Kauno apygardos teismo nutartis

2014-01-09 · Civilinė byla Nr. 2A-29-324/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-09
Bylos Nr.
2A-29-324/2014
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-14770-2012-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Evaldas Burzdikas (pirm.), Virginija Gudynienė (pran.), Žibutė Budžienė
Atsakovas
D. L. L.
Kategorijos
  • 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-29-324/2014Teisminio proceso Nr. 2-05-3-14770-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 30.9.1; 30.10; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. L. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-376-924/2013 pagal S. G., E. G., V. G. ieškinį atsakovei D. L. L. dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai prašė nustatyti buto su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką, pagal kurią atsakovė naudojasi didesniuoju kambariu ir balkonu, plane pažymėtu 3-4 (17,89 kv. m), ieškovai šiuo kambariu nesinaudoja; ieškovai naudojasi mažesniuoju kambariu, plane pažymėtu 3-2 (13,94 kv. m), atsakovė šiuo kambariu nesinaudoja; kitomis bute esančiomis patalpomis (tualetu (3-6, 1,18 kv. m), vonia (3-3, 2,20 kv. m), koridoriumi (3-5, 6,91 kv. m), virtuve (3-1, 9.45 kv. m), iš viso 19,74 kv. m) naudojasi bendrai visi bendraturčiai.

Nurodė, kad ieškovui S. G. priklauso 1/12 ginčo buto su rūsiu dalis, E. G. ir V. G. – po 1/8 ginčo buto su rūsiu dalį, atsakovei – 2/3 ginčo buto su rūsių dalys. Ieškovai ir atsakovė negali taikiai naudotis butu, nuolat kyla konfliktai, todėl, siekiant visiems bendraturčiams kuo racionaliau įgyvendinti savo nuosavybės teisę į bendrosios dalinės nuosavybės objektą, prašė teismo nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką. Kol ši tvarka nėra nustatyta ieškovai yra priversti nuomotis kitas gyvenamąsias patalpas. Pažymėjo, kad atsakovė vengia mokėti komunalinius mokesčius už jai tenkančią bendrosios dalinės nuosavybės dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu patenkino ieškinį. Nustatė tokią naudojimosi butu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką: paskyrė atsakovei asmeniniam naudojimui kambarį plane pažymėtą 3-4 (17,89 kv. m); paskyrė ieškovams asmeniniam naudojimui kambarį plane pažymėtą 3-2 (13,94 kv. m); paskyrė bendraturčių bendram naudojimui patalpas, plane pažymėtas 3-6, 1,18 kv. m (tualetas), 3-3, 2,20 kv. m (vonia), 3-5, 6,91 kv. m (koridorius), 3-1, 9,45 kv. m (virtuvė). Atsižvelgęs į tai, kad ginčo butas yra dviejų kambarių, t. y. bute yra atskiros, izoliuotos patalpos, kuriomis galėtų naudotis atskirai ginčo šalys, sprendė, jog yra teisinis pagrindas kiekvienai iš jų paskirti naudotis atskira izoliuota patalpa. Konstatavo, kad dėl ieškovų siūlomos naudojimosi tvarkos nustatymo buto patalpomis iš esmės šalys nesiginčija, pripažindamos, kad tai yra vienintelis ir pats racionaliausias būdas, paskirtinos naudotis ginčo buto dalys labiausiai atitinka bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžius, o siūloma naudotis tvarka yra patogi visiems bendraturčiams bei atitinka susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius. Pažymėjo, kad naudojimosi tvarkos bendru daiktu nustatymas nekeičia turimų nuosavybės dalių į tą daiktą, todėl, nustatant naudojimosi daiktu tvarką, į šias dalis tik atsižvelgiama. Vadovavosi ieškovų pateiktu pastato dalių apskaičiavimo projektu, nurodęs, kad jis sutampa su ieškinio dalyku ir atitinka ginčo šalims priklausančias turto dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje (ieškovams – 1/3, atsakovei – 2/3). Nustatė, kad ieškinio dalykas yra naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymas, nereikalaujant kompensacijos, todėl nepakanka atsakovei kompensacijos reikalauti per atsiliepimą ar tokios pozicijos laikytis duodant teismui paaiškinimus, nebent tokį reikalavimą pareikštų patys ieškovai, tačiau toks reikalavimas nebuvo pareikštas. Sprendė, kad atsakovė šioje byloje turėjo teisę pareikšti priešpriešinį reikalavimą dėl naudojimosi buto patalpomis tvarkos nustatymo, reikalaudama nuompinigių ar kitokio kompensavimo, tačiau šia teise nepasinaudojo, o, nesant dėl to pareikštų atitinkamų reikalavimų teisme, teismas neturi pagrindo vertinti šių klausimų bei iš ieškovų atsakovei priteisti kompensaciją. Pažymėjo, kad priešingas traktavimas pažeistų CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą, be to, byloje nėra objektyvių duomenų ar įrodymų, įgalinančių spręsti apie buto kambarių vertingumą, nuompinigių ar kitokio kompensavimo pagrįstumo, jų dydžio.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsiliepimas

Nepagrįsti teiginiai, kad nebuvo galimybės spręsti dėl kompensavimo dydžio už ieškovų naudojimąsi didesne, nei jiems priklauso nuosavybės teise, bendro turto dalimi, jog atsakovė to nereikalavo. Atsiliepime į ieškinį, proceso pirmosios instancijos teisme metu atsakovė nurodė, kad ji nesutinka su ieškiniu, prašo jį atmesti, nes, patenkinus ieškinį, būtų pažeisti jos turtiniai interesai, pabrėžė, jog ieškovai turi jai tinkamai kompensuoti už naudojimąsi svetimu turtu. Ieškovai pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodoma, kad ginčo buto vidutinė rinkos vertė yra 97 200 Lt, šio buto bendras plotas – 51,57 kv. m. Taigi ginčo buto vieno kvadratinio metro rinkos vertė yra 1 884,82 Lt, o 3,33 kv. m vertė yra 6 276,45 Lt. Byloje esantys įrodymai suteikia galimybę paskaičiuoti kompensaciją už ieškovų naudojimąsi svetimu turtu. Neatsižvelgus į atsakovės proceso metu įrodinėtas aplinkybes, jog ieškovai turi jai tinkamai kompensuoti už naudojimąsi svetimu turtu, laikytina, jog skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pažeisdamas CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalies, 265 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tai nulėmė neteisingą aplinkybių aiškinimą, liko neatskleista bylos esmė.

Nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos naudojimosi turtu tvarkos nustatymo klausimu. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika 32 publikuota „Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga“, vienam iš bendraturčių pareiškus ieškinį dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo, kitas bendraturtis neprivalo kreiptis į teismą su analogišku ieškiniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pasisakė, jog negalima vienam iš bendraturčių paskirti naudotis didesne, nei jam priklauso nuosavybės teise, turto dalimi, kitam bendraturčiui už tai nekompensuojant.

Nepasisakyta dėl vienos iš patalpų – 6,37 kv. m rūsio, pažymėto R-3, naudojimosi tvarkos.

Prašo panaikinti sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai prašo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad pagal ieškovų pasiūlytą pastato dalių apskaičiavimo projektą nustatyta naudojimosi ginčo butu tvarka esamomis aplinkybėmis yra priimtiniausia, nes šiuo atveju yra mažiausiai nukrypstama nuo bendraturčiams priklausančių nuosavybės teisių dalių. Atsakovės akcentuojamas jos nuosavybės teisių pažeidimas, nustatant teisę ieškovams naudotis didesne nei šiems priklauso buto dalimi, proporcingumo ir teisingumo principų požiūriu yra mažesnis, negu būtų visiškai paneigtos ieškovų nuosavybės teisės, teismui priėmus sprendimą atmesti reikalavimą dėl naudojimosi vienu buto kambariu. Nėra kito būdo bendraturčiams naudotis izoliuotomis buto dalimis, nes bute yra tik du izoliuoti kambariai. Atsakovė nereiškė reikalavimo priteisti jai kompensaciją ar nustatyti kitokią, nei ieškovų siūloma, naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, nebuvo pareikštas atsakovės priešieškinis dėl šių reikalavimų. Teismas negalėjo savo iniciatyva išspręsti klausimo dėl kompensacijos priteisimo ar kitokios naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas, dėl priešieškinio nebuvimo nesprendęs kompensavimo klausimo už bendraturčiams paskirtą didesnę bendrosios dalinės nuosavybės dalį civilinėje byloje dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo bei nepasisakydamas dėl naudojimosi tvarkos dėl vienos iš butui priklausančių patalpų, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, atskleisdamas bylos esmę.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, nesvarstydamas kompensavimo klausimo ir nenustatydamas naudojimosi tvarkos butui priklausančiu rūsiu, netinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias naudojimąsi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymą (CPK 330 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).

Tam, kad teismo priimtas procesinis sprendimas atitiktų teisėtumo ir pagrįstumo kriterijų, įtvirtintą CPK 263 straipsnyje, sprendime turi būti atskleista bylos esmė ir kilęs teisinis ginčas išspręstas, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikant įstatymą.

Apeliacijos objektu esančiame sprendime pirmosios instancijos teismas nurodė, jog „...ieškinio dalykas nagrinėjamu atveju yra naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymas, nereikalaujant kompensacijos, todėl nepakanka atsakovei kompensacijos reikalauti per atsiliepimą ar tokios pozicijos laikytis duodant teismui paaiškinimus, nebent tokį reikalavimą pareikštų patys ieškovai. Nagrinėjamu atveju toks reikalavimas nebuvo pareikštas, o atsakovės argumentas, kad ji šioje byloje tokio reikalavimo reikšti negali, yra visiškai nepagrįstas.(<...>).Atsakovė šioje byloje turėjo teisę pareikšti priešpriešinį reikalavimą dėl naudojimosi buto patalpomis tvarkos nustatymo, reikalaudama nuompinigių ar kitokio kompensavimo, tačiau šia teise nepasinaudojo. Nesant dėl to pareikštų atitinkamų reikalavimų teisme, teismas neturi pagrindo vertinti šių klausimų bei iš ieškovų atsakovei priteisti kompensaciją. Priešingas traktavimas akivaizdžiai pažeistų CPK 13 str. įtvirtintą dispozityvumo principą, nulemiantį asmens teisę laisvai disponuoti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis.“

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui apie atsakovo teisę pareikšti priešieškinį nagrinėjamos kategorijos bylose, pažymi, kad toks savo teisių gynimo būdas būtų būtinas, atsakovei pageidaujant atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad, nesant priešieškinio, teismas negali būti iniciatyvus ir svarstyti klausimo dėl kompensavimo už ieškovams naudotis paskirtą didesnę patalpų dalį.

Civilinėse bylose dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju turtu nustatymo nagrinėjimo dalykas yra naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka (CK 4.57 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teismas privalo ieškoti racionaliausio, abiem pusėm priimtiniausio ir optimaliausio naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos varianto. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį naudojimosi tvarka turi būti nustatyta, atsižvelgiant į bendraturčio turimą dalį bendrosios nuosavybės teisėje. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-956/2003 civilinėje byloje pagal ieškovės M.Č. ieškinį atsakovams V.B., A.S. dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo). Taigi, bendroji taisyklė nustatant naudojimosi daiktu tvarką – paskirti naudotis daikto dalis, atitinkančias dalis bendrosios nuosavybės teisėje, jei tokia galimybė realiai egzistuoja. Tarp nustatytos naudojimosi tvarkos ir dalių bendrosios nuosavybės teisėje egzistuojantis adekvatumas leidžia užtikrinti, kad savininko teisės bus įgyvendintos realiai ir tinkama apimtimi. Tais atvejais, kai dalių adekvatumo taisyklės objektyviai neįmanoma laikytis ir dėl to bendraturčiams paskiriamos naudotis turto dalys, nevisiškai atitinkančios idealiąsias dalis, gali kilti interesų pusiausvyros problema, kuri sprendžiama, taikant teisingo atlyginimo principą. Iš to seka logiška išvada, jog teismas privalo vertinti visas šalių nurodytas naudojimosi tvarkos galimybes. Tokia pozicija teismų praktikoje nuosekli. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, nesutikdamas su ieškinio reikalavimais ir norėdamas pateikti savo alternatyvų ginčo sprendimo būdą, atsakovas neprivalo reikšti priešieškinio, o kitokia forma (pvz., atsiliepime į ieškinį) atsakovo įvardinto ginčo sprendimo būdo vertinimas ir parinkimas negali būti vertinamas kaip teismo išėjimas už pareikštų reikalavimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009 pagal ieškovės E. R. ieškinį atsakovui B. R. (B. R.) dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.).

Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė norinti piniginės kompensacijos nuomos, atidalijimo ar panaudos pagrindu, teismo posėdyje patikslino, jog reikalavimo perskirstyti nuosavybės dalis nekelia, pageidauja, kad jai nereikėtų mokėti mokesčių už savo nuosavybės dalį, kuria naudosis ieškovai, vėlesniame posėdyje teigė norinti „tęstinio kompensavimo“, nurodė vieno kvadratinio metro kainą (b.l. 60, 61,70). Žinodamas tokią atsakovės poziciją dėl naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo, tačiau formaliu pagrindu nusišalindamas nuo kompensavimo klausimo vertinimo, teismas pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo principą, tuo pačiu neatskleidė ir ginčo esmės, neįgyvendino vieno iš esminių civilinio proceso tikslų – kiek įmanoma greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 str.). Pažymėtina, kad apeliacine tvarka peržiūrimame sprendime teismas pripažino, jog kompensavimo už naudojimąsi didesne turto dalimi svarstymas iš esmės negalimas ne dėl priešieškinio, o dėl įrodymų apie buto kambarių vertingumą, nuompinigių ar kitokio kompensavimo pagrįstumo, jų dydžio nebuvimą.

Nesant priešieškinio dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovės prašymas dėl kompensavimo už ieškovų naudojimąsi atsakovei priklausančia bendrosios nuosavybės dalimi galėtų būti įvertintas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pasiūlius apeliantei pateikti konkretų kompensacijos variantą ir apskaičiavimo būdą (pavyzdys – panaši procesinė situacija Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2A-26-324/2013), tačiau toks netinkamo procesinės teisės normų pritaikymo pasekmių pašalinimo būdas nėra galimas dėl pirmosios instancijos teismo nepastebėto ieškinio trūkumo – ieškinio reikalavimo dėl naudojimosi tvarkos rūsio patalpa nebuvimo, kurio apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti. Bylos nagrinėjimo ribas sudaro ieškinio pagrindas ir dalykas. Ieškinio prašomojoje dalyje ieškovai prašė nustatyti naudojimosi tvarką buto su rūsiu, tačiau konkretaus reikalavimo dėl rūsio naudojimosi tvarkos nepareiškė (kitomis bendrai naudotinomis patalpomis įvardijo tik tualetą, vonią, koridorių ir virtuvę). Naudojimosi rūsiu tvarkos nenustatymas yra apeliacinio skundo dalykas, jos nustatymas susijęs ir su kompensavimo klausimo sprendimu (pvz., vienu iš galimų kompensavimo variantų šalys gali nurodyti naudojimąsi rūsiu kaip kompensaciją už ieškovų naudojimąsi atsakovei priklausančia buto nuosavybės dalimi ar pan.).

Dėl netinkamai pareikšto ieškinio priėmimo pirmosios instancijos teismas negalėjo įvykdyti CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimo priimti sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų, šio trūkumo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Nurodytų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas vertina kaip pagrindą ginčijamam sprendimui panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 329 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjai Evaldas BurzdikasŽibutė BudžienėVirginija Gudynienė