- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-07-03
- Bylos Nr.
- eI2-13467-1064/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02928-2025-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Remigijus Arminas, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- B. J.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ramūno Šarkos,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 25S114306 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą B. J., jis įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos i Sakartvelą per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; pareiškėjui neišvykus per sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos i Sakartvelą; uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą - nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą-nuo išvykimo dienos.
Pareiškėjas nurodo, kad jam yra diagnozuotas (duomenys neskelbtini), jis serga nuo 2012 m. Pareiškėjo teigimu, jo psichinė sveikata blogėja Sakartvele ir gerėja Lietuvoje, tačiau Migracijos departamentas nepagrįstai sprendė, jog nėra pakankamos rizikos, kad grįžęs pareiškėjas patirs nežmonišką ar žeminantį elgesį. Pareiškėjo vertinimu, net sveikatos paslaugų neprieinamumas gali sudaryti pagrindą papildomai apsaugai, jei tai sukelia realią grėsmę žmogaus orumui ir gyvybei. Nors Sprendime nurodoma, kad Sakartvele yra psichiatrijos centrai, tačiau pareiškėjas pabrėžia, kad jo ligos pobūdis (duomenys neskelbtini) ir reakcija į aplinką, kurioje liga vystėsi, rodo, kad vien medicininė priežiūra neužtikrins jo orios egzistencijos, nes tiek aplinka, tiek socialinė atskirtis, tiek trauminiai prisiminimai Sakartvele sukelia būseną, pavojingą jo gyvybei ir sveikatai.
Pareiškėjas nurodo, kad jo atveju pagrindas suteikti apsaugą kyla iš humanitarinės būtinybės, kaip tai apibrėžiama Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, kai sugrįžimas į kilmės šalį reikštų žeminantį elgesį, nes grįžus neišvengiamai pablogėja sveikatos būklė ir žmogus negali oriai gyventi.
Pareiškėjo teigimu, Lietuvoje gyvena jo motinos brolis, kuriam yra suteiktas politinis prieglobstis, ir kuris padeda pareiškėjui adaptuotis, prižiūri, kad vartotų paskirtus vaistus, todėl jo psichinė būklė yra stabili. Pareiškėjo nuomone, atsakovas ignoravo šiuos socialinius ryšius, kurie padeda pareiškėjui išlikti stabilios būklės. Pareiškėjui diagnozuotas sutrikimas reikalauja nuolatinės medicininės priežiūros, stabilios aplinkos ir ilgalaikio gydymo, įskaitant (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), o Sakartvele psichikos sveikatos priežiūros sistema yra nepakankamai išvystyta, trūksta kvalifikuotų specialistų, be to, stigma, susijusi su psichikos ligomis, dažnai lemia diskriminaciją ir socialinę atskirtį. Dėl šių priežasčių pareiškėjui būtų sudėtinga gauti reikiamą gydymą ir paramą, o tai galėtų lemti jo būklės pablogėjimą.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Sakartvele pastaraisiais metais vyksta politiniai neramumai, susiję su valdžios veiksmais prieš opoziciją ir pilietinę visuomenę. Pareiškėjo teigimu, jo šeima patiria pastovų persekiojimą dėl savo politinių pažiūrų, motinai buvo skirta bauda už neramumų organizavimą, nors tai tebuvo renginiai nukreipti prieš antieuropietišką valdžios veiklą. Ši įtampa ir nesaugumo jausmas neigiamai veikia pareiškėjo psichinę sveikatą, didina streso lygį ir gali sukelti ligos paūmėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Sprendimas priimtas dėl to, jog nei apklausos metu, nei atliekant tyrimą nenustatytas tikėtinas persekiotojas, tikėtini persekiotojo motyvai ir tikslai persekioti pareiškėją bei konvencinės priežastys ir ryšys tarp persekiojimo ir konvencinių priežasčių t. y. neidentifikuotos būtinosios faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, grįsta konvencinėmis priežastimis (dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Atsižvelgus į tai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymo) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas nurodo, kad tyrimo metu taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Pareiškėjo kilmės valstybėje Sakartvele šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Atsakovas pabrėžia, kad Sprendime buvo detaliai įvertinta pareiškėjo situacija, jo sveikatos būklė, galimybė gauti medicinos paslaugas kilmės valstybėje, situacija kilmės valstybėje. Pareiškėjas nepateikė duomenų ir/ar rašytinių įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad jam tyčia (tikslingai) būtų ribojama prieiga prie sveikatos paslaugų, siejamų su jo sveikatos būkle (psichine liga), priešingai, jis tyrimo metu pateikė dokumentus, kurie patvirtina, kad jis netrukdomai, ilgiau nei dešimtmetį, gaudavo prieigą prie sveikatos paslaugų bei medikamentų kilmės valstybėje. Pareiškėjas teigė, kad jis nuolat vartoja vaistus, jaučiasi gerai. Į apklausą atvyko savarankiškai, jos metu elgėsi normaliai, į klausimus atsakinėjo aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgus į pareiškėjo ligą, jo elgesį apklausos metu, pasakojimą apie ligą, darytina išvada, jog pareiškėjo sveikatos būklė nėra kritinė ir jis nėra arti mirties. Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros 2025 m. balandžio mėn. ataskaitoje „Sakartvelo psichiatrija“ nurodoma, kad Sakartvelo sveikatos priežiūros sistemą sudaro valstybės ir privačios įstaigos. Šalies Sveikatos ministerija remia ir koordinuoja teisės aktų, strategijų, planų, valstybės rengiamų programų įgyvendinimą. 2013 m. Sakartvelo parlamentas patvirtino „Valstybės psichikos sveikatos koncepciją 2013“ ir Sakartvelo psichikos sveikatos koncepciją 2022-2030 m. Siekiamas tikslas – sukurti visapusišką, įrodymais pagrįstą, kultūriškai tinkamą ir į žmogaus teises orientuota psichikos sveikatos ir socialinės priežiūros sistemą. Psichikos sveikatos paslaugų teikimo sistema finansuojama centralizuotai iš valstybės biudžeto. Sveikatos paslaugų teikimas Sakartvele yra decentralizuotas ir suskirstytas į tris priežiūros lygius: a) pirminę sveikatos priežiūrą atlieka kaimo gydytojai, kurie aptarnauja kaimo gyventojus ir miesto ambulatorinės įstaigos, kurios aptarnauja miesto gyventojus lygis; b) antrinę sveikatos priežiūrą atlieka savivaldybių medicinos centrai; c) tretinę sveikatos priežiūrą atlieka nacionalinio lygio valstybinės ir privačios ligoninės. Pareiškėjas nuo 2012 m. yra registruotas ir gydosi psichinės sveikatos centre (duomenys neskelbtini), kuris vykdo veiklą Tbilisyje, šis centras jam nustatė ligos diagnozę ir skyrė gydymą, todėl darytina išvada, jog jis savo kilmės valstybėje gaus tinkamą medicininę priežiūrą. Be to, pareiškėjo kilmės valstybėje Sakartvele, Tbilisio m. gyvena jo tėvai (duomenys neskelbtini), jie turi gyvenamąją vietą, todėl jei prireiks, galės pasirūpinti pareiškėju ir patenkinti jo bazinius poreikius.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjo sveikatos būklė nelaikytina itin išskirtiniu atveju, kuris leistų konstatuoti EŽTK 3 straipsnio pažeidimą grąžinus pareiškėją į kilmės valstybę. Sakartvele šiuo metu nevyksta vidaus ar tarptautinis ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pažymi, kad pareiškėjo noras likti Lietuvoje ir gyventi su tam tikrais asmenimis niekaip nepagrindžia tarptautinės apsaugos jam būtinybės bei neįpareigoja Migracijos departamento priimti atitinkamo sprendimo, ypač kai tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, grįsta konvencinėmis priežastimis (dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), ar kad jam kilmės valstybėje grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija.
Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad teismui pareiškėjas pateikė naują informaciją apie motinos persekiojimą kilmės valstybėje, tačiau šia informacija pareiškėjas negrindė savo prieglobsčio prašymo, jos nenurodė ir apklausos metu. Pareiškėjas nei karto nėra nurodęs ar užsiminęs, jog bijo grįžti į savo kilmės valstybę dėl to, kad jo šeima patiria persekiojimą dėl savo politinių pažiūrų. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjas skunde siekia perkvalifikuoti savo prieglobsčio prašymo motyvus ir pritraukti papildomus motyvus (šeimos politinės pažiūros).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 25S114306 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ginčijamu Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti B. J. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); įpareigoti B. J. savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Sakartvelą per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Jeigu B. J. savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: išsiųsti B. J. iš Lietuvos Respublikos į Sakartvelą; uždrausti B. J. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.
Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimu, kreipėsi į teismą. Nors pareiškėjas prašo panaikinti visą Sprendimą, jo skunde dėstomi argumentai iš esmės yra susiję tik su Sprendimo dalimi dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama skundo ribų, pasisakys dėl pareiškėjo nurodomų aspektų.
Dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos
Ginčo teisiniai santykiai reglamentuojami Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
Tvarkos aprašo 99 punkte nustatyta, kad, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi, inter alia (be kita ko), Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.
Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo grindžiamas jo psichine liga ir su tuo susijusia savijauta.
Iš pareiškėjo apklausos Migracijos departamente transkripcijos matyti, kad pareiškėjas nurodė apie 10 metų sergantis psichine liga, kilmės valstybėje gavęs gydymą, kuris padėjo, iki šios vartojantis gydytojų paskirtus vaistus. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam būnant Lietuvoje ir lankantis gydymo įstaigose gydytojai sutikdavo su kilmės valstybėje nustatyta diagnoze ir paskirtu gydymu, išrašydavo analogiškų vaistų receptą. Apklausos metu pareiškėjas patvirtino, kad kilmės valstybėje jam „joks kitas žmogus ar aplinka negrasina fiziškai“.
Iš į bylą pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas nuo 2012 m. yra registruotas psichikos sveikatos klinikoje (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje, ten gydėsi kelis kartus, jam buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini) sutrikimas. Medicinos dokumentuose taip pat nurodyta, kad po gydymo klinikoje pareiškėjo būklė būna pagerėjusi; iš šių dokumentų matyti, kad pareiškėjui buvo skiriamos konsultacijos ir medikamentinis gydymas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su pirmiau aptarta medžiaga sprendžia, kad byloje nėra jokių įrodymų dėl pareiškėjui kilmės valstybėje prieinamo gydymo netinkamumo ar nepakankamumo. Priešingai, pats pareiškėjas apklausos metu patvirtino, kad Sakartvele suteiktos paslaugos ir paskirtas gydymas buvo veiksmingi. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimai yra susiję būtent su kilmės valstybėje egzistuojančiomis aplinkybėmis, taip pat nėra jokių įrodymų, kad būtent šios aplinkybės gali lemti rimtą pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, kuris galėtų būti prilyginamas kankinimui ir nežmoniškam elgesiui EŽTK 3 straipsnio prasme. Priešingai, kaip matyti iš į bylą pateiktų medicininių dokumentų, pareiškėjo sveikatos pablogėjimas (duomenys neskelbtini) galėjo pasireikšti dėl (duomenys neskelbtini) vartojimo.
Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje yra nurodoma, jog: (a) būtent pareiškėjai turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad yra rimtų priežasčių manyti, jog įgyvendinus skundžiamą priemonę, jiems gresia reali rizika patirti EŽTK 3 straipsniui prieštaraujantį elgesį; (b) kai pateikiami tokie įrodymai, grąžinanti valstybė turi išsklaidyti visas jos keliamas abejones ir atidžiai išnagrinėti tariamą riziką, atsižvelgdama į numatomas išsiuntimo pasekmes atitinkamam asmeniui priimančiojoje valstybėje, atsižvelgiant į bendrą situaciją ten ir asmens asmenines aplinkybes; atliekant tokį vertinimą reikia atsižvelgti į bendrus šaltinius, tokius kaip Pasaulio sveikatos organizacijos arba nevyriausybinių organizacijų ataskaitos ir medicininės pažymos apie atitinkamą asmenį; išsiuntimo poveikis turi būti įvertintas lyginant pareiškėjo sveikatos būklę prieš išsiuntimą ir tai, kaip ji pasikeistų po perdavimo priimančiajai valstybei; (c) grąžinanti valstybė turi kiekvienu atveju atskirai patikrinti, ar priimančiojoje valstybėje paprastai prieinama priežiūra yra pakankama ir praktiškai tinkama pareiškėjo ligai gydyti, kad jam ar jai nebūtų taikomas EŽTK 3 straipsniui prieštaraujantis gydymas; (d) grąžinanti valstybė taip pat turi atsižvelgti į tai, kiek pareiškėjas faktiškai turėtų prieigą prie gydymo, įskaitant jo kainą, socialinio ir šeimos tinklo egzistavimą ir atstumą, kurį reikia įveikti, kad gautų reikalingą priežiūrą (Paposhvili prieš Belgiją [DK], 2016; Savran prieš Daniją [DK], 2021);
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl jam gresiančios rizikos kilmės valstybėje patirti EŽTK 3 straipsniui prieštaraujantį elgesį. Nepaisant to, atsakovas detaliai išanalizavo kitas EŽTT praktikoje nurodytas svarias aplinkybes ir Sprendime nurodė: kad pareiškėjas kilmės valstybėje netrukdomai, ilgiau nei dešimtmetį, gaudavo prieigą prie sveikatos paslaugų bei medikamentų; kad pareiškėjas patvirtino, jog nuolat vartoja vaistus, jaučiasi gerai, į apklausą Migracijos departamente atvyko savarankiškai, elgėsi normaliai, į klausimus atsakinėjo aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į tai Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo sveikatos būklė nėra kritinė ir jis nėra arti mirties.
Sprendime išanalizuota Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros 2025 m. ataskaitoje „Sakartvelo psichiatrija“ aprašyta Sakartvelo psichikos sveikatos paslaugų teikimo sistema, taip pat aptarta individuali pareiškėjo situacija: kad jis nuo 2012 m. yra registruotas ir gydosi psichinės sveikatos centre (duomenys neskelbtini), kuris vykdo veiklą Tbilisyje. Šio centro direktorius yra medicinos mokslų daktaras, profesorius (duomenys neskelbtini). Šis centras nustatė pareiškėjo ligos diagnozę ir skyrė gydymą. Įvertinęs šias aplinkybes atsakovas sprendė, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje gaus tinkamą medicininę priežiūrą. Teisėjų kolegija šias atsakovo išvadas laiko pagrįstomis ir teisingomis ir pažymi, kad skundo teiginiai, jog gydymas kilmės valstybėje neužtikrins pareiškėjo orumo ar sukels grėsmę jo gyvybei, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Priešingai, tiek iš pateiktų dokumentų, tiek iš paties pareiškėjo paaiškinimų, kad jį konsultavę gydytojai Lietuvoje patvirtino kilmės valstybėje nustatytą diagnozę ir skirdavo analogišką gydymą (išrašydavo tokius pat vaistus), darytina išvada, kad pareiškėjo individuali praktinė situacija nesuponuoja jokios realios grėsmės jo sveikatai ar gyvybei, kiek tai susiję su jo ligos gydymu.
Sprendime atsakovas taip pat vertino ir pareiškėjo šeiminius ryšius bei nustatė, kad kilmės valstybėje gyvena jo tėvai, kurie esant reikalui galėtų teikti pagalbą pareiškėjui. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčija. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog Lietuvoje gyvena pareiškėjo dėdė, ir kad čia pareiškėjas jaučiasi geriau, nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).
Atkreiptinas dėmesys, kad kreipdamasis į Migracijos departamentą pareiškėjas nenurodė jokios jam kylančios persekiojimo grėsmės, priešingai, patvirtino, kad kilmės valstybėje jam joks žmogus ar aplinka negrasina fiziškai. Tuo tarpu skunde teismui pareiškėjas tvirtina, kad jo šeima kilmės valstybėje patiria nuolatinį persekiojimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjas šią aplinkybę nurodė jau po to, kai buvo priimtas jam nepalankus Migracijos departamento sprendimas, taip pat tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, sprendžia, kad pareiškėjo persekiojimo, kaip jis suprantamas Įstatymo 86 straipsnio 2 dalies prasme, grėsmė kilmės valstybėje neįrodyta. Ją, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia ir tas faktas, kad pareiškėjas (kaip jis pats nurodė apklausoje) paskutinius ketverius metus nuolatos iš Lietuvos vyksta į kilmės šalį ir ten būna, laikydamasis bevizio režimo taisyklių, kol vėl galės atvykti į Lietuvą.
Teismas pažymi, kad suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad psichinei ligai būdingos persekiojimo mintys, nerimas, haliucinacijos (nurodytos pareiškėjo medicininiuose dokumentuose) nėra laikomos persekiojimu Įstatymo 86-87 straipsnių prasme.
Vertindamas pareiškėjo apklausos metu nurodytų ir Sprendime išdėstytų aplinkybių visumą pagal pirmiau nurodytus kriterijus teismas sprendžia, kad pareiškėjo teiginiai nepatvirtina objektyvaus baimės faktoriaus. Pareiškėjo dažnas sugrįžimas į kilmės valstybę, jo šeimos narių gyvenimas ten, paneigia ir subjektyvaus baimės faktoriaus, kiek tai susiję su kilmės valstybe, egzistavimą.
Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą. Migracijos departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1-3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jo prašymas buvo pagrįstai netenkintas. Sprendimas yra išsamus, jame pasisakyta dėl visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jos vertintos racionaliai, visapusiškai ir objektyviai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo B. J. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.