Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Violetos Miliuvienės, Remigijaus Preikšaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. laisvės apribojimo bausme 1 (vieneriems) metams, paskiriant įpareigojimą nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu bei pradėti dirbti ar per laisvės apribojimo bausmės laiką registruotis darbo biržoje.

A. R. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš G. B. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

G. B. nuteistas už tai, kad jis 2017-02-21, apie 01 val., (duomenys neskelbtini) bendrabučio 3 aukšto laiptinėje, (duomenys neskelbtini) mieste, kilusio tarpusavio konflikto metu tyčia lazda suduodamas ne mažiau tris smūgius nukentėjusiajam A. R. į galvą, rankas, kojas, padarė pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. B. kaltu, rėmėsi nukentėjusiojo A. R. ir jo sugyventinės O. S. parodymais, tačiau šių asmenų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. A. R. pats išprovokavo konfliktą su apeliantu, jį sužalojo – padarė apysunkį kūno sužalojimą. Apeliantas tvirtina, kad nukentėjusysis šia byla siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės kitoje byloje (bylos Nr. 1-613-963/2017).

Apeliaciniame skunde toliau nurodoma, kad skundžiamo nuosprendžio teiginiai, kad atėjęs į konflikto su A. R. vietą apeliantas turėjo lazdą, neatitinka tikrovės. G. B. iš tiesų lazdą paėmė jo sumušimo metu, siekdamas apsiginti nuo chuliganiškų A. R. veiksmų. Atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nevertina A. R. veiksmų, nes dėl to atliekamas ikiteisminis tyrimas, tačiau šio ikiteisminio tyrimo medžiaga, apelianto vertinimu, turi labai svarbią reikšmę sprendžiant G. B. kaltės klausimą šioje byloje.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Privatus kaltintojas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš apelianto G. B. skundo teiginių, jog A. R. pats išprovokavo konfliktą ir jį sužalojo – padarė apysunkį kūno sužalojimą, galima suprasti, jog jis išreiškia poziciją, kad kaltinime nurodytus veiksmus – lazda smūgiavo nukentėjusiajam A. R. į galvą, atliko gindamasis. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 28 str. nuostatas baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis, yra tada, kai asmuo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisė į būtinąją gintį gali būti įgyvendinama neatsižvelgiant į tai, ar besiginantysis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis, ar valdžios institucijas, tačiau pažymėtina, kad tokia teisė (į būtinąją gintį) atsiranda tuo atveju, kai yra būtinosios ginties situacija. Taigi įstatymas, suteikdamas asmeniui teisėtą galimybę gintis (ar ginti kitus), nustato ir sąlygas, kurioms esant gintis galima. Pavojingas kėsinimasis – viena iš sąlygų teisei į būtinąją gintį atsirasti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis turi būti pavojingas, realus, akivaizdus, o būtinoji gintis – tai atkirtis į tokį kėsinimąsi (kasacinės nutartys Nr. 2K-336/2008, 2K-273/2012).

Tiek liudytoja J. P., tiek liudytoja O. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad tarp G. B. ir A. R. vyko muštynės (b. l. 52). Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje taip pat laikoma, kad grumtynių (abipusių muštynių) metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinė nutartis 2K-163-303/2017). Sprendžiant dėl galimybės asmens veiksmus įvertinti kaip atitinkančius būtinosios ginties sąlygas svarbu ir šio asmens veiksmų intensyvumas bei pobūdis. Bylos medžiaga nustatyta (to neneigia ir pats nuteistasis G. B.), jog nukentėjusiajam A. R. buvo smūgiuojama lazda į galvos sritį, kai byloje nėra jokių įrodymų ir nekeliama net tokia versija, jog nukentėjusysis tuo metu būtų ir pats turėjęs kokių nors žmogui žaloti skirtų ar pritaikytų įrankių. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo G. B. teisės į būtinąją gintį nagrinėjamo konflikto metu neatsirado, nes nebuvo jos situacijos. Papildomai nurodytina, kad dėl susiklosčiusios situacijos specifikos – vyko abipusės muštynės, aplinkybė jog nukentėjusiajam A. R. yra iškelta baudžiamoji byla dėl nesunkaus nuteistojo G. B. sveikatos sutrikdymo, nešalina pastarojo baudžiamosios atsakomybės privataus kaltinimo byloje prieš jį pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas A. R. ir jo sugyventinės O. S. parodymus turėjo vertinami kritiškai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. nuostata įtvirtina išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose (kasacinė nutartis Nr. 2K-436-697/2015). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad nukentėjusiojo A. R. ir liudytojos O. S. parodymai iš esmės atitinka liudytojos J. P., kuri yra nuteistojo G. B. sugyventinė, parodymus. Vertinant nukentėjusiojo A. R. ir liudytojos O. S. parodymų patikimumą, pastebėtina ir tai, kad nei nukentėjusiojo A. R., nei liudytojos O. S. parodymai nėra išimtinai kaltinantys nuteistąjį G. B., nes O. S. nurodė, jog jos vyras sudavė smūgį nuteistajam G. B. į nosį (b. l. 52), to neneigė ir pats nukentėjusysis (b. l. 51).

Nuteistasis G. B. nesutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, jog jis, atėjęs į konflikto su A. R. vietą, turėjo lazdą. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad iš liudytojos J. P. parodymų galima suprasti, jog nuteistasis G. B. lazdą pasiėmė konflikto vietoje – koridoriuje, tačiau aplinkybė, ar nuteistasis G. B. atsinešė lazdą į konflikto vietą, ar ją pasiėmė konflikto vietoje, esminės reikšmės G. B. nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. neturi.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.