Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Rimas Švirinas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs E. N. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. nutarimo E. N. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., nuobaudos subendrintos, galutinė nuobauda paskirta – 2000 Lt (dviejų tūkstančių litų) baudą su teisės vairuoti transporto priemo­nes atėmimu 2 (dviem) metams.

E. N. buvo nubaustas už tai, kad 2012 m. birželio 29 d., 17 val. 30 min., Lazdijų r. sav., Turistų - Dariaus ir Girėno gatvėje, vai­­ra­vo auto­­­­mo­­bi­lį Mercedes Benz 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būda­mas ne­blai­vus (nustatytas sunkus 2, 62 pro­­­milių girtumo laipsnis), automobilis neapdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tuo pažeis­da­­mas Ke­­­lių eismo taisyklių 14 p., 238 p. reikalavimus.

Tai, kad ne jis vairavo automobilį Mercedes Benz 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paneigia ir tai, jog, atvykus policijos pareigūnams, nebuvo užfiksuota, kad pas jį rasti automobilio rakteliai. Šias faktines aplinkybes patvirtino visi byloje apklausti policijos pareigūnai. Todėl nėra paneigta jo versija, jog tądien minėtą automobilį vairavo N. A., kuris sugedus automobiliui Turistų g. - Dariaus ir Girėno g. sankryžoje, pasiėmė automobilio raktelius ir išėjo pagalbos iki apelianto tėvų, gyvenančių (duomenys neskelbtini) g., Lazdijuose. Apeliantas liko automobilyje laukti pagalbos, kadangi, tuo metu dirbo lektoriumi ir girtas nenorėjo rodytis viešumoje. Grįžęs prie automobilio N. A. raktelius atidavė apelianto tėvui A. N..

Apeliantas atkreipia dėmesį, jog neginčijamų jo neteisėtus veiksmus pagrindžiančių įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo surinkta. Todėl sprendžiant jo administracinės atsakomybės klausimą pagal ATPK 123 str. 5 d. ir 126 str. 4 d. yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Motyvuojamoji dalis

E. N. skundas atmestinas.

ATPK 126 str. numato administracinę atsakomybę už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, o šio straipsnio 4 dalyje nustatyta nuobauda už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, už neblaivumo patikrinimo vengimą, taip pat už alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

ATPK 123 str. 5 d. numato administracinę atsakomybę už transporto priemonių vairavimą neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu arba nesant apdraustam šiuo draudimu.

E. N. buvo nubaustas už tai, kad jis 2012 m. birželio 29 d., 17 val. 30 min. Lazdijų r. sav., Turistų - Dariaus ir Girėno gatvėje, vairavo automobilį Mercedes Benz 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (nustatytas sunkus 2,62 promilių girtumo laipsnis), automobilis buvo neapdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tuo jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 p., 238 p. reikalavimus.

E. N. skundžia nutarimo dalį, kuria jis pripažintas padaręs pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d. Nors apeliantas surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą pripažino savo kaltę, tačiau teismo posėdyje ją jau kategoriškai neigė, teigdamas, kad jis nevairavo automobilio, o tik važiavo jame kaip keleivis. Automobilį vairavo jo draugas N. A., kuris tai pripažino. Apeliantas neneigia, kad vartojo alkoholį ir neginčija jam nustato neblaivumo lygio -2,62 promilės, tačiau nesutinka su apylinkės teismo atliktu kitų įrodymų vertinimu.

Nustatant reikšmingas bylai aplinkybes vertinami įrodymai. ATPK 257 str. administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik dėl byloje surinktų įrodymų visumos, o ne atskirais įrodymais. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Duomenų, dėl kurių tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 256 str. 1 d.). Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutarimas laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens versija, kad ne jis, o jo draugas N. A. vairavo automobilį, teisingai įvertinta kaip gynybinė. Ji paneigta byloje apklaustų liudytojų policijos pareigūnų G. S., D. L., L. T. parodymais, jų tarnybiniais pranešimais. Šie liudytojai parodė, kad sustabdžius automobilį Mercedes Benz 200 jį vairavo E. N., kitų asmenų automobilyje nebuvo. Pažeidėjas nei jį sustabdžius, nei apklausiant policijos komisariate netvirtino, kad ne jis vairavo automobilį. Tuo labiau, kad administracinio teisės pažeidimo protokole esančiame paaiškinime E. N. pripažino savo kaltę. Ir nors apylinkės teismas sutiko su E. N. gynybos argumentu, kad jo kaltei pagrįsti prieš jį negali būti naudojamas šis prisipažinimas, nes paaiškinimas buvo surašytas pažeidėjui esant sunkaus girtumo būsenoje, tačiau manytina, kad į šią aplinkybę taip pat būtina atkreipti dėmesį, kaip į vieną apelianto kaltę patvirtinančių. Pastebėtina, kad neblaivumas, net ir sunkus, nėra įstatyme įtvirtintas kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes priešingu atveju nebūtų galima nubausti nė vieno pažeidėjo, kuriam nustatytas sunkus neblaivumo laipsnis. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pažeidimo įforminimo metu E. N. prisipažino vairavęs automobilį neblaivus bei nurodė, kad gailisi, tai patvirtindamas savo ranka rašytu, įskaitomu ir praktiškai parašytu be klaidų, paaiškinimu. Kitas aspektas, leidžiantis abejoti apelianto iškelta versija, kad automobilį vairavo N. A., yra tai, kad ji buvo iškelta tik prieš teismo posėdį. Tačiau tiesioginių liudytojų, kurie matė ir galėtų patvirtinti, kad N. A. vairavo Mercedes Benz 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) byloje nėra. Liudytoja M. N. taip pat tiesiogiai nematė, kad automobilį vairavo N. A., ji tik patvirtino, kad N. A. buvo priėjęs prie automobilio, kai E. N. jau išsivežė policija, todėl jos parodymai negali būti vertinami kaip paneigiantys E. N. kaltę. Be to N. A., žinodamas, kad E. N. sulaikytas už vairavimą išgėrus, nenuvyko į policijos komisariatą patvirtinti, kad automobilį vairavo jis, o ne E. N.. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad abu liudytojai yra susiję su apeliantu glaudžiais ryšiais, todėl jų parodymai apylinkės teismo teisingai įvertinti kaip gynybiniai, siekiantys padėti E. N. išvengti atsakomybės. Liudytojai J. N., S. D. nedalyvavo tolesniuose įvykiuose, kai E. N. išvyko nuo Dusios ežero, todėl jie nežinojo ir negalėjo žinoti kas automobilį vairavo Lazdijuose, dėl šios priežasties apylinkės teismas, net ir neimdamas domėn jų suinteresuotumo bylos baigtimi, pagrįstai atmetė šiuos parodymus.

Liudytojo R. J. paaiškinimas ir teisme duoti parodymai, kuriuos patvirtina ir teismo posėdyje apklaustas liudytojas V. S., patvirtina policijos pareigūnų G. S., D. L., L. T. paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių. R. J. buvo tiesioginis įvykio liudytojas, nes pakankamai ilgą laiko tarpą važiavo automobiliui Mercedes Benz 200 iš paskos, atsilikdamas nuo jo per 100-200 metrų. Jis ir liudytojas V. S. pastebėjo, kad automobilis manevruoja labai pavojingai, todėl įtardami, kad vairuotojas gali būti neblaivus, apie tai pranešė policijai. Jis policijai skambino du kartus, informuodamas apie pažeidėjo automobilio maršrutą. Liudytojas automobilį aplenkė tik tada, kai jį sustabdė policija ir kategoriškai tvirtino, kad automobilio vairuotojo vietoje sėdėjo E. N. ir automobilyje kitų asmenų nebuvo. Taip pat R. J. ir V. S. patvirtino, kad automobilis prieš sustabdant važiavo trūkčiodamas. Nei vieno paminėto liudytojo suinteresuotumas bylos baigtimi ar šališkumas E. N. atžvilgiu nebuvo nustatytas, todėl jų parodymai vertintini kaip patikimi, be to jie atitinka kitas esmines bylos aplinkybes.

Apeliantas E. N. skunde teigia, kad apylinkės teismas įvertindamas įrodymus taikė skirtingus standartus – jam palankias aplinkybes atmetė, o nepalankiomis grindė nutarimą. Tačiau aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuomonei, kad vertinant liudytojų parodymų patikimumą ir teisingumą svarbiausia yra tai, kad policijos pareigūnų parodymus galima patikrinti sugretinus juos su visiškai objektyviais įrodymais - vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenimis bei policijos radijo ryšio suvestine bei pokalbių garso įrašu. Šiais objektyviais įrodymais užfiksuotas policijos ekipažo judėjimo maršrutas bei jo pasikeitimas gavus patikslintą informaciją visiškai patvirtina policijos pareigūnų ir liudytojo R. J. parodymus, o kartu ir paneigia E. N., jo tėvų parodymus. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad E. N. tėvai nebuvo tiesioginiai įvykio liudytojai, todėl negali patvirtinti visų aplinkybių. N. A. parodymų taip pat nepatvirtina jokie kiti objektyvus faktai, tik tai, ką parodė pats pažeidėjas.

E. N. gynybos argumentas, kad liudytojų, patvirtinančių jo kaltę, parodymai iš esmės yra prieštaringi ir nenuoseklūs, yra nepagrįsti, nes visuose parodymuose esminės detalės sutampa ir nesikeičia. Liudytojų parodymai, kuriais grindžiama apelianto kaltė, yra nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje bei kitiems bylos duomenims. Tai, jog yra nesutapimų atskirose detalėse, esminės įtakos konstatuojant pažeidimo padarymą neturi. Šie neatitikimai aiškintini tik tuo, kad nuo įvykio iki liudytojų apklausos teisme pakartotinai nagrinėjant bylą praėjo pakankamai didelis laiko tarpas, todėl turi būti atsižvelgta ir į subjektyvias aplinkybes, kad liudytojai negali buvusio įvykio atsiminti ypač detaliai. Taip pat nėra jokių duomenų dėl galimo pareigūnų ar liudytojų R. J. ir V. S. šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi. Jokių pareigūnų asmeninių sąsajų – pažinties ar priešiškumo pažeidėjo atžvilgiu byloje nenustatyta. Jų darbas, pareigos atlikimas – reagavimas į pranešimus ir įvykių tyrimas – jokiu aspektu negali būti vertinamas kaip asmeninis suinteresuotumas.

Pažymėtina, jog tik teismas sprendžia pakanka ar ne surinktų duomenų nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, todėl apylinkės teismas pagristai ir argumentuotai atsisakė pakartotinai apklausti A. N., nes konstatavo, jog jis jau buvo apklaustas, be to jis buvo kartu su M. N., kuri davė parodymus apie tas pačias aplinkybes.

Apelianto skunde nurodytos aplinkybės apie priimto sprendimo šališkumą, yra deklaratyvaus pobūdžio, nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Vien ta aplinkybė, jog buvo priimtas nepalankus procesinis sprendimas E. N. atžvilgiu, neleidžia teigti, kad apylinkės teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, apelianto subjektyvus nepasitenkinimas priimtu sprendimu nepatvirtina teisėjo šališkumo. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas teisminio nagrinėjimo metu teismo nešališkumu neabejojo ir nušalinimo nereiškė.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi konstatuojama, kad priimdamas ginčijamą nutarimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, jog E. N. savo veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 str. 4 d., ir 123 str. 5 d. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos nutarimą naikinti, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo nutarimo motyvams.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

palikti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 3 d. nutarimą nepakeistą ir E. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.