Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 8–11) ir patikslintus skundu (b. l. 4–7), kuriuose prašo:
Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie LRV 2007-11-23 sprendimą Nr. 220 (7-207/2007), panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM 2007-09-05 sprendimą Nr. 69-212, panaikinti Utenos apskrities VMI 2007-04-27 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.10)-7.2-16, kuriame buvo nurodyta sumokėti 36 490 Lt PVM, 10 345,72 PVM delspinigių ir paskirta 10 947 Lt PVM bauda.Nepatenkinus 1 punkte išdėstyto prašymo, pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie LRV 2007-11-23 sprendimą Nr. 220 (7-207/2007), pakeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM 2007-09-05 sprendimą Nr. 69-212, pakeisti Utenos apskrities VMI 2007-04-27 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (7.10)-7.2-16 ir paskirti 10 proc. dydžio baudą.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde ir per teismo posėdį nurodė, kad Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Inspekcija) pakartotinai patikrino pareiškėją ir nurodė sumokėti 36 490 Lt pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM), 10 345,72 Lt PVM delspinigių ir skyrė 10 947 Lt PVM baudą. Inspekcija konstatavo, kad pareiškėja neteisėtai atskaitė pirkimo PVM pagal I. N. vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Patikrinimo akto nurodymus patvirtino Utenos apskrities VMI ir centrinis mokesčio administratorius. Sprendimą apskundus Mokestinių ginčų komisijai (toliau – Komisija), Inspekcijos nurodymai panaikinti nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Komisija vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004-10-27 nutartimi (administracinė byla Nr. A1-355/2004) ir konstatavo, kad pareiškėja nebuvo sąžininga mokesčių mokėtoja, nes turėjo galimybę įsitikinti verslo partnerio veiklos neteisėtumu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2004-10-27 nutartyje (administracinė byla Nr. A1-355/2004) pabrėžė, kad mokesčių mokėtojas privalo imtis protingų priemonių sutarties partnerio veiklos teisėtumui nustatyti. Neprotinga iš mokesčių mokėtojo reikalauti, kad jis rūpintųsi savo verslo partnerio veiklos vykdymo vieta, žmogiškaisiais, finansiniais ir materialiniais ištekliais, įvertintų su šių išteklių nebuvimu susijusią riziką. Vien tai, kad ūkio subjektas neturi didelių materialinių ar žmogiškųjų išteklių (įmonėje dirba tik savininkė), neleidžia daryti išvados, kad jis nemokės PVM. Neprotinga reikalauti iš mokesčių mokėtojo atlikti veiksmus, kad įsitikintų, kad jo veiklos partneris sąžiningai moka mokesčius, kai tokios aplinkybės negali nustatyti pats mokesčių administratorius, vykdydamas pagrindinę savo funkciją – mokesčių administravimą. Todėl šiame mokestiniame ginče mokesčių administratoriaus nurodyti galimi veiklos partnerio kontrolės būdai nelaikytini protingais ir būtinais kiekvienos ūkinės operacijos atlikimo atveju.
Taip pat nepagrįsti Komisijos argumentai, kad pareiškėja turėjo išsiaiškinti, kad I. N. įmonėje dirba tik vienas darbuotojas, jos negali rasti VMI, ji nėra sudariusi nuomos sutarties su Gariūnų turgaviete, nėra jos vardu registruoto nekilnojamojo turto, įmonė registruota gyvenamosiose patalpose ir t. t. Pareiškėja to negalėjo kontroliuoti ir tai nėra jos pareiga.
Inspekcija nurodė, kad kai pareiškėja kreipdavosi į žinomų įmonių būstines, pateikdavo dokumentus ir kitą informaciją, todėl šiuo atveju nesikreipdama, ji pažeidė savo nusistovėjusią praktiką, nors N. įmonė nėra plačiai žinoma, neturėjo savo ar nuomojamos būstinės, nebuvo galimybės jai teikti užsakymus faksu, sudarinėti sutartis. Prekyba vyko turguje, todėl pareiškėja elgėsi pagal turgavietėje nusistovėjusią praktiką. Gariūnų turgavietėje prekiauja smulkūs verslininkai, kurie nėra pajėgūs nei nuomotis patalpų, nei prekybos vietos, brangesnės už Gariūnus. Smulkaus verslo uždarbis yra labai mažas, todėl kontaktai užmezgami per spaudą, pažįstamus, prekės pakraunamos stovėjimo aikštelėse, atsiskaitoma vietoje ir grynaisiais pinigais. Tokia yra šiandieninė smulkaus verslo ekonomikos praktika, todėl reikalauti papildomų priemonių yra neprotinga ir nepagrįsta. Smulkusis prekybininkas (besiverčiantis plataus spektro namų apyvokos prekių prekyba) vaikšto po turgų ir perka iš to, kuris siūlo palankiausią kainą.
Su Inspekcijos teiginiu, kad pareiškėja neįsitikino verslo partnerio veiklos teisėtumu, pareiškėja nesutinka. Pirmos pažinties metu I. N. įmonės savininkė pateikė PVM mokėtojo pažymėjimą, įmonės registracijos pažymėjimą, pareiškėja patikrino šiuos duomenis ir specialiuosius apskaitos blankus internete. Nei spaudoje, nei internete nebuvo skelbiama, kad ši įmonė nedeklaruoja ir nemoka mokesčių. Pagal įstatymus pareiškėja daugiau nieko neturėjo tikrinti. Siekiant įrodyti mokesčių mokėtojo nesąžiningumą nepakankamas yra ir mokesčių administratoriaus argumentas, kad pareiškėja turėjo kreiptis į mokesčių administratorių dėl informacijos apie tinkamą jo verslo partnerio mokestinių prievolių vykdymą. Kaip kad nurodo pats mokesčių administratorius, I. N. įmonė 2003 m. kovo, gegužės ir birželio mėnesiais PVM deklaracijas mokesčių administratoriui teikė. 2003 m. kovo mėnesį N. įmonė PVM deklaravo ir paprašė sugrąžinti permoką (nurodyta patikrinimo akte). Tokiu atveju VMI turėjo atlikti patikrinimą ir grąžinti permoką.
Komisija taip pat nepagrįstai argumentavo, kad Inspekcija negali surasti I. N., todėl nėra galimybių patikrinti, ar tokios prekės realiai buvo parduotos ir ar ji PVM deklaracijose tikrai nurodė visus pardavimus. Tačiau toks argumentas yra negalimas, nes tikrinti įmones yra Inspekcijos pareiga. Jeigu tokių prekių pardavimas buvo deklaruotas, PVM permoka grąžinta, tai ir PVM atskaita pareiškėjai turi būti galima. Jeigu Inspekcija neranda I. N., o ši neteikia deklaracijų, tai yra pagrindas kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas su pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą ir I. N. surasti ne tik per spaudą. Šie veiksmai nebuvo atlikti.
Inspekcija taip pat nurodė, kad nuo 2003 m. liepos mėnesio minėta įmonė PVM deklaracijų neteikė, o 2004 m. rugpjūčio 11 d. išregistruota iš PVM mokėtojų. Todėl ne pareiškėja, o Inspekcija elgėsi nesąžiningai, kadangi visus metus žinojo apie I. N. įmonės nesąžiningą veiklą, bet šią įmonę išregistravo iš PVM mokėtojų tik po metų. Mokesčių administratoriaus reikalavimas, kad mokesčių mokėtojas kiekvieną kartą prieš sudarydamas sandorį kreiptųsi į mokesčių administratorių su paklausimu, yra neprotinga mokesčių mokėtojo kontrahento veiklos kontrolės forma.
Inspekcija neišsiaiškino kitų aplinkybių, minimų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-10-27 nutartyje, pvz., bendros pareiškėjos veiklos (pareiškėjos kontrahentai yra tokios žinomos įmonės kaip UAB „RIMI Lietuva“, UAB „Medienos plaušas“, AB „Snoro bankas“ ir pan.) prekių kainos. Pažymi, kad visos prekės buvo pirktos rinkos kainomis ir tai patvirtina pareiškėjos sąžiningumą. Inspekcija neatliko jokio pakartotinio patikrinimo, nes nesiaiškino, ar minėtos prekės buvo perparduotos. Išsiaiškinus minėtas aplinkybes matyti, kad prekės buvo perparduotos, vadinasi, ir buvo nupirktos. Šios aplinkybės patvirtina ūkinės operacijos buvimą ir teisę į PVM atskaitą. Inspekcija taip pat nenustatė, ar prekės buvo pirktos ne rinkos kaina. Šios aplinkybės privalo būti ištirtos, nes jos yra pareiškėją teisinančios.
Inspekcija, siekdama išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes, neatliko visų galimų veiksmų, pvz., neapklausė I. N., tačiau nurodė, kad ji į Inspekciją neatvyksta ir PVM nedeklaruoja. Kyla pagrįstų įtarimų, kad I. N. pateikė neteisingus duomenis savo deklaracijose apie mokėtiną PVM. Tokie veiksmai yra laikomi nusikaltimu ir aptarti BK 220 str. Inspekcija privalėjo kreiptis į FNTT, kur būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir I. N. surasta vykdant operatyvines priemones, o ne siunčiant kvietimą atvykti.
Komisija taip pat nepagrįstai argumentuoja, kad su I. N. buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, neviršijant 10 000 Lt. Šiuose veiksmuose jokių įstatymų pažeidimų nėra ir negali būti. Pareiškėja atsiskaitydavo grynaisiais pinigais ne tik su I. N., bet ir su kitais asmenimis. Taip pat nepagrįsti argumentai apie pareiškėjos turimus grynuosius pinigus ar pelningumą sudarant sandorius, nes su I. N. atsiskaityta buvo, o prekės nuostolingai nepardavinėjamos.
Atsiliepimas
Atsakovė su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 34–39) ir per teismo posėdį nurodė, kad mokestinis ginčas šioje byloje vyksta dėl pareiškėjos teisės įtraukti į PVM atskaitą I. N. PĮ vardu 2003 m. kovo mėnesį–2004 m. rugpjūčio mėnesį išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtą 36 490 Lt PVM sumą.
Pagal mokestinių pažeidimų metu galiojusio PVM įstatymo (2002-03-05 įstatymas Nr. IX-751) 58 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Remiantis to paties įstatymo 64 ir 80 straipsnių nuostatomis konstatuotina, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą, kuri turi visus šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalaujamus rekvizitus. Vienas iš privalomų apskaitos dokumento – nagrinėjamu atveju PVM sąskaitų faktūrų – rekvizitas yra tikrasis prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas (iki 2004-04-30 – jo pavadinimas, kodas, PVM mokėtojo kodas; nuo 2004-05-01 – jo pavadinimas, PVM mokėtojo kodas, buveinė). Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyti privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai.
Rekvizitai yra buhalterinės apskaitos turinio elementai, todėl jie turi atspindėti realiai įvykusią ūkinę operaciją, t. y. turi būti tikri. Todėl konstatavus, kad įvyko kitokio turinio ūkinė operacija negu užfiksuota buhalterinės apskaitos dokumente, toks dokumentas negali būti laikomas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus ir turinčiu juridinę galią.
Motyvuojamoji dalis
PVM įstatymo 64 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimuose apskaitos dokumentuose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad turimas dokumentas atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus; gali būti atskaitomas neatsižvelgiant į tai, kad turimas dokumentas atitinka ne visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus. Įstatymas numato atvejus, kai net ir visus formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros nesuteikia mokesčių mokėtojui teisės atskaityti pirkimo PVM. MAĮ 10 str. nurodyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, t. y. sprendžiant dėl teisės į PVM atskaitą, lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais.
Nagrinėjant šį mokestinį ginčą, svarbu atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) suformuluotą teisminę praktiką sprendžiant tokio pobūdžio bylas. LVAT plenarinė sesija 2004-10-27 nutartyje, išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. A1-355/2004, išanalizavo PVM sistemos esmę, mokesčio atskaitos vietą šioje sistemoje bei buhalterinės apskaitos dokumentų rekvizitų reikšmę ir konstatavo, kad privalomųjų buhalterinės apskaitos dokumentų rekvizitų visuma turi patvirtinti, ar ūkinė operacija įvyko ir ar ji įvyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos buhalterinės apskaitos dokumentuose. Įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, kuri pati savaime dar nepatvirtina teisės į PVM atskaitą buvimo. Ši teisė be kitų aplinkybių gali būti įgyvendinta tik egzistuojant minėtų elementų visumai – teisės į PVM atskaitą prielaidai ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygai, iš kurių neabejotinai pirmenybė yra teikiama pirmajai, atspindinčiai pačią PVM sistemos esmę. Todėl aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą, dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Nustačius, kad PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios. LVAT plenarinė sesija taip pat atkreipė dėmesį, kad jeigu buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais remdamasis mokesčių mokėtojas siekia įgyti teisę į PVM atskaita, yra įforminti netinkamai ir tai neleidžia nustatyti tikrojo ūkinės operacijos turinio, įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį turi į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas.
LVAT minimoje nutartyje taip pat konstatavo, kad PVM įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostata „juridinę galią turinčiose PVM sąskaitose-faktūrose“ vertintina kaip nusakanti formaliųjų PVM sąskaitų faktūrų rekvizitų buvimą ir šių rekvizitų atitiktį tikrosioms ūkinės operacijos vykdymo aplinkybėms. Nustačius, kad PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio ūkinės operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios.
LVAT 2004-10-27 nutartyje taip pat konstatavo, kad jei mokesčių mokėtojas dalyvaudamas ūkinėje operacijoje elgiasi nesąžiningai, t. y. žino ar, atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi galimybę žinoti, kad pardavimo PVM nėra sumokėtas ar nebus sumokėtas, jis teisę į PVM atskaitą praranda. Norint nustatyti, ar mokesčių mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą kontrahento veiklą, susijusią su konkrečia ūkine operacija, reikia vertinti visų bylos aplinkybių, tokių kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis, jų tęstinumas, elgsena prieš sandorio sudarymą, jo sudarymo ir vykdymo metu, mokesčių mokėtojo atlikti veiksmai, siekiant įsitikinti kitos sandorio šalies veiklos teisėtumu, įsigyjamų prekių ar paslaugų kaina ir kt. Siekdamas paneigti ūkio subjekto teisę į PVM atskaitą dėl šio subjekto nesąžiningumo, mokesčių administratorius, tikrindamas mokesčių mokėtojo PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą bei spręsdamas dėl mokesčių mokėtojo teisės atskaityti konkretaus dydžio PVM, pirmiausia privalo ištirti, ar šį PVM sumokėjo pardavėjas. Kartu mokesčių administratorius turi pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčio mokėtojo sąžiningumu. Tokiu atveju įrodyti, kad apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti, turi į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas.
LVAT 2007-01-23 nutartyje, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A11-109/2007, konstatavo, „kad prekių pirkėjo turimos PVM sąskaitos-faktūros rekvizitų trūkumai (neatitinka realybės) savaime nepanaikina teisės į PVM atskaitą, jeigu joje (PVM sąskaitoje-faktūroje) atvaizduota operacija realiai buvo atlikta. Pažymėtina, kad operacijos realumas suponuoja, kad ši ūkinė operacija buvo atlikta būtent tarp PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytu ūkio subjektų“. Galima teigti, kad ūkinė operacija laikoma realiai įvykusia, jei ji įvyko būtent tarp tų subjektų, kurie yra užfiksuoti PVM sąskaitoje faktūroje. Paneigus šią aplinkybę, paneigiama ir PVM sąskaitos faktūros juridinė galia, todėl jos pagrindu vykdyti PVM atskaitą nėra teisinio pagrindo.
LVAT 2007-09-28 nutartyje, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A-17-711/2007, konstatavo, kad „nustačius, kad medienos pirkimas-pardavimas neįvyko tomis sąlygomis kaip atvaizduota ginčo PVM sąskaitose faktūrose, teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota“.
LVAT 2007-11-12 nutartyje, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A-18-1040/2007, nurodė, kad darytina išvada, kad PVM sąskaita faktūra atlieka materialaus santykio tarp prekių ar paslaugų tiekėjo (Pardavėjo) ir šių prekių ar paslaugų gavėjo (Pirkėjo) buvimo įrodomosios priemonės funkciją bei savarankiškumą, lemiančią galimybę apskaičiuoti PVM ir padaryti jo atskaitą, funkciją. Pirmoji iš išvardytų funkcijų reiškia, kad konkreti PVM sąskaita faktūra laikytina pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu, kad tarp joje nurodytų ūkio subjektų ir joje nurodytomis sąlygomis ūkinė operacija įvyko. Tačiau tai reiškia ir tai, kad šis apskaitos dokumentas gali būti tikrinamas ir įvertinamas kaip įrodymas.
Pareiškėjas veikia nerūpestingai, jei prieš sandorių sudarymą ir jų sudarymo metu nesiima jokių veiksmų, siekdamas įsitikinti kitos sandorio šalies teisėtumu, nors įsigydamas prekes privalo žinoti, su kuo sudaro sandorį (LVAT 2006-11-17 nutartis byloje Nr. A6-1845/2006).
Mokestinis ginčas šioje byloje vyksta dėl pareiškėjos teisės įtraukti į PVM atskaitą I. N. PĮ (į. k. 2615758) vardu 2003 m. kovo mėn.–2004 m. rugpjūčio mėn. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirtą 36 490 Lt PVM sumą.
Iš mokestinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių konstatuotina, kad Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo ūkinės operacijos neįvyko tomis sąlygomis, kokios užfiksuotos I. N. PĮ vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose.
Pareiškėja apskaitos registruose užfiksavo, kad iš I. N. PĮ įsigijo elektros prekių, automobilių atsarginių dalių ir kitų prekių už 20 2720,77 Lt. Inspekcija, ištyrusi prekių, neva įsigytų pagal I. N. PĮ išrašytus apskaitos dokumentus, pardavimo kainas, nustatė, kad šios prekės pirkėjams buvo parduodamos įsigijimo arba nežymiai didesne kaina (2005-10-21 patikrinimo aktas Nr. 18-05-10-26). Prekių, įsigytų iš kitų tiekėjų, pardavimo antkainis kai kuriais atvejais siekia 49 proc. Įmonės savininkas nepaaiškino, kodėl buvo sudaromi ekonominės naudos neteikiantys sandoriai su I. N. PĮ, kurie buvo nevienkartiniai ir tęsėsi beveik 1,5 m. Iš I. N. PĮ įsigytų prekių vertė 2003 m. sudarė 10,08 proc., o 2004 m. – 29,32 proc. visų įmonės pirkimų (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 145).
Iš bylos medžiagos matyti, kad Inspekcija nustatė, kad I. N. PĮ neturėjo veiklai vykdyti būtinųjų materialinių ir žmogiškųjų išteklių, registruotu adresu veiklos nevykdė, neturėjo buveinės kitu adresu ar kitos veiklos vykdymo vietos. Inspekcija nustatė, kad VĮ Registrų centro duomenų bazėse informacijos apie I. N. PĮ ar I. N. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą nėra. Įmonės registracijos adresu (Kreivasis skg. 6–2) yra gyvenamosios patalpos, nuosavybės teise priklausančios fiziniam asmeniui (ne I. N.). Įmonės savininkas G. K. 2005-03-14 paaiškinime nurodė, kad tiekėją I. N. PĮ susirado atsitiktinai Gariūnų turguje tarp prekiautojų automobilių dalimis. Inspekcija, vertindama šios informacijos tikrumą, išsiuntė paklausimus Gariūnų turgavietę administruojančioms bendrovėms UAB „Jurgena“ ir UAB „Posūkis“. UAB „Posūkis“ (2005-09-27 raštas Nr. 01/503) ir UAB „Jurgena“ (2005-10-14 raštas) informavo, kad sutartys su I. N. PĮ dėl patalpų nuomos nebuvo sudarytos. IMIS „Sodros“ duomenimis, I. N. PĮ nuo įsteigimo dienos išskyrus įmonės savininkę nedirbo nė vienas samdomas darbuotojas. Komisija pagrįstai pažymėjo, kad šios aplinkybės yra reikšmingos atsižvelgiant į I. N. PĮ įmonei neva realizuotų prekių pobūdį. Iš PVM sąskaitų faktūrų (2004-08-10 GEB Nr. 3208108, 2004-08-09 GEB Nr. 3208100, 2004-08-07 GEB Nr. 3208089) matyti, kad I. N. PĮ neva pardavė pareiškėjai automobilių dalių, tarp kurių buvo didelio svorio detalių (sunkvežimio „Kraz“ tiltų, sunkvežimio „Maz“ reduktorių, pavarų dėžių, stūmoklių grupių), kurių I. N. PĮ savininkė, dirbdama savo įmonėje viena, faktiškai negalėjo atgabenti į prekybos vietą Gariūnų turgavietėje.
Atlikdama patikrinimą Inspekcija nustatė, kad I. N. PĮ už 2003 m. kovo mėnesį deklaravo grąžintiną iš biudžeto PVM, už gegužę ir birželį – PVM deklaracijose pardavimo PVM nedeklaravo ir mokesčio nemokėjo, o nuo 2003 m. liepos mėnesio neteikė PVM deklaracijų. 2004-08-11 ši įmonė išregistruota iš PVM mokėtojų kaip neteikianti PVM deklaracijų.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2006-08-19 raštu Nr. (11.11)-46-22210 informavo, kad I. N. PĮ nuo 2003 m. liepos mėnesio neteikia PVM deklaracijų, todėl 2004-08-11 išregistruota iš PVM mokėtojų, apie viešą įmonės vadovo ar įgalioto asmens paiešką paskelbta spaudoje, tačiau savininkė neatvyko, patikrinimui reikalingų dokumentų nepateikė.
Iš bylos medžiagos taip pat konstatuotina, kad pareiškėja, dalyvaudama ginčo ūkinėse operacijose, elgėsi nesąžiningai. Inspekcija patikrinimo metu analizavo įmonės ūkinės finansinės veiklos, t. y. sandorių su tiekėjais sudarymo, užsakymų pateikimo, kainų nustatymo ir kt. tvarką. G. K. 2005-03-10 paaiškinime nurodyta, kad prieš sudarydamas sandorį jis kreipiasi į klientų būstines, pateikia savo įmonės dokumentus, užsakymai pateikiami iš anksto įmonės telefonu arba faksu, už prekes mokama tiek grynaisiais, tiek banko pavedimais. Tačiau Inspekcija nustatė, kad G. K. 2005-03-10 ir 2005-03-14 paaiškinime, aiškindamas sandorio su I. N. PĮ aplinkybes, nurodo elgęsis priešingai įmonėje nusistovėjusiai tvarkai: sutartis nebuvo sudaryta, tiekėjas nebuvo gerai žinomas, sandoriai vyko ne įmonės būstinėje, nebuvo teikiami išankstiniai užsakymai, už prekes buvo atsiskaitoma tik grynaisiais pinigais. G. K. 2006-07-10 paaiškinime teigė, kad su I. N. PĮ savininke susipažino 2003 m. vasario–kovo mėnesį Gariūnų turgavietėje. N. buvo maloni, vidutinio amžiaus, tamsesnio gymio moteris. Asmens tapatybę įrodančių dokumentų nereikalavo, tik pasiteiravo, ar ji galės išrašyti sąskaitą ir ar yra PVM mokėtoja. N. parodė įmonės registracijos pažymėjimą ir PVM mokėtojo pažymėjimą, jų kopijų pareiškėjos atstovas nepasidarė. Remiantis šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad įmonė realiai negali nurodyti, su kuo buvo vykdomi sandoriai, nes nebuvo atlikti jokie objektyvūs sandorių kontrahento identifikavimo veiksmai.
Pažymėtina, kad abejonių dėl įmonės sąžiningumo kelia ir atsikaitymo už prekes būdas. 2006-07-10 paaiškinime G. K. teigia, kad dažniausiai turėdavo apie 50 000 Lt avansu iš pareiškėjos gautų pinigų, kuriuos naudojo tik įmonės reikmėms. Inspekcija, atlikusi pareiškėjos apskaitos dokumentų analizę, konstatavo, kad paaiškinime pateiktus faktus paneigia apskaitos dokumentų duomenys: grynųjų pinigų išmokėjimas I. N. PĮ įformintas, išrašant kasos išlaidų orderius, be to, apskaitoje neužregistruotas avanso išdavimas G. K..
Kaip matyti iš Inspekcijos patikrinimo akto 8 psl. pateiktos lentelės, atsiskaitymas už prekes įformintas tik grynaisiais pinigais, neviršijant 10 000 Lt per dieną. Inspekcija nustatė, kad pagrindiniu apyvartinių lėšų šaltiniu 2004 m. rugpjūčio mėnesį, kada įforminta 45 proc. visų atsiskaitymų, buvo įmonės savininko G. K. 100 000 Lt įnašas, užregistruotas apskaitoje 2004-08-02, t. y. įmonės kasoje tuo laikotarpiu buvo didesnės už 100 00 Lt grynųjų pinigų sumos. Be to, kaip matyti iš Vilniaus AVMI 2006-08-19 rašto Nr. (11.11)-46-22210, mokesčių administratorius nustatė, kad I. N. PĮ turėjo atsiskaitomąją sąskaitą AB banke „Snoras“, tačiau I. N. PĮ nuo 2003-02-24 atsiskaitymų per šią sąskaitą nevykdė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Inspekcija, atsakovė ir Komisija savo sprendimuose pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja tokiu atsikaitymo būdu siekė išvengti MAĮ 26-1 str. (1996-06-13 įstatymo Nr. 1-1382 redakcija) nustatytos pareigos pateikti mokesčių administratoriui žinias apie išmokėtas per dieną vienam ūkio subjektui sumas, viršijančias 10 000 Lt.
Atsižvelgiant į išdėstytus patikrinimo metu nustatytus faktus ir aplinkybes (apskaitos dokumentuose išskirto ir nurodyto PVM I. N. PĮ nesumokėjo, ši įmonė neturėjo materialiųjų ir žmogiškųjų išteklių veiklai vykdyti, pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų, kad buvo įsitikinta prekiautojo egzistavimu bei sandorį sudarančio asmens tapatybe, pareiškėja negalėjo nurodyti jokių kontaktinių duomenų, atsiskaitymai vyko grynaisiais pinigais iki 10 000 Lt, nors realiai tuo laikotarpiu įmonės kasoje buvo žymiai didesnės grynųjų pinigų sumos), darytina išvada, kad ginčo ūkinės operacijos neįvyko tarp tų subjektų ir tokio turinio, koks atvaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose, o pareiškėja, dalyvaudama ginčo ūkinėse operacijose, elgėsi nesąžiningai, todėl neįgijo teisės į PVM atskaitą pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras. Inspekcija pagrįstai įmonei apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 36 490 Lt PVM, 10 345,72 PVM delspinigių ir 10 947 Lt PVM baudos, o atsakovė ir Komisija savo sprendimais tai patvirtino.
Pagal MAĮ (2004-04-13 įstatymas Nr. IX-2112) 139 str. 1 dalies nuostatas, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.
Įmonė, prašydama sumažinti baudą iki 10 proc., nurodė, kad ji bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Atsakovė pažymi, kad Komisija savo sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos padaryto pažeidimo pobūdis ir konstatuotas jos nesąžiningumas laikytinos pareiškėjos atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Pareiškėja kitų jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenurodė, šios aplinkybės nenustatytos ir byloje, todėl konstatuotina, kad Inspekcija pagrįstai įmonei skyrė vidutinio dydžio (30 proc.) 10 947 Lt PVM baudą, o atsakovė ir Komisija savo sprendimuose tai patvirtino.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir paaiškino, kad iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, jog kontrahentas paslaugų suteikti negalėjo, o pats mokesčių mokėtojas elgėsi nesąžiningai (b. l. 52–54).
Skundas atmestinas.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007-09-05 sprendimu Nr. 69-211 (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 6–10) patvirtino Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007-04-27 sprendimą Nr. (7.10.)-7.2-16 (b. l. 34–36), kuriuo pareiškėjai priskaičiuota 36 490 Lt PVM, 10 345,72 Lt PVM delspinigių, 10 947 Lt PVM baudos. Mokestinių ginčų komisija 2007-11-23 sprendimu Nr. S-220 (7-207/2007) (b. l. 13–19) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2007-09-05 sprendimą Nr. 69-211.
Inspekcija atliko pareiškėjos PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo nuo 2000-01-01 iki 2004-12-31 pakartotinį patikrinimą ir surašė 2007-03-23 patikrinimo aktą Nr. 18-06-32-53 (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 41–55), kuriame nustatė, kad pareiškėja 36 490 Lt PVM atskaitė pagal I. N. PĮ 2003-03-25–2004-08-10 laikotarpiu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, nesuteikiančias teisės į PVM ataskaitą.
Ginčo dalykas – mokesčių mokėtojo teisė į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą pagal I. N. PĮ išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
Spręsdamas šį ginčą teismas vadovaujasi ūkinių operacijų metu galiojusiomis materialinės teisės normomis (PVM įstatymo, Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Mokesčių administravimo įstatymo), reglamentavusiomis PVM atskaitos teisinius santykius, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 (Administracinių teismų praktika Nr. 6, Nr. 1.3, 1.4), kurioje pateiktas šių normų taikymo išaiškinimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2004 m. spalio 17 d. nutartyje Nr. A1-355-04 yra pažymėjusi, kad aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią sąskaitą faktūrą, dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinės operacijos neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Taip pat teisės į PVM negali paneigti atskiri apskaitos dokumentų trūkumai, jeigu ūkinė operacija realiai įvyko ir už prekę ar paslaugą buvo sumokėtas PVM mokestis. Tai reiškia, kad viršenybė turi būti teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne jos formaliam atspindėjimui buhalteriniuose apskaitos dokumentuose.
Jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į eilę teisiškai reikšmingų aplinkybių turi galimybę žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai. Sąžiningumas yra bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia sąžiningai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo ir draudžia piktnaudžiauti teise.
Mokesčių administratorius, neigdamas pareiškėjos teisę į PVM atskaitą, turi įrodyti mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su konkrečia operacija. Šiuo atveju nustatyta, kad I. N. PĮ nesumokėjo pridėtinės vertės mokesčio už pareiškėjai parduotas prekes. Tačiau vien mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumas mokestine prasme nėra pakankama aplinkybė, leidžianti paneigti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą. Ši teisė gali būti paneigta tik nustačius juridinių faktų visumą. Be minėto partnerio veiklos neteisėtumo, susijusio su konkrečia ūkine operacija, būtina įrodyti, kad mokesčių mokėtojas žinojo arba turėjo galimybę žinoti apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą.
Šio mokestinio ginčo metu mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos buvo įvertinta, kad pareiškėja, sudarydama sandorius su I. N. PĮ, elgėsi nesąžiningai, nes turėjo galimybę žinoti, kad jos vykdoma veikla bus prisidėta prie mokesčių nemokėjimo, bet nepaisydama to atliko ūkines operacijas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-10-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 yra pasisakyta, kad mokesčių administratorius turi pateikti įrodymus, keliančius abejonių mokesčio mokėtojo sąžiningumu ir tik tuomet, kai tokios abejonės išsakytos ir dėl jų pateikti įrodymai, į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas privalo įrodyti, kad jis apie kontrahento veiklos neteisėtumą nežinojo arba neturėjo galimybės žinoti. Tuomet visi pateikti įrodymai gali būti įvertinti visų bylos aplinkybių kontekste.
Kaip matyti iš byloje pateikto 2006-07-10 paaiškinimo, G. K. nurodė, kad su I. N. PĮ savininke susipažino 2003 m. vasario–kovo mėnesį Gariūnų turgavietėje. I. N. buvo maloni, vidutinio amžiaus, tamsesnio gymio moteris (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 113–114). Asmens tapatybę įrodančių dokumentų nereikalavo, o ji pati nepateikė. Pareiškėjas pasiteiravo, ar ji galės išrašyti sąskaitą ir ar yra PVM mokėtoja. Ji parodė įmonės registracijos pažymėjimą ir PVM mokėtojo pažymėjimą, tačiau jis jų kopijų nepasidarė. Pagal įmonės kodą pasitikrino VMĮ interneto puslapyje, ar yra tokia įmonė ir ar ji PVM mokėtoja. Įmonė į Registrą buvo įrašyta, todėl jam nekilo jokių abejonių dėl to, kad ji gali mokesčių nesumokėti (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 114). Šį pareiškėjos atstovo G. K. paaiškinimą patvirtina patikrinimo aktas, iš kurio matyti, kad sudarant sandorius I. N. PĮ buvo įregistruota PVM mokėtoja. Sandoriai su I. N. PĮ baigėsi iš karto po to, kai pastaroji buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro (paskutinė PVM sąskaita faktūra išrašyta 2004-08-10 (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 47), o I. N. PĮ iš PVM mokėtojų registro išbraukta 2004-08-11 (Mokestinių ginčų komisijos byla, II tomas b. l. 28). Pareiškėjos atstovas nurodė, kad iš anksto jis prekių neužsakinėdavo, tačiau jam atvykus į prekyvietę I. N. jau turėjo kompiuteriu išrašytas sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodytos parduodamos prekės ir pareiškėjos rekvizitai.
Mokesčių administratorius pareiškėjos nesąžiningumą įrodinėja remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais įrodymais, kurios, jo nuomone, o teismas mano, kad ši nuomonė yra pagrįsta, yra vertintinos kaip leidžiančios suprasti, kad tokiu būdu veikiantis asmuo PVM į biudžetą nesumokės: pareiškėja sandorius su I. N. PĮ sudarė pažeisdama įmonėje nusistovėjusią sandorių sudarymo, užsakymų pateikimo, kainų nustatymo ir kt. tvarką, nes su I. N. preliminari tiekimo sutartis nebuvo sudaryta, jos prekių tiekėjas nebuvo žinomas, t. y. ji atsisakė nurodyti, sandoriai vyko ne įmonės būstinėje, o Gariūnų turgavietėje, byloje yra pateikti Gariūnų turgavietę administruojančių UAB „Jurgena“ 2005-10-14 ir UAB „Posūkis“ 2005-09-27 raštai, kuriuose nurodyta, kad patalpų nuomos sutartys 2003–2004 m. su I. N. PĮ nebuvo sudarytos, nebuvo teikiami išankstiniai užsakymai, už prekes buvo atsiskaitoma tik grynaisiais pinigais, neviršijant 10 000 Lt Gariūnų turgavietėje, o ne per banką, nors įmonės turėjo atsiskaitomąsiais sąskaitas, I. N. nenurodė savo kontaktinio adreso ar telefono. Be to, kaip pareiškėjos atstovas pats nurodė, jis net nepareikalavo jos asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, o ji, žinoma, jų ir nepateikė (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 113).
Dėl šių nurodytų aplinkybių pareiškėjai, kaip apdairiai ir rūpestinga veikiančiai įmonei, turėjo kilti įtarimas dėl I. N. PĮ veiklos.
Taip pat nustatyta, kad VĮ Registrų centro duomenų bazėje informacijos apie I. N. PĮ ar I. N. vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra. I. N. PĮ registracijos adresu (Kreivasis skg. 6–2, Vilnius) yra gyvenamosios patalpos, nuosavybės teise priklausančios ne I. N., o kitam fiziniam asmeniui. Iš 2007-03-23 patikrinimo akto Nr. 18-06-32-53 matyti, kad mokesčių administratorius pagal turimus IMIS „Sodros“ duomenis nustatė, kad I. N. PĮ nuo įsteigimo dienos išskyrus įmonės savininkę nedirbo nė vienas samdomas darbuotojas. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad I. N. PĮ už 2003 m. kovo mėnesį deklaravo grąžintiną iš biudžeto PVM, už gegužę ir birželį PVM deklaracijose pardavimo PVM nedeklaravo ir mokesčio nemokėjo, o nuo 2003 m. liepos mėnesio neteikė PVM deklaracijų. 2004 m. rugsėjo 11 d. ši įmonė buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, kaip neteikianti PVM deklaracijų. Iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius nustatė, jog I. N. PĮ neturėjo veiklai vykdyti būtinų materialiųjų ir žmogiškųjų išteklių. Byloje nepateikta įrodymų, paneigiančių šias mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes.
Iš byloje esančių įrodymų taip pat nustatyta, kad mokesčių administratorius negali atlikti I. N. PĮ patikrinimo, nes neranda įmonės savininkės I. N., be to, mokesčių administratoriui nepateikti patikrinimui būtini apskaitos dokumentai (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 158). Apie viešą I. N. PĮ vadovo ar įgalioto asmens paiešką 2005-04-06 ir 2005-05-19 paskelbta spaudoje, tačiau savininkė neatvyko ir patikrinimui reikalingų dokumentų nepateikė (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 37).
Įsigytas prekes pareiškėja parduodavo įsigijimo arba nežymiai didesne kaina (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 8). Kadangi pareiškėja atsiskaitymus vykdė tik grynaisiais pinigais, neviršydama 10 000 Lt per dieną, nors I. N. PĮ turėjo atsiskaitomąją sąskaitą AB banke „Snoras“, teismas laiko pagrįstu mokesčių administratoriaus teiginį, kad įmonė siekė išvengti MAĮ 26 1 str. (1996-06-13 įstatymo Nr. I-382 redakcija) nustatytos pareigos pateikti vietos mokesčių administratoriui žinias apie išmokėtas per dieną vienam ūkio subjektui sumas, viršijančias 10 000 Lt. Įmonės savininkas nepateikė įrodymų, kodėl buvo sudaromi ekonominės naudos neteikiantys sandoriai, kurie buvo nevienkartiniai ir tęsėsi 1,5 metų. Byloje nustatyta, kad 2006-07-10 paaiškinime G. K. nurodė, jog dažniausiai turėdavo apie 50 000 Lt avansu iš įmonės gautų pinigų, kuriuos naudojo tik įmonės reikmėms. Tačiau mokesčių administratorius, atlikęs įmonės apskaitos dokumentų analizę (2007-03-23 patikrinimo akto Nr. 18-06-32-53 10, 11), pagrįstai konstatavo, kad paaiškinime pateiktus faktus paneigia apskaitos dokumentų duomenys: grynųjų pinigų išmokėjimas I. N. PĮ įformintas išrašant kasos išlaidų orderius, be to, įmonės apskaitoje neužregistruotas avanso išdavimas G. K..
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėja neįgijo teisės į PVM atskaitą pagal nurodytas PVM sąskaitas faktūras, kadangi atlikdama jomis įformintas ūkines operacijas veikė nesąžiningai ir šios aplinkybės jokiais įrodymais nepaneigė, o ūkinės operacijos vyko ne tomis sąlygomis, kurios buvo užfiksuotos I. N. vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Pareiškėja prašo sumažinti paskirtą PVM baudą. Teismas pažymi, kad baudų už PVM mokėjimo tvarkos nesilaikymą skyrimas yra reglamentuotas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnyje, kuris numato, kad jeigu nustatoma, jog PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą, apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomos mokėtinos PVM sumos dydžio bauda, o skiriamos baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, mokesčių mokėtojo kaltės formos ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Kaip matyti iš Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007-04-27 sprendimo Nr. (7.10.)-7.2-16 (b. l. 34–36), mokesčių administratorius atsižvelgė į nustatytą pažeidimą, jo pobūdį ir, nenustatęs jokių baudą didinančių ir mažinančių aplinkybių, skyrė baudos vidurkį, t. y. 30 procentų apskaičiuoto mokesčio dydžio baudą. Pareiškėja nurodė, kad su mokesčių administratoriumi bendradarbiavo, tačiau pareiškėjos padaryto pažeidimo pobūdis (teismas konstatavo pareiškėjos nesąžiningumą) gali būti pripažįstamas pareiškėjos atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Pareiškėja kitų jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenurodo, šios aplinkybės nenustatytos ir byloje, todėl teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjai skyrė vidutinio dydžio – 30 procentų – 10 947 Lt PVM baudą.
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėja neįgijo teisės į PVM atskaitą pagal išvardytas PVM sąskaitas faktūras, o mokesčių administratorius pagrįstai nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą ginčijamas PVM mokesčio, baudos ir delspinigių sumas, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.