Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-12-17 · Byla Nr. ATP-1376-200/2012

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-17
Bylos Nr.
ATP-1376-200/2012
Teisminio proceso Nr.
4-04-3-00522-2012-5
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Angelė Ikasalienė
Pažeidėjas
V. B.
Kategorijos
  • 39.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Adm. byla Nr. ATP-1376-200/2012
Teisminio proceso Nr.: 4-04-3-00522-2012-5Procesinio sprendimo kategorija: 39.4; 45.7 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. gruodžio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. B. atstovo advokato R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nutarties, kuria netenkintas V. B. skundas ir paliktas nepakeistas Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2012-07-12 nutarimas Nr. 148325-2, kuriuo V. B. buvo paskirta 1500 Lt bauda už ATPK 145 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Administracinio teisės pažeidimo byloje Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos pareigūnas 2012-07-12 nubaudė V. B. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 145 straipsnio 3 dalį, nutarime nurodęs, kad 2012 m. birželio 20 d. protokolu Nr. 148325-2 ir 2012 m. gegužės 23 d. svėrimo aktu Nr. 148325 užfiksuota, kad 2012 m. gegužės 23 d., apie 09.09 val., A1 kelio 302,5 km, stacionariajame transporto priemonių kontrolės poste, buvo patikrinta UAB „S“ (duomenys pakeisti) vairuotojo G. P. vairuojama transporto priemonė „Grove GMK 4080-1“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria jis vyko maršrutu Vilnius-Nida. Pareigūnams pasvėrus transporto priemonę nustatyta, kad transporto priemonė yra sunkiasvorė ir jos faktinė bendra masė yra 47,43 t. Patikrinus Valstybinės kelių transporto inspekcijos interneto svetainę nustatyta, kad šiai transporto priemonei buvo išduotas leidimas važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritei ir (ar) sunkiasvorei transporto priemonei Nr. 046333, kuriame nurodyta, kad faktinė pakrautos transporto priemonės masė negali viršyti 40 t, o važiuoti leidžiama be svorio balasto. Be to, patikrinus buvo nustatyta, kad UAB „S“ (duomenys pakeisti) 2012-05-18 buvo pateikusi prašymą Nr. 2 leidimui gauti, kuriame nurodė, kad transporto priemonės „GROVE GMK 4080-1“, valstybinis Nr. 1APK899, bendras svoris yra 40 t.

Už transporto veiklos organizavimą UAB „S“ (duomenys pakeisti) yra atsakingas direktorius V. B., kuris netinkamai organizavo šią veiklą, dėl ko vairuotojas G. P. vairavo UAB „S“ (duomenys pakeisti) priklausančią transporto priemonę „GROVCE GMK 4080-1“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir vyko maršrutu Vilnius-Nida transporto priemone, kurios faktinė bendroji masė – 47,43 t, t. y. transporto priemonės faktinė bendra masė 7,43 t viršijo leistiną 40 t apkrovą, kurios leistinas dydis buvo nustatytas leidime važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritinei ir (ar) sunkiasvorei transporto priemonei Nr. 046333. Už šį pažeidimą V. B., kaip įmonės vadovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ATPK 145 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 1 500 Lt dydžio bauda.

V. B., nesutikdamas su minėtu nutarimu, apskundė jį Vilniaus miesto 4 apylinkės teismui. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartimi V. B. skundo netenkino ir paliko nepakeistą Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2012-07-12 nutarimą Nr. 148325-2.

Šalies argumentai

V. B. atstovas advokatas R. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartį ir priimti nutartį panaikinti nepakeistą Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2012-07-12 nutarimą Nr. 148325-2 ir juo paskirtą administracinę nuobaudą, administracinio teisės pažeidimo bylą V. B. atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad nežiūrint transporto priemonės „GROVE GMK 4080-1“ (toliau krano) priskyrimo vienai ar kitai transporto priemonių kategorijai, tas priskyrimas dėl administracinės atsakomybės turi būti labai aiškus ir konkretus, o ne nuspėjamas ar apibrėžiamas pagal kokius nors tikslus. Pirmosios instancijos teismas taip ir nenurodė jokio tiesioginio draudimo atlikti tuos veiksmus, kurių atlikimu kaltinamas V. B.. Aplinkybė, kad teisės aktai apskritai numato transporto priemonių masės reglamentavimą, o kai kuriais jų atvejais numato specialias taisykles dėl tam tikrų transporto priemonių judėjimo keliais, nereiškia, kad leistinos charakteristikos taikomos apskritai visoms transporto priemonėms, o ne tik toms, kurios nurodytos teisės aktuose. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar Susisiekimo ministro 2002-02-18 įsakymo Nr. 3-66 II skyriaus 3.3 p. ir III skyriaus 5.3 p. nustatyti dydžiai dėl masės taikomi kranui. Nors šio įsakymo pavadinime nurodoma, kad jis skirtas nustatyti leidžiamus transporto priemonių matmenis, ašies (ašių) apkrovas ir bendrąją masę, tačiau jame nustatant konkrečius dydžius, jie nurodomi kaip taikytini konkrečioms transporto priemonių rūšims. Įsakymo II skyriaus 3.3 p. (o tiksliau 3 p.) nurodoma, kad jame nurodyta ašies apkrova taikoma ne visoms transporto priemonėms, o tik toms, kurie yra automobiliai; III skyriaus 5.3 p. (o tiksliau 5 p.) nurodoma, kad jame nurodyta bendroji ašių apkrova taikoma irgi ne visoms transporto priemonėms, o tik toms, kurie yra automobiliai. Teismas skundžiamoje nutartyje neanalizuoja automobilio sąvokos ir jos, pateiktos tiek V. B. skunde, tiek Valstybinės kelių transporto inspekcijos 2012-07-12 nutarime, nepaneigia. Pasak apelianto, kas yra automobiliai nustato KET. Jų 3 p. numatyta, kad automobilis yra tik ta transporto priemonė, kuri skirta važiuoti keliu, vežti krovinius ir (ar) keleivius arba vilkti kitas transporto priemones. Be to, pabrėžta, kad prie automobilių nepriskiriamos savaeigės transporto priemonės, prie kurių priskiriamas ir kranas. Pagal Kelių įstatymo 2 str. 16 d., sunkiasvorė transporto priemonė yra tik ta, kuriai teisės aktuose nustatyta ašies (ašių) apkrova ir (ar) bendroji masė su kroviniu ar be jo ir faktinė minėta jos apkrova yra didesnės už didžiausius leistinus dydžius. Jei dydžiai nėra nustatyti, tai tokia transporto priemonė nėra sunkiasvorė, nors jos svoris būtų ir didesnis už teisės aktų nustatytus kaip leidžiamus toms kitoms transporto priemonėms. Būtent toks reglamentavimo tikslas ir yra, nes minėti dydžiai nustatomi transporto priemonėms, kurių paskirtis pastoviai būti keliuose (juos naudoti ir atitinkamai daryti jiems poveikį). Savaeigės transporto priemonės (prie kurių priskiriamas ir kranas) keliais naudojasi labai retai (tik keičiant buvimo ar darbo vietą), todėl atskirai jų svoris (ašies apkrovimas) nereglamentuojamas. Tokie reikalavimai joms taikomi per kitas teisės normas, nustatančias kokios apskritai transporto priemonės gali būti gaminamos. Teismas nenustatė, kad kranas neatitinka kokio nors reikalavimo. Apeliantas nurodo, kad minėtą teisės normų aiškinimą patvirtina ir Valstybinės kelių inspekcijos 2012-07-12 nutarimas, kuriame nurodoma, kad kranas nėra automobilis ir jam nėra taikomas Susisiekimo ministro 2002-02-18 įsakymas Nr. 3-66, taip pat šio įsakymo kitų dalių analizė. Anot apelianto, šiame įsakyme nurodomos konkrečios transporto priemonių rūšys, kurioms tos charakteristikos taikomos. Šios aplinkybės patvirtina, kad įsakymo transporto priemonių pavadinimai prie atskirų charakteristikų naudojami ne atsitiktinai, o būtent pabrėžiant tą rūšį, kuriai tie dydžiai taikomi. Teismo pateiktas aiškinimas, kad įsakymo II skyriaus 3.3 p. ir III skyriaus 5.3 p. taikomas ne tik automobiliams, bet apskritai visoms transporto priemonėms, neatitinka paties teismo deklaruojamų teisės aktų aiškinimo principų, netgi, pačios ATP protokolą surašiusios Valstybinės kelių transporto inspekcijos pozicijos.

Pasak apelianto, skundžiamoje nutartyje nurodytos aplinkybės, kad dėl krano iš Valstybinės kelių transporto inspekcijos buvo gautas Susisiekimo ministro 2012-04-23 įsakymu Nr. 3-289 patvirtintame Leidimų važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėms transporto priemonėmis išdavimo ir mokesčio už važiavimą valstybinės reikšmės keliais tokiomis transporto priemonėmis mokėjimo, administravimo ir kontrolės tvarkos apraše ir minėtame įsakyme numatytas leidimas nepaneigia taikytino teisės aktų reglamentavimo. V. B. patrauktas administracinėn atsakomybėn ne todėl, kad pažeidė leidimo sąlygas, o todėl, kad buvo leista kranui važiuoti keliais be leidimo, kai jis, inspekcijos nuomone buvo būtinas, nors ji pati teigia, kad jis nebuvo būtinas, baudžiama už išduoto leidimo sąlygų pažeidimus. Antra, nustačius, kad leidimas nebuvo būtinas, kokio nors kito leidimo išdavimo aplinkybės nei pašalina atsakomybę, nei sukelia taikytiną administracinę atsakomybę. Pasak apelianto, administracinė atsakomybė taikoma už veiksmus, kurie numatyti įstatymu, o ne tuos, kurie nors ir nereglamentuoti įstatymu, bet numatyti individualiu administraciniu aktu (šiuo atveju Valstybinės kelių transporto inspekcijos leidime). Apeliantas pažymi, kad Valstybinė kelių transporto inspekcija paskyrė baudą ne už anksčiau minėto įsakymo pažeidimą – ji pati konstatavo, kad jis nėra taikomas krano atveju. Tas pats pasakytina ir dėl krano vairuotojo nubaudimo. Aplinkybė, kad vairuotojas savo kaltę pripažino, nereiškia, kad jis buvo tinkamai nubaustas ar teisės aktai būtent taip reglamentuoja aktualius teisinius santykius. Be to, vieno asmens nubaudimas administracine tvarka neturi prejudicinės galios kito asmens administracinio teisės pažeidimo byloje.

Apeliantas nurodo, kad išdėstytos aplinkybės rodo, kad teismas nenustatė, kad pagal teisinį reglamentavimą kranui važiuoti keliais dėl jo masės (ašies apkrovimo) reikalingas teisės aktuose numatytas specialus leidimas, o išduoto neprivalomo leidimo sąlygų pažeidimas yra pagrindas administracinei atsakomybei atsirasti, ypač pagal ATPK 145 str. 3 d., todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau institucija) prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Pasak institucijos, apeliantas nori įrodyti, kad apskritai jokiuose teisės aktuose nėra reglamentuoti didžiausi leistini visureigio krano matmenys, kitaip tariat, kad tokia transporto priemonė nėra sunkiasvorė, kuriai būtų reikalingas leidimas važiuoti keliais.

Institucija nurodo, kad ginčijamo klausimo esmė yra skirtingame sąvokų traktavime, o konkrečiai „automobilio“ sąvokos, kuri yra naudojama Susisiekimo ministro 2002-02-18 įsakyme Nr. 3-66. Kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo nutartyje, reikia atsižvelgti į tuos teisinio reglamentavimo tikslus, kurių buvo siekiama mūsų nacionalinėje teisėje įgyvendinant 1996-07-25 Tarybos direktyvą 96/53/EB, nustatančią tam tikrų Bendrijoje nacionaliniam ir tarptautiniam vežimui naudojamų kelių transporto priemonių didžiausius leistinus matmenis ir tarptautiniams vežimui naudojamų kelių transporto priemonių didžiausią leistiną masę, iš dalies keičiančią 2002-02-18 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/7/EB (toliau 1996-07-25 maksimalių leistinų matmenų direktyva), ir kad negalima aiškinant minėtame įsakyme numatytą reglamentavimą vadovautis tik lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, neatsižvelgiant į teisinio reglamentavimo tikslus bei į tai, kaip transporto priemonių matmenys yra apibrėžti Direktyvoje (LVAT nutartis byloje N3-1168/2007, N63-1421/2010). Dėl šių priežasčių teismas pagrįstai neanalizavo automobilio sąvokos. Institucija pažymi, kad minėtos direktyvos I priedo 2.3 punkte, kalbant apie pavienių transporto priemonių mases, yra vartojama sąvoka „Motorinės transporto priemonės“, o šios sąvokos apibrėžimas pateikiamas 2 str., kuriame nurodyta, kad motorinė transporto priemonė reiškia bet kurią variklio varomą savaeigę keliu važiuojančią transporto priemonė. Direktyvos 2.3 p. nurodytos motorinių transporto priemonių masės yra perkeltos į minėto Susisiekimo ministro 2002-02-18 įsakymo Nr. 3-66 II skirsnio 3 punktą „Pavieniai automobiliai“. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad įsakyme vartojama „pavienio automobilio“ sąvoka turėtų būti suprantama taip, kaip ji apibrėžta minėtoje direktyvoje. Manytina, kad apeliantas sąmoningai naudojasi teisės aktuose vartojamų sąvokų netikslumais, taip siekdamas pateisinti įstatymų reikalavimų nesilaikymą ir išvengti atsakomybės.

Siekdamas įrodyti, kad kranui neturėtų būti taikomas teisės aktuose numatytas reglamentavimas, apeliantas pats sau prieštarauja, nes pateikdamas prašymą išduoti leidimą autokranui „GROVCE GMK 4080-1“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vykti maršrutu Vilnius-Nida, pripažino tą faktą, kad ši transporto priemonė yra sunkiasvorė ir didžiagabaritė, ir negali važiuoti valstybinės reikšmės keliais be leidimo. Tokia teisinė situacija, kai apskritai visoms transporto priemonėms yra taikomos didžiausios (maksimalios) leistinos transporto priemonių charakteristikos, o visureigis kranas lieka už šio reglamentavimo ribų, nėra logiška ir galima. Abejonių nekelia faktas, kad tai yra sunkiasvorė transporto priemonė, kuri norėdama pasiekti savo darbo vietą, taip pat naudojasi keliais, kaip ir buvo pažeidimo padarymo dieną. Apelianto argumentas, kad kranas keliais naudojasi labai retai, nėra teisiškai reikšmingas ir negali pateisinti tokios situacijos, kai leidimas važiuoti šiai transporto priemonei nėra reikalingas.

Kaip nurodo teismas, kranas „GROVCE GMK 4080-1“ yra speciali kelių transporto priemonė, skirta atlikti specialiems darbams, tačiau tai nepaneigia to fakto, kad tai vis tiek yra kelių transporto priemonė. 1970-02-06 Tarybos direktyvoje 70/156/EEB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų tipo patvirtinimą, II priedo C dalies 5 punkte prie specialiosios paskirties transporto priemonių yra nurodyti mobilieji kranai (SF), o šio priedo 5.3 punkte nurodyta, kad mobilieji kranai yra N3 kategorijos specialiosios paskirties transporto priemonės, neskirtos kroviniams vežti, su įrengtu kranu, kurio keliamasis momentas yra ne mažesnis kaip 400 kNm, koks būtent ir yra kranas „GROVCE GMK 4080-1“. Be to, šio krano techniniame pase taip pat nurodoma, kad tai yra N3 kategorijos transporto priemonė. Kadangi 1996-07-25 maksimalių leistinų matmenų direktyva yra taikoma M2, M3, N2 ir N3 kategorijų motorinėms transporto priemonėms, o M2, M3, N2 ir N3 kategorijos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos 1970-02-06 Tarybos direktyvoje, iš to seka, kad kranas „GROVCE GMK 4080-1“ patenka į 1996-07-25 maksimalių leistinų matmenų direktyvos taikymo sritį.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį, organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir eksperto išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė teisės normas ir priėjo pagrįstą išvadą, kad V. B. padarė ATPK 145 str. 3 d. numatytą teisės pažeidimą.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas kelia klausimą dėl administracinėje byloje nurodyto krano priskyrimo konkrečiai transporto priemonių rūšiai, teigia, kad šis klausimas teisės aktais nėra konkrečiai ir aiškiai sureguliuotas, kad teismas nenustatė, jog pagal teisinį reglamentavimą kranui važiuoti keliais dėl jo masės (ašies apkrovimo) reikalingas teisės aktuose numatytas specialus leidimas, o išduoto neprivalomo leidimo sąlygų pažeidimas nėra pagrindas administracinei atsakomybei atsirasti pagal ATPK 145 str. 3 d. Aiškina, kad nagrinėjamu atveju kilo ginčas, ar Susisiekimo ministro 2002-02-18 įsakymo Nr. 3-66 II skyriaus 3.3 p. ir III skyriaus 5.3 p. nustatyti dydžiai dėl masės taikomi kranui. Nes nors šio įsakymo pavadinime nurodoma, kad jis skirtas nustatyti leidžiamus transporto priemonių matmenis, ašies (ašių) apkrovas ir bendrąją masę, tačiau jame nustatant konkrečius dydžius, jie nurodomi kaip taikytini konkrečioms transporto priemonių rūšims. Įsakymo II skyriaus 3.3 p. (o tiksliau 3 p.) nurodoma, kad jame nurodyta ašies apkrova taikoma ne visoms transporto priemonėms, o tik toms, kurie yra automobiliai; III skyriaus 5.3 p. (o tiksliau 5 p.) nurodoma, kad jame nurodyta bendroji ašių apkrova taikoma irgi ne visoms transporto priemonėms, o tik toms, kurie yra automobiliai. Teismas skundžiamoje nutartyje neanalizuoja automobilio sąvokos ir jos, pateiktos tiek V. B. skunde, tiek Valstybinės kelių transporto inspekcijos 2012-07-12 nutarime, nepaneigia.

Su šiais apelianto argumentais sutikti negalima. Pirmosios instancijos teismo nutartyje išsamiai išdėstyti motyvai, kurių pagrindu padaryta išvada, kad byloje nurodytas kranas yra transporto priemonė, kuriai taikytini ATPK 145 straipsnio 3 dalyje numatyti reikalavimai dėl atitinkamo leidimo, važiuojant šia transporto priemone keliais. Pažymėtina, kad apelianto iškeltas klausimas, ar kranas laikytinas transporto priemone ATPK 145 straipsnio 3 dalies aspektu buvo sprendžiamas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose Nr. N3-l 168/2007, Nr. N63-1421/2010. 2010-09-03 nutartyje (bylos Nr. N63-1421/2010) šis teismas nurodęs, jog transporto priemonių maksimalūs leidžiami matmenys yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakyme Nr. 3-66 „Dėl maksimalių leidžiamų transporto priemonių matmenų, leidžiamų ašies (ašių) apkrovų, leidžiamos bendrosios masės patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas). KET, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, ATPK, Įsakyme ir KTK (Kelių transporto kodeksas) vartojamos sąvokos („kelių transporto priemonė“ ir „transporto priemonė“) nėra tarpusavyje suderintos ir nėra tikslios. Todėl šių sąvokų gramatinis aiškinimas, neatsižvelgiant į teisinio reglamentavimo tikslus, negali būti laikomas teisingu. Įsakymo preambulėje nurodyta, kad šis įsakymas yra priimtas siekiant įgyvendinti 1996 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvą 96/53/EB, nustatančią tam tikrų Bendrijoje naudojamų kelių transporto priemonių maksimalius leistinus matmenis vidaus ir tarptautinio vežimo sąlygomis bei maksimalią leistiną masę tarptautinio vežimo sąlygomis, ir 2002 m. vasario 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/7/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 96/53/ EB, nustatančią tam tikrų Bendrijoje naudojamų kelių transporto priemonių maksimalius leistinus matmenis vidaus ir tarptautinio vežimo sąlygomis bei maksimalią leistiną masę tarptautinio vežimo sąlygomis. Tai reiškia, kad aiškinant susisiekimo ministro 2002 m. vasario 18 d. įsakymo Nr. 3-66 nustatytą teisinį reglamentavimą turi būti atsižvelgiama į tai, kaip maksimalūs leistini transporto priemonių matmenys (analogiškai nagrinėjamu atveju masės) yra apibrėžiami minėtoje direktyvoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 8 d. nutartis Nr. N3-1168-07).

1996 m. liepos 25 d. Tarybos direktyvos 96/53/EB 2 straipsnyje nurodoma, kad „motorinė transporto priemonė“ reiškia bet kurią variklio varomą savaeigę keliu važiuojančią transporto priemonę. KET 3 punkte ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 53 punkte įtvirtinta, jog „transporto priemonė“ yra priemonė žmonėms ir (arba) kroviniams, taip pat ant jos sumontuotai stacionariai įrangai vežti. Ši sąvoka taip pat apima traktorius, savaeiges mašinas ir eismui ne keliais skirtas transporto priemones. Pažymėtina, kad Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymo Nr. 2B-479 „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų patvirtinimo“ 18.6 punkte nurodyta, kad „autokranas“ yra N kategorijos transporto priemonė, neskirta kroviniams vežti, tačiau turinti kraną, kurio kėlimo momentas lygus ar didesnis kaip 400 kNm. KET 213 punkte nustatyta, kad transporto priemonių ar transporto junginių, kurių matmenys, masė su kroviniu ar be jo viršija Susisiekimo ministerijos nustatytus dydžius, vairuotojai privalo su savimi turėti Susisiekimo ministerijos ir savivaldybių nustatyta tvarka išduotą leidimą ir laikytis leidime nustatytų sąlygų. Tokio leidimo nereikia velkant sugedusias transporto priemones į remonto ar stovėjimo vietą, taip pat žemės ūkio mašinoms ir mechanizmams šviesiuoju paros metu važiuojant iš vieno lauko į kitą, važiuojant į lauką ar grįžtant iš jo.

Taigi, pagal paminėtas taisykles, vairuotojo G. P. vairuotas mechanizmas autokranas „GROVCE GMK 4080-1“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra sunkiasvorė transporto priemonė, kuriai reikalingas leidimas važiuoti keliais.

Byloje nustatyta, kad už transporto veiklos organizavimą UAB „S“ (duomenys pakeisti) atsakingas direktorius V. B. netinkamai organizavo šią veiklą, dėl ko vairuotojas G. P. 2012-05-23 maršrutu Vilnius-Nida vairavo UAB „S“ (duomenys pakeisti) priklausančią transporto priemonę „GROVCE GMK 4080-1“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios faktinė bendroji masė – 47,43 t, t.y. transporto priemonės faktinė bendra masė 7,43 t viršijo leistiną 40 t apkrovą, kurios leistinas dydis buvo nustatytas leidime važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritinei ir (ar) sunkiasvorei transporto priemonei Nr. 046333. Už šį pažeidimą V. B., kaip įmonės vadovas buvo pagrįstai nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 145 straipsnio 3 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartį nepakeistą ir V. B. atstovo advokato R. Č. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Angelė Ikasalienė