Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. Š. ieškinį atsakovėms M. Č. , A. V. , dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 34 notarų biuro notarui Ernestui Aleksoniui, dėl teisės paveldėti dalį palikimo pripažinimo, termino palikimui priimti pratęsimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovės prašė teismo taikyti ieškinio senaties terminą (b.l. 146, t. II). Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu šį terminą pripažino praleistu. Apeliaciniu skundu ieškovas teigia ieškinio senaties termino nepraleidęs. Kadangi ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pasisakys dėl šio apelianto argumento.

Vadovaujantis CK 5.8 straipsniu, ieškinio senaties terminas ginčyti išduotus paveldėjimo teisės liudijimus yra vieneri metai nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai į palikimą pretenduojantis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t.y. apie faktą, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Vadovaujantis CK 5.3 straipsniu, palikimo atsiradimo diena laikytina palikėjo mirties diena. Nors palikėjos J. Š. mirties dieną jos nuosavybės teisės į turtą, dėl kurio kyla ginčas nagrinėjamoje byloje, dar nebuvo atkurtos, palikėjos mirties dieną atsiradusį palikimą be kita ko sudarė palikėjos turtinės teisės, t.y. teisė atkurti nuosavybę į ginčo turtą pagal palikėjai esant gyvai 1992 m. sausio 27 d. Vilniaus miesto valdybai paduotą prašymą.

Apeliantas CK 5.8 straipsnyje numatyto termino eigos pradžią sieja su vėlesne, sužinojimo apie savo pažeistą teisę, data, ir nurodo, kad apie savo pažeistą teisę sužinojo tik 2008 m. pradžioje, todėl šiame straipsnyje numatyto termino nepraleido. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą. CK 5.8 straipsnis ieškinio senaties eigos pradžią sieja su diena, kai į palikimą pretenduojantis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei tikslios datos, kada ieškovas sužinojo apie savo pažeistą teisę, nustatyti negalima, arba ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo pavėluotai dėl savo paties veiksmų – nepakankamo rūpestingumo ir nesidomėjimo savo teisėmis, ieškinio senaties termino eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai ieškovas turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, atsižvelgiant į rūpestingo ir protingo asmens, veikiančio analogiškoje situacijoje, kriterijų. Kitoks aiškinimas neatitiktų ieškinio senaties terminų paskirties ir tikslų – užtikrinti susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, taip pat CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyto įpareigojimo civilinių teisinių santykių dalyviams įgyvendinant savo teises veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog apeliantas žinojo apie palikėjos J. Š. mirtį, tai, kad po jos mirties yra likęs palikimas, į kurį pretenduoja jo seserys atsakovės A. V. ir M. Č. , taip pat apie tai, kad palikėja J. Š. yra padavusi prašymą atkurti nuosavybės teises į ginčo turtą. Nors apeliantas teigia buvęs suklaidintas savo seserų dėl testamento turinio, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantas paaiškino, kad bendravo su motina įkalinimo įstaigoje ir žinojo apie motinos valią testamentu atsakovėms palikti tik tą turtą, kuris buvo atsakovių priimtas 2006 m. balandžio 21 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimu. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog apeliantui buvo kilę abejonių dėl jo teisės paveldėti motinos turtą dar laisvės atėmimo vietoje. Apeliantas, tvirtinantis aiškiai žinojęs motinos valią dėl testamento, privalėjo pasidomėti šio testamento turiniu ir J. Š. paduoto prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, apie kurį apeliantas taip pat teigia žinojęs, tolimesne eiga. Tai apeliantas privalėjo padaryti per protingą terminą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų, pateisinančių ieškovo pasyvumą ir nesidomėjimą savo teisėmis tokį ilgą laikotarpį (iki 2008 m. pradžios), toks apelianto pasyvumas neatitinka rūpestingo asmens elgesio standarto, todėl CK 5.8 straipsnyje numatyto termino eigos pradžia su realiu ieškovo sužinojimu apie jo pažeistą teisę negali būti siejama, o vertinant, kada prasidėjo CK 5.8 straipsnyje numatyto termino eiga turi būti sprendžiama, kada ieškovas turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę vadovaujantis protingo ir rūpestingo asmens kriterijumi.

Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes, taip pat į tai, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, išduoto atsakovėms 2006 m. rugpjūčio 4 d. (b.l. 12, t. I), o paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo, išduoto 2006 m. balandžio 21 d., ieškovas neginčija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 5.8 straipsnyje numatyto termino eigos pradžia prasidėjo ne 2006 m. sausio 13 d., kaip ginčijamu sprendimu nurodė pirmosios instancijos teismas (kadangi iki nurodytos datos dar nebuvo priimtas apskrities viršininko sprendimas, kuriuo atkurtos J. Š. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus, ir todėl ieškovas neturėjo pagrindo manyti buvus pažeistas jo teises paveldėti nurodytą turtą), o 2006 m. rugpjūčio 4 d., kai atsakovėms buvo išduotas ginčijamas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, iki nurodytos datos bet kuris protingas asmuo, žinantis apie palikėjo mirtį, jo mirties momentu turėtas turtines teises, tai, kad kiti asmenys yra kreipęsi dėl palikimo priėmimo, bei turėdamas pagrįstų abejonių dėl palikėjo valios, išreikštos testamente, turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto argumentą, kad atlikdamas bausmę įkalinimo įstaigoje jis negalėjo pasidomėti J. Š. testamento turiniu, kadangi šiai informacijai gauti nėra būtina asmeniškai nuvykti į notarų biurą. Laisvės atėmimo bausmės atlikimas neužkirto kelio pareiškėjui gauti nurodytą informaciją kreipiantis į notarų biurą raštu, taip pat per įgaliotus asmenis kreiptis teisinės pagalbos jei apeliantas manė tai esant būtinu. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas J. Š. testamento turiniu nesidomėjo ir išėjęs iš įkalinimo įstaigos – į teismą kreipėsi daugiau nei po metų nuo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos dienos - 2008 m. kovo 20 d. (b.l. 3, 22, t. I), todėl net ir siejant apelianto galimybę sužinoti apie jo teisių pažeidimą su laisvės atėmimo bausmės atlikimo pabaiga, CK 5.8 straipsnyje numatytas vienerių metų terminas kreiptis į teismą dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo vis tiek būtų pripažintinas praleistu.

Apelianto argumentus, kad jis sąžiningai klydo dėl testamento turinio apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta pastebėdama, kad apelianto paaiškinimai šiuo klausimu yra nenuoseklūs ir prieštaringi – teigdamas, kad neturėjo pagrindo nepasitikėti seserimis, neva patikinusiomis, kad visas motinos turtas testamentu paliktas joms, apeliantas tuo pačiu tvirtina iš pokalbių su palikėja J. Š. aiškiai žinojęs, kad ji neketino palikti vien tik atsakovėms viso savo turto, ir kad jos valia, išreikšta testamente, yra tik dėl to turto, kuris testamente aiškiai įvardytas.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, praleistą ieškinio senaties terminą teismas gali atnaujinti, jei pripažįsta, jog jis praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis ieškinio senaties praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, objektyviai kliudžiusios ieškovui kreiptis į teismą laiku. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas iš įkalinimo vietos paleistas 2007 m. vasario 7 d. (b.l. 22, t. I), t.y. ieškinio senaties terminui dar nepasibaigus (skaičiuojant ieškinio senaties terminą nuo ginčijamo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo išdavimo dienos, paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigos dieną ieškovui buvo likę dar 6 mėnesiai kreiptis į teismą ginčijant šį liudijimą). Byloje nėra jokių įrodymų (išskyrus teismo jau atmestus ieškovo argumentus apie tai, kad jis buvo suklaidintas atsakovių dėl J. Š. testamento turinio), pateisinančių ieškovo pasyvumą, nesidomėjimą savo teisėmis ir nesikreipimą į teismą per paminėtą laikotarpį ir iki pat kreipimosi su ieškiniu į teismą datos, todėl atnaujinti ieškovui praleistą ieškinio senaties terminą nėra teisinio pagrindo. Turėdamas pagrįstų abejonių dėl tikrosios motinos valios dar laisvės atėmimo vietoje, ieškovas kaip rūpestingas ir protingas asmuo turėjo nedelsdamas, o ne praėjus metams nuo laisvės atėmimo termino pabaigos, kai išnyko visos jo nurodomos kliūtys kreiptis į notarą ar advokatą, pasidomėti palikėjos J. Š. testamento turiniu bei kreiptis į teismą su ieškiniu dėl savo teisių pažeidimo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai ieškovo ieškinį atmetė, kadangi ieškiniui dėl palikimo priėmimo teisėtumo atmesti pakanka vien CK 5.8 straipsnyje numatyto termino praleidimo konstatavimo, esant byloje atsakovių prašymui taikyti senatį ir nenustačius pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tačiau, kadangi ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl CK 5.50 straipsnyje numatyto trijų mėnesių termino palikimui priimti bei palikėjos valios, išreikštos testamentu, o apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamas visa apimtimi, dėstant argumentus ir dėl pirmosios instancijos teismo išvadų nurodytai klausimais nepagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys ir dėl kitų ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų ieškinio atmetimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad aiškinant testamento turinį, svarbu nustatyti tikrąją testatoriaus valią, tačiau pripažįsta nepagrįsta išvadą, kad byloje surinktų įrodymų pakanka tvirtinti buvus neginčijamą palikėjos J. Š. valią visą turtą, įskaitant ir tą, į kurį nuosavybės teisės atkurtos po palikėjos mirties, testamentu palikti atsakovėms. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs palikėjos išsilavinimą ir sveikatos būklę testamento sudarymo metu, galėjusius turėti įtakos testatoriaus valios išreiškimui, nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad palikėjos J. Š. testamentas yra oficialusis testamentas, patvirtintas notaro (CK 5.28 straipsnis), todėl aiškinant jo turinį turėjo būti atsižvelgta ir į tai, jog notarui, tvirtinančiam testamentą, pagal įstatymą tenka pareiga išaiškinti testatoriui jo atliekamo veiksmo pasekmes. Iš byloje esančio testamento turinio matyti, kad jame aiškiai išvardyti visi pagal testamentą paliekamo turto objektai, užuot apsiribojus abstraktaus pobūdžio nuoroda į tai, kad visas palikėjos turtas po mirties paliekamas atsakovėms, šiame testamente taip pat nėra aiškiai išreikšta palikėjos valia atimti iš ieškovo P. Š. paveldėjimo teisę, tokiu būdu nušalinant jį į nuo bet kokio palikėjos turto paveldėjimo (CPK 5.19 straipsnio 3 dalis, b.l. 8, t. I). Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog palikėjos J. Š. valia, išreikšta testamentu, apėmė ir valią palikti atsakovėms bet kurį kitą testamente neišvardytą turtą, negali būti pripažinta pagrįsta, nes byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai tokios išvados nepatvirtina.

Vadovaujantis CK 5.50, 5.57 straipsniais, įpėdinis turi priimti palikimą per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Nustatytą palikimui priimti terminą teismas gali pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Sprendžiant dėl termino palikimui priimti pratęsimo svarbu ne tik tai, ar įpėdiniui laiku priimti palikimą iš tiesų kliudė objektyvios, nuo jo valios nepriklausančios aplinkybės, bet ir tai, per kiek laiko išnykus nurodytoms aplinkybėms įpėdinis kreipėsi į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, kadangi kuo ilgesnis terminas yra praėjęs termino palikimui priimti pasibaigimo dienos, tuo didesnė rizika pratęsus šį terminą pažeisti po palikimo priėmimo susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, kitų palikimą priėmusių įpėdinių (kurie galėjo pagrįstai tikėtis, kad pasibaigus įstatyme numatytam palikimo priėmimo terminui į palikimą pretenduojančių kitų asmenų nebeatsiras) ir trečiųjų asmenų teises bei teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę pratęsti palikimo priėmimo terminą, siekė apginti tik sąžiningo ir rūpestingo įpėdinio, kuris savo teisių laiku nerealizavo ne dėl savo paties nerūpestingumo ar aplaidumo, bet dėl objektyvių priežasčių, interesus. Taigi asmuo, siekiantis pratęsti palikimo priėmimo terminą teismine tvarka, privalo ne tik pagrįsti šio termino praleidimo priežastis, bet ir su tokiu prašymu į teismą kreiptis per protingą laikotarpį nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kliudžiusios jam realizuoti savo teises. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimas savaime negali būti pripažintas aplinkybe, objektyviai sukliudžiusia apeliantui dėl palikimo priėmimo kreiptis įstatymo nustatytais terminais, ir papildomai pažymi, kad net ir pripažinus šią apelianto nurodomą palikimo priėmimo termino praleidimo priežastį svarbia, nebūtų pagrindo pratęsti apeliantui terminą palikimui priimti dėl to, kad išnykus nurodytoms priežastims (t.y. apeliantui išėjus iš laisvės atėmimo vietos) apeliantas be objektyviai pateisinamų priežasčių į teismą su prašymu pratęsti terminą palikimui priimti kreipėsi daugiau nei po metų, t.y. per terminą, keturis kartus viršijantį įstatyme numatytą terminą palikimui priimti, ir toks kreipimosi į teismą terminas teismo negali būti pripažintas protingu. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė pratęsti apeliantui palikimo priėmimo terminą.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį vadovaujantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 320 straipsnis).

Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo atsakovių naudai priteisiamos atsakovių turėtos išlaidos advokato pagalbai surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą apmokėti (b.l. 217-219, t. II).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo P. Š. , a/k (duomenys neskelbtini) 1000 Lt (tūkstantį litų) advokato pagalbos išlaidų atsakovių A. V. , a/k (duomenys neskelbtini) ir M. Č. , a/k (duomenys neskelbtini) naudai.