Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūra Marija Strumskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. G. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Širvintų šiluma“ ieškinį atsakovei A. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Širvintų šiluma“ prašė iš atsakovės A. G. priteisti 443,23 Eur skolos ir delspinigių, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė nuo 2016-02-01 iki 2017-04-01 nesumokėjo už jai nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), pateiktą šilumos energiją. Įsiskolinimas sudaro 301 Eur už šilumą, 118,17 Eur už šilumą per karšto vandens sistemą, 24,06 Eur delspinigių.

Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu. Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Byla išnagrinėta iš esmės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Širvintų rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės A. G. 443,23 Eur skolos ir delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. balandžio 28 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 20 Eur žyminio mokesčio. Nustatė, kad ieškovas tiekė šildymą ir šilumą per karšto vandens sistemą Butui. Butas nuosavybės teise priklausė atsakovei. Atsakovė už laikotarpį nuo 2016-02-01 iki 2017-04-01 nemokėjo mokesčių už buto šildymą, todėl liko skolinga ieškovui 301 Eur už buto šildymą, 118,17 Eur už šilumą per karšto vandens sistemą, 24,06 Eur delspinigių, iš viso – 443,23 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė A. G. prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes. Pažymi, kad atsakovė apie bylos nagrinėjimą sužinojo 2017-06-15, ji nuo 2012-07-27 deklaravo išvykimą iš Lietuvos ir gyvena Airijoje. Butas 2017-03-16 Turto pardavimo iš varžytynių aktu 2017-02-23 parduotas iš varžytynių. Tai rodo, jog skola už kovo mėnesį priteista nepagrįstai. Teismas pagal CK 4.33 straipsnį nesvarstė nekilnojamojo turto valdymo pabaigos momento. Atsakovė visiškai Butu nesinaudojo nuo 2016 m. vasario mėn., kai sužinojo, jog AB DNB bankas, kuriam ji nesugebėjo grąžinti būsto paskolos, kreipėsi į antstolių kontorą dėl buto realizavimo iš varžytynių. 2016 m. lapkritį į Butą priverstinai pateko antstolės kontoros atstovai ir įrengė naują durų spyną. Nuo šio momento atsakovė Buto nevaldė. Byloje nėra duomenų, kada Butas perduotas naujam savininkui, nes Butas parduotas 2017-02-23.

2016-11-03 įsigaliojo nauja Šilumos ūkio įstatymo 14 straipsnio redakcija, kuria šilumos teikėjui sudaryta galimybė sustabdyti įsiskolinusio vartotojo šilumos ir karšto vandens pristatymo sistemos prietaisus, jeigu vartotojas neapmoka sąskaitų daugiau nei 30 kalendorinių dienų. Ieškovas žinojo apie atsakovės emigravimą, tačiau šių priemonių netaikė.

Iš sąskaitų išrašų neaišku, kokia skola už šilumą, o kokia už karšto vandens sistemos prietaisus ir karštą vandenį, nors Šilumos ūkio įstatymo 27 straipsnis įpareigoja sąskaitose nurodyti, iš ko susideda paslaugų apmokėjimo kaina. Butas vieno kambario, 32,75 kv. m ploto, todėl šildymo išlaidos negali būti didelės.

Ieškovas UAB „Širvintų šiluma“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pagal CK 6.388 straipsnį abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal apskaitos prietaisų rodmenis, teismui pateikti tikslūs skaičiavimai ir skolos susidarymo pagrindas. Atsakovės butas parduotas iš varžytynių, tačiau naujasis savininkas valdyti turtą pradėjo 2017-04-05, tai matyti iš VĮ Registrų centro duomenų, todėl atsakovei pagrįstai priteista už kovo mėn. CK 4.27 straipsnio 2 dalis nurodo, kad nekilnojamojo turto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, todėl laikytina, kad atsakovei butas priklausė iki 2017 m. balandžio mėn.

Ieškovas negalėjo taikyti Šilumos ūkio įstatymo 14 straipsnio nustatytos teisės, nes atsakovas butas yra daugiabučiame name, atsakovė išvykusi į užsienį ir bendrovė neturėjo galimybių patekti į butą, kad sustabdytų karšto vandens vartojimą. Pridėjo mokėjimų už šilumą ir karštą vandenį pranešimus nuo 2016-02-01 iki 2017-03-31, iš kurių matyti skolos susidarymas pagal atskiras pozicijas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė.

Apeliacinis procesas vyksta dėl skolos už komunalines paslaugas, kai atsakovė neturi galimybių naudotis butu, nes jai priklausantis butas kontroliuojamas antstolių ir parduodamas iš varžytynių.

Kartu atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas pateikė naujus įrodymus – VĮ Registrų centro duomenų banko išrašą dėl nuosavybės teisių į Butą bei mokėjimų pranešimus už laikotarpį nuo 2016-02-01 iki 2017-03-31. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Byla buvo išnagrinėta atsakovei nedalyvaujant, nepareiškus atsikirtimų į ieškinį, todėl nebuvo galima žinoti, jog atsakovė nesutiks su jos teisių į Butą nustatymu bei prašys nustatyti išlaidas už komunalinius mokesčius pagal atskiras paslaugų rūšis. Vertinama, jog dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl nauji įrodymai prijungiami. Dokumentai atsakovei yra žinomi, atsiliepimas su pridėtais naujais įrodymais buvo išsiųstas.

Skundžiamu teismo sprendimu skola iš atsakovės priteista už laikotarpį nuo 2016-02-01 iki 2017-04-01. Teismas nustatė, kad šiuo periodu ieškovas Butui tiekė šildymą ir šilumą per karšto vandens sistemą. VĮ Registrų centro duomenimis nuosavybės teisė į Butą, remiantis 2017-03-16 Turto pardavimo iš varžytynių aktu perėjo trečiam asmeniui. Įrašas galioja nuo 2017-04-05. 2017-03-16 Turto pardavimo iš varžytynių akte (b. l. 5) nurodyta, kad visa suma už iš varžytynių parduotą turtą sumokėta 2017-03-15. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog jau nuo 2016 m. vasario mėn., kai sužinojo, jog AB DNB bankas, kuriam ji negrąžino būsto paskolos, kreipėsi į antstolių kontorą dėl buto realizavimo iš varžytynių, visiškai Butu nesinaudojo. Taip pat atsakovė teigia, jog nuo 2016 m. lapkričio mėn., kai į Butą priverstinai pateko antstolės kontoros atstovai ir įrengė naują durų spyną, neturėjo faktinės galimybės naudotis Butu. Tai, kad Butas buvo parduotas varžytynėse, patvirtina, jog tam tikrą laiką iki pardavimo vyko priverstinio vykdymo procedūra. Visgi, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji fiziškai negalėjo patekti į patalpas dėl pakeistos durų spynos. Šis faktas pripažįstamas neįrodytu (CPK 178 straipsnis) ir byloje nevertinamas. Atsakovės laisvanoriškas apsisprendimas nesinaudoti Butu nuo 2016 m. vasario mėnesio komunalinių mokesčių skaičiavimui reikšmės galėtų turėti tik tuo atveju, jei atsakovė įrodinėtų, kad komunalinės paslaugos jai nebuvo suteiktos. Ieškovo suteiktos paslaugos – buto šildymas ir šilumos per karšto vandens sistemą tiekimas, nuo realaus vartojimo nepriklauso, nes šios paslaugos tiekiamos centralizuotai teisės aktų nustatyta tvarka. Šilumos ūkio įstatymo 27 straipsnio 5 dalis nurodo, kad, jei daugiabučio namo savininkai nesusitaria kitaip, šildymas daugiabučiuose namuose reguliuojamas taip, kad atitiktų teisės aktų nustatytas higienos normas butuose, kurie atitinka su šilumos taupymu susijusius statybos techninius reikalavimus ir kuriuose įgyvendinamos įprastos šilumos taupymo priemonės. Jei pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų (CK 6.384 straipsnio 1 dalis). Pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą (CK 6.383 straipsnio 1 dalis). Byloje neginčijama, jog šiam Butui ieškovas teikia komunalines paslaugas.

Teisinę reikšmę šioje byloje turi aplinkybė iki kada atsakovė turi pareigą apmokėti už Butui suteiktą šildymą ir šilumą per karšto vandens sistemą. Skola paskaičiuota iki 2017-04-01, Turto arešto aktas sudarytas 2017-03-16, Nekilnojamojo turto registre įrašas padarytas 2017-04-05. Atsakovė prašo taikyti CK 4.33 straipsnio nuostatas ir taikyti valdymo pasibaigimo pabaigą. Energijos pirkimo-pardavimo santykiai yra prievolinės teisės reguliavimo dalykas, todėl teises ir pareigas įgyja asmuo, kuris yra sudaręs arba pagal teisės aktų nuostatas laikomas sudariusiu energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Nesant rašytinės sutarties, abonentu laikomas fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms. Kada daugiabučiame name esančiu butu realiai nesinaudojama, prievolė atsiskaityti už centralizuota šilumos paskirstymo sistema tiekiamą šilumą kyla iš daiktinės teisės reguliuojamos turto savininko pareigos proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma ne tik vartotojo, bet ir kitų daugiabučio namo butų gyventojų interesais ir gali būti nutraukiama tik nustačius, jog kitų gyventojų interesai nepažeidžiami (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas vartotojas, kaip turto savininkas, turi pareigas prieš kitus gyventojus dėl tinkamo savo turto naudojimo bei žalos turto nepriežiūra nedarymo. CK 4.33 straipsnis reguliuoja daiktinės teisės – valdymo, pasibaigimo pagrindus. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi nuo valdymo išregistravimo iš viešojo registro momento. Analogiškai pagal CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Kadangi Nekilnojamojo turto registre įrašo apie nekilnojamojo daikto valdymo pradžią nebuvo padarytas, o įrašas dėl savininko pasikeitimo padarytas 2017-04-05, tai pagrįstai pripažinta, jog iki 2017-04-01 atsakovė turi sumokėti už Butui tiektą šilumą.

Atsakovė nurodo, jog ieškovo sąskaitos pateiktos pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymo 27 straipsnį, nes neaišku, kokia skola už šilumą, o kokia už karšto vandens sistemos prietaisus ir karštą vandenį. Prie atsiliepimo į apeliacinį skundą ieškovas pateikė mokėjimo pranešimus, iš kurių aiškiai matyti, už kokias paslaugas skaičiuojamas įsiskolinimas. Atsakovė mokėjimo pranešimus gavo, jokių atsiliepimų nepateikė. Mokėjimo pranešimus atsakovė turėjo gauti ir įsiskolinimo susidarymo metu. Tai, kad atsakovė buvo išvykusi, neatleidžia jos nuo pareigos elgtis apdairiai ir negalint gauti sąskaitų Buto adresu, pasirūpinti, jog paslaugų tiekėjas mokėjimo pranešimas siųstų kitu adresu, kuriuo atsakovė gautų korespondenciją. Nors atsakovė apeliuoja, jog Butas vieno kambario, 32,75 kv. m ploto, dėl ko šildymo išlaidos negali būti didelės, tačiau neargumentuoja, ar laiko išlaidas per didelėmis ir kodėl. Nepateikus konkrečių argumentų, teismas skolos dydžio negali įvertinti.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog ieškovas turėjo taikyti 2016-11-03 įsigaliojus naujai Šilumos ūkio įstatymo 14 straipsnio redakcijai, nustatytas priemones ir sustabdyti įsiskolinusio vartotojo šilumos ir karšto vandens pristatymo sistemos prietaisus, jeigu vartotojas neapmoka sąskaitų daugiau nei 30 kalendorinių dienų. Šilumos ūkio įstatymo 14 straipsnio 14 dalis nurodo, kad šilumos tiekėjas turi teisę sutartyse nustatyta tvarka sustabdyti šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymą į įsiskolinusio vartotojo šildymo ir (ar) karšto vandens prietaisus. Daugiabučiame name leidžiama sustabdyti tik karšto vandens pristatymą į įsiskolinusio vartotojo karšto vandens prietaisus. Butas yra daugiabučiame name, todėl ieškovas turi teisę sustabdyti tik karšto vandens pristatymą į įsiskolinusio vartotojo karšto vandens prietaisus. Atsakovei mokestis už karštą vandenį nebuvo skaičiuojamas, 118,17 Eur yra paskaičiuota už šilumą per karšto vandens sistemą. Mokėjimo pranešimuose už visą laikotarpį atsakovei neskaičiuojamas suvartotas karštas vanduo. Šilumos ūkio įstatymo 14 straipsnio norma neįpareigoja šilumos tiekėjo imtis paslaugų tiekimo nutraukimo veiksmų, todėl negalima laikyti, kad karšto vandens pristatymo nenutraukimas buvo ieškovo pareigų pažeidimas. Atsakovei buvo žinoma, jog Butas registruotas jos nuosavybės teise, todėl ji galėjo kreiptis į ieškovą dėl karšto vandens tiekimo nutraukimo, jeigu laikė, kad tai yra reikalinga ir techniškai įmanoma. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas paaiškino, jog įstatymo numatyta teise nesinaudojo, nes negalėjo patekti į Butą, atsakovė buvo išvažiavusi. Pagal byloje pateiktus duomenis negalima nustatyti, ar galimybė nutraukti karšto vandens pristatymą į įsiskolinusio vartotojo karšto vandens prietaisus apima ir šilumos tiekimo per karšto vandens sistemą nutraukimą, už ką atsakovei paskaičiuotas įsiskolinimas. Negalima nustatyti, ar tokie veiksmai techniškai įmanomi. Kadangi naudojimasis Šilumos ūkio įstatymo 14 straipsnio nustatyta teise yra šilumos tiekėjo teisė, o ne pareiga, techninės galimybės vertinimas nėra teisiškai reikšmingas.

Apibendrinant išdėstytą, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisto apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.