Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-26-309-2013

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2013-01-10
Bylos Nr.: 1A-26-309-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-86-1-00868-2009-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Virginija Žindulienė
Nuteistasis: A. G.
Nukentėjusysis: S. D.
Advokatai: Aidas Venckus

Baudžiamoji byla Nr. 1A-26-309/2013Teisminio proceso Nr. 1-86-1-00868-2009-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.8.1.1; 1.2.26.2.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.2.1; 2.4.7.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN UOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Virginijos Žindulienės,sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei,dalyvaujant prokurorei Laimai Mažeikienei,dalyvaujant nuteistojo A. G. gynėjui advokatui Vidmantui Žylei,nukentėjusiojo S. D. atstovui advokatui Aidui Venckui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo Vidmanto Žylės apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigotas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Priteista iš nuteistojo A. G. nukentėjusiajam S. D. 5000 (penki tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti ir 3630 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos mėnesio iki 2010 m. kovo mėnesio, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo ir tariamą M. G. bei D. G. teisę grąžinti pagal 2008-12-16 paprastąjį neprotestuotiną vekselį S. D. paskolintus 20000 Lt, nors paskolino 10 000 Lt, ir 40 procentų metinių palūkanų, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. 2009 m. liepos mėnesį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, automobilių stovėjimo aikštelėje prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), suduodamas daiktu, panašiu į pistoletą, S. D. į galvą, privertė kaip procentus nuo paskolintos 10 000 Lt sumos pasirašyti 2009-02-05 paprastąjį neprotestuotiną 15 000 Lt sumos vekselį M. G. naudai ir 2009-03-01 paprastąjį neprotestuotiną 18 000 Lt sumos vekselį D. G. naudai, bei panaudodamas psichinę prievartą prieš S. D., t. y. nuolat skambindamas S. D. ir jo sugyventinei J. B., tikslus skaičius ikiteisminio tyrimo nenustatytas, bet ne mažiau kaip tris kartus: 2009 m. gruodžio 28 d., apie 18 val., 2010 m. sausio 25 d. 21 val. 36 min., bei 2010 m. vasario 20 d. 18 val. 14 min., atvažiuodamas nenustatytą kartų skaičių, bet ne mažiau kaip 10, iš kurių 2009 m. gruodžio 28 d. apie 16 val. prie S. D. namų, esančių (duomenys neskelbtini), ir reikalaudamas išeiti ir susitikti, o pokalbių su S. D. metu bauginančiu tonu ir necenzūriniais žodžiais grasindamas S. D. padedant teisėsaugos institucijoms susidoroti su juo pačiu, sakydamas: „jeigu tu blet nori pakariauti, tai galim pakariauti“, „(....) aš tave patvarkysiu blet pilnai“, „(....) po polnoi programė“ ir jo šeima – paimti žmoną, vaikus ir išvežti, paimti jo turtą: gyvenamąjį namą, automobilį, darbo įrankius ir palikti „pliką, basą“, patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, sakydamas „(....) man du pirštus apmyžti kaip tau baudžiamąją bylą iškelti ir tave uždaryti“, „(....) tau nebus vietos paprasčiausiai ir aš atiduosiu ekonomistam“, „(....) nepasislėpsi jokioj užsienio šaly“, turėti nemalonumų užsienyje, sakydamas „(....) aš kai rūrysiu, tu blet neišvažiuosi nei į vieną ble šalį “, „(....) jeigu blet reikės pisiu žinok ir tarptautiniam lygy“, „(....) per visas Švedijas, per blet visas Danijas, per visas Norvegijas“, „(....) tai tau gerai nepasirodys“, perduoti antstoliui vykdyti išieškojimus pagal S. D. priverstinai pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, sakydamas „(....) paleisiu tuos visus vekselius“, „aš vis vien susigrąžinsiu“, „ir aš noriu atgaut ir aš juos atgausiu po liubomu supranti arba vienokiais ar kitokiais būdais“, ir dėl to D. G. 2009-10-07 pateikė prašymą Klaipėdos miesto pirmojo notaro biurui, kuris 2009-10-07 išdavė vykdomąjį įrašą Nr(duomenys neskelbtini) dėl 18159 Lt., M. G. 2009-10-26 pateikė prašymą Klaipėdos miesto pirmojo notaro biurui, kuris išdavė vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 15150 Lt, ir antstolis J. P. 2009-10-07 priėmė patvarkymą vykdomąjį dokumentą vykdyti D. G. naudai, 2009-10-26 priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti M. G. ir 2009-11-11, 2009-11-16 priėmė patvarkymus areštuoti skolininko S. D. pinigines lėšas sąskaitose AB Šiaulių banke, AB DnB Nord banke, Swedbank AB bei 2009-12-09 turto arešto aktą nekilnojamam turtui ir transporto priemonėms, o A. G. 2010-01-22 pateikė prašymą Klaipėdos miesto pirmojo notaro biurui, kuris išdavė vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 20 000 Lt, tokiu būdu reikalavo sumokėti 55 000 Lt.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėjas V. Žylė prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. G. išteisinti, nenustačius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Gynėjas skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl kurių neteisėtai ir nepagrįstai apkaltintas A. G.. Tiek nuteistojo, tiek jo gynėjo giliu įsitikinimu, teismas A. G. turėjo išteisinti, nes jo veikoje nėra jam inkriminuoto kaltinimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, nusikaltimo sudėties. Be to, tokiu nepagrįstu apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteisus A. G., pažeminta ne tik nuteistojo, kuris, pasak gynėjo, nagrinėjamojo situacijoje yra nukentėjusysis nuo tariamo nukentėjusiojo S. D. aferų, asmenybė, bet ir viešai pamintas teisingumas, gynybos pozicija, ieškant to teisingumo ir objektyvaus situacijos vertinimo, prioritetinę padėtį suteikiant valstybės kaltintojui ir nukentėjusiuoju pripažintam S. D..

Gynėjo teigimu, skundžiamu nuosprendžiu yra iškeltas sukčiaus ir melagio (S. D.) kultas, nuteisiant A. G., o D. G. ir M. G. teismo nutartimi, inicijuojant ikiteisminius tyrimus dėl galbūt melagingų liudytojų M. G. ir D. G. parodymų, duotų 2012 m. kovo 5 d. Telšių rajono apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu. Nuteistojo ir nukentėjusiojo teisinių santykių turinys laikotarpiu nuo 2009 metų liepos mėnesio iki 2010 metų kovo mėnesio (nors tiksli data ir laikas ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu apkaltinamuoju nuosprendžiu taip ir nenustatyti) atitinka kreditoriaus ir skolininko civilinių teisinių santykių turinį, todėl jų tirti ir kvalifikuoti baudžiamąja prasme nebuvo juridinio pagrindo. Gynėjas primena, kad ikiteisminio tyrimo metu A. G. buvo kaltinamas turto prievartavimu, todėl prokuroro darbo brokas neturėjo būti pateisintas pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu.

Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas, atkartojęs kaltinamąjį aktą skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 6 straipsnyje deklaruojamus principus, melagingai teigia, kad S. D. parodymai yra nuoseklūs. Nors yra atvirkščiai, nes ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad nuteistasis iš jo neteisėtomis priemonėmis išreikalavo 200 000 Lt (du šimtus tūkstančių litų), tačiau iki pat iki 2012-03-30 dienos, tai yra iki įrodymų tyrimo byloje pradžios, nukentėjusysis negalėjo tiksliai pagrįsti iš jo neteisėtais būdais reikalaujamos sumos, savo ieškiniu prašydamas teismo pripažinti jį nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu tik dėl neturtinės žalos atlyginimo ir reikalaudamas priteisti iš nuteistojo 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Taigi, pasak gynėjo, S. D. parodymai vertintini kritiškai, žinant, ir iš M. G. išrašo sąskaitos matant, kad į jo (sūnaus, o ne nuteistojo) sąskaitą, laikotarpiu nuo 2008-12-24 iki 2009-07-23 (laikotarpiu, nesutampančiu su kaltinamajame akte nurodytu) S. D. savo valia ir neginčydamas pasirašyto vekselio 15 000 Lt sumai, pervedė 25 250 Lt (3 t., 127–131 b. l.). Atitinkamai kyla pagrįstų klausimų, kodėl teismas atrado pagrindą teigti, jog M. G. neturėjo pinigų, ir kodėl S. D. pripažįstant, kad jis iš M. G. pinigus skolinosi, ieškinys pastarajam dėl permokėtos skolos ar dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu (tai civilinio ieškinio forma galėjo būti padaryta šioje baudžiamojoje byloje vekselio gavėjo nuteistojo A. G. atžvilgiu) iki šiol nepareikštas. Gynėjo nuomone, įvertinus tai, darytina pagrįsta išvada, kad tariamo nukentėjusiojo S. D. parodymai yra prieštaringi, nes visiškai neatitinka jo iniciatyva suformuluoto kaltinimo logikai. Tai daugiau panašėja į asmens, vengiančio grąžinti kreditoriams pasiskolintus ir išleistus pinigus, fantazijas ir blefą.

Taip pat teigia, kad visiškai nepagrįsta teismo išvada dėl S. D. atžvilgiu pavartoto fizinio smurto daiktu, panašiu į pistoletą, atsižvelgiant J. B. parodymus, duotus ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu, kad „...A. jokio spaudimo nedarė...“ (žr. 1 t., 120 b. 1.) ir „...kad S. D. nesiskundė, kad jį terorizavo, nors į jų kiemą atvažiuodavo skirtingos mašinos...“ (žr. 2012-04-26 teisiamojo posėdžio protokolą). Be to, nesupranta, kaip galima liudytoją A. B. įvardyti „Klaipėdos banditu“, kai būtent pastarasis „padėjo“ ir tarpininkavo S. D. išsiieškant skolą iš verslininko A. U. (žr. jo parodymus, duotus 2012-03-05 teisiamajame posėdyje), tarpininkavo reikaluose su UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., 39–40 b. l.). Todėl gynėjui nesuprantama, kokia teise ar pagrindu teismas jį įvardija įtartinos reputacijos asmeniu, bendraujančiu su A. G. ir kodėl toks bendravimas sukelia realų grasinimą asmeniui S. D., kai pastarasis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, pasinaudojo bendrovės darbuotojo A. B. galimybėmis rasti kompromisą su verslo partneriais dėl jo „firmos“ (ne nuteistojo) skolų susigrąžinimo. Be to, grasinimas paprastai konstatuojamas tik tada, kai jis yra pakankamai konkretus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-194/2002).

Žemesnės instancijos teismas

Be to, pasak apelianto, kaip kvalifikuojantis požymis, teismo deklaruojama psichinė prievarta (nebūtinasis kvalifikuojantis požymis) taip pat neįrodyta. Jo manymu, telefoniniai S. D. ir A. G. pokalbiai vertintini kaip išvesto iš pusiausvyros kreditoriaus pasipiktinimai asmeniu, nevykdančiu savo prievolės sugrąžinti A. G. šeimos pinigus (3 t., 125; 126 b. l.). Tokių pasipiktinusių asmenų teisiamojo posėdžio metu buvo išklausyta ir daugiau, tačiau teismas kitų kreditorių parodymų net nevertino. Būtent pastarieji apibūdina S. D. kaip asmenį, sugebantį išreikalauti pinigus su perspektyva jų neatiduoti. Tada kiekvienas save gerbiantis pilietis skolininkui gali griežtai, piktai ar su emocijų protrūkiu išsakyti skolininkui visa tai, ką jis galvoja ir ko padaryti kartais neįmanoma. Mano, kad tai negali būti pripažinta savavaldžiavimu, kai telefonu pasisakoma dėl kreditoriaus ketinimų teisėsaugos institucijų pagalba susigrąžinti paskolintus pinigus. Kitą vertus, pinigų pervedimai į M. G. sąskaitą jokiu būdu neįrodo fizinės ir psichinės prievartos S. D. atžvilgiu, žinant, kad iš tos pačios sąskaitos buvo suteikta 700 Lt materialinė parama artimai S. D. draugei J. B. (2 t., 169–179 b. 1.). Šis faktas įrodo, kad santykiai tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo geranoriški ir dalykiški, net artimi, nes asmuo, jausdamas psichinę ir fizinę grėsmę, šiuo atveju S. D., iš savo potencialaus priešo materialinės pagalbos niekada nepaprašys. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliantas daro išvadą, kad svarbiausias nuteistojo grasinimo realumo aspektas, jo tikrumas nėra nustatytas.

Gynėjo manymu, teismas tirdamas kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes nepagrįstai jas aiškino plečiamai. Kaltinamojo akto dalykas yra išsiaiškinti pinigų susigrąžinimo faktines aplinkybes, o ne vekselių surašymo aplinkybes, nes tai yra atskiri dalykai, nesusiję su tariamu savavaldžiavimu. Nei valstybės kaltintojas, nei teismas taip ir nesugebėjo išaiškinti ir nustatyti, kada A. G. savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam: ar surašant vekselius, ar reikalaujant sugrąžinti skolą, ir kada nukentėjusiojo S. D. teisėms ir teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala. Esant šiems prieštaravimams, tiksli nuteistojo veikos kvalifikacija neįmanoma.

Gynėjas nurodo, kad apie A. G. inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius plačiau buvo pasisakyta teisiamajame posėdyje baigiamųjų kalbų metu. Akcentuoja, kad atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismas netinkamai aiškino BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimo sudėties požymius, nes turtinių teisių atsiradimo pagrindus, jų įgyvendinimą ir pareigų vykdymą reglamentuoja CK 1.136 ir 1.137 straipsniai. Juose nustatyta, kad tokiu pagrindu gali būti sutartys ir kiti sandoriai (tiek numatyti įstatymų, tiek ir nenumatyti, bet jiems neprieštaraujantys, šiuo atveju vykdomieji įrašai), teismų sprendimai, administraciniai aktai, turintys civilines teisines pasekmes, intelektualinės veiklos rezultatai, žalos padarymas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas, taip pat įvykiai ir veiksmai (veikimas ir neveikimas), su kuriais įstatymas sieja civilines teisines pasekmes. Vadinasi, šioje situacijoje vekselių akceptavimas – juridinis faktas, sukėlęs S. D. pareigą grąžinti paskolintus pinigus. Atitinkamai daroma išvada, kad A. G. būtinybės įgyvendinti savo tikrą ar tariamą teisę tikrai nebuvo, nes jo ir sūnų turtinė teisė jau buvo fiksuota bet neįvykdyta iki nuteistajam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo (kasacinė byla Nr. 2K-520/2006). Kita vertus, teisės vykdymo (ne realizavimo) savavališkumas BK 294 straipsnio prasme reiškia, jog kaltininko pasirinkta elgesio forma pažeidžia įstatymų nustatytą tvarką, tai yra asmuo nesikreipia į oficialią įstaigą dėl teisės įgyvendinimo ar ginčo sprendimo (pvz., asmuo pats atsiima skolą, nesikreipdamas į teismą). Taigi, konkrečiu atveju savavaldžiaujant A. G. veika turėjo pasireikšti aktyviais veiksmais bei pavojingais veikos padariniais, kai padaroma didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Šių būtinųjų objektyviosios sudėties požymių A. G. inkriminuojamoje veikoje nėra.

Nukentėjusysis S. D. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo nuteistojo A. G. gynėjo advokato V. Žylės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. apkaltinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą. Taip pat prašo jo patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis BPK 104 straipsnio 2 dalimi, pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš nuteistojo A. G..

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodo, kad su nuteistojo A. G. jo gynėjo apeliaciniu skundu nesutinka, nes yra įsitikinęs, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepažeidė jokių procesinės teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl to keisti ar naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, vadovaujantis nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Apeliacinio proceso metu nuteistojo A. G. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiojo S. D. atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus, tačiau priimdamas nuosprendį netinkamai įvertino byloje įrodymus, ir tai, kolegijos vertinimu, turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl A. G. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, todėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendis dėl A. G. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl BK 294 straipsnio nuostatų taikymo ir įrodymų vertinimo

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Vadinasi, būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams.

BK 294 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuotą savavaldžiavimo sudėtį, kuri taikoma tais atvejais, kai savavališkas teisės vykdymas susijęs su fizinės ar psichinės prievartos panaudojimu. Fizinė ir psichinė prievarta savavaldžiaujant naudojama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrą ar tariamą prievolę. Prievarta gali būti panaudota tiek prieš asmenį, kurį siekiama priversti įvykdyti prievolę, tiek ir prieš jam artimą žmogų. Kvalifikuotoje savavaldžiavimo sudėtyje psichinė prievarta apima tik pačius pavojingiausius grasinimus – panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Fizinė prievarta – tai neteisėtas tyčinis, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, žalos sveikatai padarymo, fizinio skausmo ar kitų fizinių kančių sukėlimo, laisvės atėmimo arba bejėgiškumo būklės sukėlimo (kasacinė byla Nr. 2K-291/2012).

Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais, kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą) reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis.

Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, nagrinėjamos bylos kontekstą, pažymėtina, kad didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti (kasacinė byla Nr. 2A-7-2/2010)), agresyvus, baustinas ir pan. Suprantama, kad turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje.

Atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinas požymis yra ir padariniai), bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Kartu pažymėtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes (kasacinė byla Nr. 2K-P-183/2012).

BPK normos įpareigoja teismą išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, teisingai įvertinti įrodymus, pagrįsti savo išvadas byloje ištirtais, patikimais, neginčijamais įrodymais bei visa tai tinkamai aprašyti nuosprendyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog teisėjas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos išvados, ar jie atmestini. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Be to, įstatymas reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 3 dalis). Visos byloje įrodinėtinos aplinkybės turi būti nustatytos taip, kad nekiltų jokių bent kiek pagrįstų abejonių dėl įrodinėjamų faktų buvimo. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą. Tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. G. 2009 m. liepos mėnesį, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, automobilių stovėjimo aikštelėje prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), suduodamas daiktu, panašiu į pistoletą, S. D. į galvą, privertė kaip procentus nuo paskolintos 10 000 Lt sumos pasirašyti 2009-02-05 paprastąjį neprotestuotiną 15 000 Lt sumos vekselį M. G. naudai ir 2009-03-01 paprastąjį neprotestuotiną 18 000 Lt sumos vekselį D. G. naudai. Darydamas šią išvadą pirmosios teismas instancijos teismas vadovavosi nukentėjusiojo S. D. teismo posėdžio metu duotais parodymais, kad 2009 metų vasarą jis su A. G. susitiko prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, ten A. G. išsitraukęs ginklą trenkė jam per galvą, padėjo du vekselius, kurie buvo surašyti atgaline data. Pasirašė vekselius 15 tūkstančių ir 18 tūkstančių litų sumoms D. G. ir M. G. vardu. Jis tų pinigų nesiskolino, vekselius pasirašė bijodamas. Grįžęs sugyventinei nepasakojo, kas jį sužalojo, bijojo ją išgąsdinti. Taip pat vadovavosi liudytojos J. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, kad 2009 m. liepos mėnesį S. D. grįžo į namus perskelta galva. Jai tada nesakė, kas atsitiko, ji pati sutvarstė jam galvą. Vėliau į namus atėjo antstolio J. P. raštai apie areštuotą turtą dėl skolų M. G. ir D. G.. Tada S. D. jai viską papasakojo, kad jis pasiskolino iš A. G. 10 000 litų ir jau yra sumokėjęs apie 200 000 litų, nes skaičiavo po 1000 litų į dieną netesybas, tačiau ir toliau buvo reikalaujama atiduoti skolą. S. D. papasakojo, kad pasirašė vekselius, nes buvo sumuštas ginklu prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaltinamojo A. G. parodymus, kuriuose jis neigia nukentėjusiojo S. D. parodymus ir parodė, kad 2008 m. gruodžio 16 d. (duomenys neskelbtini), jis S. D. paskolino 20 tūkstančių litų su 40 procentų metinių palūkanų ir S. D. dėl šios sumos pasirašė neprotestuotiną vekselį. 2009 m. vasario mėnesį S. D. dar paprašė paskolinti 15 tūkstančių litų, o po kokio mėnesio – 18 tūkstančių litų. Pinigus davė jo sūnūs M. ir D. Jis skolindamas nesakė, kad šie pinigai yra vaikų, tik vaikų vardu surašė vekselius ir pasakė, kad per jį turės grąžinti jiems pinigus. Pinigus S. D. skolinosi verslui Švedijoje, žadėjo ir jį, ir jo vaikus priimti į bendrą verslą. S. D. pasirašė vekselius ir visas skolas žadėjo grąžinti iki 2009 m. liepos mėnesio pabaigos.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą daro išvadą, kad byloje nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad 2009 m. vasarą A. G. būtų panaudojęs fizinį smurtą S. D. atžvilgiu. Nors S. D. nurodė, kad ginklu A. G. jam smogė į galvą, tačiau jo duoti parodymai yra abstraktūs ir nekonkretūs, kadangi nukentėjusysis nenurodė, į kurią galvos vietą A. G. jam sudavė smūgį, nenurodė, koks tiksliai sužalojimas jam buvo padarytas (ar galva buvo tik sumušta, ar buvo padaryta kirstinė galvos žaizda). Liudytoja J. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad S. D. grįžo į namus perskelta galva. Grįžo išbalęs, nekalbėjo, tik pasakė, kad kraujuoja galva. Tačiau liudytoja nenurodė, kurioje galvos vietoje buvo padarytas sužalojimas, ar galva kraujavo ir kitų tikslių aplinkybių. Liudytoja parodė, kad į medikus S. D. nesikreipė. Šiuo atveju medikų nustatytas galvos sužalojimas būtų objektyvus panaudoto smurto įrodymas. S. D. dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos į teisėsaugos institucijas nesikreipė, niekam apie tai nepasakojo. S. D. taip pat nesiėmė teisinių priemonių, kad būtų panaikinti, kaip jis nurodo, neprotestuotini vekseliai, kuriuos jis pasirašė prieš savo valią. Po to išvyko į užsienį, į Švediją, ieškodamas darbo. Ir tik kai antstolė A. G. 2009 m. spalio mėnesį išdavė vykdomuosius raštus dėl turto išieškojimo iš S. D. turto pagal jo pasirašytus neprotestuotinus vekselius ir areštavo jo turtą bei pinigines lėšas, S. D. grįžo į Lietuvą ir 2009 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į policiją, kad A. G. prievartavo iš jo turtą panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą. Taip pat įvertinama ir tai, kad A. G. nuosekliai neigia tokio konflikto faktą, liudytoja J. B. negali nurodyti, kada tai tiksliai buvo, liepos mėnesio pradžioje ar pabaigoje, pati įvykyje nedalyvavo ir apie įvykį bei jo aplinkybes sužinojo tik iš S. D.. Šios liudytojos nurodytos aplinkybės taip pat yra abstrakčios ir nedetalios. Be to, nuosprendyje konstatuota, kad A. G. nukentėjusįjį S. D. sužalojo daiktu, panašiu į ginklą, tačiau nuosprendyje nenurodyta į kokį ginklą tas daiktas buvo panašus, šių aplinkybių nenurodė ir pats S. D.. A. G. neigia ginklo turėjimo faktą, šios aplinkybės nėra paneigtos, byloje nėra duomenų, kad A. G. būtų turėjęs ginklą, taip pat nėra duomenų, kad už neteisėtą ginklo laikymą A. G. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Kvalifikuotoje savavaldžiavimo sudėtyje psichinė prievarta apima tik pačius pavojingiausius grasinimus – panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Iš pirmosios instancijos nuosprendžio turinio matyti, kad A. G. telefonu skambindamas S. D., kalbėjo, kad pinigus atgaus teisėsaugos organų pagalba. Tai, kad kalbėjo pakeltu tonu ir vartodamas necenzūrinius žodžius, negali būti laikoma psichine prievarta BK 294 straipsnio 2 dalies prasme, nes nebuvo grasinimų panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti turtą ar kitaip padaryti didelės žalos. Byloje nėra objektyviai nustatyta, kad S. D. būtent dėl A. G. neteisėtų veiksmų išvyko į užsienį. S. D. ir liudytoja J. B. taip pat negalėjo tiksliai nurodyti, kokie automobiliai (jų markių, valstybinių numerių) atvažiuodavo prie jų namų bei persekiodavo, tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja tik parodė, kad, jų manymu, automobilyje sėdėdavo A. G.. Tai, kad A. G. grasino skolą išsireikalauti padedant teisėsaugos institucijoms, taip pat nelaikytina psichine prievarta, kadangi tokiu būdu būtų paneigta asmens (A. G.) konstitucinė teisė į jo nuosavybę, į teisėtų interesų užtikrinimą ir kitas vertybes, taip pat suvaržyta asmens teisė kreiptis į teisėsaugos institucijas. Iš bylos duomenų matyti, kad A. G. konfliktą dėl skolos negrąžinimo sprendė teisinėmis priemonėmis, t. y. S. D. išvykus į Švediją, A. G. kreipėsi į antstolius, kad būtų išduoti vykdomieji dokumentai, areštuotas S. D. turtas ir išieškota S. D. skola, šiuo atveju A. G. jokių neteisėtų veiksmų nesiėmė. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tarp A. G. ir S. D. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad, kai savavaldžiavimas padaromas panaudojant fizinę ar psichinę prievartą, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net ir formaliai nenustačius didelės žalos požymio. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Tai, kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja formuojamai teismų praktikai, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Teismų praktikoje taip pat nustatyta, kad grindžiant kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą, tačiau turi būti atskleisti ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t. Nukentėjusysis S. D. bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad A. G. sumokėjo apie 200 000 Lt, tačiau nenurodė, kada, kur ir kokiomis sumomis jis perdavė pinigus A. G.. Taip pat nenurodė, iš kur ir kada gavo tokią sumą pinigų. Bylos nagrinėjimo metu pareiškė tik 50000 Lt civilinį ieškinį, tai leidžia pagrįstai abejoti S. D. duotais parodymais, kad jis A. G. sumokėjo apie 200 000 Lt. Taigi atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, ir nagrinėjamos bylos kontekstą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šioje byloje nebuvo nustatyta, jog A. G. būtų padaręs didelės žalos nukentėjusiajam S. D., jo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams.

Byloje esantys ir A. G. kaltę grindžiantys įrodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, šių netikslumų ir prieštaravimų pašalinti nėra galimybių. Skundžiamas nuosprendis iš esmės yra grindžiamas prielaidomis, tačiau prielaidos nėra įrodymai BPK 20 straipsnio prasme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 1 dalyje teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties punkto 2 dalyje nurodyta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių išaiškinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėms, apklausė liudytojus, ištyrė ir įvertino kitus byloje surinktus įrodymus ir atliko kitus proceso veiksmus siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje, tačiau netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kadangi visos kilusios abejonės turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja nuomonę, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės bylos Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Tai derinasi ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad byloje nėra objektyviai įrodyta, jog A. G. laikotarpiu nuo 2009 m. liepos mėnesio iki 2010 m. kovo mėnesio, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, nukentėjusiojo S. D. atžvilgiu panaudojo fizinę ar psichinę prievartą, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą savo ir tariamą M. G. bei D. G. teises, ir tokiu būdu padarė didelės žalos S. D. teisėms ir teisėtiems interesams. Taigi remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, daroma išvada, kad A. G. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties, todėl neįrodžius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas), Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Dėl civilinio ieškinio

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis S. D. pareiškė 50000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai dėl A. G. neteisėtų veiksmų atlyginti. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiojo S. D. pareikštą civilinį ieškinį ir iš A. G. nukentėjusiajam S. D. priteisė 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 3630 Lt advokato pagalbai apmokėti.

BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis A. G. išteisintinas, neįrodžius, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių bei vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, S. D. pareikštą civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą iš nuteistojo A. G. priteisti 3630 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas tenkino nukentėjusiojo prašymą ir iš A. G. priteisė 3630 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Apeliacinio proceso metu buvo gautas nukentėjusiojo S. D. prašymas jo patirtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis BPK 104 straipsnio 2 dalimi, pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš A. G..

BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteistos tik iš asmens, pripažinto kaltu, ir tai, kad A. G. išteisintinas, neįrodžius, jog buvo padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, netenkina nukentėjusiojo S. D. prašymų jo patirtas išlaidas dėl atstovavimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pripažinti proceso išlaidomis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalį išteisinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

S. D. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Raimundas JurgaitisVirginija Žindulienė