Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjos advokatės Rasos Kalkauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (E. R. seksualinis prievartavimas) laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, BK 150 straipsnio 4 dalį (A. R. seksualinis prievartavimas) laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, dienos metu, savo gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje prie durų, užrakinęs išėjimo duris ir tokiu būdu atimdamas galimybę nukentėjusiems išeiti, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiojo E. R., gim. (duomenys neskelbtini), būkle, bei grasindamas jį sumušti, ir tokiais savo veiksmais palaužęs mažamečio E. R. valią ir atėmęs jam galimybę priešintis bei pasišalinti, apsinuogino savo lyties organus, jėga paklupdė mažametį E. R. ant kelių priešais save, ranka suėmęs už plaukų prievarta pristūmė nukentėjusiojo veidą prie savo lyties organo ir liepdamas jį čiulpti įvedė savo varpą mažamečiui E. R. į burną bei tenkino savo lytinę aistrą prieš mažamečio E. R. valią, t. y. atliko seksualinio prievartavimo veiksmus mažamečiui asmeniui.

Be to, R. K. nuteistas už tai, kad jis, netrukus po to, toje pačioje vietoje, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiojo A. R., gim. (duomenys neskelbtini), būkle, panaudojo psichinį smurtą, tai yra grasino jį sumušti, tuo palaužė mažamečio A. R. valią ir atėmęs jam galimybę priešintis bei pasišalinti, apsinuogino savo lyties organą, nukentėjusiajam atsiklaupus, suėmė už plaukų ir liepdamas čiulpti įvedė savo varpą mažamečiui A. R. į burną bei tenkino savo lytinę aistrą prieš mažamečio A. R. valią, t. y. atliko seksualinio prievartavimo veiksmus mažamečiui asmeniui.

Nuteistojo R. K. gynėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti dėl nuteistojo R. K. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir šį išteisinti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nuosprendį pagrindė nenuosekliais mažamečių A. R., E. R. parodymais ir abejotinomis ekspertizių išvadomis, dėl to naikintinas.

Apeliantė nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl R. K. nuteisimo už nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje, padarymą. Tvirtina, kad R. K. šių nusikaltimų nepadarė. R. K. mažamečiai A. R. ir E. R. apkalbėjo. A. R., kuriam tuo metu buvo šešeri metai, susipyko su broliu E. R. ir norėdamas šį paskųsti, pasakė tėvui, kad E. R. čiulpė R. K. lytinį organą. Tėvas liepė apie tai pasakyti motina. Ši, išgirdusi tokius žodžius, užsipuolė E. R., o šis išsigandęs tai patvirtino. Dar E. R., keršydamas broliui, pasakė, kad tą patį darė ir A. R. Po to brolių tėvas atėjo į R. K. namus, griebė šį už gerklės, parvertė ant grindų, įspyrė ir iš karto paskambino policijai, kuri greitai atvyko ir šį išvežė į policijos komisariatą. R. K. buvo pareikštas įtarimas dėl A. R. ir E. R. seksualinio prievartavimo. Tėvai ramiai su vaikais nepasikalbėjo, neišsiaiškino kaip viskas buvo iš tikrųjų. Teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės aktuose ekspertų duotos (dėl A. R.) išvados yra prieštaringos ir neatspindi objektyvios tiesos. Ekspertizės akte nurodyta, kad A. R. yra nelinkęs fantazuoti. Tačiau apklausiant A. R. teisme, šis nurodė, kad R. K. čiulpė pastarojo tėvo ,,pimpalą“, ko iš tikrųjų niekada nebuvo ir tai yra vaiko fantazijos. Tokia pati fantazija yra ir tai, kad R. K. E. R. čiulpė. Be to, A. R. nei apklausiant šį teisme dalyvaujant psichologui, nei atliekant teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizę nepasakė, kad R. K. liepė kuriam nors vaikui čiulpti lytinį organą. Tokius parodymus davė tik E. R., kuris yra nuolankus ir paklusnus vaikas. Mama yra įsitikinusi, kad A. R. sakė tiesą ir galėjo liepti E. R. duoti parodymus prieš R. K., o šis, klausydamas mamos, R. K. apkalbėjo. Dėl to, tiek mažamečių A. R., E. R., tiek pastarųjų tėvų parodymai, kaip ir ekspertų išvados turi būti vertinami kritiškai. Teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės išvados, kur buvo įvertina R. K. būsena ir nuostatos, yra klaidingos, todėl taip pat neįrodo R. K. kaltės. R. K. jautėsi nejaukiai ir gėdinosi ne dėl to, kad padarė nusikaltimus, o dėl to, kad buvo neteisingai apkaltintas tokiais gėdingais dalykais. Kitų objektyvių R. K. kaltės įrodymų nėra. Dėl to R. K. turi būti išteisintas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistojo gynėja prašo tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašo nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. K. gynėjos R. Kalkauskienės apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiojo E. R., nukentėjusiųjų atstovų pagal įstatymą Ž. R. ir N. R. parodymai, ekspertizių išvados ir ekspertų apklausos teisme duomenys pakankami įrodymai pripažinti R. K. kaltu seksualiai prievartavus du mažamečius asmenis. Prieidamas prie tokios išvados, teismas šiuos įrodymus vertino kaip patvirtinančius vieni kitus. Nė vienas iš apeliacinio skundo argumentų neleidžia padaryti išvados, kad visi šie įrodymai nepatikimi ir byla nebuvo išnagrinėta teisingai. Teismas turėjo padaryti iš šių įrodymų tokias išvadas, kokias padarė. Vien R. K. paneigimas savo kaltės negali būti pagrindas išteisinamajam nuosprendžiui, kadangi nuosprendyje jo kaltės įrodymais pripažinti duomenys kiekvienas atskirai ir visi kartu apėmus nepalieka abejonių jo kalte.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir laiko, kad šie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas. Tik patikrinus nukentėjusiųjų parodymus jų patikimumo aspektu buvo pereita prie jų kaip įrodymų vertinimo. Iš 2009 m. birželio 8 d. nukentėjusiojo iš E. R., gim. (duomenys neskelbtini), apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo matyti, kad jis, dalyvaujant prokurorui, įtariamajam R. K., jo gynėjai, atstovams pagal įstatymą N. R., J. K., vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei D. S., psichologei E. K., davė R. K. kaltinančius parodymus (t. 1, b. l. 108-109). Be kita ko, jis parodė, kad tą dieną buvo pas R. K. bute ir žaidė kompiuteriu. Kai R. K. išjungė kompiuterį, jis susiruošė eiti namo. Tačiau R. K. užrakino duris, neišleido ir pasakė, kad jis turėsiąs jam (R. K.) čiulpti pimpą. R. K. paėmė už plaukų, palenkė ir liepė taip daryti. Viskas vyko prie durų. Kai su juo baigė, įspyrė jam į užpakalį ir liepė A. tą patį daryti. Brolis verkė, galvojo, kad jį nužudys. R. K. A. darė tą patį, jam į burną įkišo kaip ir jam. R. paėmė už kojų, patraukė, kad jis atsiklauptų, o A. pats atsiklaupė. Mama grįžo naktį, todėl jai nepasakė, o kitą dieną nepasakė, nes bijojo mamos, nes ji baudžia. Apie įvykį papasakojo A. ir apsiverkė. Teisiamajame posėdyje N. R. parodė, kad apie įvykį sužinojo iš sūnaus A. R. Jis pribėgo ir švepluodamas kažką pasakė tėvui. Vyras pasiuntė vaiką pas ją. Šis atėjęs pasakė, kad E. čiulpė R. lytinį organą. Pakalbėjus su E., šis išsigando, paklaustas ar teisybė, pasakė taip. Paskui su vyru jie iškvietė policiją (t. 3, b. l. 20). Ž. R. patvirtino, kad sūnus A. pasakė jam, kai nusiuntė pas mamą pasiaiškinti, jai patvirtino (t. 3, b. l. 21).

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta tvarka teismas išdėstė ne tik įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Iš jų matyti, kad teismas priėmė kaip įrodymus E. R. parodymus, kuriais jis patvirtino, kad R. K. seksualiai prievartavo jį ir jo brolį A. Jo parodymai, teismo nuomone, patikimi. Teismas rėmėsi ekspertės S. K. nukentėjusiųjų parodymų patikimumo įvertinimais. Taip pat teismas vadovavosi Ž. R. ir N. R. parodymais, kurie patvirtino, kad vaikai nemeluoja, tokių dalykų negali prisigalvoti. Jie po įvykio labai pasikeitė, vienas prie kito neleidžia prisiliesti, vaikais jie tiki. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-15 matyti, jog E. R. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, jam yra būdingas įtaigumas, tačiau tai jam netrukdo teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti parodymus apie tai. Šiuo metu E. R. konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas vyraujant emocijų sutrikimui. Šio sutrikimo išsivystymas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su byloje nagrinėjamu įvykiu. E. R., atsižvelgiant į jam būdingus individualius psichologinius bei amžiaus ypatumus, įvykio metu negalėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų esmės (t. y. pobūdžio reikšmės), todėl negalėjo adekvačiai jiems pasipriešinti (t. 1, b. l. 79-81). Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-14 matyti, kad mažamečiui nukentėjusiajam A. R. taip pat konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas, kurio išsivystymas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su jo atžvilgiu nagrinėjama nusikalstama veika (t. 1, b. l. 35-36). Ekspertė V. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad vaikai nefantazavo, o atvirkščiai, yra likusios pasekmės – vaikų psichikos sutrikimai (t. 3, b. l. 25). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-14 parašyta, kad apie baudžiamojoje byloje nagrinėjamą įvykį A. R. kalba labai nenoriai, paklaustas susiraukia, užsidengia rankomis akis, nežiūri į pašnekovę. Šio pokalbio metu emociniame fone vyrauja baimingumas, įtampa. Tiriamasis psichiatrei ekspertei gana nuosekliai atpasakoja nagrinėjamus įvykius: viename name gyvena pusbrolis R., kuris taip padarė...,,Aš mamai pasakiau, kad jis taip padarė...“, ,,jis ir anksčiau mušdavo mane...Buvo užrakinęs garaže mane su broliu. Tą kartą aš buvau pas R. ... Jis mušė mane ir E. ...mane mušė per pilvuką...Liepė E. čiulpti jo pimpalą. Ir jis čiulpė. Man irgi tą patį liepė – liesti lūpomis jo pimpį. Aš buvau išsigandęs, verkiau...R. buvo uždaręs duris. Man nepatiko, kad taip jis man liepė daryti...“. Atliekant psichologinį tyrimą A. R. pokalbio apie byloje nagrinėjamą įvykį nepalaiko. Atkakliai neigia įtariamojo veiksmus savęs atžvilgiu. Tiriamasis tik pasako, jog ,,E. kišo, o jam niekur“. Iš teisiamojo 2009 06 08 parodymų yra žinoma, jog apklausos metu jis taip pat atsisakė pasakoti apie įtariamojo veiksmus jo atžvilgiu, atkakliai vengė (,,kaip R. darė, neprisimenu“, ,,buvau išvažiavęs į darželį ir pamiršau, ką mamai pasakojau“), tačiau, remiantis jo žodžiais, jis yra matęs įtariamojo lytinį organą (,,pimpalą rodė“). Apklausos bei pokalbio su psichologe-eksperte metu nukentėjusysis atkakliai vengia pasakoti apie įtariamojo veiksmus ir nukentėjusiojo E. R. atžvilgiu. Ekspertizės akte pažymėta, kad jis iki šiol jaučiasi baimingas, nerimastingas kalbėdamas apie jo atžvilgiu įvykdytą veiką, prisimindamas šiuos įvykius (t. 1, b. l. 36). Jokie bylos duomenys nepatvirtina apeliacinio skundo prielaidų, jog R. K. mažamečiai nukentėjusieji apkalbėjo, nes jiems, konkrečiai A. R., motina galėjo liepti duoti prieš R. K. tokius parodymus. Minėtuose teismo psichiatrijos, teismo psichologijos aktuose Nr. 103MS-14, Nr. 103MS-15 parašyta, kad negauta objektyvių duomenų apie galimą kitų asmenų įtaką, poveikį A. R. ir E. R. parodymams (t. 1, b. l. 31, 81). Dar daugiau, iš šių ekspertizių aktų bei R. R. ir N. R. apklausų matyti, kad jie apie įvykį, R. K. elgesį su vaikais nekalba. Jie mano, jog tai juos sunervins, tačiau ekspertai laiko, jog jie elgiasi klaidingai, nes tokiu būdu vaikams parodo, jog apie psichologiškai sudėtingus, skausmingus įvykius kalbėti negalima (t. 1, b. l. 30). Dar daugiau, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad N. R. pergyvena, šį įvykį ji apibūdino kaip bėdą, atsiradusią jų giminėje (t. 3, b. l. 20). Iš bylos duomenų žinoma, kad nuteistojo tėvas jai brolis. Jų motina liudytoja P. B. parodė, kad dukra su broliu normaliai bendravo, piktumų nebuvo. Dabar truputį privengia vieni kitų, bet vis tiek bendrauja (t. 3, b. l. 30). Gynėjos apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai ir prielaidos apie įrodymų nepatikimumą nėra patvirtinti konkrečiomis aplinkybėmis bei įrodymais. Į teismo posėdį buvo pakviestos ekspertizių aktus pateikusios ekspertės. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad jų apklausos metu neatsirado abejonių ekspertizių aktų išsamumu ar pagrįstumu, kita vertus, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nepaaiškėjo, kad ekspertėms buvo pateikta neišsami, nepakankama ar nekokybiška medžiaga. Skunde paminėtas nukentėjusiojo A. R. apklausos protokolas ekspertizės metu ištirtas (t. 1, b. l. 36). Ekspertės neviršijo savo specialių žinių ribų ir nesprendė klausimų, kurie viršija jų kompetencijos ribas. Įvertinant ekspertizių aktus patikrintas ir įvertintas jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas. Taip pat nekyla pagrįstų abejonių dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-16 apie R. K. psichinę-psichologinę būseną atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Teismas nuosprendyje išanalizavo šį aktą bei eksperčių apklausos teisme duomenis ir iš jų padarė kategorišką išvadą, kad šie duomenys laikytini įrodymais.

Nuosprendyje R. K. kaltės įrodymais pripažinti duomenys, kurie kiekvienas atskirai ir visi paėmus nepalieka abejonių jo kalte ir visiškai pagrįstai atmesti jo parodymai, kuriais jis neigia tikrus faktus, stengdamasis išvengti baudžiamosios atsakomybės. R. K. nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos. Seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali. Lytinės aistros tenkinimas oraliniu būdu BK 150 straipsnio prasme buvo baigtas. Pakanka to, kad R. K. įvedė varpą mažamečiams nukentėjusiesiems į burną, žinodamas, kad jie mažamečiai ir suvokdamas, kad tai daro prieš jų valią. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bylose, tokiu atveju, kai kaltininkas tenkina lytinę aistrą su keliais nukentėjusiaisiais, padarytos veikos sudaro nusikaltimų sutaptį ir kiekvieno nukentėjusiojo seksualinis prievartavimas kvalifikuojamas kaip atskiras nusikaltimas. Teismas tinkamai dviejų mažamečių asmenų seksualinį prievartavimą kvalifikavo kaip atskirus nusikaltimus. Šiuo atveju R. K. pagrįstai nuteistas už dviejų labai sunkių nusikaltimų padarymą. Nusikaltimai sukėlė dviems mažamečiams asmenims psichologines traumas. Vertinant R. K. asmenybę būtina atsižvelgti į jo elgesį tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek ir po jos. Pirmosios instancijos teismas tai padarė tinkamai: be pateisinamos priežasties praleidinėjo pamokas, užsispyręs, gali įžūliai meluoti, kartais būna agresyvus (t. 1, b. l. 114), nors po nusikaltimo padarymo jo elgesys pasikeitė į gerąją pusę: tapo mažiau gyvybiškas ir grubus, labiau klauso mokytojų, geriau valdo smurtinį elgesį su bendraamžiais, tačiau liko šeštoje klasėje (t. 1, b. l. 115), teisiamajame posėdyje paaiškėjo, jog nuteistasis mokyklos nelanko, tėvui gražiai paprašius, vis vien neklauso, pats nuteistasis nurodo, kad nenori mokytis (t. 3, b. l. 21); po seksualinio prievartavimo padarė tris naujus nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje, viešoje vietoje pagrobė iš trijų nukentėjusiųjų du mobiliuosius telefonus ir dviratį (t. 2, b. l. 25, 26). Nenustatyta R. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Dėl padaryto nusikaltimo nuteistasis nesigaili, nesistengia pasitaisyti. Aptartos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. BK 92 straipsnio nuostatų taikymui nėra būtinų sąlygų.

Naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį dėl nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. K. gynėjos advokatės Rasos Kalkauskienės apeliacinį skundą atmesti.