Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Piesliako, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams ir 500 Lt dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 6 d. nutartis, kuria nuteistojo E. D. apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. P., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. D. nuteistas už tai, kad 2007 m. kovo 29 d., apie 8.49 val., veikdamas kartu su D. P., būdami apsvaigę nuo alkoholio, viešoje vietoje – trečiojo maršruto autobuse, stovėjusiame Kaune, P. Lukšio g., visuomeninio transporto stotelėje ,,Čečėnijos aikštė“, keleivių akivaizdoje necenzūriniais žodžiais išplūdo saugos tarnybos ,,Argus“ darbuotojus J. B., M. G., A. B., E. D. pastūmė kontrolierę J. B.; išlaipinti iš autobuso toliau plūdosi necenzūriniais žodžiais, D. P. kumščiu sudavė M. G. į veidą; tokiais įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, byloje esantys įrodymai nepatvirtina teismo išvadų. Apeliacinės instancijos teismas jo paduoto apeliacinio skundo išsamiai neišnagrinėjo. Kasatoriui neaišku, kokiu pagrindu teismas konstatavo, kad viskas vyko keleivių akivaizdoje. Visi apklausti asmenys yra vienos įmonės darbuotojai, visų jų parodymai tendencingi, duoti siekiant patiems išvengti atsakomybės. Kas vairavo autobusą, byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas net nesistengė iškviesti nesuinteresuotų liudytojų, dėl pareikšto prašymo pakviesti į posėdį ir apklausti autobuso vairuotoją, priimtoje nutartyje, kuria skundas atmestas, nepasisakė. Kasatorius teigia, kad buvo pažeistos jo teisės, įtvirtintos BPK 10 straipsnyje.

Nukentėjusysis M. G. nurodė, kad jam buvo suduoti smūgiai, tačiau objektyvių įrodymų, kokie sužalojimai buvo padaryti, byloje nėra. Kasatorius teigia, kad kontrolierių paprašyti išlipti, jie, nesiginčydami ir nevartodami necenzūrinių žodžių, ėjo priekinių durų link, kontrolierės nestumdė. Autobuse patys kontrolieriai elgėsi šiurkščiai, stumdėsi, todėl jie, išlipę iš autobuso, galėjo pavartoti necenzūrinius žodžius. Lauke kontrolieriai taip pat elgėsi šiurkščiai, stumdėsi, paėmę už rankos, nuvedė į autobusą. Autobuse kažkuris iš nukentėjusiųjų D. P. du kartus sudavė į veidą. Šią aplinkybę patvirtina specialisto išvada (b. l. 49), iš kurios matyti, kad jo apatinės lūpos vidiniame paviršiuje buvo randas, kuris galėjo susidaryti sugijus muštinei žaizdai, tikėtina padarytai 2007 m. kovo 29 d. Be to, kasatorius mano, kad necenzūrinių žodžių vartojimas viešoje vietoje turi būti vertinamas tik kaip administracinės teisės pažeidimas, o ne kaip nusikaltimas.

Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginiai, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus ir padarė įrodymais nepagrįstas išvadas, atmestini.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 8 d. priimtoje nutartyje Nr. 2K–670/2002 („Teismų praktika" Nr. 18, p. 119–122) išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo ar ne. Svarbu, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininkų veiksmų patirs nepatogumų. Prokuroras teigia, kad nagrinėjamoje byloje tai, ar autobuse buvo žmonių ar ne, E. D. veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, nes viešoji tvarka jau buvo pažeista rodant nepagarbą kontrolieriams. Kaltinamųjų veiksmai buvo nukreipti į visuomenės rimtį, keikdamiesi ir pastumdami kontrolierę jie turėjo suprasti, kad pažeidžia visuomenės rimtį ir tokiais savo veiksmais gali sukelti nepatogumus kitiems žmonėms. Be to, kaltinamieji nepadoriai elgėsi (vartojo necenzūrinius žodžius) ir išlipę iš autobuso. Teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu – 2007 m. kovo 29 d. 8.49 val., t. y. darbo dienos pradžioje, autobuse ir stotelėje nebuvo keleivių, nėra pagrindo. Patys kontrolieriai yra visuomenės dalis, jiems taip pat buvo padaryti nepatogumai, todėl papildomai nustatinėti keleivius ir apklausti autobuso vairuotoją nebuvo būtinybės. E. D. veika kvalifikuota teisingai. Kasatoriaus teiginys, kad necenzūrinių žodžių vartojimas viešoje vietoje turėtų būti vertinamas kaip administracinės teisės pažeidimas, o ne kaip nusikaltimas, atmestinas. E. D. ir D. P. veiksmai buvo bendri, todėl E. D. veiksmai negali būti vertinami atribojant juos nuo bendros nusikalstamos veikos.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą jam nutraukti – nėra pagrindo.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 369 straipsnį įsiteisėję nuosprendis ar nutartis gali būti apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Nuteistojo E. D. kasacinis skundas paduotas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo teismų sprendimai skundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka tada, kai, kasatoriaus nuomone, įsiteisėjusiame nuosprendyje ar nutartyje: 1) netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos; 2) nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos Baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos reikėjo kvalifikuoti veiką. Iš nuteistojo E. D. kasacinio skundo turinio matyti, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas argumentuojamas iš esmės ginčijant įrodymų vertinimą, nustatytas faktines bylos aplinkybes. BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas yra tik tokie Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, mano, kad pažeistos jo teisės, numatytos BPK 10 straipsnyje, nes nebuvo siekiama nustatyti kitų autobuso keleivių bei kas vairavo autobusą, dėl pareikšto prašymo apklausti vairuotoją nutartyje, kuria jo skundas atmestas, nepasisakyta. Nors kasatoriaus skundas paduotas ne dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl minėtų kasatoriaus argumentų teisėjų kolegija pasisako atsižvelgdama į BPK 369 straipsnio 3 dalies nuostatas.

BPK 10 straipsnyje nustatyta, kad įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą, kuri jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos, kad teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų ir imtis reikiamų priemonių užtikrinti jų asmeninių ir turtinių teisių apsaugą. Šios įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos, galimybė E. D. įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų nebuvo atimta ar suvaržyta. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. D. jo teisės, numatytos BK 22 straipsnio 3 dalyje, buvo išaiškintos, prašymų nustatyti ir šaukti į posėdį naujus liudytojus nebuvo pareikšta. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą motyvuodamas tuo, kad reikėtų apklausti autobuso vairuotoją, kuris galėtų patikslinti įvykio aplinkybes. Teismas, pasitaręs vietoje, protokoline nutartimi prašymą atmetė. Nepriimdamas nutarties kaip atskiro dokumento, priimamo pasitarimų kambaryje, teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Tai, kad prašymas buvo atmestas, nėra pagrindas konstatuoti nuteistojo gynybos teisių pažeidimo ar bylos aplinkybių neišsamų neištyrimo. Teismui privalu tenkinti tik tuos prašymus, kurie yra motyvuoti, pagrįsti, pateikti siekiant nustatyti faktus ar aplinkybes, galinčias turėti esminės reikšmės teismo išvadoms. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo ir šio straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėčių požymis – viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo vietoje kas nors buvo ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu galėjo atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys 2K–796/2007, 2K–210/2008). Byloje abejonių, kad įžūlūs veiksmai buvo demonstruojami viešoje vietoje – (autobuse ir autobuso stotelėje) nekyla. Tai, kad autobuse be nuteistųjų buvo ir kitų keleivių, akivaizdu iš apklaustų nukentėjusiųjų, liudytojos parodymų, kurie nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti. Be to, byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam M. G. smūgis į veidą buvo suduotas tada, kai nuteistieji jau buvo išlaipinti iš autobuso. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo tenkinti pirmiau minėtą nuteistojo gynėjo prašymą, nėra pagrindo.

Apeliacinis skundas pripažįstamas neišnagrinėtu, jeigu teismo sprendime (nuosprendyje ar nutartyje) nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų. Pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Priimtoje nutartyje į visus apelianto argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Remiantis tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas nukentėjusiųjų, liudytojos parodymų bei kitų nuosprendyje bei dar kartą apeliacinės instancijos teismo nutartyje išanalizuotų įrodymų vertinimas, nenagrinėtini, nes, kaip minėta, įrodymų vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai yra duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio reikalavimus, šių įrodymų patikimumas buvo patikrintas, todėl nesutikti su padarytomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Kasatoriaus nuoroda, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, tėra deklaratyvus, jokiais teisiniais argumentais nepagrįstas teiginys, todėl laikytinas nereikalaujančiu atskiro teisėjų kolegijos svarstymo ir pasisakymo.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo

Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios pripažintos įrodytomis, sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad jo padaryti veiksmai turėjo būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas, o ne nusikaltimas, nėra pagrindo.

Pagal ATPK 9 straipsnį administracinė atsakomybė už šiame Kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda tada, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Nedidelis chuliganizmas, numatytas ATPK 174 straipsnyje, yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Byloje nustatyta, kad nuteistieji E. D. ir D. P. veikė bendrininkų grupe, kad visuomenės rimtis ir tvarka, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams, buvo sutrikdyta bendrais viešoje vietoje padarytais įžūliais veiksmais, t. y. ne tik necenzūriniais žodžiais plūstant nukentėjusiuosius, bet ir panaudojant smurtą (E. D. prieš nukentėjusiąją J. B., D. P. – prieš nukentėjusįjį M. G.). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms konstatuoti, kad E. D. padaryta veika neatitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nėra pagrindo.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. D. kasacinį skundą atmesti.