Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas T. Kazlauskienė Procesinio sprendimo kategorija 1.1.5.1.2;

2005 m. lapkričio 10 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. R. ir J. O., nuteistojo V. Č. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Č. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 104 straipsnyje (Lietuvos Respublikos BK 104 straipsnio 1993-07-02 redakcija, galiojusi iki 2003-05-01) ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

B. Č. pagal Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnio 2 dalį, 104 straipsnį (Lietuvos Respublikos BK 1993-07-02 redakcija, galiojusi iki 2003-05-01) išteisintas nenustačius, kad padarė nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Baudžiamoji byla dėl B. Č. kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 116 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Iš V. Č. nukentėjusiųjų A. R., J. O. naudai priteista 8072 litų suma padarytai žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. nuteistas už tai, kad jis 2002 m. lapkričio 23 d., apie 18.30 val., apsvaigęs nuo alkoholio ir turėdamas savigynai išduotą pistoletą FEG Nr. V05624, žinodamas, kad jo sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name yra svetimų žmonių, kartu su savo apsvaigusiu nuo alkoholio broliu B. Č., ginkluotu tarnybiniu pistoletu PM Nr. ?? 0560 pateko į namo vidų ir aptiko jame buvusius nepažįstamus asmenis – B. R. ir J. O. J. O. pabėgus, V. Č., įrėmęs savo pistoletą B. R. į krūtinę, tyčia šovė į ją, padarydamas šautinį kiauryminį sužalojimą kairiojo plaučio, širdies, apatinės tuščiosios venos, stemplės, dešinio inksto pažeidimą, t. y. sunkiai sutrikdžiusį sveikatą kūno sužalojimą, nuo kurio B. R. vietoje mirė.

B. Č. buvo kaltinamas tuo, kad pasikėsino padaryti tyčinį nužudymą - 2002 m. lapkričio 23 d., apie 18.30 val., apsvaigęs nuo alkoholio ir turėdamas savo tarnybinį ginklą – pistoletą PM Nr. ?? Nr. 0560, žinodamas, kad jo sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name yra svetimų žmonių, kartu su apsvaigusiu nuo alkoholio broliu V. Č., ginkluotu savigynai išduotu pistoletu FEG Nr. V05624, pateko į namo vidų ir, aptikęs jame buvusius nepažįstamus asmenis – B. R. ir J. O., iš savo pistoleto iššovė tris šūvius, iš kurių vieną, turėdamas tikslą nužudyti, tyčia iššovė į mėginusį pabėgti iš namo į lauką J. O., tačiau nepataikius į J. O. ir šiam pabėgus, nusikaltimo nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.

Apelianto manymu, šūviai namo viduje nepagrįstai teismo įvertinti kaip įspėjamieji. V. ir B. Č. įspėjamieji šūviai buvo padaryti lauke, o viduje jie šį pobūdį jau prarado, nes buvo nukreipti prieš J. O. ir B. R.. Be to, B. Č. padėtis šaudant keitėsi, o šaunant J. O. į nugarą, ginklo laibgalys buvo nukreiptas horizontaliai, kas negali būti įvertinta kaip įspėjamasis šūvis. Pasak apelianto, tai, kad įrodymų tyrimo metu nustatyta, jog B. Č., ieškodamas ir persekiodamas J. O., bėgantį iš namo, tyčia tris kartus iš savo tarnybinio ginklo – pistoleto PM, šovė priemenėje, kur tuo metu buvo bėgantis nukentėjusysis, ir mažiausiai vienas iš šių šūvių iššautas pastarajam į nugarą, rodo, kad B. Č. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia – nužudyti J. O., tačiau iššovęs nepataikė, kas sutrukdė pasiekti tikslo nepriklausomai nuo šovusio B. Č. valios, o po to J. O. išbėgo į lauką ir pasislėpė tamsoje. B. Č. nusiteikimą smurtiniams veiksmams patvirtina ir tolimesnė įvykių seka, jo elgesys ir smurto panaudojimas prieš B. R..

Apeliantas pripažįsta, kad jis nušovė B. R., bet kategoriškai neigia, kad jis buvo įrėmęs pistoletą sėdinčiai ant lovos B. R. ir šovė tyčia. Pasak apelianto, susistumdymas ir grumtynės su buvusiais name asmenimis vyko didžiojo kambario dalyje tarp lango ir durų į koridorių (priemenę) ir koridoriuje (priemenėje), kur ant grindų buvo rasta negyva B. R. Apeliantas pripažįsta, kad tamsoje, būdamas streso būsenoje, laikydamas rankoje užtaisytą pistoletą, elgėsi neatsargiai, tačiau nei tyčia, nei specialiai į konkretų žmogų, nei ta kryptimi, kur galėjo būti žmonių, jis nešaudė. Nenorėjo, ko nors nušauti, nenumatė, kad gali būti mirtinos pasekmės. Pasak apelianto, įvykis labiau panašus į nelaimingą atsitikimą. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo konkrečiai nustatyta, kaip ir kur įvyko mirtį sukėlęs šūvis. Ekspertai padarė išvadą, kad nustatyti, kokia buvo B. R. ir šovusiojo tarpusavio padėtis šūvio metu, nėra galimybės. Ekspertų aprašyta šūvio kryptis labiau primena atsitiktinį šūvį. Apeliantas teigia, kad jo per ilgą laiką išgertas nedidelis alkoholio kiekis neturėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Anot apelianto, teismas per daug sureikšmino J. O. parodymus, jais iš esmės pagrįsdamas nuosprendį. Apeliantas mano, kad J. O. parodymai negali būti pripažinti įrodymais, nes yra nepatikimi, prieštaringi, neatitinka objektyvių faktų. Pasak apelianto, J. O. parodymai nepatikimi dėl jo psichinės sveikatos būklės, nes jis serga psichine liga. Anksčiau darytos psichiatrinės ekspertizės metu jis buvo pripažintas nepakaltinamu. Jis ne realiai ir nekritiškai vertina faktus. Pavyzdžiui, tardymo eksperimento metu į prokurorės klausimą, ar prisimena šią sodybą, atsakė, kad anksčiau čia nėra buvęs. Tikrinant matomumą pro langą, prokurorei paklausus, ką dabar mato, atsakė, kad mato, kaip sesuo sėdi ant lovos, prieina Č., įremia pistoletą į krūtinę ir šauna. Apelianto manymu, J. O. galėjo neatsiminti, blogai orientuotis dėl girtumo, nes prisipažino išgėręs alkoholį iš plastikinio butelio. Alkoholio prieš pietus buvo 1 litras, o vakare jo jau nebuvo. Apeliantas teigia, kad J. O. parodymai prieštaringi, kiekvieną kartą jis pasakoja kitaip. 2002-11-27 apklausos metu jis aiškino, kad šovė didesnis stambesnis vyras (B. Č.) (b. l. 8, t. 2), 2003-10-24 (kai jau buvo ekspertiniu būdu nustatyta, kad merginos kūne yra kulka iš apelianto pistoleto) aiškina, kad šovė mažesnis, smulkesnis (apeliantas) (b. l. 16, t. 2). J. O. atsakymas priklauso nuo to, kaip jį paklausi. Pasak apelianto, J. O. parodymai prieštarauja medicininės ir cheminių ekspertizių išvadoms. Jis parodė, kad su R. gėrė alkoholį, kad apie 16 valandą abu pavalgė, bet alkoholio nei lavono kraujyje nei šlapime nebuvo rasta, skrandyje maisto taip pat nerasta. Be to, parodymai prieštarauja tardymo eksperimento metu nustatytam faktui, kad pro užuolaidomis uždengtą langą visai nesimato, kas yra kambaryje. Apeliantas teigia, kad J. O. parodymų nepatvirtina objektyvūs faktai: kambarėlyje, apie kurį pasakoja, kad gulėjo ir buvo nušauta mergina, visai nėra šaudymo pėdsakų, tūtelių ir panašiai; kambarėlyje visai nerasta pėdsakų, kad čia buvo (gulėjo) mirtinai sužalotas kūnas, kraujo; merginos kūnas, kulkų pėdsakai, kulkos, tūtelės buvo rastos koridoriuje; J. O. negalėjo slėptis ties langu tarp stalo ir kėdės, nes kėdės ten nebuvo, ties langu stovėjo ilgas medinis suolas, tai patvirtina liudytojai A. V., K. B., įvykio vietos apžiūros fotolentelės, schemos. Apeliantas teigia, kad teismas jo kaltę grindė nesančiais įrodymais: nuosprendžio penktame lape parašyta, kad liudytoja A. K. parodė: ,,Jie sakė, kad pažiūrės, kas gyvena jų namuose ir pašaus”, tuo tarpu liudytoja A. K. niekada nesakė ,,kad pašaus”.

Teismo posėdyje prokuroras prašė visus apeliacinius skundus atmesti. B. Č. ir jo gynėjas prašė Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis V. Č. ir jo gynėja prašė nuteistojo ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Č. ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai tenkintini, o Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmestinas.

Konstatuodamas, kad V. Č. B. R. nušovė turėdamas tiesioginę tyčią, pirmosios instancijos teismas visiškai patikėjo ir rėmėsi vienintelio tai patvirtinusio asmens –nukentėjusiojo J. O. parodymais. Šis patvirtino iš lauko pro namo langą matęs, kaip V. Č., ant lovos sėdinčiai B. R. pridėjęs prie krūtinės ginklą, iššovė.

Motyvuodamas kodėl tiki nukentėjusiuoju J. O., pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „analogiškus parodymus J. O. davė ir atliekant tardymo eksperimentą. Kolegija remiasi ir vadovaujasi J. O. parodymais, nes jie atitinka objektyvioms bylos aplinkybėms. Ekspertų išvadoje nurodoma, kad jo parodymais tikėti galima“.

Su šiais argumentais sutikti negalima.

2002-02-08 teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad J. O. nesiorientuoja paprastose gyvenimiškose situacijose, yra protiškai atsilikęs nuo vaikystės, savo veiksmų esmės nesupranta ir jų valdyti negali (b. l. 24-27, t. 2). 2002-03-26 jam kaip nepakaltinamam buvo nutraukta baudžiamoji byla (b. l. 19, t. 2). 2003-01-14 teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės akte nurodyta, kad J. O. galėjo teisingai suprasti esmines faktines byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes, galėjo ir gali duoti teisingus parodymus apie byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes (b. l. 39-40, t. 2). Kaip matome, ekspertai neteigė, kad J. O. parodymais tikėti galima, kaip tai pateikiama nuosprendyje. Ekspertai tokio klausimo ir nesprendžia, tai turi vertinti teismas, remdamasis teisėjų vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalis.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi eksperimentu, nurodydamas, kad jo metu J. O. davė analogiškus parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme. Tačiau teismas visiškai nevertino ir nieko nepasisakė apie eksperimento rezultatus atsakant į klausimą, dėl kurio ir buvo atliekamas šis eksperimentas: „ar pro namo langą J. O. galėjo matyti visas įvykio aplinkybes, ar pro langą, uždarytą užuolaidomis, įmanoma tai matyti ir, ar J. O. tokią galimybę turėjo“ (b. l. 221, t. 3). Iš eksperimento protokolo matosi, kad tiriamo įvykio aplinka (užuolaidos, apšviestumas) buvo atkurta teisingai. Protokole po to nurodyta, kad visiems eksperimento dalyviams stebint iš lauko ir žiūrint per langą, kurį nurodė J. O. , matyti tik degančios žvakės liepsna, bet daugiau jokių daiktų ir žmonių nematyti ir J. O. tokios galimybės neturėjo (b. l. 228-234, t. 3). Iš eksperimento protokolo matosi ir tai, kad J. O. eksperimento metu į klausimą, ką mato žiūrėdamas pro langą, atsakė, kad mato sesę (B. R. ), Č., nors tuo metu matėsi tik mažas šviesos taškelis.

Šio eksperimento rezultatai, atsakant į eksperimento klausimą, ir J. O. teiginys, kad mato asmenį, nors šis jau metai laiko kaip miręs, leidžia teigti, kad šio nukentėjusiojo parodymais remtis negalima.

Tokią išvadą patvirtina ir kai kurie kiti bylos duomenys. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad B. R. lavonas buvo namo viduryje, šalia virtuvės esančiame prieangyje ant grindų (b. l. 10-22, t. 1). Pagal J. O. parodymus, B. R. buvo nušauta pietvakariniame namo kampe esančiame kambaryje, kuriame yra langas, lova ir krosnis (b. l. 9-11, t. 2). Iš specialisto išvados matosi, kad kulka B. R. kliudė širdį ir ji mirė labai greitai (b. l. 43-46, t. 1). Tikint J. O. parodymais, lavonas turėjo būti rastas minėtame pietvakariniame namo kampe esančiame kambaryje, tačiau jis rastas visai kitoje vietoje. Lavono radimo vieta dar galėtų būti paaiškinta jo perkėlimu į kitą vietą, tačiau kokių nors šūvio, kraujo pėdsakų tame kambaryje neužfiksuota, byloje nėra jokių lavono vietos pakeitimą patvirtinančių duomenų. Atvirkščiai, įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad B. R. drabužiai tvarkingi, juose vilkimo požymių nėra (b. l. 10-14, t. 1). Balistinės ekspertizės akte nurodyta, kad į B. R. galėjo būti šauta jos kūno radimo vietoje ar šalia jos atliekant artimą šūvį (b. l. 150-154, t. 1). Iš nukentėjusiojo J. O. parodymų sektų, kad po pirmųjų šūvių jis apibėgo ¾ namo, spėjo nubėgti iki pirties, iš ten grįžo prie namo ir priėjęs prie lango matė, kaip B. R. buvo nušauta.

Atlikti šiems veiksmams reikia laiko. Vienintelis įvykio vietoje įvykio metu buvęs liudytojas A. L. parodė, kad Č. sulipus į namo vidų, nuo pirmo ir paskutinio šūvio praėjo tik kelios sekundės. Tai vėlgi patvirtina, kad nukentėjusysis J. O. iki šūvio, kuriuo buvo nušauta B. R., negalėjo spėti atlikti prieš tai aprašytus veiksmus ir stebėti šio šūvio paleidimo aplinkybes.

Esant tokiai situacijai, remtis nukentėjusiojo J. O. parodymais negalima. Todėl vertindama namo viduje vykusio įvykio aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra paneigti gana nuoseklūs V. Č. aiškinimai apie B. R. mirtį sukėlusio šūvio aplinkybes. Apie tai, kad iššovė ne tyčia, o dėl grumtynių jis parodė nuo pat tyrimo pradžios.

Liudytojo A. L. parodymai patvirtina, kad prieš patekdami į namo vidų, Č. reikalavo namo viduje esančius asmenis išeiti ir pasiduoti, šaudė įspėjamuosius šūvius į orą, tačiau namo viduje buvę asmenys nepaklausė. Apie tokią aplinkybę tiek liudytojas, tiek Č. parodė nuosekliai, todėl kolegija pripažįsta jos buvimą, įskaitant ir įspėjamųjų šūvių paleidimą, nors dėl neaiškių priežasčių kulkų tūtelės šalia namo ir nebuvo rastos. Pažymėtina, kad įspėjamųjų šūvių buvimas neginčijamas ir prokuroro apeliaciniame skunde.

Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

Suvokdami, kad jiems priklausančiame name yra užsidariusių pašalinių asmenų, Č. turėjo teisę ginti savo nuosavybę nuo pavojaus, kurį kėlė pašaliniai asmenys, neteisėtai patekę į jų būstą. Todėl jų patekimas į nuosavo namo vidų, siekiant patiems sulaikyti svetimus asmenis, o ne pakartotinai kviečiant policiją, nėra neteisėtas. Namo viduje tamsiu paros metu nesant normalaus apšvietimo, Č. negalėjo žinoti ir nuspėti tikslaus name esančių pašalinių asmenų skaičiaus, jų lyties, fizinės būklės, ketinimų ir keliamo pavojaus. Todėl tai, kad Č. tuo metu turėjo užtaisytus legaliai laikomus ginklus, yra suprantama ir pateisinama. Kaip jau minėta, nuteistojo V. Č. aiškinimas apie namo viduje buvusius įvykius, nėra paneigtas. Taigi, nėra paneigtas ir jo aiškinimas, kad įlipus į namo vidų pro langą, įvyko grumtynės tarp jo ir viduje buvusių asmenų, kurių metu iš jo buvo pasikėsinta atimti ginklą, o šių grumtynių metu ir įvyko šūvis, po kurio jis pasijuto laisvas ir žengęs žingsnį pajuto, kad į kažką atsirėmė. Pašvietus paaiškėjo, kad tai buvo nušauta B. R. Kriminalistinės mikrodalelių ekspertizės išvada, kad ant B. R. džinsinių kelnių rastos 4 juodos spalvos gumos mikrodalelės yra bendro grupinio priklausomumo su V. Č. batų padų guma (b. l. 101-114, t. 1), ir kompleksinės teismo medicininės – balistinės ekspertizės išvada, kad į B. R. buvo šauta įrėmus ginklo vamzdį ir nustatyta šūvio kryptis: iš priekio atgal, iš viršaus žemyn ir iš kairės į dešinę (b. l. 140-143, t. 1), neprieštarauja V. Č. aiškinimui apie grumtynes, kurių metu ir paleistas mirtį sukėlęs šūvis.

Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalis nustato, kad „būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika“.

Šūvis iš V. Č. rankoje buvusio ginklo padarytas per grumtynes, kurių metu jis, turėdamas tam teisę, gynė savo būstą, o namo viduje buvusiems asmenims pavartojus jėgą, bandant atimti ginklą, ir sveikatą bei gyvybę, nevertintinas kaip padarytas turint tiesioginę tyčią nužudyti. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalimi, jo veika nėra tyčinis nužudymas bei neužtraukia baudžiamosios atsakomybės už būtinosios ginties ribų peržengimą. Būtinoji gintis Lietuvos Respublikos BK V skyriuje priskiriama prie baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas numato, kad esant tokioms aplinkybėms baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas. Kadangi byloje V. Č. priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jis V. Č. panaikintinas vadovaujantis apeliacinį procesą reglamentuojančia teisės norma –Lietuvos Respublikos BPK 327 straipsnio 1 punktu. Tuo V. Č. ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai tenkinami.

Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą ir spręsdamas daiktinių įrodymų klausimą. V. Č., B. Č. ir A. L. grąžintini naudojimui jų drabužiai bei avalynė (Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio 5 dalies 5 punktas). Pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį turėjo pagrindą perduoti V. Č. ginklą Ginklų fondui. Klausimas dėl jo grąžinimo galės būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyta tvarka.

Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas nėra pagrįstas.

B. Č. teigia namo viduje iššovęs tik 2 šūvius (priemenėje ir kamaroje) ir tvirtina į nieką nesitaikęs ir nušauti nesiekęs. B. Č. parodymai nėra pakankamai patikimi. Namo viduje rasta viena B. Č. ginklo iššauta kulka daugiau, negu jis tvirtina iššovęs šūvių. Be to, B. R. kūne rastas sužalojimas, kuris galėjo būti padarytas B. Č. ginklo rankena, nors B. Č. neigia smurtą prieš B. R. ir ginklo perdavimą kitam asmeniui. Tačiau net ir tuo atveju, jei B. Č. būtų visiškai netikima, teiginys, kad B. Č. turėjo apibrėžtą tyčią nušauti nukentėjusįjį J. O. ir į jį taikėsi, nėra įrodytas. Iš papildomos įvykio vietos apžiūros, kurios metu rastos 3 iš B. Č. ginklo iššautos kulkos, protokolo ir iš balistinės ekspertizės akto matyti, kad dvi iš minėtų trijų kulkų rastos lubose. (b. l. 32-35, 150-154 t. 1). Akivaizdu, kad jas iššaunant nebuvo taikyta į žmogų. Tik viena kulka rasta sienoje, 37 cm atstumu kairėje pusėje nuo koridoriaus lauko durų, 1,85 metro atstumu nuo lubų. Pagal balistinės ekspertizės akto išvadą matyti, kad iš kulkos paleidimo vietos lauko durys net nesimatė, nes jas užstojo sienos kampas, pažymėtas plane indeksu B2 (b. l. 154, t. 1). Tai labai sumažina tikimybę, kad šaudamas šį šūvį B. Č. siekė tyčia pataikyti į mėginusį iš namo pabėgti nukentėjusįjį J. O., kaip prašoma nustatyti apeliaciniame skunde. Be to, jokiais duomenimis neįrodyta, kad šio šūvio paleidimo metu nukentėjusysis J. O. buvo toje vietoje, į kurią B. Č. buvo nukreipęs ginklą, o ne kitoje namo dalyje arba lauke, kad J. O. tamsoje buvo galima matyti. Todėl Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro teiginys, kad B. Č. siekė nužudyti nukentėjusįjį J. O., yra tik prielaida, kuria remiantis apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas. Todėl prokuroro apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria V. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 104 straipsnyje (Lietuvos Respublikos BK 104 straipsnio 1993-07-02 redakcija, galiojusi iki 2003-05-01) ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti.

Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kardomąsias priemones V. Č. ir B. Č. panaikinti. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį dėl daiktinių įrodymų: Iš V. Č. paimtus batus, kelnes striukę grąžinti V. Č., Iš A. L. paimtus striukę, kelnes, liemenę grąžinti A. L., Iš B. Č. paimtus kelnes, megztinį, striukę, marškinius, kepurę, batus ir marškinėlius grąžinti B. Č.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.