Kauno apygardos teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pripažinus R. B. atleidimą iš darbo, jai buvo išmokėta priteista išeitinė pašalpa ir vidutinis užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką (t. I, b.l. 87). Tačiau atsakovo ir jo atstovo nuomone, tokio dydžio sumos išmokėjimą, iš dalies sąlygojo ir paties ieškovo veiksmai, nes ieškovas, žinodamas apie R. B. atleidimą ir priimtą Kauno apygardos teismo sprendimą grąžinti ją į darbą, nesiėmė priemonių įtakoti ligoninės direktorių neskųsti sprendimo. Tokiu būdu būtų sutrumpėjęs priverstinės pravaikštos laikas. Pažymėtina, kad direktorius (vyr. gydytojas) pavaldus tiesiogiai steigėjui (VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) pareiginės instrukcijos 5 p.). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno apygardos teismas sprendimą priėmė 2009-04-03, o pati R. B. jau 2009-04-09 pareiškimu kreipėsi į Kauno miesto merą A. K. dėl VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus T. J. tyčinių, savavališkų veiksmų, įstatymų pažeidinėjimo ir piktnaudžiavimo tarnyba, prašant sustabdyti T. J. veiksmus, nurodydama ir didėjančias bylinėjimosi išlaidas (t. I, b.l. 61-62). Nors pareiškimui tirti komisija sudaryta 2009-04-30 savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, tačiau išvadą ji pateikė tik po metų, t.y. 2010-04-20, kai baigėsi kasacinis procesas dėl R. B. atleidimo iš darbo. Ieškovo atstovė pripažino, jog savivaldybė negalėjo žinoti, koks bus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas. Teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyta, jog atsakovas, atleisdamas R. B. iš darbo, nors jos atleidimas 2009-04-03 Kauno apygardos teismo sprendimu pripažintas neteisėtu, pažeidė savo, kaip įmonės vadovo pareigas ir veikė priešingai ligoninės interesams. Pažymėtina, kad teismas sprendime pripažino, jog pati R. B. privalėjo laikytis įstatymų, kitų norminių aktų reikalavimų, ligoninės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų, veikti sąžiningai bei laikytis bendrųjų darbo santykių dalyvių protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nevykdė vidaus audito ataskaitoje minėtų teisės aktų reikalavimų, nesilaikė ligoninėje nustatytos tvarkos dėl mokamų paslaugų teikimo, tuo rodydama kitiems nederamą pavyzdį, tačiau šių veiksmų nelaikė piktybiškais, todėl R. B. padarytas darbo drausmės pažeidimas nepripažintas šiurkščiu, laikant, kad jai paskirta nuobauda – atleidimas iš darbo – yra per griežta (t. I, b.l. 15-23). Lietuvos apeliacinis teismas 2009-10-05, netenkindamas R. B. skundo dėl aukščiau minėtų motyvų pašalinimo, pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nėra konstatuota, kad atsakovas, administracijos direktorius asmenyje, sąmoningai siekė sukelti ieškovei neturtinės žalos ir tam tikslui naudojo įmonės resursus. O tai, kad R. B., būdama sveikatos priežiūros įstaigos administracijos darbuotoja, nepasirūpino, jog už jos, kaip gydytojos, suteiktas papildomas paslaugas, būtų sumokėta ligoninei, teismas vertino kaip direktoriaus pavaduotojos darbo pareigų pažeidimą. Teismas pažymėjo, jog jai buvo žinoma mokamų paslaugų teikimo tvarka, ji, žinodama problemą bei turėdama teisę teikti pasiūlymus dėl profesinės kokybės valdymo, atskirų įstaigos padalinių veiklos tobulinimo, turėjo imtis pozityvios veiklos šiuo klausimu, teikti konstruktyvius pasiūlymus, o ne demonstratyviai ignoruoti šią tvarką. Ir tik toks problemos sprendimo būdas patvirtintų R. B. lojalumą įstaigai, rūpinimąsi jos gerove ir autoritetu bei tinkamų paslaugų teikimu pacientams. Priešingas elgesys neleistinas ir neatitinka pareiginėje instrukcijoje įtvirtintos kompetencijos dalyvauti rengiant ir atnaujinant sveikatos priežiūros paslaugų kokybės politiką. Todėl teisėjų kolegija sprendė, kad R. B. savo direktoriaus pavaduotojos pareiginę instrukciją pažeidė ne tik nepasirūpindama, kad pagal galiojančią tvarką būtų apmokėtos jos pačios asmeniškai suteiktos medicininės paslaugos, bet ir savo tarnybinių įgaliojimų ribose nesiimdama priemonių, kad įstaigoje nustatyta mokamų medicininių paslaugų teikimo tvarka maksimaliai atitiktų ir įstaigos, ir pacientų interesus bei galiojančius norminius aktus. Ir vien dėl to, kad įstaigos lokaliniame akte nebuvo aiškiai nustatyta pavaduotojos atsakomybė už mokamų paslaugų teikimo organizavimą ir kontrolę, teismas jos padarytus darbo drausmės pažeidimus nelaikė tokiais, už kuriuos buvo galima skirti griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Kartu teismas pripažino, jog nepateikta įrodymų, kad byloje esantis ligoninės administracijos etatų pertvarkymo projektas yra sukurtas personaliai taikant ieškovei, nes pagal jį sumažėja 1,5 administracijos darbuotojų etato ir nėra duomenų, kad realiai projektas nebūtų įgyvendintas (t. I, 24-32). ). Kauno apygardos prokuratūros 2010-07-10 priimtame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuris buvo pradėtas 2008-02-28 pagal R. B. pareiškimą, konstatuota, kad darbuotojo konfliktinių santykių buvimas su darbdaviu, savaime nereiškia, kad darbdavio paskirtos nuobaudos buvo kerštaujant ar piktnaudžiaujant suteiktais įgaliojimais. Direktorius T. J., skirdamas drausmines nuobaudas, įgaliojimų neviršijo, nes tokia teisė jam suteikta galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais. Teismų sprendimuose panaikinti R. B. skirtas drausmines nuobaudas procesinių pažeidimų nenustatyta, t.y. darbdavys laikėsi įstatymų nustatytos tvarkos skiriant drausmines nuobaudas, o drausminės nuobaudos panaikintos dėl skirtingo darbdavio ir teismų tų pačių faktų, kurie darbdaviui buvo drausminio pažeidimo pripažinimo pagrindu, skirtingo interpretavimo ir vertinimo, ir negali daryti išvados, kad T. J. nuobaudų skyrimo metu suvokė savo veiksmų pavojingumą ar numatė pasekmes, kad dėl jo veiksmų gali būti padaryta didelės žalos valstybei ar kitam asmeniui (t. I, b.l. 141-153). Teismas su tokiais argumentais sutiko, t.y. pripažino, jog atsakovas, kaip ligoninės direktorius, priimdamas įsakymą dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo skyrimo pavaduotojai savo įgaliojimų neviršijo, pasinaudojo įstatymų ir lokalinių aktų suteikta teise, veikė įmonės interesais, skirdamas nuobaudą, laikėsi nuobaudų skyrimo tvarkos. Teismas pripažino tai, jog nuobauda turi būti paskirta adekvati padarytam pažeidimui (DK 238 str.). Konkrečiu atveju vadovas subjektyviai buvo įsitikinęs, jog už padarytus pavaduotojos darbo drausmės pažeidimus, parinkta ir paskirta tinkama drausminė nuobauda, tačiau teismai tuos pačius faktus vertino kitaip. Teismo nuomone, byloje negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kaip tą nustatė ir Kauno apygardos prokuratūra, jog atsakovo veiksmuose buvo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-11-28 nutartis byloje Nr. 3K-3-1203/2001). Neįrodžius bent vienos materialinės atsakomybės sąlygos, negalima laikyti, jog padarytas materialinės teisės pažeidimas, nes DK 245 straipsnyje nurodytas materialinės atsakomybės pagrindas konstatuojamas tada, kai nustatoma šio teisės pažeidimo elementų – materialinės atsakomybės sąlygų, išvardytų DK 246 straipsnyje, – visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-06 nutartis byloje Nr. 3K-3-445/2008; 2011-02-07 nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2011 ir kt.).

Teismas pažymėjo ir tai, kad pats ieškovas, kaip ligoninės steigėjas, turėdamas galimybę derinti įstaigos vidinę struktūrą (VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės įstatų 9.7 p.), gauti informaciją apie įstaigos veiklą (VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės įstatų 9.12 p.), turėdamas kitų teisių ir pareigų, kurios neprieštarauja įstatymams bei kitiems teisės aktams (VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės įstatų 9.13 p.), nepadarė visko, kad išvengti susidariusios situacijos. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad ieškovas svarstė galimybę atsiimti ieškinį.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir tuo pažeidė įrodymus reglamentuojančius (duomenys neskelbtini) 179, 182, 185 straipsnius. Ieškovas byloje nurodė, kad teismų sprendimais, kuriais R. B. atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, yra nustatyti atsakovo T. J. neteisėti veiksmai ir teismų sprendimais nustatytų aplinkybių iš naujo įrodinėti nebereikia. Teismas, vertindamas šias aplinkybes, rėmėsi tuo, kad byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl R. B. atleidimo iš darbo, T. J. nebuvo dalyvaujančiu asmeniu ir joje nebuvo sprendžiamas žalos atlyginimo ligoninei klausimas, ir priimdamas sprendimą ieškinį atmetė kaip neįrodytą. Kita vertus, dalyvaujantis asmuo byloje, kurioje buvo priimti teismų sprendimai ir kuriais ieškovas grindė atsakovo T. J. kaltę, buvo atsakovo T. J. vadovaujama VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė. Nagrinėjant bylą dėl R. B. atleidimo iš darbo, viena iš bylos šalių buvo VšĮ Kauno 2 -oji ligoninė. Jos valdymo organas - ligoninės administracijos vadovas T. J.. Šioje byloje atsakovas yra fizinis asmuo T. J.. T. J. turėjo galimybę naudoti visas įrodinėjimo priemones, įrodančias jo kaip ligoninės vadovo, priėmusio savo pavaduotojos atleidimo iš darbo įsakymą, veiksmų teisėtumą. Tačiau savo veiksmų teisėtumo T. J. neįrodė, nes teismai panaikino jo priimtą atleidimo iš darbo įsakymą ir priteisė su neteisėtu atleidimu iš darbo susijusias išmokas atleistai darbuotojai (pavaduotojai R. B.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. kovo 23 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2010 nutartimi nutarė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą, nurodant rezoliucinėje dalyje, kad nustatoma, jog VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) pavaduotojos medicinai R. B. darbo sutartis VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) 2008 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. P-271 nutraukta neteisėtai, ir laikoma, kad R. B. iš darbo atleista teismo sprendimu nuo 2009 m. spalio 5 d. DK 297 straipsnio 4 dalies pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad prie nagrinėjamos bylos buvo išreikalauta ir prijungta R. B. atleidimo iš darbo byla. Ieškovas ieškinį grindė ne tik teismų sprendimais, bet ir kitais prijungtoje byloje buvusiais dokumentais. Viešosios įstaigos Kauno 2-osios klinikinės ligoninės administracijos vadovas yra ligoninės vidaus organas, R. B. darbdavys, nusprendęs ją atleisti iš darbo ir toliau sprendžiantis, skųsti ar neskusti jam nepalankius teismų sprendimus. Steigėjas negalėjo duoti nurodymo neskusti teismų sprendimų, jeigu jais pripažintą neteisėtu įstaigos vadovo įsakymą priėmęs įstaigos vadovas siekė įrodyti savo veiksmų teisėtumą. Ieškovas procesiniuose dokumentuose (patikslintame ieškinyje) nurodė, kad VšĮ Kauno klinikinės ligoninės direktorius T. J., priimdamas neteisėtą įsakymą kuriuo iš darbo atleido R. B., pažeidė ne tik darbo santykius reglamentuojančius įstatymus, CK kodekso 2.87 str. nuostatas, bet ir savo pareiginės instrukcijos 1.2 p., 3.7 p., taip pat VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės įstatų 2 p., kuriame nustatyta, kad įstaiga savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, nes priimdamas įsakymą dėl R. B. atleidimo iš darbo juos taikė netinkamai, pažeidė Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintų Kvalifikacinių reikalavimų Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos biudžetinių ir viešųjų įstaigų, jų padalinių ir filialų vadovams numatyti specialiųjų kvalifikacinių reikalavimų viešųjų įstaigų vadovams 7.1 p., numatantį, kad Lietuvos Respublikos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, sveikatos apsaugos ministro įsakymų bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių darbo santykių organizavimą, išmanymą bei gebėjimą jais vadovautis. VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktorius privalėjo išmanyti darbo santykių organizavimą, turėjo gebėti vadovautis darbo santykius reglamentuojančiais teisės aktais, tačiau jais netinkamai vadovavosi, kadangi priėmė neteisėtą įsakymą. Atsakovas nesielgė pagal apdairaus, rūpestingo, protingo vadovo elgesio standartą, netinkamai vykdė savo pareigas, priėmė neteisėtą įsakymą ir dėl to VšĮ Kauno 2-ajai klinikinei ligoninei padarė materialinę žalą, kurią privalo atlyginti. Yra visos Darbo kodekso 246 straipsnyje nurodytos materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, būtinos VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus materialinei atsakomybei atsirasti, t.y. VšĮ Kauno 2-ajai klinikinei ligoninei padaryta žala; žala padaryta neteisėta direktoriaus veika (neteisėtu įsakymu nutraukta darbo sutartis); yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo - žala atsirado dėl aukščiau nurodytos neteisėtos direktoriaus veikos; yra pažeidėjo kaltė - žala padaryta dėl VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus T. J. kaltės -neatsargumo. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad atsakovo veiksmuose yra kaltė. Jei atsakovo veiksmuose nėra tyčios, tai nereiškia, kad jis neatsakingas už padarytą žalą. Atsakovas privalos atlyginti žalą net ir tuo atveju, jei jo kaltės forma - neatsargumas. Kaltė pasireiškia netinkamu darbo įstatymų taikymu, priimant neteisėtą įsakymą. Kaltė pasireškia tuo, kad T. J., kaip VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės vadovas, tinkamai neorganizavo darbo - neužtikrino, kad darbuotojai (R. B.) tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką - supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymuose ir nuostatuose (DK 227 straipsnio 1 dalis, 229-232 straipsniai), tiek VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės administracijos darbo reglamente, tiek ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) pavaduotojos medicinai pareiginėje instrukcijoje nustatydamas kontrolės funkciją, jos jokiu kitu lokaliniu norminiu teisės aktu nesukonkretino, tačiau, spręsdamas drausminės nuobaudos ieškovei taikymo klausimą, 2008 m. vasario 6 d. įsakymu konstatavo, kad ieškovė pagal savo pareigines funkcijas buvo atsakinga ir už ligoninėje teikiamų mokamų medicininių paslaugų organizavimą ir kontrolę. T. J. paskyrė nuobaudą, neadekvačią padarytam darbo drausmės pažeidimui, be to, paskyrė neproporcingai skirtingas nuobaudos atskiriems darbuotojams už panašaus pobūdžio drausmės pažeidimus. Be to, pagal byloje esančius duomenis ligoninėje nebuvo pakankamos finansinės kontrolės, nustatyti įžeidimai tęsėsi ne vienerius metus.