies argumentai
Ieškovas J. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-09-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 1998-12-03 sprendimas, kuriuo buvo nustatyta naudojimosi ginčo turtu tvarka, turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl bendraturčiams priklausančių dalių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios asmenims, kurie nebuvo dalyvaujančiais byloje asmenimis (LAT 2000-02-21 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-203/2000). Nagrinėjamu atveju ieškovas negali būti laikomas V. S. , kuriai esant ginčo turto savininke buvo nustatyta naudojimosi ginčo turtu tvarka, teisių perėmėju. Ieškovas nuosavybės teises į atidalintino turto dalį įgijo ne iš V. S. , bet iš J. L. mainų sutarties pagrindu. Vadovaujantis LR CK 4.81 str., teismo sprendimu nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu ir kitais pastatais tvarka ieškovui nėra privaloma, nes viešame registre nėra įrašo apie tokios tvarkos įregistravimą. Be to, 2006-10-06 mainų sutartyje, kurios pagrindu ieškovas įgijo nuosavybės teises į ginčo turto dalį, nėra nustatyta, jog sutartimi jis įgavo teisę naudotis konkrečiomis gyvenamojo namo patalpomis. Apie naudojimosi ginčo turtu tvarkos nustatymą ieškovui 2006-10-06 sudarant mainų sutartį nebuvo žinoma. 1998-12-03 priėmus teismo sprendimą susiklosčiusi namo ir kitų patalpų faktinio naudojimo tvarka yra ydinga ir pažeidžia ieškovo nuosavybės teisę į konkrečią dalį bendrojoje nuosavybėje. Šiuo metu ieškovas faktiškai naudojasi tik vienu gyvenamojo namo kambariu ir veranda, kurių bendras plotas sudaro 25,5 m². Ieškovui priklauso 15,51 m² rūsio patalpų, į kurias jis negali patekti iš jam priklausančių namo patalpų. Iš viso ieškovas faktiškai naudojasi 41,03 m² ploto namo patalpomis, nors pagal idealias dalis bendroje nuosavybėje jam turėtų priklausyti 53,35 m² namo ploto. Tokia naudojimosi tvarka pažeidžia LR CK 4.81 str. 1 d. Teismas sprendimu nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas nesilaiko bendraturčių kooperavimosi principo, nesutikdamas palaukti, kol bus baigta atsakovės žemės išpirkimo procedūra. Ieškovas 2006-10-27 registruotu laišku pateikė atsakovei siūlymą sudaryti susitarimą dėl naudojimosi namu tvarkos. Tačiau atsakovė į šį pasiūlymą neatsiliepė ir pradėjo įvairiais veiksmais riboti ieškovo teisę naudotis jam priklausančiomis patalpomis. Todėl kooperavimosi principą pažeidė ne ieškovas, o atsakovė, kuri prieštaravo kompromisiniams atidalijimo variantams.
Atsiliepimas
Atsakovė J.J. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-09-05 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentuojančias materialines teisės normas (LR CK 4.80 str.), pripažindamas, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 1998-12-03 sprendimu nustačius naudojimosi bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarką, faktiškai įvyko atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, dėl ko ieškovo J. M. ieškinio reikalavimo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tenkinimas faktiškai reikštų įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu paneigimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiški bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai. LR CK 4.80 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės vykdomas daiktą padalijant natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, kitais atvejais atidalijamas bendraturtis gauna kompensaciją pinigais. Atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju pasikeičia bendro daikto teisinis statusas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai, bendroji dalinė nuosavybės teisė pasibaigia. Ginčas dėl naudojimosi bendrais nekilnojamaisiais daiktais sprendžiamas remiantis LR CK 4.81 str. 1 d. nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šiuo atveju tik nustatoma tvarka, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nenutraukiama. Taigi naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės skiriasi savo turiniu ir teisiniais padariniais. Byloje nustatyta, jog įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 1998-12-03 sprendimu buvo nustatyta naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais statiniais tvarka, dėl kurių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškia reikalavimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatymas neatima iš bendraturčio teisės kreiptis į teismą dėl jam priklausančios dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir toks reikalavimas nėra nukreiptas į teismo sprendimu nustatyto santykio revizavimą
Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog ieškovas J. M. neturi teisės realizuoti LR CK 4.80 str. jam kaip bendraturčiui suteiktos jo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės, netinkamai aiškino LR CK 4.80 str. normas, jų santykį su naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybė teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymo institutu bei netinkamai vertino Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą praktiką šioje srityje. Vadovaujantis LR CPK 330 str., materialinės teisės normų netinkamas aiškinimas ar taikymas yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija naikina skundžiamą Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-09-05 sprendimą.
Vadovaujantis LR CPK 327 str. 1 d. 2 p., apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo J. M. priklausančios ginčo turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės galimybę, netyrė ir nevertino ieškovo ieškinyje nurodyto atidalijimo būdo, jo atitikimo LR CK 4.80 str. 2 d. įtvirtintiems reikalavimams, pagal kuriuos daiktas turi būti padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, atsižvelgiant į kiekvienam iš bendraturčių priklausančią dalytino turto dalį, ir tik nesant galimybės daiktą padalyti tokiu būdu, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Teismo tvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą ir nepadaryti neproporcingos žalos daikto paskirčiai.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog, vadovaujantis LR CPK 135 str. 2 d. nuostatomis, prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, pareikšdamas reikalavimą dėl jam priklausančių pastatų dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nepateikė kompetentingų asmenų parengto projektinio pasiūlymo (techniškai galimo) dėl atidalijimo būdo. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas savo reikalavimus grindė 1997-01-23 Vilniaus teritorijos valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ gyvenamojo namo patalpų išdėstymo planais, juose pažymėdamas šalims tenkančias patalpas po atidalijimo. Tačiau ieškovo pateiktas planas neįrodo šio atidalijimo būdo techninio įgyvendinimo galimybės, kadangi pats ieškovas nėra kompetentingas spręsti šių klausimų. Tinkamai parengtas atidalijimo planas tokiais atvejais yra privalomas ieškinio priedas (LR CPK 135 str. 2 d.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog su teismui pateiktu tvirtinti atidalijimo projekto įgyvendinimu susiję šalių įsipareigojimai turi atsispindėti ieškinio reikalavimuose, kadangi tik tokiu atveju tenkinus ieškinį priimtas sprendimas galėtų būti įvykdytas. Be to, iš ieškinio ir ieškovo pateikto gyvenamojo namo atidalijimo projekto negalima spręsti apie atidalintinų patalpų funkcinę paskirtį.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, dėl ko panaikinus skundžiamą sprendimą bylą grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų įpareigoti ieškovą tinkamai suformuoti ieškinio dalyką, pagrindą bei pateikti tinkamai parengtus ieškinio priedus. Ieškovui nepateikus tokių dokumentų per teismo nustatytą laiką, teismas turėtų pagrindą pagal LR CPK 396 str. 1 d. 11 p. ieškinį palikti nenagrinėtą. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, jog 2007-11-07 dovanojimo sutartimi atsakovė J. J. S. jai priklausančią pastatų dalį, dėl kurių nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, perleido V. V. , dėl nagrinėjant bylą iš naujo svarstytinas netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu klausimas LR CPK 45 str. nustatyta tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.