Kauno apygardos teismo sprendimas

2012-12-13 · Civilinė byla Nr. 2A-2181-273/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2012-12-13
Bylos Nr.
2A-2181-273/2012
Teisminio proceso Nr.
2-22-3-02736-2011-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Evaldas Burzdikas, Albinas Čeplinskas, Izolda Nėnienė
Ieškovas
E. G., J. G.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos
Kategorijos
  • 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-2181-273/2012Teisminio proceso Nr. 2-22-3-02736-2011-1Procesinio sprendimo kategorija: 24.4.; 25.3.; 30.05.; 44.5.2.5 (S) 121.14; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Albino Čeplinsko, Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) teismo rašytiniame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovų E. G. ir J. G. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. 2-81-736/2012 civilinėje byloje pagal ieškovų E. G. ir J. G. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos dėl įpareigojimo sudaryti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis ir materialinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu (2-3 b.l.) prašydami, taikant restituciją dėl žalos atlyginimo natūra, įpareigoti Nacionalinės Žemės tarnybą prie LR Žemės ūkio ministerijos sudaryti su E. G. ir J. G. ginčo sklypų iš valstybės pirkimo sutartis; priteisti iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos ieškovams po 610,00 Lt, sumokėtų už dokumentų sutvarkymą ir valstybinį mokestį. Patikslintu ieškiniu (99-100 b.l.) atsisakė reikalavimo dėl priteisimo kiekvienam ieškovui po 610,00 Lt. Nurodė, kad ieškovė 1992 05 12 Surviliškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl 2,41 ha namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini)., kuriame gyveno, išsipirkimo ir 1992 12 22 sumokėjo valstybei už šį sklypą 6817 valstybės vienkartinių išmokų. Ieškovas 1992 05 19 pateikė Surviliškio agrarinės reformos tarnybai prašymą dėl 1,28 ha namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) išsipirkimo ir 1992 sumokėjo valstybei 8315 valstybės vienkartinių išmokų. Mokėdami pagal pavedimus už žemės sklypus, tuo pačiu kiekvienas sumokėjo ir po 300,00 bendrųjų talonų už dokumentų tvarkymą ir po 310,00 bendrųjų talonų valstybinį mokestį - iš viso 1220 bendrųjų talonų. Nors sumokėjo išmokas investiciniais čekiais, su jais nebuvo iš karto sudarytos žemės pirkinio -pardavimo sutartys. Nuėjus pasiteirauti, kodėl nesudaromos sutartys, kiekvieną kartą būdavo paaiškinama, kad užsitęsė dokumentų tvarkymas, nes labai daug darbo, ir reikia palaukti, vėliau buvo aiškinama, kad sustabdyta žemės reforma ir vėlgi reikia laukti. 2002 09 30 J. G. skirto sklypo projekto autorė V. P. permatavo sklypą, už kurį buvo sumokėjęs J. G., ir, nustačiusi, kad jame iki 3 ha trūksta 0,59 ha, trūkstamas plotas buvo atmatuotas kitoje vietoje ir J. G. į jį įteisinta nuosavybės teisė. 2010 rugsėjo mėnesį E. G. išsikvietusi Kėdainių rajono Žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotoja Misevičienė primygtinai reikalavo rašyti pareiškimą, kad ji atsisako 1992 m. pirkto sklypo. Skyriaus vedėjas V. K. aiškino, kad žemėtvarkos skyrius, leisdamas išsipirkti sklypus, padarė klaidą ir neaišku, kaip ją ištaisyti. Kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, prašydami išspręsti šį klausimą, tačiau buvo atsakyta, kad dėl Kėdainių rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų padarytų klaidų ir dėl to, kad E. G. 1996 m. pardavė gyvenamąjį namą ir kitus statinius, remiantis Žemės reformos įstatymo 9 str.2 d. bei naudojamų kitos paskirties valstybinės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis nėra pagrindo sudaryti su jais tų sklypų, už kuriuos sumokėjo vienkartinėmis išmokomis, pirkimo - pardavimo sutartis. Tik 2011 01 02 iš Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM atsakymo Nr.ISS- 75-120 sužinojo, kad negali išsipirkti sklypų (duomenys neskelbtini) ir kad juos galėtų pirkti aukcione. Beveik 19 metų valstybė nemokamai naudojosi įmokėtais investiciniais čekiais, jų įmokomis už dokumentų sutvarkymą. Tas faktas, kad pardavė gyvenamąjį namą ir kitus statinius (duomenys neskelbtini), nereiškia, kad jie atsisakė teisės išsipirkti ginčo sklypą. Jų supratimu subjektinė teisė į ginčo sklypus atsirado investicinių čekių sumokėjimo dieną. Ši teisė nebuvo įgyvendinta ne dėl jų kaltės, bet dėl valstybės tarnautojų padarytų klaidų ir laiku jų neištaisius. CK 6.145 str. numato, kad restitucija taikoma, kai asmuo privalo grąžinti asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą. Teismas turėtų svarstyti, ar taikyti restituciją, ar ne ir, jeigu taikyti, tai kokiu būdu - natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Kaip žalos atlyginimas ieškovams restitucijos būdu negali būti priteista iki ginčo sklypų pirkimo sutarties sudarymo sumokėta investicinių čekių vertė, nes pačių valstybės vienkartinių išmokų šiuo metu jau negalima panaudoti, kaip atsiskaitymo priemonės. Nėra nustatyto investicinių čekių ir pinigų ekvivalento. Ieškovai papildomai paaiškino, kad namą (duomenys neskelbtini) įsigijo 1991 metais. Kai pardavinėjo šią sodybą 1996 metais, Lažų kaime aplinkiniai žmonės jau turėjo išsipirkę sodybas ir jas įsiteisėję, o jiems (ieškovams) neleido. Pardavę sodybą (duomenys neskelbtini), tais pačiais metais nusipirko sodybą Šilutės rajone Gardamo miestelyje, kurią pardavė 2006 metais ir nusipirko sodybą Kėdainių rajone su 6,2 ha sklypu (duomenys neskelbtini) kaime. Ne kartą ėjo pas valdininkus dėl žemės išsipirkimo, tačiau sakydavo dar palaukti. Jeigu būtų žinoję, kad bus tokia situacija, tai būtų viską darę raštu, bet dabar jokių rašytinių įrodymų neturi. Žemėtvarkos tarnyboje buvo pirmą kartą 1992 m. kai tik sumokėjo, už kelių dienų, tada jiems pasakė, kad atvažiuotų po mėnesio, kai atvažiavo po mėnesio, pasakė, kad žemės ūkio reforma sustabdyta, tai taip ir važinėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad ieškovė 1992 05 12 Surviliškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl 2,41 ha namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini)., kuriame gyveno, išsipirkimo ir 1992 12 22 sumokėjo valstybei už šį sklypą 6817 valstybės vienkartinių išmokų. Ieškovas 1992 05 19 pateikė Surviliškio agrarinės reformos tarnybai prašymą dėl 1,28 ha namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) išsipirkimo ir 1992 sumokėjo valstybei 8315 valstybės vienkartinių išmokų. Mokėdami pagal pavedimus už žemės sklypus, tuo pačiu kiekvienas sumokėjo ir po 300,00 bendrųjų talonų už dokumentų tvarkymą ir po 310,00 bendrųjų talonų valstybinį mokestį - iš viso 1220 bendrųjų talonų. Nors sumokėjo išmokas investiciniais čekiais, su jais nebuvo iš karto sudarytos žemės pirkinio -pardavimo sutartys. Teismas nurodė, kad pritaria atsakovo atsiliepime į ieškinį pateiktiems argumentams apie, tai kad: ieškovų pateikti prašymai žemės pirkimui įforminti nepakankamai ir netinkamai; nepateikti dokumentai, kurių pagrindu ieškovai naudojosi namų valdos žemės sklypo paskirties sklypais (tokia sklypų paskirtis ieškovų nurodyta ieškinyje, tačiau Kėdainių rajono savivaldybės administracija 2012-06-18 raštu Nr. AS-2835 teismą informavo, kad rajono valdybos potvarkio apie tai, kad ieškovai buvo įtraukti į asmenų, perkančių namų valdos žemės sklypus, sąrašą nėra – 112 b.l.); nepateikti nustatyta tvarka patvirtinti sklypų planai (Žemės įstatymo 14 str. numatyta, kad bet kurio žemės sandorio privaloma dalis yra žemės sklypo planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos. Teismas konstatavo, kad yra neįvykdytos būtinosios žemės sandorių dėl ginčo žemės sklypų sąlygos, todėl, nesant privalomų duomenų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartims sudaryti, teismas neturi galimybės įpareigoti Nacionalinės Žemės tarnybą prie LR Žemės ūkio ministerijos sudaryti su E. G. ir J. G. ginčo sklypų iš valstybės pirkimo sutartis. Byloje yra pateikti duomenys apie tai, kad ieškovai 1992 m. gruodžio mėnesį už norimus pirkti žemės sklypus yra sumokėję valstybės vienkartines išmokas, mokestį už dokumentų tvarkymą bei valstybinį mokestį (9-12 b.l.), tačiau, nesilaikius LR Vyriausybės 1992-02-07 nutarimo Nr.89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos" ir šiuo nutarimu patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių, žemės sklypų pirkimas nėra galimas. Pažymėtina ir tai, kad ieškovai pastatus, prie kurių ketino pirkti namų valdos žemės sklypus, pardavė 1996-10-15 pirkimo- pardavimo sutartimi (65-66 b.l.), tačiau nežinia, dėl kokių priežasčių ieškovai įmokėtų valstybės vienkartinių išmokų naujajam pastatų savininkui neperleido, kaip buvo numatyta LR Vyriausybės 1995-07-17 nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos" 13 p. Teismas nurodė, kad nelaikytinas pagrįstu ieškovų atstovės teiginys, kad ieškovai apie jų pažeistas teises, kad su jais nebus sudaromos žemės pirkimo pardavimo sutartys, sužinojo 2010 metų rugsėjo mėnesį. Tą paneigia pačių ieškovų tvirtinimas ieškinyje apie tai, kad „jų supratimu subjektinė teisė į ginčo sklypus atsirado investicinių čekių sumokėjimo dieną“, be to, ieškovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad Žemėtvarkos tarnyboje dėl sutarčių sudarymo pirmą kartą buvo 1992 m., už kelių dienų kai tik sumokėjo. Teismas sprendė, kad bent jau nuo 1993-01-01 (išmokos sumokėtos 1992-12-22) ieškovai sužinojo apie savo teisės pažeidimą, jiems atsirado teisė į ieškinį ir prasidėjo ieškinio senaties terminas (CK 86 str., 1964 m. redakcija), kuris pagal CK 84 str. 1d. buvo trejų metų trukmės (baigėsi 1996-01-01). Paminėtina, kad ieškovai kreipėsi būtent dėl privačios namų valdos paskirties žemės sklypo pirkimo, tačiau turėtą namų valdą pardavė 1996-10-15, todėl tuo pačiu neteko teisės įsigyti šios namų valdos žemę. Skaičiuojant senaties terminą ir nuo šio momento, jis taip pat yra pasibaigęs 1999-10-15. Ieškovai nesilaikė įstatyme nustatyto termino pareikšti reikalavimą, byloje nėra įrodymų, jog šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių ( CK 90 str. 2 d.). Ieškovų aiškinimai, kad jie nuolat, net praėjus kelioms dienoms po išmokų sumokėjimo (sumokėta 1992-12-22), rūpinosi žemės išsipirkimu, laikytini deklaratyviais, nes to nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai ((duomenys neskelbtini) str.). Priešingai, jie 1996 metais pardavė pastatus, prie kurių ketino įsigyti žemės sklypus ir išsikėlė į kitą gyvenamąją vietą, bei ten pirko sodybą. Senaties terminas nebuvo sustabdytas (CK 88 str.) ar nutrauktas (CK 88 str.). Ieškovų aiškinimas, kad laiku nesikreipė į teismą, nes tikėjo pažadais, nelaikytinas pateisinamu nurodytų teisės normų taikymo aspektu. Pažymėtina, kad nebuvo pareikšta ir ieškovų bei jų atstovės prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismo nuomone, ieškovai elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, jie per įstatymo apibrėžtą laiką turėjo žinoti ir suvokti apie savo teisių pažeidimą, bei privalėjo išsiaiškinti ir kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo. Tas faktas, jog 1996 metais pardavė pastatus, prie kurių ketino įsigyti žemės sklypus ir išsikėlė į kitą gyvenamąją vietą, bei ten pirko sodybą, leidžia daryti išvadą, jog jie ir nebeketino įsigyti ginčijamų žemės sklypų. Atsakovas reikalavimą taikyti ieškinio senatį pareiškė ne tik atsiliepime į ieškinį, bet ir jo atstovė teismo posėdžio metu. Pagal CK 90 str. 1 d. ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, todėl teismas ieškinį atmetė ir dėl senaties.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai E. G. ir J. G. prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodo, kad CK 6.271 str. nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtos veiklos - šiuo konkrečiu atveju- neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus darbuotojo kaltės. Ieškovams nesvarbu dėl kurio valstybės tarnautojo kaltės padaryta žala- 1992 m. gruodžio 22 d. apmokėjus vienkartinėmis valstybės išmokomis už ginčo sklypus, dokumentų sutvarkymą, neįspėjus ieškovų, kad sklypų pirkimo pardavimo sutartys su ieškovais nebus sudarytos, negražinus ieškovams išmokų ir bendrųjų talonų, ieškovai neturėjo galimybės panaudoti išmokų ir bendrųjų talonų bet kokiam kitam objektui privatizuoti. Valstybė 19 metų naudojosi ieškovų vienkartinėmis išmokomis ir bendraisiais talonais, niekuo ieškovams už tai neatsilygindama. CK 6.249 str. 1 d. nurodo, kad žala yra turto netekimas. Ieškovai neteko turto -vienkartinių išmokų ir bendrųjų talonų. Tarp valstybės tarnautojų neveikimo ir ieškovams padarytos žalos yra priežastinis ryšys( CK 6.247 str.) yra tarnautojų, tinkamai neatlikusių savo pareigų, kaltė( CK 6.248 str.), tai yra visos sąlygos žalai atlyginti. Už ginčo sklypus ieškovai sumokėjo vienkartinėmis išmokomis(investiciniais čekiais.) Tuo metu tai reiškė galimybę įsigyti ginčo sklypus už nominalią kainą. Kaip žalos atlyginimas ieškovams negali būti priteista investicinių čekių vertė, nes pačių valstybės vienkartinių išmokų šiuo metu nebegalima panaudoti, kaip atsiskaitymo priemonės. Nėra nustatyto investicinių čekių ir litų ekvivalento. Todėl lieka vienintelis būdas žalai atlyginti - taikyti restituciją natūra - įpareigojant atsakovą sudaryti su ieškovais ginčo sklypų pirkimo pardavimo- sutartis. Atmesdamas ieškinį, teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo argumentais, kad prašymai žemės pirkimui įforminti nepakankamai ir netinkamai, nepateikti dokumentai, kurių pagrindu ieškovai naudojosi ginčo sklypais, rėmėsi Kėdainių rajono savivaldybės administracijos 2012 06 18 d. raštu Nr. AS-2833, kad nėra rajono valdybos potvarkio apie tai, kad ieškovai buvo įtraukti į asmenų, perkančių namų valdos žemės sklypus sąrašą. Toks valdybos atsakymas kelia abejones. 2012 04 27 d. raštu Nr.44, ieškovų advokatė I. Č., kreipėsi į Kėdainių rajono savivaldybę, prašydama pateikti duomenis apie žemės sklypų suteikimą naudotis ieškovams, sklypų nustatyta tvarka patvirtintus planus, Kėdainių rajono valdybos potvarkį apie ieškovų įtraukti į asmenų, perkančių žemės sklypus sąrašą, ar kitą dokumentą, kurio pagrindu buvo išrašyti mokėjimo pranešimai. Kadangi atsakymas buvo nekonkretus ir neinformatyvus, teismas 2012 05 29 raštu kreipėsi į savivaldybę, pašydamas atsakyti į tuos pačius klausimus, tačiau tik 2012 06 20, jau teismo posėdžiui prasidėjus, išsireikalautas iš savivaldybės administracijos atsakymas, kad nėra potvarkio apie tai, kad ieškovai buvo įtraukti į asmenų, perkančių žemės sklypus sąrašą. Jei potvarkio nėra, neaišku, kokiu pagrindu ieškovams buvo išsiųsti mokėjimo pranešimai ir priimti mokėjimai. P. S. administracijos atsakymą, ieškovai prašė teismą, remiantis (duomenys neskelbtini) str., 164 str. 4 p., sustabdyti bylos nagrinėjimą, sudarant ieškovams galimybę patiems archyvuose ieškoti potvarkio ar kito dokumento, kurio pagrindu buvo išrašyti mokestiniai pranešimai. Teismas netenkindamas prašymo, netinkamai taikė procesines teisės normas, nes tai sukliudė teismui teisingai iš esmės išnagrinėti bylą, nepašalino abejonių dėl svarbių dokumentų nebuvimo. Teismas nepagristai taikė ieškinio senaties terminą, konstatavęs, kad jis prasidėjo bent jau nuo 1993 01 01( išmokos sumokėtos 1992 12 22), kad ieškovai sužinojo apie teisės pažeidimą ir jiems atsirado teisė į ieškinį ir prasidėjo ieškinio senaties terminas, kuris baigėsi 1996 01 01 ( CK 84 str.. 1964 m. redakcija).Teismo nuomone, 1996 10 15 pardavę namų valdą, ieškovai neteko teisės įsigyti šios namų valdos žemę, tai ir šiam reikalavimui senaties terminas pasibaigęs. Ieškovė E. G. pardavusi gyvenamąjį namą su statiniais (duomenys neskelbtini), neperleido investicinių čekių, sumokėtų už prie statinių esantį žemės sklypą. Ieškovų subjektinė teisė į ginčo sklypus atsirado čekių sumokėjimo dieną ir niekas šios teisės neginčijo iki 2010 m.rugsėjo mėnesį, kai iš ieškovės E. G. buvo pareikalauta rašyti pareiškimą, kad ji atsisako sklypo (duomenys neskelbtini)kaime. Štai tada ieškovai ir sužinojo, kad pažeistos jų teisės ir kreipėsi į atsakovą, vėliau į teismą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 ir 6.145 straipsniais. Byloje nėra pagrindo konstatuoti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtus veiksmus, konstatuoti priežastinį ryšį tarp atsakovo atstovo Kėdainių rajono skyriaus neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti ir žalos apeliantui padarymo faktą. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: ieškovo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos ieškovui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, atsakovui - Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos- pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. E. G. pateiktame prašyme nėra nurodyta atsiskaitymo už žemės sklypą forma, J. G. 1992 m. gegužės 19 d. prašyme nėra piliečio parašo. Pateikti planai nepatvirtinti nustatyta tvarka. Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyrius neturi duomenų apie tai, kad E. G. ir J. G. miesto (rajono) valdybos potvarkiu buvo leista pirkti namų valdą. J. G. pateiktame plane nėra pažymėta pastatų, nepateiktas dokumentas, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu. Žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartys su E. G. ir J. G. negalėjo būti sudarytos, kadangi buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos. Vien ta aplinkybė, kad ieškovai sumokėjo už žemės sklypus pagal mokėjimo pranešimus nesuteikia jokių teisinių privilegijų ieškovams ir savaime nesukuria teisinio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą. E. G. įmokėtų valstybės vienkartinių išmokų naujajam pastatų savininkui neperleido. Namų valdų žemės sklypo pirkimui įmokėtų valstybės vienkartinių išmokų panaudoti žemės ūkio paskirties žemės ar kitos namų valdos žemės įsigijimui galiojantys teisės aktai nenumato. Teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Pardavimo dokumentai buvo pradėti rengti dar 1992 metais. Jei ieškovai manė, kad nesudarant su jais tinkamos formos pirkimo-pardavimo sutarties buvo pažeistos jų teisės, jie galėjo ginti savo pažeistas teises per tuo metu galiojusio CK (1964 m. redakcijos) nustatytą trejų metų terminą, tačiau to nepadarė. Į Nacionalinę žemės tarnybą dėl ginčo žemės sklypų ieškovai kreipėsi tik 2010 m. gruodžio 21d., t.y. gerokai praleidę senaties terminą. Byloje nėra pateikta įrodymų, dėl ko jie nebūtų galėję laiku kreiptis teisminės gynybos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ((duomenys neskelbtini) str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad E. G. 1992 m. gegužės 12 d. pateikė prašymus Kėdainių rajono Surviliškio agrarinės reformos tarnybai ir Kėdainių rajono Gudžiūnų agrarinės reformos tarnybai parduoti jai priklausančią namų valdą 2,41 ha, esančią atitinkamai (duomenys neskelbtini) kaime. J. G. 1992 m. gegužės 19 d. Kėdainių rajono agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą parduoti jam 1,28 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime. Prašymų padavimo metu kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo sąlygas ir tvarką reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ ir šiuo nutarimu patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės. Šių taisyklių 4 punkte nurodyta, kad asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turi pateikti: prašymą įsigyti privatinėn nuosavybėn žemės sklypą, kuriame taip pat turi būti nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą žemės sklypą forma (iš karto ar išsimokėtinai) bei priklausančios lengvatos; dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; sklypo planą. Sklypo planą sudaro ir tvirtina valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ar kita Žemės ūkio ministerijos įgaliota institucija.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. G. pateiktame prašyme nėra nurodyta atsiskaitymo už žemės sklypą forma, J. G. 1992 m. gegužės 19 d. prašyme nėra piliečio parašo. Pateiktas planas nepatvirtintas nustatyta tvarka. Taisyklių 7.7 punkte nustatyta, kad kaime maksimalus žemės sklypas esamai namų valdai – faktiškai jos užimamas plotas, bet ne didesnis kaip 2 ha. Sutinkamai su Taisyklių 9 punktu leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina miesto (rajono) valdyba savo potvarkiu. Į bylą nebuvo pateikta duomenų apie tai, kad E. G. ir J. G. miesto (rajono) valdybos potvarkiu buvo leista pirkti namų valdą. J. G. pateiktame plane nėra pažymėta pastatų, nepateiktas dokumentas, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu. Šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad neįvykdytos būtinosios žemės sandorių dėl ginčo žemės sklypų sąlygos, todėl nesant privalomų duomenų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartims sudaryti nėra pagrindo sudaryti su E. G. ir J. G. ginčo sklypų iš valstybės pirkimo sutartis.

Byloje yra pateikti duomenys apie tai, kad ieškovai 1992 m. gruodžio mėnesį už norimus pirkti žemės sklypus yra sumokėję valstybės vienkartines išmokas, mokestį už dokumentų tvarkymą bei valstybinį mokestį (b.l. 9-12), tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nesilaikius LR Vyriausybės 1992 02 07 nutarimo Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ ir šiuo nutarimu patvirtintų Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklių, žemės sklypų pirkimas nėra galimas.

Ieškovai apeliaciniu skundu nurodo, kad teismas netenkino jų prašymo remiantis (duomenys neskelbtini) str., 164 str. 4 p. sustabdyti bylos nagrinėjimą, sudarant ieškovams galimybę patiems archyvuose ieškoti potvarkio ar kitokio dokumento, kurio pagrindu buvo išrašyti mokestiniai pavedimai. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas, nes teismas nepripažino, kad bylą sustabdyti yra būtina. Netenkindamas prašymo teismas nepažeidė procesinių teisės normų ir tai nesukliudė teismui teisingai išnagrinėti bylą.

Į bylą yra pateikta pirkimo pardavimo sutartis (b.l.65-66), pagal kurią ieškovai pastatus, prie kurių ketino pirkti namų valdos žemės sklypus 1996 10 15 pardavė. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 07 17 nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 13 p. ieškovai įmokėtų valstybės vienkartinių išmokų naujajam pastatų savininkui neperleido. Šis pastatų pardavimo faktas, prie kurių ieškovai ketino įsigyti žemės sklypus, leido pirmosios instancijos teismui padaryti išvadą, kad ieškovai ir neketino įsigyti ginčijamų žemės sklypų. Pastatų pardavimu ieškovai neteko teisės įsigyti namų valdos žemę, todėl teismas teisėtai sprendė, kad skaičiuojant senaties terminą nuo šio momento jis yra pasibaigęs 1999 10 15. Ieškovai nesilaikė įstatyme nustatyto termino pareikšti reikalavimą, byloje nėra įrodymų, kad šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Prie išnagrinėtos civilinės bylos yra prijungtos ieškovų bylos Nr. 1069 ir 1070. Šiose bylose nėra jokių duomenų, kad ieškovai rūpinosi žemės išpirkimu. Šie jų teiginiai nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais. Kadangi atsakovas byloje reiškė reikalavimą taikyti ieškinio senatį, todėl teismas pagrįstai ieškinį atmetė ir dėl senaties, nes sutinkamai su CK 90 str. 1 d. ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Be to, ieškovai nepareiškė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Esant šiems duomenims atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.

Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas – atmesdamas ieškinį be pagrindo nesirėmė Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą ir restitucijos taikymą, o vadovavosi specialiosiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis valstybinės žemės pardavimą. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas, nes pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymu, kad nagrinėjant valstybinės žemės pirkimą-pardavimą reikia vadovautis specialiomis teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 10 22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2007).

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovams dėl valdžios institucijų neteisėtos veiklos – šiuo atveju neveikimo – padaryta žala, kurią privalo atlyginti valstybė iš biudžeto, nepaisydama konkretaus darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu privalo būti tenkinamas nustačius visumą atsakomybei kilti būtinų sąlygų: valdžios institucijų neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos ieškovui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Byloje nebuvo konstatuota atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos neteisėti veiksmai, jų priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, taip pat nebuvo konstatuota ir apeliantams žalos padarymo faktas. Nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų pagrįstai buvo netenkinti ieškovų pareikšti reikalavimai, tame tarpe ir dėl žalos atlyginimo taikant restituciją.

Aukščiau aptartų duomenų pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo civilinę bylą ir tinkamai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl to priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis 1 punktu

n u ta r i a:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Evaldas BurzdikasAlbinas ČeplinskasIzolda Nėnienė