- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-04-16
- Bylos Nr.
- I-2217-643/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04852-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Rūta Miliuvienė, Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- V. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4) prašydamas: 1) įpareigoti atsakovę išmokėti neteisėtai neišmokėtą paskirtos valstybinės pareigūno pensijos dalį 4421,32 Lt už 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. gruodžio mėn. laikotarpį; 2) priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad jam Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) sprendimu buvo paskirta 836 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija (toliau – ir pensija) už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija jam buvo sumažinta vadovaujantis 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsniu. Kadangi nuo 2010 m. sausio 1 d. su pertraukomis jis dirbo, turėjo draudžiamų pajamų, todėl jo pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Savo poziciją grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Laikinąjį įstatymą, o VRM taikius šio įstatymo nuostatas, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t.y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Taip pat nurodė, kad dėl sumažintos savo pensijos, jis kreipėsi į VRM, kuri 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 1D-8205(11) atsisakė jo prašymą nagrinėti.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais argumentais ir prašė jį tenkinti. Be to, pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą. Nurodė, jog apie savo teisių pažeidimo turinį sužinojo 2013 m. rugsėjo 16 d. iš gautos pažymos. Skundą advokatas parengė ir teismui pateikė 2013 m. spalio 3 d. Be to, nebuvo iki galo suformuluota teismų praktika šios kategorijos bylose, nustatant momentą ir aplinkybes, nuo kurių skaičiuojamas trejų metų procesinis terminas kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje išaiškino, kad kompetentingų įstaigų sprendimai pensijų klausimais gali būti skundžiami teismui per trejus metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Pagal šį išaiškinimą termino nepraleido. Tačiau vėliau LVAT pateikė kiek kitokį išaiškinimą, nurodydamas, kad kreipimosi į teismą termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Neaiškus, painus ir prieštaraujantis Konstitucijai pensijų ir socialinių išmokų teisinis reglamentavimas vertintinas, kaip objektyvi ir svarbi priežastis atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismui neatnaujinus termino būtų ne tik paneigta konstitucinė teisė kreiptis į teismą, bet ir visuotinės lygybės principas.
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 35–36) į skundą nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįsta ar bylą nutraukti. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo skundą iš dalies ar pilnai, prašo atidėti pensijų perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose nėra numatyta lėšų skirti pareigūnų valstybinių pensijų atstatymui. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.
Nurodo, jog pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Mano, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo, kadangi pareiškėjas neįrodė, jog ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti.
2000 m. kovo 28 d. VRM sekretoriaus sprendimu Nr. 16249 pareiškėjui V. V. už tarnybą nuo 2000 m. kovo 10 d. buvo paskirta 763,58 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija (b. l. 25).
2004 m. birželio 17 d. VRM sekretoriaus spendimu Nr. 2/17-1351 patvirtinta nuo 2004 m. gegužės 1 d. pareiškėjui mokėti 836,27 Lt dydžio pensiją (b. 1. 25).
2011 m. sausio 24 d. VRM sprendimu Nr. 11SP-131 pareiškėjui nuo 2011 m. sausio 1 d. mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas (b. 1. 27).
2013 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM su prašymu paskaičiuoti ir išmokėti jam neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. 1. 30–31).
2013 m. rugsėjo 11 d. VRM sprendimu Nr. 1D-8205(11) atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, nurodydama, jog pareiškėjas praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos, t.y. nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d. iki skundo Vidaus reikalų ministerijai padavimo dienos praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai (b. l. 32).
Iš 2013 m. rugsėjo 4 d. Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos Nr. 11PP(P)-5291 matyti, kad pareiškėjo pensijos dydis iš pradžių buvo 836,27 Lt, vėliau su priedu 1196,27 Lt. tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta (b. l. 33–34).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstumo ir teisėtumo. Byloje nėra ginčo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjui. Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.
Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pensiją moka VRM.
2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, jame buvo nustatyta socialinių išmokų (tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) perskaičiavimo tvarka, suponuojant inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.
Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.
Dėl termino kreiptis į teismą su skundu atnaujinimo
Teisėje egzistuoja teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Vienas iš jų - procesinių terminų laikymasis. Procesiniai terminai žymi ribą tiek individams, tiek valstybės institucijoms, nuo kada teisminė kontrolė tampa nebegalima. Reikia pažymėti, kad teisės nuostatų, reguliuojančių procesinius terminus, taikymas teisės į veiksmingą teisminę apsaugą nepažeidžia. Priešingai, procesinių terminų laikymasis užtikrina lygiateisiškumo bei teisinio saugumo reikalavimus, vykdant teisingumą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (LVAT 2010-10-22 nutartis adm. b. Nr. AS525-575/2010). Bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas netaikytinas. Ginčo teisinius santykius reguliuojantys Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereglamentuoja pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl, atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 dalis). Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Šioje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Nuo 2013-01-01 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių ir įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje pagrįstumo klausimas. Taigi, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą.
Analogiškos pozicijos LVAT išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi ir vėliau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Šioje 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje teismas išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Teismas taip pat išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui V. V. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas buvo perskaičiuojama nuo 2010 m. sausio 1 d. (b. l. 33–34). Sveikatos priežiūros tarnybos pateikta pažyma patvirtina, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 2010 metų sausio mėnesį buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2013 m. spalio 4 d. (b. l. 19), t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo dienos. Pareiškėjas prašo teismo atnaujinti praleistą terminą.
Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas turi nurodyti svarbias praleidimo priežastis ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 34 straipsnio 2 dalis).
Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis galima laikyti aplinkybes, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo asmens valios. Teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios (LVAT 2012-03-16 nutartis Nr. AS858-187/2012, 2012-03-02 nutartis Nr. AS858-152/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog, spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. LVAT ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją.
Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės pagrindžia pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą su skundu. Pažymėtina, kad nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai. Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą, paaiškėjo tik LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį Nr. A-552-519/2013. Šioje nutartyje buvo konstatuota, kad atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 dalis), t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Išaiškinimas dėl procesinio trejų metų kreipimosi į teismą termino eigos skaičiavimo buvo pateiktas tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 metų vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 dalis). Atsižvelgęs į tai, kad iki 2013 metų kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.
Todėl, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, siekiant užtikrinti pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, pareiškėjo nurodytos priežastys pripažįstamos svarbiomis ir prašymas, dėl termino atnaujinimo kreiptis į teismą su skundu, tenkintinas (ABTĮ 34 str.).
Dėl reikalavimų priteisti valstybinės pensijos nepriemoką
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).
Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. rugsėjo 4 d. pažyma Nr. 11PP(P)-5291 (b. l. 33–34) patvirtina, kad pareiškėjui V. V., kaip dirbančiam ir turinčiam draudžiamų pajamų, paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta mokama vadovaujantis, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismo vertinimu, pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjui V. V. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. sausio mėn. ir laikotarpiu nuo 2012 m. birželio iki 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo paskaičiavimu tai sudaro 4421,32 Lt (skirtumas tarp pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 str., ir pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 5 str., b. l. 33–34). Pareiškėjo pensijos sumažinimas, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikytinas atliktu teisėtai ir pagrįstai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pensijos dalis po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turėjo būti pritaikytos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos (žr. 2012-07-23 nutartį adm. byla Nr. A552-2747/2012). Toks teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.
Atsižvelgiant į tai, remiantis 2013 m. rugsėjo 4 d. pažyma Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma Nr. 11PP(P)-5291 ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui V. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, priteistina 4421,32 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka susidariusi laikotarpiu nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. sausio mėn. ir laikotarpiu nuo 2012 m. birželio iki 2012 m. rugpjūčio mėn.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pareiškėjas prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. Į bylą jis pateikė kvitus (b.l. 17, 18), patvirtinančius apie sumokėtus 100 Lt žyminio mokesčio ir 800 Lt už advokato paslaugas. Žyminis mokestis pareiškėjui vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu grąžintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi (b.l. 20).
ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi teismo sprendimas yra palankus pareiškėjui, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Administraciniame procese atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už skundo parengimą maksimali priteistina suma sudaro 3000 Lt (3 x 1000 litų minimalios mėnesinės algos, kuri galiojo teisinių paslaugų suteikimo metu). Šiuo atveju pareiškėjas prašo priteisti jo naudai 800 Lt atstovavimo išlaidų. Atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 ir 8.2 punktus, byloje nagrinėtų klausimų sudėtingumą, vadovaujantis protingumo, proporcingumo principais, pareiškėjo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma (800 Lt) vertintina kaip pagrįsta ir todėl pareiškėjui priteistina.
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjo skundas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo V. V. skundą tenkinti.
Priteisti pareiškėjui V. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 4421,32 Lt (keturis tūkstančius keturis šimtus dvidešimt vieną litą trisdešimt du centus) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiais nuo 2010 m. sausio iki 2011 m. sausio mėn. ir nuo 2012 m. birželio iki 2012 m rugpjūčio mėn. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Priteisti pareiškėjui V. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reiklaų ministerijos, 800 Lt (aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.