Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Gyčio Večersko, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vitai Beleckaitei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, nukentėjusiajam S. B., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138str.2d.3p. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo savo motiną, t.y. 2006 m. lapkričio 25 d., apie 1 val., Baltkojų kaime, Šakių seniūnijoje, Šakių rajone, vietinės reikšmės kelyje, nutiestame per pievą nuo kelio Baltkojai - Gotlybiškiai link J. R. sodybos, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasivijęs keliu link namų ėjusią savo motiną G. B., sudavė jai smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, ko pasėkoje dėl krūtinės dešinės pusės IX-XI ir krūtinės kairės pusės V-VII šonkaulių lūžių padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiais savo veiksmais įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 138str.2d.3p..

V. B. skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltu pilnai prisipažino ir davė parodymus, tačiau buvo streso būsenoje dėl motinos mirties, galvojo, jog ją nužudė. Nuteistasis nesupranta skirtumo tarp tyčinio ir neatsargaus kūno sužalojimo, nes tyčios padaryti nesunkų sveikatos sutrikdymą neturėjo, nors motiną tikrai mušė, tačiau dėl jo mušimo šonkauliai negalėjo lūžti, todėl mano, kad šonkauliai lūžo dėl nemokšiškai daryto dirbtinio širdies masažo. Kad motiną bandė gaivinti matė ir liudytojai J. R., V. D., R. B.. V. B. nurodo, kad nesant tyčios nesunkiai sužaloti, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl mano, kad padarė veiką, numatytą BK 139str.1d. ir turėjo būti paskirta švelnesnė bausmė.

Nuteistasis nurodo, kad niekas įvykio metu jo girtumo nenustatė, jis nesijautė girtas, todėl ši aplinkybė, nuteistojo manymu, nusikalstamai veikai įtakos neturėjo. Jis teigia, kad iš esmės pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl to gailisi, dėjo visas pastangas išvengti sunkių pasekmių, ieškojo pagalbos, bandė atgaivinti motiną, prašė kviesti policiją ir greitąją pagalbą, tačiau teismas neįvardino tai, kaip atsakomybę lengvinančias aplinkybes. V. B. pažymi, kad teismas šias aplinkybes galėjo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis, tačiau to nepadarė ir nuosprendyje apie tai neužsiminė, todėl, nuteistojo manymu, kyla abejonių teismo šališkumu. Abejones teismo šališkumo nuteistajam kelia ir tai, kad be pagrindo buvo pakeista kardomoji priemonė, nes jis visuomet atvykdavo į teismą, turėjo darbą, pastovią gyvenamąją vietą, padėdavo nukentėjusiuoju šioje byloje pripažintam tėvui ūkio darbuose, nedarė jokių nusikaltimų. Nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis jam dovanojo, jie susitaikė, prašė palikti laisvėje, nes nukentėjusysis yra invalidas ir negali savimi rūpintis, juo rūpinosi nuteistasis. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, jog bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, turint omenyje BK 75str.. Taip pat teismas paskyrė per didelę bausmę, kuri yra didesnė nei sankcijos susijusios su laisvės atėmimu vidurkis. Dėl visų šių aplinkybių nuteistasis mano, kad jo veika neteisingai kvalifikuota, o paskirta bausmė per griežta.

Nuteistasis prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2007m. rugsėjo 24 d. nuosprendį pakeisti, jo padarytą veiką perkvalifikuoti iš BK 138str.2d.3p. į BK 139str.1d., paskirtą bausmę sušvelninti ir taikyti BK 75str., t.y. bausmės vykdymą atidėti.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinkus įrodymus, teisingai kvalifikavo V. B. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 138str.2d.3p., o skirdamas bausmę, atsižvelgęs į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jį charakterizuojančią medžiagą, ankstesnius teistumus, paskyrė teisingą bausmę.

Tas faktas, jog V. B. galėjo sulaužyti savo motinos šonkaulius darydamas nekvalifikuotą širdies masažą yra paneigtas 2007-01-29 specialisto išvada Nr. KM 1-M 1745/06 (02). Šioje išvadoje nurodyta, kad krūtinės dešinės pusės IX-XI ir kairės pusės V-VII šonkaulių lūžiai G. B. padaryti prieš mirtį, o išvardinti šonkaulių lūžiai yra būdingi tiesioginiam smūginiam kontaktui ir negalėjo gautis atliekant išorinį širdies masažą. Šia išvada teismas neturi pagrindo abejoti, nes ji sudaryta kvalifikuotų specialistų ir kompetentingos institucijos vardu. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad V. B. veikė netiesiogine tyčia, t.y. smūgiuodamas savo motinai rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, jis suprato tokių jo veiksmų pavojingumą ir nors nesiekė konkrečiais savo smūgiais padaryti konkrečių kūno sužalojimų ar kaulų lūžių, tačiau sąmoningai leido šiems sužalojimams atsirasti. Teismas pažymi, kad tyčinė veika būtų tuomet, kai darydamas nusikalstamą veiką, t.y. smūgiuodamas į konkrečias kūno vietas ir numatydamas iš to galinčias kilti pasekmes, jų siektų ir norėtų konkrečių rezultatų ( tikslių sužalojimų, konkrečios kūno vietos suluošinimo). Nors apeliantas nurodo, jog tai, kad jis darė išorinį širdies masažą patvirtino ir kiti liudytojai, tačiau esant pakankamai įrodymų, jog širdies masažas nebuvo šonkaulių lūžimo, t.y. nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastimi, todėl liudytojų J. R. ir V. D. parodymai, kuriais jie parodo, kad matė kai V. B. darė išorinį širdies masažą G. B., nešalina nuteistojo atsakomybės šio nusikaltimo padaryme. Įvertinus aukščiau nurodytus faktus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistojo padaryta nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138str.2d.3p., požymius, todėl apelianto teiginiai, jog jo nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 139str.1d. yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Nors V. B. teigia, kad nusikaltimo padarymo metu buvo blaivus, tačiau vadovaudamasis pačio nuteistojo parodymais, kuris parodė, kad tą vakarą su savo mama ir J. R. išgėrė butelį degtinės; liudytojo J. R. parodymais, kuris parodė, kad visi trys išgėrė apelianto atsineštą degtinės butelį; byloje esančiu rašytiniu įrodymu – alkotesterio parodymų išrašu, iš kurio matyti, jog praėjus daugiau kaip vienuolikai valandų po nuteistojo panaudoto fizinio smurto prieš savo motiną, jo kraujyje rasta 0.38 promilių alkoholio, teismas daro pagrįstą išvadą, kad apeliantas, nusikaltimo padarymo metu, buvo neblaivus. Pats nuteistasis nurodė, jog po panaudoto smurto prieš savo motiną nuėjo į savo automobilį ir užmigo, kadangi byloje nėra duomenų, kad jis tą vakarą toliau girtavo, todėl teismas daro išvadą, kad kraujyje rastas 0.38 promilės alkoholio kiekis, yra būtent šių išgertuvių metu sunaudoto alkoholio likutis kraujyje. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad V. B., nusikaltimo padarymo metu buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui, todėl tai buvo pripažinta, kaip nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Apeliantas teigia, kad jis pilnai prisipažino dėl padaryto nusikaltimo, gailisi dėl to, dėjo visas pastangas išvengti sunkių pasekmių, ieškojo pagalbos, bandė gaivinti motiną, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai ir nepripažino šių aplinkybių lengvinančiomis. Teismas patikslina, kad nuteistasis prisipažino mušęs savo motiną, tačiau neigė, jog savo smurtiniais veiksmais jai sulaužė šonkaulius, t.y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o tai nurodė padaręs netinkamo išorinio širdies masažo metu. Tai rodo, jog nutiestasis neigia savo kaltę dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir prieštarauja savo teiginiams, kad pilnai prisipažino dėl nusikaltimo padarymo. Tokie jo prieštaravimai leidžia suabejoti tuo faktu, kad apeliantas gailisi dėl padaryto nusikaltimo, todėl teismas jo prisipažinimą traktuoja ne kaip nuoširdumo, o kaip formalumo faktą siekiant išvengti griežtesnės bausmės. Po panaudoto smurto, apeliantas paliko savo sumuštą motiną vieną, nepasirūpino jos sveikatos saugumu, nors matė, kad motina sunkiai eina, neužtikrino jos saugaus grįžimo namo, todėl teismas, apelianto teiginius, jog jis dėjo visas pastangas, kad būtų išvengta sunkių pasekmių, ieškojimo pagalbos vertina kritiškai. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šių aplinkybių lengvinančiomis, todėl V. B. teiginiai dėl teismo šališkumo vertinant lengvinančias aplinkybes yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nurodė, kad BK 138str.2d. sankcijoje numatyta tik viena bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas. BK 62str. nurodyta, kad teismas gali skirti švelnesnę bausmę nei numato įstatymas. Tačiau šiuo atveju nėra galimybės taikyti BK 62str. nuostatas, nes apeliantas neatitinka šiame straipsnyje nurodytų reikalavimų. Be to, šio straipsnio taikymas prieštarautų teisingumo principo įgyvendinimui ir bausmės paskirties tikslams, numatytiems BK 54str.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 75str. nuostatų, kurios reglamentuoja bausmės vykdymo atidėjimą. Iš ankstesnių V. B. teistumų matyti, kad jam ankstesnėmis bausmėmis jau buvo atidėtas bausmės vykdymas, taip pat jis buvo paleistas iš pataisos namų lygtinai, kas rodo ankstesnių teismų pastangas siekiant taisyti nutiestąjį neizoliuotą nuo visuomenės, tačiau, esant neišnykusiam teistumui, apeliantas vėl nusikalto ir tokiais savo veiksmais įrodė, kad yra pavojingas visuomenei ir jos saugomiems teisiniams gėriams. Remiantis tuo, darytina išvada, kad yra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Skiriant bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog yra viena nuteistojo veiką sunkinanti aplinkybė, nusikaltimą padarė teistumui neišnykus, todėl pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra didesnė nei numato sankcijos už tokią veiką bausmės vidurkis, tad ši bausmė nelaikytina per griežta.

Nors V. B. teigia, kad jis visuomet atvykdavo į teismą, turėjo darbą, pastovią gyvenamąją vietą, padėdavo šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintam tėvui ūkio darbuose, nedarė jokių nusikaltimų, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog apeliantas teisiamas ne pirmą kartą, jo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie apysunkių nusikalstamų veikų, įvykdytas teistumui neišnykus, savo pobūdžiu yra smurtinis, taip pat įvertinęs paskirtos bausmės rūšį bei dydį, teisėtai ir pagrįstai pakeitė kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti į suėmimą, kadangi yra pagrindas manyti, jog siekdamas išvengti realios laisvės atėmimo bausmės, apeliantas gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujus nusikaltimus.

Teismas pažymi, kad tokios aplinkybės kaip nukentėjusiojo atleidimas nuteistajam, jų susitaikymas, nukentėjusiojo prašymas palikti apeliantą laisvėje, nes nukentėjusysis yra neįgalus ir negali savimi rūpintis, todėl juo rūpinasi nuteistasis, yra tik V. B. charakterizuojanti medžiaga ir teismas gali atsižvelgti į ją skirdamas bausmę, tačiau įvertinus aukščiau pateiktus faktus, teismas nurodo, kad švelnesnės bausmės skyrimas nepasiektų bausmės paskirties tikslų ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Vadovaujantis šioje nutartyje išdėstytais faktais ir aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinių motyvų ir pagrindų, kuriais remiantis būtų galima pakeisti 2007-09-24 nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.