Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-12 · Administracinė byla Nr. I-1466-406/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-09-12Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-09-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-12
Bylos Nr.
I-1466-406/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00488-2017-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
D. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1466-406/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00488-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 12 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 10) nurodė, kad nuo 2013 m. birželio 21 d. jis Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas perpildytose kamerose, t. y. nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl to nuolatos jautėsi blogai, žeminamas, kankinamas. Kamerų plotai buvo apie 12,5 kv. m ir jose bausmę atliko daigiau nei 5-6 asmenys, ko pasėkoje kildavo konfliktai tarp nuteistųjų. Be to kameros plotą užėmė dar ir baldai, tualetas. Pažymėjo, kad Kauno tardymo izoliatoriaus trečiajame aukšte ventiliavimo sistema kėlė didelį triukšmą. Jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje ir vertina 4 500 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovas su skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 12-17) nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių buvo atvykęs du kartus ir 60 procentų viso buvimo kalinimo įstaigoje pareiškėjui atitiko teisės aktų normomis nustatytas minimalus plotas, reglamentuojantis vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m.) normą. Pažymėjo, kad pareiškėjas tuo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų į administraciją nesikreipė. Teigė, jog Kauno tardymo izoliatoriuje yra įrengti dviejų tipų langai – atidaromi ir neatidaromi. Kameros su atidaromais langais ventiliuojamos per langus, kamerose, kuriose langai neatsidaro veikia mechaninė ventiliavimo sistema – šviežias oras į kamerą įpučiamas, netinkamas – ištraukiamas ir ventiliavimo sistema yra prižiūrima. Be to, neatidaromuose languose įrengtos ventiliavimo grotelės. Nurodė, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą argumentuoja nekonkrečiai, nenurodo, kokią žalą jis patyrė ir nepateikia patirtos žalos įrodymų. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, patvirtinančių neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatai dėl laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygų. Mano, kad Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl prašymas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą, o likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) veiksmų, atlyginimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Kauno TI kamerose reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2013 m. birželio 21 d.

Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 14-15, 16). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas Kauno TI netinkamomis sąlygomis, nurodydamas laikotarpį nuo 2013 m. birželio 21 d. (b. l. 10). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Kauno TI pradžios, t. y. kaip nurodo pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 21 d. (bylos duomenimis pareiškėjas Kauno TI bausmę atliko nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2014 m. spalio 7 d., išskyrus laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 19-27)), tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. kovo 27 d. (b. l. 6).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo kalinimo sąlygų Kauno TI trūkumus. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Kauno TI, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2014 m. kovo 26 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo kalinimas Kauno TI laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2014 m. spalio 7 d.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį kalinant netinkamomis sąlygomis Kauno TI, t.y. dėl vienam asmeniui trūkusio ploto.

Kameros kortelės ir 2017 m. birželio 15 d. pažymos Nr. 11-2627 apie D. R. laikymo sąlygas Kauno TI duomenimis pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu Kauno TI buvo laikomas nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2014 m. spalio 7 d. išskyrus laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. kai buvo išvykęs į kitą kalinimo įstaigą (b. l. 18, 26-27).

Iš atsakovo pateiktos pažymos Nr. 11-2627 matyti, kad pareiškėjas Kauno TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 349, 149, 206, 140. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).

Kauno TI atsiliepime sutiko, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytas ribas.

Taip pat minėta pažyma apie pareiškėjo kalinimo sąlygas patvirtina, jog pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo kalinamas 56 paras, iš kurių 8 paras jo kalinimo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Kauno TI metu (pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas), kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. buvo 2,83 kv. m, taigi Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui. Pareiškėjui nagrinėjamu laikotarpiu teko ir 4,72 kv. m, 5,15 kv. m, 3,86 kv. m, 8,43 kv. m, 5,51 kv. m, 4,13 kv. m, 8,27 kv. m, t. y. atskirais laiko tarpais pareiškėjui Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymu Nr. V-124 numatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje nebuvo mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų nagrinėjamu laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas 8 paras buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikru laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno TI nebuvo tam tikrą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje. Atsakovas, kaip minėta, taip pat neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti. Byloje nėra duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Iš byloje esančių duomenų, t. y. pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu t. y. 2014 m. balandžio 18 d. buvo apžiūrėtas medicinos darbuotojų, kurie į jo asmens sveikatos istoriją įrašė, jog pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturi (b. l. 34). Pats pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. D. R. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teismas taip pat konstatuoja, kad nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, būnant atskirais laiko tarpais Kauno TI pareiškėjui tenkantis kameros plotas siekė ir 8,43 kv. m, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors pareiškėjas taip pat kėlė ginčą dėl to, kad trečiajame aukšte įrengta ventiliavimo sistema kėlė didelį triukšmą, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų (ABTĮ 56 str. 1 d.). Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kada konkrečiai (bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu trečiojo aukšto kameroje Nr. 349 buvo laikomas nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2014 m. balandžio 17 d.) pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Pažymėtina, kad Kauno TI yra įrengta priverstinė kamerų ventiliavimo sistema, kurios keliamo triukšmo lygis atitinka sanitarines normas (b. l. 14, 39-40). Taip pat byloje nenustatyta, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pažymėtina, kad bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 str. 1 d.) ir taikomas tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti skriaudą, byloje nėra.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje yra įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą dėl pareiškėjo neužtikrintos teisės aktuose nustatytos kameros ploto tenkančio vienam asmeniui normos, dėl to pareiškėjas neabejotinai galėjo patirti neigiamus išgyvenimus (stresą, pažeminimą).

Aplinkybė, kad Kauno TI administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Įvertinus įvardintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala, atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį, turi būti įvertinta skunde nurodyta 4500 Eur suma. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, individualiai įvertinęs būtent pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę – pareiškėjas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus buvo kalinamas tik 8 paras, neteisėtus veiksmus, dėl kurių jis jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į minimalios mėnesinės algos dydį, tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 65 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti D. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 65 Eur (šešiasdešimt penkis eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas