- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-30
- Bylos Nr.
- 2A-1015-516/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė (pran.), Dalia Višinskienė, Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- A. U.
- Atsakovas
- L. V.
- Kategorijos
- 2.2Asmenys
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovui A. U.
atsakovui L. V.
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo A. U. ieškinį atsakovui L. V. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo L. V. 7284,18 Lt turtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 7284,18 Lt turtinę žalą sudaro 236 Lt dydžio mokestis antstoliui už darbą, konstatuojant faktines aplinkybes, 785 Lt naujų durų įrengimas patekimui į patalpą Nr. A-27, 823,36 Lt šiukšlių išvežimo išlaidos, 2550 Lt metalinių vartų atstatymo išlaidos, 2289,20 Lt langų, durų bei vartų įrengimo darbų išlaidos, 600,62 Lt metalinių durų atstatymo išlaidos. Paaiškino, kad 2005-04-18 turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 12175/05 pagrindu už 7800 Lt ieškovas įsigijo sandėlio patalpas, pažymėtas Nr. a-17, Nr. a-18 ir Nr. a-27, kurių bendras plotas yra 32,29 kv.m., esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusias L. V. personalinei įmonei. Prieš dalyvaudamas varžytynėse ieškovas nuvyko apžiūrėti parduodamo turto, o turto būklę užfiksavo 2005-04-10 pateikiamoje fotonuotraukoje. Nupirkęs turtą iš varžytynių, atsakovo prašymu leido atsakovui išsikraustyti daiktus. Po kurio laiko nuvykęs apžiūrėti patalpų, pamatė, kad patalpos Nr. a-27 priekinė dalis užmūryta, metaliniai vartai dingę, sandėlio kairėje pusėje įstatytos iš medienos atliekų paskubomis sukaltos durys, atidarius duris, patalpose buvo pilna šiukšlių, ką patvirtina 2006-01-13 fotonuotraukos. Vėliau šios aplinkybės buvo užfiksuotos antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo 2006-03-16 protokolu. Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo išnagrinėta baudžiamoji byla pagal ieškovo skundą privataus kaltinimo tvarka. Tačiau 2007-02-12 nuosprendžiu atsakovas buvo išteisintas nesant nusikaltimo sudėties, o ieškovo ieškinys paliktas nenagrinėtu. Ieškovo teigimu, šiuo atveju reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes jis skaičiuotinas nuo 2007-02-12, t.y. kada buvo priimtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. sausio 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovo A. U. į valstybės biudžetą 15 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas konstatavo, kad 2007-02-12 nuosprendžiu, apeliacinės instancijos paliktu galioti 2007-08-01, buvo pripažinta įrodyta aplinkybe, jog garažo vartus išėmė ir sieną užmūrijo atsakovas L. V. iki varžytynių dienos – 2005-04-18, todėl šios aplinkybės iš naujos neįrodinėjamos. Įrodymų, paneigiančių įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, ieškovas nepateikė. Teismo teigimu, nei 2006-01-13 antstolio atliktų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriuo užfiksuota patalpų būklė praėjus beveik devyniems mėnesiams po šių patalpų nupirkimo iš varžytynių arba praėjus septyniems mėnesiams po šių patalpų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, kai šios patalpos jau priklausė ieškovui nuosavybės teise, nei 2006-06-04 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytos aplinkybės taip pat nepaneigia vėliau priimtu (2007-02-01) įsiteisėjusiu nuosprendžiu patvirtintų nustatytų aplinkybių.
Teismas pažymėjo, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius būtinas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Tiek žalos faktą ir jos dydį, tiek ir neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio faktus privalo įrodyti asmuo, reikalaujantis atlyginti žalą. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, konstatavo, jog ieškovo reikalavimai nėra pagrįsti jo reikalavimo pagrindą patvirtinančiais rašytiniais įrodymais. Dėl ieškinio senaties teismas atskirai nepasisakė, nes išnagrinėjus bylą buvo nustatyta, kad ieškovo teisė pagal pareikštą reikalavimą ir jo pagrindą nėra pažeista, todėl ieškinys atmestas kaip neįrodytas, o ne taikant ieškinio senatį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. U. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-01-29 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliantas nurodo, jog baudžiamosios bylos Nr. 1-72-11/2007 metu, kurioje atsakovas buvo kaltinamas pagal BK 187 str. nustatyta aplinkybė, jog metaliniai vartai pašalinti ir užmūryta siena, kad patalpos atitiktų projektą. Sutinkamai su patalpų planu, patalpose buvo durys ir langai. Toje vietoje, kur buvo anga langui, atsakovas savavališkai, be jokio leidimo įdėjo vartus. Ieškovas nurodo, jog 2005 m. balandžio mėnesį apžiūrėjo patalpas. Sandėlio patalpose a-27 buvo įrengti metaliniai vartai – patalpų būklė užfiksuota apelianto darytoje fotonuotraukoje. Ieškovas patvirtina, kad atsakovas jo neinformavo apie neteisėtą vartų įrengimą bei apie ketinimą šiuos vartus pašalinti – t.y. pateikė klaidingą informaciją apie parduodamo daikto kokybę bei pažeidė CK 1.2 str. 1 d. įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą. Teigia, jog pagal planą, toje vietoje, kur yra užmūryta siena, yra numatytas langas ar praėjimas, ir pagal planą sienos šioje vietoje neturėtų būti. Šiuo atveju atsakovas, užmūrydamas sieną toje vietoje, kur pagal planą yra numatyta anga, sugadino sieną. Atsakovas, nuimdamas metalinius vartus išsikraustant iš sandėlio patalpų, sugadino ieškovo turtą, dėl ko apeliantas patyrė materialinių nuostolių. Apelianto nuomone, atsakovas savo veiksmais, t.y. pasisavindamas metalinius vartus bei užmūrydamas sieną, yra atsakingas už ieškovui padarytą žalą, kurią privalo jam kompensuoti. Nurodo, jog metalinių vartų, įgytų nuosavybėn kartu su sandėlio patalpomis bei traktuotinų kaip parduodamo daikto priedas bei pagal planą numatytos angos užmūrijimas be ieškovo, kaip savininko sutikimo, neabejotinai vertintini kaip kalti, neteisėti atsakovo veiksmai. Ieškovas taip pat pažymi, kad yra akivaizdus tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų ir to pasekoje atsiradusios žalos. Atsakovas patvirtino, kad pats likvidavo metalinius vartus bei užmūrijo sieną ieškovui priklausančiose patalpose, tuo padarydamas apeliantui turtinės žalos, kurios dydžiui pagrįsti prie 2009-04-20 ieškinio ieškovas pateikė nuostolių paskaičiavimą kartu su prie ieškinio pridedamais rašytiniais įrodymais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas L. V. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-01-29 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad apeliantas nepagrįstai nurodo, jog atsakovas pateikė klaidingą informaciją apie parduodamo daikto kokybę, kadangi patalpas ieškovas nupirko iš antstolių kontoros per varžytines. Visą informaciją apie patalpas ieškovas turėjo gauti iš antstolių kontoros. Dėl to atsakovas jokios klaidingos informacijos ieškovui nepateikinėjo ir negalėjo pažeisti ieškovo teisėtų lūkesčių.
Nurodo, jog ieškovas taip pat neturi teisės reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo, nes atsakovas jokios žalos ieškovo turtui nepadarė, dėl ko ir buvo išteisintas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007-02-12 nuosprendžiu. Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nustatė, kad metalinius vartus išėmė ir angą plytomis užmūrijo atsakovas iki 2005-04-17 turto pardavimo iš varžytinių dienos, t.y. būdamas patalpų savininku ir svetimo turto savo veiksmais nesugadino. Teismas išteisino L. V. pagal BK 187 str. 1 d., nesant nusikaltimo sudėties. Taigi teismas patvirtino, kad atsakovo veiksmai buvo teisėti.
Atsakovas taip pat pažymi, kad ieškovas tyčia nuslėpė nuo teismo , kad 2005-04-18 turto pardavimo iš varžytinių akto pagrindu jis už 7800 Lt nusipirko tris sandėliavimo patalpas, tuo tarpu pretenzijos reiškiamos tik dėl vienos patalpos, kurios plotas yra 10.63 kv.m., būklės. Tai sudaro tik trečdalį visų ieškovo įsigytų patalpų. Šios atskiros patalpos vertė yra 2600 Lt, o ieškovas pataikė ieškinį dėl 7284,18 Lt žalos atlyginimo, kuri tris kartus viršija pačios patalpos vertę. Taigi, atsakovo nuomone, ieškovas savo išlaidomis gerino savo įsigytų patalpų kokybę ir pritaikė jas savo poreikiams.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose.
2005-04-18 turto pardavimo iš varžytynių aktu (b.l. 11) ieškovas A. U. įsigijo sandėlio patalpas, pažymėtas indeksais a-17, a-18, a-27, kurių bendras plotas 32,29 kv.m. (duomenys neskelbtini)už 7800 Lt. Patalpos iki jų pardavimo iš varžytynių priklausė L. V. personalinei įmonei. Pažymėtina, kad patalpų būklė turto pardavimo iš varžytynių akte nėra nurodyta (aprašyta). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad žalos atlyginimas galimas, teismui nustačius šių civilinę atsakomybę sudarančių faktų visetą: neteisėtus atsakovo veiksmus (Civilinio kodekso 6.246), priežastinį ryšį (Civilinio kodekso 6.247 str.), kaltę (Civilinio kodekso 6.248 str.) bei nuostolius (Civilinio kodekso 6.249 str.). Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos nėra įrodytos.
Ieškovas reiškė reikalavimą dėl žalos, kuri padaryta jo įsigytam iš varžytynių turtui, atlyginimo. Vadinasi, būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad jo įsigytas turtas buvo pablogintas (sugadintas); kad tai buvo atlikta po varžytynių, t.y. po to, kai ieškovas tapo turto savininku; kad tai atliko atsakovas; kad dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovas patyrė turtinius nuostolius (Civilinio proceso kodekso 178 str.). Kaip minėta, nei turto pardavimo iš varžytynių akte, nei kituose dokumentuose nėra užfiksuota patalpų būklė prieš varžytynes. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas teigia pats patalpas apžiūrėjęs 2005-04-10 ir tuo metu patalpoje a-27 buvo įrengti metaliniai vartai, per kuriuos buvo patenkama į šią patalpą. Kaip įrodymą šiai aplinkybei pagrįsti A. U. pateikė fotografiją, kurioje matyti metaliniai vartai (b.l. 9). Tai iš esmės vienintelis įrodymas, kuriame fiksuota patalpų (vienos iš jų) būklė iki varžytynių likus aštuonioms dienoms. Jokių įrodymų apie tai, kokios būklės patalpos buvo šios patalpos viduje, ar jose buvo įrengtos durys, patekimui į patalpą a-27 ir kokios būklės jos buvo, ar buvo įrengti kokie nors langai, ar patalpose nebuvo šiukšlių ir pan., taip pat- kokia buvo kitų dviejų patalpų būklė, ieškovas nepateikė ir šių aplinkybių apskritai neįrodinėjo. Tuo tarpu metalinių vartų kaina bei jų atstatymo išlaidos sudaro tik dalį ieškovo prašomo priteisti žalos atlyginimo (2550 Lt pagal PVM sąskaitą- faktūrą BAR Nr. 0601496- b.l. 30 bei dalis darbų nurodytų PVM sąskaitoje- faktūroje ART Nr. 000467 (b.l. 32) (700 Lt iš bendros 2289,20 Lt sumos); visa kita- naujų durų į patalpą įrengimo išlaidos (785 Lt), šiukšlių išvežimo išlaidos (828,36 Lt), langų bei durų įrengimo išlaidos- dalis darbų, nurodytų PVM sąskaitoje- faktūroje ART Nr. 000467 (b.l. 32) iš bendros 2289,20 Lt sumos, metalinių durų atstatymo išlaidos (600,62 Lt) su įrodymu, kuris, kaip minėta, vienintelis tam tikra dalimi atspindi turto būklę prieš varžytynes, niekaip nėra susiję. Ieškovas pateikė įrodymą- antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame patalpų būklė užfiksuota 2006-03-16, tačiau šis įrodymas niekaip nepagrindžia patalpų būklės pabloginimo fakto, nes nėra duomenų, su kuriais galėtų būti lyginama šiame įrodyme fiksuota patalpų būklė. Tai reiškia, jog reikalavimo dalyje, kuri nėra susijusi su garažo vartais į patalpą, pažymėtą indeksu a-27, nėra įrodytas nei žalos padarymo ieškovui faktas, nei atsakovo neteisėti veiksmai, kas savaime reiškia, jog negali būti keliamas kaltės bei priežastinio ryšio klausimas šioje apimtyje.
Vertinant, ar yra įrodytos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos dėl metalinių garažo vartų išėmimo ir sienos užmūrijimo, teisiškai reikšminga faktinė aplinkybė, kada atsakovas šiuos veiksmus atliko: ar tuomet, kai patalpų savininku buvo pats atsakovas, ar jau po nuosavybės teisės į patalpas perėjimo ieškovui. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, konstatavo esant įrodyta aplinkybę, kad garažo vartai buvo išimti ir siena užmūryta iki varžytynių. Kadangi A. U. privataus kaltinimo tvarka L. V. kaltinio pagal Baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d. (svetimo turto sugadinimas), būtent dėl tų pačių aplinkybių, kuriomis dabar grindžia žalos padarymo jam faktą- metalinių garažo vartų išėmimo iš patalpos a-27 ir sienos užmūrijimo vietoje šių vartų (skundas privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-111/2007- b.l. 1 ), tai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatytų nusikalstamų veiksmų pasekmių iš naujo įrodinėti nagrinėjant civilinę bylą nereikia (Civilinio proceso kodekso 182 str. 3 p.). Šiuo atveju įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra konstatuota, kad metalinius vartus išėmė ir angą plytomis užmūrijo L. V. iki 2005-04-17, t.y. būdamas patalpų savininku. Teismas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų teismo nuosprendžiu konstatuotas aplinkybes ir patvirtintų ieškovo nurodomas aplinkybes, kad šie darbai buvo atlikti po turto pardavimo iš varžytynių: pats ieškovas patalpas apžiūrėjo ir garažo vartų nuotrauką padarė 2005-04-10, t.y. iki varžytynių likus aštuonioms dienoms. Garažo vartai, kaip parduodamo iš varžytynių turto sudėtinė dalis niekaip nėra identifikuota nei parduodant turtą iš varžytynių, nei parduodamo turto kadastrinių matavimų byloje (b.l. 56-62), todėl aplinkybė, kad L. V. , būdamas turto savininku, savavališkai buvo įrengęs vartus, o po to juos savo nuožiūra išėmė ir likusią angą užmūrijo, negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai ieškovo atžvilgiu, kadangi byloje nustatyta aplinkybė, jog šių darbų atlikimo metu ieškovas nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į ginčo patalpas. Jokių pretenzijų dėl parduodamo daikto būklės (jos pakeitimo, pabloginimo) turto pardavimą iš varžytynių vykdęs antstolis L. V. nėra pareiškęs.
Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas, išimdamas garažo vartus ir užmūrydamas angą, pažeidė jo (ieškovo) teisėtų lūkesčių principą, tačiau šis argumentas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra teisiškai reikšmingas: ieškovas ir atsakovas nebuvo sandorio šalimis; turtą ieškovas įsigijo viešųjų varžytynių metu, pardavimą vykdė antstolis, todėl ieškovui nebuvo jokio teisinio pagrindo susiformuoti lūkesčius atsakovo L. V. atžvilgiu.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrįstu ir teisėtu, o ieškovo apeliacinio skundo argumentus- nepagrįstais, nesudarančiais pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-01-29 sprendimą palieka nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmeta (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Iš ieškovo, kurio apeliacinis skundas atmetamas, valstybei priteistinos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.), kurios pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą sudarė 6,95 Lt. (b.l. 96).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 6,95 Lt (šešis litus ir devyniasdešimt penkis centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (įmokos kodas 5660).