Kauno apygardos teismo sprendimas

2015-06-25 · Civilinė byla Nr. 2A-1124-480/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-06-25
Bylos Nr.
2A-1124-480/2015
Teisminio proceso Nr.
2-53-3-01529-2014-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arvydas Žibas (pirm.), Albina Rimdeikaitė (pran.), Galina Blaževič
Ieškovas
L. B.
Atsakovas
viešajai įstaigai (duomenys neskelbtini)
Kategorijos
  • 13.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1124-480/2015Teisminio proceso Nr.2-53-3-01529-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 13.2.1; 14.3.2; 121.18; 121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 25 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. B. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-61-503/2015 pagal ieškovo L. B. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai (duomenys neskelbtini) ligoninei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir pripažinimo teisės į nesuteiktų kasmetinių mokamų pailgintų atostogų už dirbtą viršvalandinį darbą dalį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės neišmokėtą 9847 Lt (2855,00 Eur) darbo užmokesčio dalį už 2009 m. spalio 1 d. - 2013 m. rugpjūčio 2 d. laikotarpiu dirbtą viršvalandinį darbą, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų apskaičiuotas ir išmokėtas taikant iki 2009 m. spalio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą; taip pat priteisti iš atsakovės nesuteiktų 25 kalendorinių dienų kasmetinių mokamų pailgintų atostogų dalį už 2009 m. birželio 1 d. - 2013 m. rugpjūčio 2 d. laikotarpį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai suteiktų kasmetinių mokamų pailgintų atostogų ir kasmetinių mokamų pailgintų atostogų, kurios būtų apskaičiuotos ir suteiktos taikant iki 2009 m. birželio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą. Ieškovas nurodė, kad jis yra VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės darbuotojas, nuo 1989 m. dirba pagal neterminuotą darbo sutartį gydytojo anesteziologo reanimatologo pareigose ir gydytojo echoskopuotojo pareigose. Jam, kaip gydytojui anesteziologui reanimatologui, pagal iki 2009 m. spalio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą buvo nustatyta 36 valandų darbo savaitė, o nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d. galiojusį teisinį reglamentavimą nustatyta 38 valandų darbo savaitė. Kaip gydytojui anesteziologui reanimatologui pagal iki 2009 m. birželio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą buvo suteikiamos kasmetinių mokamų pailgintų atostogų - 42 kalendorinės dienos, o nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d. galiojusį teisinį reglamentavimą buvo suteikiamos kasmetinių mokamų pailgintų atostogų - 36 kalendorinės dienos. Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 sveikatos priežiūros darbuotojams, dirbantiems didžiausios profesinės rizikos srityje, buvo nustatytas sutrumpintas darbo laikas, o 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 minėtiems sveikatos priežiūros darbuotojams buvo nustatyta 42 kalendorinių dienų kasmetinių pailgintų atostogų trukmė. Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 411 sveikatos priežiūros darbuotojams, kuriems Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 buvo nustatyta atitinkamai 36, 33 ir 30 valandų darbo savaitė, darbo laikas neteisėtai ir nepagrįstai pailgintas iki 38 valandų per savaitę. Vyriausybės 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 412 sveikatos priežiūros darbuotojams, kuriems Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 buvo nustatytos 42 kalendorinių dienų atostogos, kasmetinių pailgintų atostogų trukmė neteisėtai ir nepagrįstai sutrumpinta iki 36 kalendorinių dienų. Taikant minėtais pakeitimais nustatytą darbo laiką, darbo apmokėjimo sąlygas ir kasmetinių pailgintų atostogų trukmę ginčo laikotarpiu buvo apskaičiuojamas ieškovui mokėtinas darbo užmokestis ir suteikiamos kasmetines mokamos pailgintas atostogos. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutarimu, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. gegužės 15 d., konstatuota, kad ginčo laikotarpiu darbuotojams, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimas ir kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės pakeitimas, nebuvo teisingas ir atitinkantis Konstituciją. Todėl ginčo laikotarpiu buvo pažeistos ieškovo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi garantuojama ir ginama teisė į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą ir Konstitucijos 49 straipsniu garantuojama ir ginama teisė turėti poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas praleido terminą kreiptis į teismą dėl darbo ginčo nagrinėjimo. Atsakovė neginčijo reikalavimo priteisti ieškovo naudai 9847,00 Lt darbo užmokesčio dydžio dalį, tačiau nurodė, kad antrasis ieškinio reikalavimas yra netinkamai suformuotas, nes prašoma priteisti 25 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių pailgintų atostogų dalį. Priteisti nematerialaus dalyko negalima, nes toks teismo sprendimas negalėtų būti įvykdomas. Ieškovas apie galimą jo teisės pažeidimą turėjo sužinoti 2013 m. gegužės 15 d., paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą, prašymą nagrinėti darbo ginčą Komisijai privalėjo pateikti per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo arba turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės. Ieškovas prašymą Darbo ginčų komisijai pateikė 2014-08-06. Darbo ginčų komisija pripažino, kad ieškovas praleido terminą kreiptis dėl darbo ginčo nagrinėjimo, praleisto termino neatnaujino, dėl to darbo ginčą nagrinėti atsisakė. Ieškovas savo ieškinyje nenurodo, kad jis nesutinka su Komisijos sprendimu, t. y. pripažįsta faktą, kad 3 mėnesių procedūrinį terminą praleido. Darbo ginčų komisijos sprendimo dėl termino atnaujinimo jis neskundė. Kadangi šio pobūdžio ginčui nagrinėti yra privaloma ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarka, o ieškovas praleido 3 mėnesių terminą kreiptis į Darbo ginčų komisiją, jo ieškinys negalėtų būti nagrinėjamas teisme. Šiuo atveju atsakove turėtų būti ne VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė, o valstybė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2015 m. sausio 23 d. sprendimu ieškovo L. B. ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad tinkama atsakove šioje byloje trauktina tik VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė, nes šiai įgyvendinant darbdavio teises ir pareigas pagal su ieškovu sulygtą darbo sutartį teko pareiga mokėti darbo užmokestį, suteikti kasmetines mokamas pailgintas atostogas ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. 2014-09-04 darbo ginčų komisijos sprendime konstatuota, jog ieškovas apie pažeistas jo teises sužinojo įsigaliojus 2013-05-15 Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriame buvo konstatuota, kad darbuotojams, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbo apmokėjimo sąlygų keitimas nebuvo teisingas ir atitinkantis Konstituciją. Ieškovas 2014-08-06 kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Darbo ginčų komisija nusprendė, jog ieškovas be svarbios priežasties praleido terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją, todėl atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą. Todėl ieškovo teisės komisijos sprendimu nebuvo apgintos. Ieškovas byloje neginčija Darbo ginčų komisijos sprendimo bei į bylą nepateikė įrodymų, jog Darbo ginčų komisijos 2014-08-04 priimtas sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas. Kadangi Darbo ginčų komisijos sprendimas nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijamas, jis yra teisėtas, todėl juo būtina vadovautis. Ieškovas pažeidė procesines teisės normas ir tuo prarado galimybę apginti pažeistas teises įstatymo nustatyta tvarka (CPK 75 str. 1 d.). Konstitucinis Teismas 2013-05-09 nutarimu pripažino, kad: 1) Vyriausybės 2003-09-30 nutarimu Nr. 1195 patvirtintos Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos 6 punktas tiek, kiek jame sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatyta vienodos trukmės darbo savaitė neatsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą protinę, emocinę įtampą, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, DK (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsnio 2 daliai; 2) Vyriausybės 2003-07-18 nutarimu Nr. 941 patvirtintų, kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės 4 punktas tiek, kiek jame sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatytos vienodos trukmės kasmetinės atostogos neatsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą nervinę, emocinę, protinę įtampą prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, DK (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsniui, nurodytas darbo laiko pailginimas ir kasmetinių pailgintų atostogų sutrumpinimas negali būti taikomi. Tokiu atveju ieškovo teisės gintinos taikant teisingą sutrumpintą darbo laiką, o su šiuo susijusį darbo užmokestį, ir kasmetinių pailgintų atostogų trukmę, galiojusią iki Konstitucijai prieštaraujančios (sumažintos) trukmės nustatymo. Teismui pareikštą reikalavimą priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį už dirbtą viršvalandinį darbą ieškovas pagrindė, o būtent, kad laikotarpiu nuo 2009-10-01 m. iki 2013-08-02 apskaičiuojant jam atlyginimą buvo taikomos teisės aktų nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismas neturi priežasties abejoti atsakovo pateiktais paskaičiavimais. Ginčo dėl darbo užmokesčio nepriemokos dydžio byloje nėra. Ieškovas teismui pareiškė iš esmės reikalavimą pripažinti jam teisę į laikotarpiu 2009 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d. nesuteiktų 25 kalendorinių dienų kasmetinių mokamų pailgintų atostogų dalį, atitinkančią skirtumą tarp šiuo laikotarpiu faktiškai suteiktų kasmetinių mokamų pailgintų atostogų ir kasmetinių mokamų pailgintų atostogų, kurios būtų buvę suteiktos pagal iki 2009 m. birželio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą. Iš esmės ginčo dėl ieškovo prašomų nesuteiktų dienų atostogų paskaičiavimo byloje nėra. Atsakovė neprašo taikyti ieškinio senatį. Teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė, jog iš atsakovės turėtų būti priteistina neišmokėta reikalaujama darbo užmokesčio dalis; jog ieškovui pripažintina teisė į reikalaujamų atostogų dalį. Aplinkybė, kad įstatymo leidėjas ar Vyriausybė iki šiol nėra priėmusi nutarimo projekto dėl Ieškovo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo ar Vyriausybės nutarimo projekto parengimo ir šių priėmimo. Ieškovas neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą iki bus priimtas toks jų pažeistas teises atkursiantis įstatymas ar Vyriausybės nutarimas. Ieškovo pažeistų teisių gynimą pavedus įstatymų leidėjo ar Vyriausybės valiai, susidarytų prielaidos teisinėje valstybėje netoleruotinai situacijai, kai įstatymų leidėjui ar Vyriausybei pažeidus asmenų teises, šių teisių gynimas priklausytų išimtinai nuo to paties įstatymų leidėjo ar Vyriausybės valios. Nagrinėjamu atveju ieškovo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti nepagrįstai, neteisingai atitinkamiems medikams pailginus darbo laiką, sutrumpinus kasmetines papildomas atostogas, tai vėliau buvo pripažinta prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leistų teismui priimti ieškovui palankų sprendimą, kadangi jis, manydamas, kad jo teisės yra pažeistos, į teismą galėjo įstatymo nustatyta tvarka kreiptis, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas ar Vyriausybės nutarimas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją ieškovu, kuris nebūtų tikras, kada jo pažeistos teisės bus atkurtos. Tačiau ieškovas, be svarbios priežasties praleisdamas terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją, prarado teisę į subjektinių teisių gynimą. Todėl ieškovo ieškinį tenkinti nėra teisėto pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas L. B. apeliaciniu skundu (b. l. 91-95) prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Apeliantas nurodo Šiuos argumentus:

1. Teismas vadovavosi vieninteliu argumentu, kad ieškovas, be svarbios priežasties praleisdamas terminą kreiptis į Darbo ginčų komisiją, prarado teisę į subjektinių teisių gynimą. Šis teismo argumentas yra teisiškai nepagrįstas, teismas netinkamai aiškino ir pritaikė įstatymą, dėl ko padarė neteisingą išvadą ir priėmė neteisėtą sprendimą. Sutinkamai su DK 289 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta materialiosios teisės norma, praleistą procedūrinį terminą dėl svarbių priežasčių gali atnaujinti tik ikiteisminė institucija, t. y. Darbo ginčų komisija. Šis terminas nėra siejamas su teismine pažeistų darbo teisių gynyba, pareiškiant ieškinį teisme, jis tiesiogiai susijęs su veiksmų atlikimu neteisminėse procedūrose ir nepanaikina darbuotojo teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų darbo teisių gynimą teisme, šio termino pasibaigimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis subjektinės teisės išnykimą.

2. Apeliantas vadovaudamasis teismo 2014-07-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-836-831/2014 atliko privalomą darbo ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme procedūrą. Teismas nėra apeliacinė institucija (instancija) Darbo ginčų komisijos atžvilgiu. Tai, kad Darbo ginčų komisija priėmė ir išnagrinėjo apelianto prašymą, reiškia ir tai, jog buvo sprendžiamas klausimas dėl apelianto prašymo pateikimo termino atnaujinimo. Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimas šiuo atveju reiškia įstatyminę kreipimosi į teismą prielaidą. Vien ta aplinkybė, jog Darbo ginčų komisija priėmė ir nagrinėjo apelianto prašymą priimdama sprendimą atsisakyti jį nagrinėti, nėra pakankama pripažinti, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo stadija neteisėta ir nesuteikia apeliantui teisės kreiptis dėl pažeistų teisių gynybos į teismą. Darbdavys ar darbuotojas, nesutinkantis su darbo ginčą nagrinėjusios komisijos sprendimu ir manantis, kad jog komisijos sprendimas pažeidžia jo teises, turi teisę per vieną mėnesį kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog darbuotojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas šių apelianto argumentų, priimdamas sprendimą, neįvertino. Teismas vadovavosi formaliais argumentais ir teisiškai nepagrindė sprendimo dėl ieškinio atmetimo.

Atsakovė VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 97-98) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškinyje nekalbama apie tai, kad ieškovas nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimu. Pagal Darbo kodekso 246 str. jeigu ginčo šalys nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimu, jos turi teisę šį sprendimą skųsti pareiškiant ieškinį teisme. Todėl šiame straipsnyje yra numatyta Darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimo procedūra ir tvarka. Taigi ieškinyje keliami reikalavimai turėtų būti sietini su Darbo ginčų komisijos sprendimu, t. y. sprendime išdėstytais argumentais dėl prašymo L. B. netenkinimo ir kartu pareiškiant reikalavimą dėl apelianto prašymo Darbo ginčų komisijai esmės. Teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad šioje byloje turėjo būti ginčijamas ir Darbo ginčų komisijos sprendimas. Teisinga ir pagrįsta ir teismo išvada, kad įstatymo numatyta procesinių terminų praleidimas sukelia teisines pasekmes ir terminui pasibaigus procesinė subjektinė teisė taip pat pasibaigia.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju esminis ginčas kilo dėl to, ar apeliantas, praleidęs terminą kreiptis į Darbo ginčų komisiją ir šiai praleisto termino neatnaujinus bei atsisakius nagrinėti prašymą, prarado teisę į subjektinių teisių gynimą.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d., ieškovas dirbo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje pagal neterminuotą darbo sutartį, gydytojo anesteziologo reanimatologo pareigose ir gydytojo echoskopuotojo pareigose.

Vyriausybė, vykdydama jai įstatymo leidėjo DK (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145, 167 straipsniuose nustatytą pavedimą, 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 sveikatos priežiūros darbuotojams, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, nustatė sutrumpintą darbo laiką, - atitinkamai 36, 33, 30 valandas per savaitę, o 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 sveikatos priežiūros darbuotojams, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika, nustatė kasmetinių pailgintų atostogų trukmę - 42 kalendorinės dienos. Apeliantui pagal aukščiau nurodytus Vyriausybės nutarimus buvo nustatyta 36 valandų darbo savaitė, per kurią šias valandas jis dirbo, ir buvo suteikiamos kasmetinių mokamų pailgintų atostogų - 42 kalendorinės dienos.

Vyriausybė 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 411 sveikatos priežiūros darbuotojams, kuriems Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 buvo nustatyta atitinkamai 36, 33, 30 valandų darbo savaitė, darbo laiką pailgino iki 38 valandų per savaitę, o 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 412 sveikatos priežiūros darbuotojams, kuriems Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 buvo nustatytos 42 kalendorinių dienų atostogos, kasmetinių pailgintų atostogų trukmę nustatė 36 kalendorines dienas. Apeliantui pagal aukščiau nurodytus Vyriausybės nutarimus buvo nustatyta 38 valandų darbo savaitė, per kurią šias valandas jis dirbo, ir buvo suteikiamos kasmetinių mokamų pailgintų atostogų - 36 kalendorinės dienos. Taikant minėtais pakeitimais nustatytą darbo laiką, darbo apmokėjimo sąlygas ir kasmetinių pailgintų atostogų trukmę ginčo laikotarpiu apeliantui buvo išmokėtas darbo užmokestis ir suteiktos kasmetinės mokamos pailgintos atostogos.

Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutarimu, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. gegužės 15 d., pripažino, kad: - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1195 „Dėl Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir Darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ patvirtintos Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos 6 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 60-2353) tiek, kiek jame sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatyta vienodos trukmės darbo savaitė neatsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą protinę, emocinę įtampą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 145 straipsnio 2 daliai; - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo“ patvirtintų, kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės 4 punktas (2009 m. balandžio 29 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 60-2354) tiek, kiek jame sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, ir kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatytos vienodos trukmės kasmetinės atostogos neatsižvelgiant į tam tikrų kategorijų darbuotojų darbe patiriamą skirtingą nervinę, emocinę, protinę įtampą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija) 167 straipsniui<...>“.

Tokiu atveju ieškovo teisės gintinos taikant teisingą sutrumpintą darbo laiką, o su šiuo susijusį darbo užmokestį, ir kasmetinių pailgintų atostogų trukmę, galiojusią iki Konstitucijai prieštaraujančios (sumažintos) trukmės nustatymo.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d., apeliantui neišmokėtos prašomos priteisti darbo užmokesčio dalys bendrai 2855,00 EUR, o taip pat tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d. apeliantui nebuvo suteikta 25 kalendorinių dienų kasmetinių mokamų pailgintų atostogų dalis. Dėl aptartų byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei pateikto teisinio reglamentavimo nagrinėjamu atveju ginčo nėra.

Bylos duomenimis nepaneigta ir apelianto (ieškovo) nurodoma aplinkybė, kad apie savo pažeistas teises jis sužinojo 2014 m. sausio mėnesį. Atsakydama į 2014 m. sausio 8 d. prašymą, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė 2014 m. sausio 21 raštu Nr. 2.8-12 pateikė apeliantui duomenis dėl darbo laiko bei kasmetinių atostogų trukmės. Bylos bei LITEKO duomenimis nustatyta, kad apeliantas, siekdamas apginti savo pažeistas teises dėl apmokėjimo už viršvalandinį darbą ir nesuteiktų kasmetinių mokamų prailgintų atostogų, 2014 m. vasario 28 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą, kuris 2014 m. kovo 10 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą šiam teismui ir nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka bei nurodė, kad su tokiu skundu (prašymu) jis turi kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą (Vilkaviškio raj. apylinkės teismo civ. byla Nr. 2-570-633/2014); tuomet jis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi atsisakė priimti L. B. skundą ir išaiškino jam teisę paduoti skundą Kauno apygardos administraciniam teismui (Vilniaus apygardos administracinio teismo adm. byla Nr. I-7422-596/2014), o apeliantui kreipusis į Kauno apygardos administracinį teismą, ir šis 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi atsisakė priimti jo skundą, nutartyje pažymėjęs, jog L. B. turi teisę kreiptis su ieškiniu CPK nustatyta tvarka į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą (Kauno apygardos administracinio teismo adm. byla Nr. I-2450-505/2014), tačiau Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 16 d. gautą apelianto ieškinį 2014 m. liepos 29 d. nutartimi paliko nenagrinėtu, išaiškinęs jam teisę su tokiu skundu (prašymu) kreiptis į Valstybinės darbo inspekcijos Marijampolės skyriaus Darbo ginčų komisiją (Vilkaviškio rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-836-831/2014). Tuomet apeliantas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, o Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovo L. B. prašymą, motyvuodama tuo, jog ieškovas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl ko terminas buvo praleistas ir turėtų būti atnaujintas, todėl praleisto prašymo pateikimo termino neatnaujino ir pažymėjo, kad pasibaigus trijų mėnesių terminui, prašymo nagrinėjimas nėra Darbo ginčų komisijos kompetencija. Nepraleisdamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau –DK) 296 straipsnyje nustatyto termino, apeliantas su ieškiniu kreipėsi į Vilkaviškio rajono apylinkės teismą, tačiau šis skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, jog ieškovas be svarbios priežasties praleisdamas terminą kreiptis į Darbo ginčų komisiją, prarado teisę į subjektinių teisių gynimą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad minėtas pirmosios instancijos teismo argumentas yra teisiškai nepagrįstas.

Pagal DK 287 straipsnį darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis darbo ginčus, jeigu DK ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. Sutinkamai su DK 289 straipsnio 1 dalimi, darbuotojas ar darbdavys rašytinį prašymą nagrinėti darbo ginčą Darbo ginčų komisijai pateikia per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės. Praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu, jeigu prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis darbo ginčų komisija pripažįsta svarbiomis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatymuose, kituose teisės aktuose, sutartyse arba neteisminių institucijų nustatyti laikotarpiai veiksmams atlikti įvairiose neteisminėse institucijose vykstančiose procedūrose laikytini procedūriniais terminais, nuo ieškinio senaties terminų ir procesinių terminų procedūrinius terminus galima atskirti pagal tai, kad procedūrinis terminas tiesiogiai susijęs tik su tam tikrų veiksmų atlikimu neteisminėse procedūrose (nagrinėjamu atveju – kreiptis į Darbo ginčų komisiją terminas (DK 289 str.)) ir sukuria procedūrinio termino taikymo teisinius padarinius bei nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Navis Fortis“ v. Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyrius, bylos Nr. 3K-3-711/2013). DK 296 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino nuostatą, kad jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi CPK. Šioje teisės normoje nustatytas ieškinio dėl pažeistos teisės gynimo pateikimo terminas, ir nagrinėjamu atveju apeliantas jo nepraleido, nes Darbo ginčų komisija sprendimą priėmė 2014 m. rugsėjo 4 d., o apelianto ieškinys teisme buvo gautas 2014 m. spalio 6 d., įvertinus tai, jog 2014 m. spalio 4 ir 5 buvo ne darbo dienos (DK 27 str. 2 d., 296 str.). Pastebėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas ir pažymėjo, jog atsakovas neprašo taikyti ieškinio senatį (DK 27 str.), tačiau nagrinėjamu atveju nėra praleistas ir bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas (DK 27 str. 2 d.), jį skaičiuojant ne tik nuo sužinojimo apie teisėtų interesų pažeidimo dienos (2014 m. sausio mėn.), net ir nuo paties Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojo dienos (2013 m. gegužės 15 d.). Termino pradžia laikomas momentas, kada įvykusį tariamo pažeidimo faktą adekvačioje situacijoje būtų suvokęs protingas (apdairus, rūpestingas, atidus) asmuo. Nagrinėjamu atveju apeliantas yra sveikatos priežiūros darbuotojas ir galėjo nežinoti priimto Konstitucinio Teismo nutarimo jo įsigaliojimo metu, tačiau jo aktyvūs veiksmai, kai iš dalies ir pačių teismų buvo klaidinamas, leidžia spręsti ir nepaneigia jo nurodytos aplinkybės, kad 2014 m. sausio mėn. sužinojęs apie savo pažeistas teises, pradėjo jas ginti. Ir nors DK 296 straipsnis įvardijamas kaip darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimas, tačiau teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentams, kad pagal CPK ir kitus galiojančius įstatymus teismas nėra apeliacinė institucija (instancija) darbo ginčų komisijos atžvilgiu.

Vadovaudamasi nurodytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio iš esmės vieninteliu argumentu, kad ieškovas be svarbios priežasties praleidęs terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją prarado teisę į subjektinių teisių gynimą, neteisingai įvertino įrodymus, netinkamai pritaikė sprendime nurodytas materialiosios teisės normas, todėl sprendimas panaikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal bylos duomenis apeliantui dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d. neišmokėta darbo užmokesčio bendra suma - 2855,00 Eur, ginčo dėl šio darbo užmokesčio nepriemokos dydžio byloje nėra, todėl ši suma ir priteistina iš atsakovės apeliantui. Ir nors antrasis apelianto reikalavimas, kuriuo prašoma priteisti 25 kalendorines dienas nepanaudotų kasmetinių pailgintų atostogų dalį, suformuluotas netiksliai, tačiau esant taip toli pažengusiam procesui (ginčas išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme ir nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme) ir kai iš bylos procesinių dokumentų akivaizdu, jog apeliantas siekia, jog jam būtų suteikta 25 kalendorinių dienų pailgintų mokamų atostogų dalis už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d. ir dėl prašomų minėtų nesuteiktų dienų atostogų paskaičiavimo nesant ginčo byloje, teisėjų kolegija sprendžia, jog toks netikslumas nesudaro pagrindo netenkinti šio apelianto reikalavimo, įpareigojant atsakovę suteikti apeliantui 25 kalendorinių dienų kasmetinių mokamų pailgintų atostogų dalį už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d., kurių suteikimo tvarką reglamentuoja DK 169 str. 2 d. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, priimtinas naujas sprendimas ieškovo (apelianto) ieškinį patenkinti.

Neperdavus bylos nagrinėti iš naujo ir priėmus naują sprendimą tenkinant ieškovo reikalavimus, bylinėjimosi išlaidos, t. y. 127 Eur (86 Eur už turtinį reikalavimą +41 Eur už kituose ginčuose mokamą žyminį mokestį=127 Eur) žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas, priteistinos iš atsakovės į valstybės biudžetą (CPK 96 str. 1 d., 93 str. 1 d., 80 str. 1 d. 1 ir 5 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą.

Priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti.

Priteisti iš atsakovės Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės, į. k. 185332820, ieškovui L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 2855,00 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt penkis eurus) darbo užmokesčio.

Įpareigoti atsakovę Viešąją įstaigą (duomenys neskelbtini) ligoninę, į. k. 185332820, suteikti ieškovui L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 25 (dvidešimt penkių) kalendorinių dienų kasmetinių mokamų pailgintų atostogų dalį už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d.

Priteisti iš atsakovės Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės, į. k. 185332820, valstybei 127 Eur (vieną šimtą dvidešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Teisėjai Galina BlaževičAlbina RimdeikaitėArvydas Žibas