Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šiaulių apygardos prokuratūroje atlikus tyrimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. P. į A. (A.) P. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) teisėtumo nustatyta, kad 2000 m. kovo 26 d. V. P. pateikė tuometinei Kelmės rajono Šaukėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją). Buvo pateikta: Lenkijos valstybinio archyvo informacija, kad pagal TSRS perkeltų asmenų nekilnojamojo turto registracijos 1945 - 1951 metų dokumentus, A. P. turėjo ūkį, kurio plotas 18 ha žemės, (duomenys neskelbtini) kaime, buvusi Jelenievo gmina; Šiaulių apskrities archyvo pateikta 1947 m. Aukselių k. ūkinės knygos ištraukos kopija, kurioje nurodytos žinios apie šeimą – šeimos galva A. P., gim. 1875 m., P. P., gim. 1970 m., P. P., gim. 1872 m., V. P., gim. 1921 m., T. P., gim. 1928 m., ir A. P., gim. 1926 m.; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. gegužės 29 d. pažyma Nr. T-1380-P, kurioje nurodyta, kad archyvo dokumentuose yra žinių, kad Šiaulių aps. (duomenys neskelbtini), gyveno iš Suvalkų krašto atkelta A. P. šeima (jis pats, P. P., P. V., P. T.); 2000 m. spalio 12 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimas Nr. T-1380-P, kuriame nurodyta, kad: Šiaulių aps. viršininko archyviniame fonde, Suvalkų krašto rusų (taip bylos viršelyje) byloje, į (duomenys neskelbtini) persikėlusių iš Suvalkų apygardos rusų 1942-03-03 (lydraščio data) sąraše eil. Nr. 8 įrašyta P. A. (pavardė ir vardas – taip dokumente, tėvo vardas nenurodytas) šeima yra P. A., 65 m. amžiaus, P. P. (pavardė, vardas - taip dokumente), 54 m. amžiaus; P. V. 20 m. amžiaus, P. T., 15 m. amžiaus.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės skyrius atsiliepime ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo pareiškimu sutinka.

Nurodė, kad atsakovas visiškai sutinka su prokuroro pareiškimo argumentais, jog V. P. vardu Šiaulių apskrities viršininko administracijos vykdyta teisės į žemę atkūrimo procedūra prieštaravo imperatyviam teisės normų reguliavimui ir nuo pat pradžios buvo neteisėta.

Prokuroras pareiškime nurodo, jog Nacionalinė žemės tarnyba su pranešimu dėl viešo intereso pažeidimo į jį kreipėsi 2018 m. sausio 25 d. (pranešimas įteiktas 2018 m. sausio 29 d.) dėl to LR ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodytas 1 mėnesio terminas pareiškimui pateikti yra pradedamas skaičiuoti būtent nuo šio momento. Kadangi pareiškimas teismui buvo pateiktas 2018 m. vasario 13 d., prokuroro vertinimu 1 mėnesio terminas kreiptis į teismą su pareiškimu į administracinį teismą nėra praleistas. Atsakovai su tokiu prokuroro argumentu nesutinka.

Atsakovai nurodo, jog apie galimai neteisėtai priimtus sprendimus grąžinti atsakovui po jo senelio A. P. likusią žemę, Nacionalinei žemės tarnybai tapo žinoma ne vėliau negu 2017 m. kovo 28 d., kadangi tą dieną, elektroniniame laiške, atsiųstame atsakovo atstovui, Nacionalinės žemės tarnyba šią aplinkybę pripažino bei nurodė, jog esant reikalui Nacionalinė žemės tarnyba kreipsis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Nacionalinė žemės tarnyba 2017 m. kovo 28 d. preziumuodama, kad ginčijami sprendimai galimai buvo priimti neteisėtai, beveik metus, t. y. iki 2018 m. sausio 25 d. jokių su šia situacija susijusių veiksmų neatliko ir tik prokuroro nurodytą dieną su visa medžiaga kreipėsi į prokurorą, kad pastarasis tiesiog visą medžiagą perduotų teismui. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, jog priimti sprendimai yra priimti galimai neteisėtai, Nacionalinei žemės tarnybai buvo žinoma ne vėliau kaip 2017 m. kovo 28 d. dėl to laikytina, jog LR ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą su pareiškimu yra skaičiuojamas būtent nuo šios dienos ir jis akivaizdžiai yra praleistas. Šiuo atveju taip pat yra svarbu pažymėti, kad prokuroras iš esmės medžiagos savarankiškai nerinko, t. y. visa medžiaga ir situacijos aprašymas prokurorui buvo pateikti iš Nacionalinės žemės tarnybos. Taigi, šiuo atveju nepagrįstas Nacionalinės žemės tarnybos delsimas kreiptis į prokurorą su visa medžiaga negali būti pateisinamas bei iš esmės prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai teismų praktikai bei santykių stabilumui.

Prokuroras pareiškimu prašo taikyti vienašalę restituciją natūra grąžinti valstybei iš atsakovo V. P. jam, pagal ginčijamą sprendimą perduotus žemės sklypus. Šiuo atveju prokuroro reikalaujama taikyti restitucija natūra yra negalima, kadangi valstybei bus gražinti žymiai geresni (pagerinti) žemės sklypai, negu buvo suteikti. V. P. atgavus žemes sklypus, jis pasinaudojo Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančioms investicijos miškuose“ paramos programa ir su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. sausio 19 d. sudarė sutartį Nr. 21M-KS-11-1-006497-PR001, pagal kurią susitarė dėl finansavimo sklypų pagerinimui. Atsakovas savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai, investavo asmenines lėšas, atliko sklypų pagerinimus. Pagal sutartį atsakovo atliktų sklypų pagerinimų vertė buvo įvertina 337 275 Lt (97 681,59 Eur). Tuo tarpu atsakovė A. P., gavusi iš atsakovo V. P. dovanų žemės sklypą, taip pat dalyvavo Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančioms investicijos miškuose“ paramos programoje ir su Nacionaline mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. balandžio 9 d. sudarė sutartį Nr. 21M-KS-12-1-011487-PR001, susitarė dėl finansavimo sklypo pagerinimui. Atsakovė savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai, sklypo pagerinimus atliko. Pagal sutartį atliktų pagerinimų vertė buvo įvertina apie 294 869 Lt (85 399,97 Eur) suma. Atsižvelgiant į atliktus pagerinimus bei jų vertę yra akivaizdu, jog pritaikius restituciją valstybei bus grąžinti žymiai vertingesni žemės sklypai negu buvo perduoti atsakovams, kas iš esmės yra neproporcinga. Dėl to šiuo atveju, svarstant restitucijos klausimą, yra galima tik restitucija pinigais iš atsakovo valstybės naudai sumokant žemės sklypų kainą buvusią jų perdavimo atsakovui metu.

Dėl pareiškėjo prašomos taikyti vindikacijos atsakovas nurodė, kad reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti visas šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009). Šiuo atveju pareiškėjas nei vienos iš nurodytų vindikacijos aplinkybių neįrodė: 1) pareiškėjas šiuo atveju nuosavybės teisės į žemės sklypą neturi ir neturėjo. Nuosavybę į žemės sklypą prieš jį padovanojant turėjo atsakovas V. P.; 2) tiek iki A. P. buvęs savininkas V. P. daiktą perleido turėdamas aiškią valią šį žemės sklypą padovanoti A. P., tiek iki V. P. buvęs sklypo savininkas Lietuvos valstybė šį sklypą V. P. perleido turėdama aiškiai apibrėžtą valią šį sklypą perleisti; 4) A. P. yra teisėta žemės sklypo įgijėja ir jį valdo teisėtai. Taigi, nesant įstatyme numatytų pagrindų taikyti vindikacijos, A. P. priklausantis žemės sklypas turi būti paliktas jos nuosavybėje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014 nurodoma, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, visuomenė suinteresuota teisėtu, skaidriu nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu. Todėl konstatavus akivaizdų nuosavybės atkūrimo proceso ir jo metu priimtų administracinių aktų prieštaravimą imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, atsiranda teisinis pagrindas panaikinti neteisėtai priimtus administracinius aktus. Priešingu atveju imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų tolesnis galiojimas keltų abejonių viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso skaidrumu ir teisėtumu, valdžios institucijų siekiu tinkamai pabaigti šį svarbų socialinį procesą ir kiek įmanoma, atsižvelgiant į paties nuosavybės atkūrimo proceso Lietuvoje ypatumus bei siekius, teisingiau atkurti buvusių savininkų nuosavybę. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustato, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo.

Įvertinant tai, kas nurodyta Nutarties 113 punkte, prokuroras šioje byloje teisėtai įgyvendina teisę ginti viešąjį interesą.

Kadangi atsakovai, be kita ko, pareiškėjo pareiškimą prašo atmesti tuo aspektu, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kreiptis į teismą, būtina nustatyti minėtoje nuostatoje numatyto kreipimosi į administracinį teismą termino eigos pradžios momentą, kai į teismą kreipiasi prokuroras gindamas viešąjį interesą.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Laikytina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad tais atvejais, kai prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos ar kiti asmenys įstatymų nustatytais atvejais kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas, šie subjektai turi bylos šalies teises ir pareigas. Taigi administracinę bylą inicijavusio prokuroro procesinis statusas iš principo suteikia jam tokias procesines teises ir pareigas kaip ir pareiškėjui administracinėje byloje. Kaip jau minėta, prokuroro teisę kreiptis į administracinį teismą ginant viešąjį interesą įtvirtina ne tik ABTĮ, bet ir Prokuratūros įstatymas, kurio 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, jog prokurorai turi įgaliojimus kreiptis į teismą gindami viešąjį interesą turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Jei būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A17-742/2007). Taigi termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau.

Termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia.

Pareiškimai dėl viešojo intereso gynimo paprastai būna susiję ne tik su valstybės, visuomenės ar jos dalies neindividualizuotomis teisėmis, bet ir su teisėmis, kurios priklauso konkrečiam asmeniui ar asmenims. Ginant viešąjį interesą, dažnai įsiterpiama į kitų asmenų subjektinių teisių sritį. Šiame kontekste primintina, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės, šios konstitucinės vertybės negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1997-05-06, 2004-12-13, 2006-09-21 nutarimai). Nustatant pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, prioritetas teisinių santykių stabilumui negali būti taikomas automatiškai, t. y. vien dėl to, kad nuo atitinkamo administracinio akto priėmimo iki kreipimosi į teismą praėjęs atitinkamai ilgas laiko tarpas (LVAT 2013-10-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013). Sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą, turi būti vertinamos visos aplinkybės, dėl kurių buvo ilgą laiką nesikreipta dėl viešojo intereso gynimo, t. y. įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjektų veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu, kitos svarbios bylai aplinkybės (LAT 2011-08-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Taigi viešojo intereso pažeidimo mastas, kai nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas, konkrečių bylos aplinkybių visumos kontekste teismo gali būti vertinama kaip viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgiama teismui atsisakant ginti viešąjį interesą (LVAT 2012-10-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2758/2012).

Sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje, reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad nuo ginčijamo 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo iki prokuroro pareiškimo padavimo teismui dienos praėjo beveik 10 metų. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad NŽT 2017 m. kovo 28 d. kreipėsi į atsakovų atstovą nurodydama, jog susipažinusi su archyvinėmis bylomis sprendžia, jog 2004 m. gegužės 28 d. išvada Nr. 6-6745 ir 2001 m. lapkričio 8 d. išvada Nr. 6-6068 bei sprendimai dėl nuosavybės atkūrimo į A. P. turtą buvo priimti neteisėtai, pažeidžiant teisinį reglamentavimą. 2018 m. sausio 29 d. NŽT Kelmės skyrius kreipėsi į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo nurodydamas, kad V. P. nuosavybės teisių į senelio A. P. turėtą žemę atkūrimas buvo vykdomas neteisėtai. Kartu su šiuo pareiškimu NŽT Kelmės skyrius pateikė ir visą medžiagą, susijusią su nuosavybės teisių atkūrimu pareiškėjui.

Kadangi nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Žemės reformos įstatymo taikymo, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog Žemės reformos įstatymo normose yra išreikštas viešasis interesas, jog žemės reforma būtų vykdoma pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, kad būtų derinami visų suinteresuotų asmenų interesai (LVAT 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423-2013). Atsižvelgdamas į šias faktines aplinkybes, į NŽT aktyvumą renkant ir vertinant duomenis apie ginčo aktų teisėtumą, duomenų apimtį, į praėjusį laikotarpį nuo ginčijamų aktų priėmimo, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atsisakyti ginti viešąjį interesą – užtikrinti Žemės reformos įstatymo nuostatų laikymąsi. Viešojo intereso gynimas, esant tokioms faktinėms aplinkybėms, kokios nustatytos šioje administracinėje byloje, nepažeidžia pusiausvyros tarp ginamų vertybių, poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir privačių interesų.

Dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 54-18992 teisėtumo.

Byloje kilęs ginčas dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2008 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 54-18992 teisėtumo. Šiuo sprendimu V. P., vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. P. nekilnojamąjį turtą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,80 ha žemės sklypą (vertė 498 Lt), 15,22 ha miško sklypą (vertė 11866 Lt), esančius (duomenys neskelbtini).

Piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas pagal TSRS (LTSR) įstatymus, nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas iki 1997 m. liepos 9 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991-06-18 Nr. 1-1454). Nuo 1997 m. liepos 9 d. nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359. Šio įstatymo specialus pobūdis pasireiškia pirmiausia tuo, kad jis taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsiranda dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, okupacijos metais nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai suvisuomenintą, atstatymo. Šis įstatymas turi specifinį reguliavimo dalyką, t. y. taikomas tik buvusiems turto savininkams – Lietuvos piliečiams, kurie atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija) 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad savininkas - asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šio įstatymo 2 straipsnyje yra nurodyti asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi tikslas atkurti nuosavybės teises savininkams – asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas 1940 m. liepos 22 d.

Asmenims, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, netaikomos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos. Šiems asmenims žemė suteikiama neatlygintinai, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas ir žemės suteikimas neatlygintinai piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose yra visiškai skirtingi procesai, sąlygoti skirtingų istorinių, socialinių, ekonominių sąlygų, todėl įstatymų leidėjas turėjo teisę nustatyti skirtingą teisinį reglamentavimą skirtingiems valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn būdams žemės reformos metu. Žemės reformos įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyti šio įstatymo siekiami tikslai, tarp kurių yra tikslas įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę. Valstybė turi diskreciją nustatyti socialinio teisingumo įgyvendinimo būdus ir mastą.

Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, – žemės sklypai pagal šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę žemei įsigyti, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni kaip 150 ha bendro ploto (2007 m. gegužės 10 d. įstatymo Nr. X-1121 redakcija).

Byloje nustatyta, kad 2000 m. kovo 26 d. V. P. pateikė tuometinei Kelmės rajono Šaukėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją). Tuometinei Kelmės rajono Šaukėnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai buvo pateikta: Lenkijos valstybinio archyvo informacija, kad pagal TSRS perkeltų asmenų nekilnojamojo turto registracijos 1945-1951 metų dokumentus, A. P. turėjo ūkį, kurio plotas 18 ha žemės, Zaleščevo kaime, buvusi Jelenievo gmina; Šiaulių apskrities archyvo pateikta 1947 m. Aukselių k. ūkinės knygos ištraukos kopija, kurioje nurodytos žinios apie šeimą – šeimos galva A. P., gim. 1875 m., P. P., gim. 1970 m., P. P., gim. 1872 m., V. P., gim. 1921 m., T. P., gim. 1928 m., ir A. P., gim. 1926 m.; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2000 m. gegužės 29 d. pažyma Nr. T-1380-P, kurioje nurodyta, kad archyvo dokumentuose yra žinių, kad (duomenys neskelbtini), gyveno iš Suvalkų krašto atkelta A. P. šeima (jis pats, P. P., P. V., P. T.); 2000 m. spalio 12 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimas Nr. T- 1380-P, kuriame nurodyta, kad: Šiaulių aps. viršininko archyviniame fonde, Suvalkų krašto rusų (taip bylos viršelyje) byloje, į (duomenys neskelbtini) persikėlusių iš Suvalkų apygardos rusų 1942-03-03 (lydraščio data) sąraše eil Nr. 8 įrašyta P. A. (pavardė ir vardas - taip dokumente, tėvo vardas nenurodytas) šeima yra P. A., 65 m. amžiaus, P. P. (pavardė, vardas – taip dokumente), 54 m. amžiaus; P. V. 20 m. amžiaus, P. T., 15 m. amžiaus; Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, Lietuvos generalinės srities Šiaulių aps. Šiaulių, Stačiūnų, Šaukėnų vlsč Degsnės ir Aukselių k. apylinkės butų ūkio sąraše (be datos) įrašytas (duomenys neskelbtini) buto-ūkio šeimininkas A. P. (pavardė ir vardas – taip dokumente, tėvo vardas nenurodytas), kurio šeimynoje surašyti 5 nuolatiniai gyventojai (3 vyrai ir 2 moterys; buto-ūkio lapas neišlikęs); Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, Šiaulių aps. 1945 - 1948 m. byloje, (duomenys neskelbtini) Kalniškių apylinkės vardiniame naujakurių sąraše (be datos), pasirašytame Šaukėnų vlsč. žemės komisijos pirmininko, eil. Nr. 39 įrašytas P. A., A. s. (vardas sutrumpintas, gimimo metai nenurodyti), turėjęs karvę ir kaip bežemis Zalastarijoje gavęs 10 ha žemės, 0,5 gyvenamojo namo, 0,5 tvarto, 0,5 klojimo.

Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) <...>, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Taigi Žemės reformos įstatymui nereglamentuojant teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo, yra taikytinos atitinkamos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius. Civilinio kodekso 5.1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Civilinio kodekso 1.112 straipsnį „Turtinės teisės“ „civilinių teisių objektai yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų. Turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos“. Remiantis Civilinio kodekso 6.2 straipsniu, prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.

V. P. nagrinėjamoje byloje teigia, kad jis paveldėjo turtinę teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemę, kadangi tokią teisę turėjo jo tėvas. Taigi turi būti nustatyta, kad atsakovo tėvas įgijo subjektinę turtinę teisę gauti nuosavybėn žemės sklypą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsiranda atitinkamam asmeniui, kuris atitinka pirmiau minėtas sąlygas, aiškiai išreiškus valią, t. y. kompetentingai institucijai pateikus prašymą gauti žemės sklypą. Nesant tokios valios išraiškos nėra pagrindo vertinti, kad susiformavo atitinkama turtinė teisė. Pažymėtina, kad tik nuo 1997 m. liepos 23 d., įsigaliojusioje Žemės reformos įstatymo redakcijoje atsirado atitinkamos normos, reglamentuojančios žemės suteikimą neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams. Tuo pačiu, tik atsiradus įstatyminiam reglamentavimui, leidžiančiam neatlygintinai suteikti žemę Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, galėjo atsirasti ir teisė gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą (1997 m. liepos 23 d. redakcija 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad V. P. nebuvo įgijęs subjektinės turtinės teisės į žemę t. y. žemės atgavimo procesas nebuvo pradėtas, todėl pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakovo tėvui neturėjus turtinės teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą, nėra pagrindo spręsti, kad ši teisė galėjo būti paveldėta.