- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-27
- Bylos Nr.
- AN2-318-574/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01436-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Jurgita Mačionytė (pirm.)
- Pažeidėjas
- R. L.
- Institucija
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Administracinių bylų nagrinėjimo skyrius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Mačionytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 10 d. nutarties, kuria atmestas R. L. skundas panaikinti 2020 m. gegužės 7 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo bylą jo atžvilgiu nutraukti,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. R. L. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2020 m. vasario 26 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą su administraciniu nurodymu Nr. SAVAD-13-ANR_P-15336-2020 pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau –ANK) 417 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2019 m. rugsėjo 18 d., 10.38 val., Vilniuje, Kazio Ulvydo g. 11, vairuodamas automobilį Volvo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sustojo ir stovėjo kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 8 punkto, 1 priedo 332 punkto reikalavimus (ROIK Nr. 20111252308). Šiuo protokolu su administraciniu nurodymu, vadovaujantis ANK 610 straipsniu, buvo siūloma iki 2020 m. kovo 27 d. sumokėti 15 eurų dydžio baudą. R. L. neįvykdžius administracinio nurodymo, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. SAVAD-13-ANR_N-6402-2020 jam už ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo padarymą buvo paskirta 60 eurų bauda.
Šalies argumentai
2. Skundu R. L. prašo panaikinti 2020 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį Nr. 11-290-1015/2020, Vilniaus miesto administracijos 2020 m. gegužės 7 d. nutarimą Nr. SAVAD-13-ANRN-6402-2020 ir administracinių nusižengimų teiseną nutraukti bei priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2.1. Nurodo, jog yra nubaustas už tai, kad Vilniaus m. Kazio Ulvydo g. 11, 2019 m. rugsėjo 18 d 10 val. 38 min., vairuodamas transporto priemonę „Volvo“, valst. Nr (duomenys neskelbtini), sustojo ir stovėjo kelio ženklo „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje. Byloje pateikti duomenys (fotonuotraukos) parodo, jog atvažiuojant nuo Lebedžio-J. Ralio gatvių pusės iki Ulvydo g. (kur konstatuotas pažeidimas), kelio ženklų „Sustoti draudžiama“ nėra. Maždaug viduryje K.Ulvydo g. yra kelio ženklas “Sustoti draudžiama“(KET 332 ). Šis kelio ženklas matomas tik atvažiavus nuo Kalvarijų g. pusės. Jis atvažiavo nuo J. Ralio ir Lebedžio g. pusės iki K. Ulvydo gatvės, kur jokių draudžiančių sustoti kelio ženklų nebuvo ir pastatė automobilį, draudžiamųjų sustoti kelio eismo ženklų nepastebėjo.
2.2. Teigia, jog apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi tik pareigūnų ir specialisto prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis, netinkamai taikė teisės aktus. Apylinkės teismo posėdžio metu pateikė nuotraukas dėl draudžiamojo kelio ženklo riboto matomumo nuo J. Ralio gatvės pusės. Tačiau teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 3-83 patvirtintų Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių (toliau – Taisyklių) 19 punktu ir neatsižvelgė į šių Taisyklių 21 punktą, pagal kurį ženklai turi būti dubliuojami, kai dėl plačios važiuojamosios dalies (dvi ir daugiau eismo juostų viena kryptimi), intensyvaus eismo ar dėl kitų priežasčių pagrindiniai ženklai nepakankamai gerai matomi arba ne laiku pastebimi tų eismo dalyvių, kuriems jie yra skirti, taip pat visais Taisyklėse nurodytais atvejais.
2.3. Asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo tik surinkus pakankamai neabejotinų jo kaltės įrodymų. Duomenų, kurių pagrindu gali tik manyti, kad administracinis nusižengimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti. Kaltės nustatymas už sustojimą ir stovėjimą nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų (ANK 417 straipsnio 2 dalis) glaudžiai susijęs su klausimu, ar kelio ženklai ir kitas ženklinimas atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus, ar jie buvo pakankamai aiškūs vairuotojams, kad jie galėtų greitai suprasti draudžiamo ir leistino elgesio ribas (LAT 2020 m. kovo 3 d. nutartis 2AT-6-788/2020).
2.4. Dėl klaidinančio ir neaiškaus ženklinimo kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Eismo organizavimo skyrių dėl situacijos išaiškinimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Eismo organizavimo skyrius išaiškino, jog 2020-04-28 ir 2020-05-06 patikrinus esamą situaciją nurodytoje vietoje ties Lebedžio g. - J. Ralio g. sankirta nustatyta, kad transporto priemonių vairuotojams atvažiuojantiems nuo Lebedžio g. pusės nėra kelio ženklų Nr.332 (draudžiančio sustoti ir stovėti), tuo tarpu nuo Ulvydo g. tokie kelio ženklai yra abiejose pusėse (b. l. 4-5). Dėl šio įrodymo Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamojoje nutartyje nepasisakė, jo neįvertino, t. y. padarė ANK 363straipsnio 4 d. pažeidimą.
2.5. Skundžiamoje teismo nutartyje teismas tik vienpusiškai vertino situaciją, atkreipdamas dėmesį tik į KET 5 punkte numatytą reikalavimą, jog eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti Taisykles ir jų laikytis, tačiau visiškai nenagrinėjo tuo aspektu, jog K. Ulvydo gatvėje kelio ženklinimas yra klaidinantis ir negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Šiuo atveju dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos klaidos (nenuoseklaus ženklinimo dėl iš J. Ralio gatvės pusės neįrengtų kelio ženklų “Sustoti draudžiama” (KET 332)), jam buvo nepagrįstai skirta administracinė nuobauda.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Administracinių bylų nagrinėjimo skyrius (toliau – Institucijos) prašo R. L. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 10 d. nutartį nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.
3.1. Nurodo, jog su pateiktu apeliaciniu skundu Institucija nesutinka, nes mano, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, taip pat ANK 569 straipsniu, įvertino įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovavosi įstatymu ir priėmė teisėtą ir teisingą nutartį. Institucija sutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo argumentais, kad eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, Kelių eismo taisykles. Todėl R. L., kaip atidus ir rūpestingas eismo dalyvis, turėjo pareigą įsitikinti, kad sustoja ir palieka automobilį vietoje, kur pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus leidžiama tai daryti. Akivaizdu, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo to nepadarė, vairuodamas automobilį Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sustojo ir stovėjo Kelių eismo taisyklių draudžiamoje vietoje - kelio ženklo "Sustoti draudžiama” galiojimo zonoje. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog jis įvažiavo iš kitos pusės neturi reikšmės administracinio nusižengimo, dėl kurio jis buvo pripažintas kaltu, kvalifikavimui bei nepaneigia pareiškėjo padaryto konstatuoto Kelių eismo taisyklių pažeidimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir teismui pateiktą administracinio nusižengimo bylą, konstatuoja, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pagrįstai atmetė R. L. skundą dėl jo patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį.
5. Apeliantas nurodo, jog apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi tik pareigūnų ir specialisto prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis ir netinkamai taikė teisės aktus. Aukštesnės instancijos teismas įvertinęs apylinkės teismo nutartį ir byloje esančius duomenis sutikti su šiais apelianto argumentais neturi pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
6. ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė asmenims už sustojimą ir stovėjimą vietose, kuriose pagal KET draudžiama sustoti ir stovėti. Šio administracinio nusižengimo sudėtis formali, todėl pažeidimui padaryti subjektui užtenka atlikti aptariamoje straipsnio dalies dispozicijoje nurodytus veiksmus, kuriuos įstatymų leidėjas apibrėžia kaip savaime pavojingus, – sustoti ir stovėti vietose, kuriose tai draudžia KET. Taigi šiuo atveju pažeidėjui atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, ar dispozicijoje įtvirtintų objektyviosios pusės požymių atlikimas buvo toks pavojingas, jog sukėlė pasekmes ir buvo padaryta žala, nes visuomenei pavojingas yra pats sustojimas draudžiamoje vietoje. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Pagal ANK 8 straipsnio 2 ir 3 dalimis, administracinis nusižengimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia); suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Remiantis ANK 9 straipsnio 2 ir 3 dalimis, administracinis nusižengimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (nepagrįstas pasitikėjimas), jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (nerūpestingumas).
7. Pirmosios instancijos teismas priimdamas nutartį visų pirma atsižvelgė į teisės aktų numatytą reguliavimą, t. y. tai jog KET 5 punkte numatyta, kad eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti Taisykles ir jų laikytis. Taisyklių 130 punkte numatyta, kad ženklas Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ naudojamas transporto priemonių sustojimui ir stovėjimui uždrausti toje kelio pusėje, kurioje įrengiamas. Ženklas įrengiamas tame kelio ruože, kuriame sustojusios (stovinčios) transporto priemonės trukdo eismui ar kelia grėsmę eismo saugumui. Šis kelio ženklas draudžia transporto priemonėms sustoti (stovėti) toje kelio pusėje, kurioje jis įrengtas ir galioja. Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi nagrinėjamam atvejui aktualiu teisiniu reglamentavimu.
Žemesnės instancijos teismas
8. Taip pat Taisyklių 101 punkte numatyta, jog draudžiamieji ženklai, išskyrus Taisyklėse nurodytas išimtis, įrengiami prieš pat kelio ruožo, kuriame draudžiamas ar apribojamas eismas, pradžią arba šio ruožo pabaigoje. Galiojimo zoną turintys draudžiamieji ženklai Nr. 319, 325, 327, 329, 331–335 galioja nuo įrengimo vietos iki artimiausios sankryžos už draudžiamojo ženklo, o gyvenvietėse, kai nėra sankryžos, iki gyvenvietės pabaigos. Ženklų galiojimas nesibaigia ties išvažiavimo iš šalia esančių teritorijų vietomis, taip pat ties lauko, miško ir kitais šalutiniais keliais, kuriuose nėra įrengiama pirmumo ženklų. Taigi, akivaizdu, jog ir nagrinėjamu atveju ženklo draudžiančio stovėjimą galiojimo teritorija apėmė ir vietą, kurioje buvo pastatytas apelianto automobilis, kadangi šis buvo pastatytas už ženklo. Nors apeliantas teigia, jog teismas taip pat turėjo atsižvelgti ir į Taisyklių 21 punktą, pagal kurį ženklai turi būti dubliuojami, kai dėl plačios važiuojamosios dalies (dvi ir daugiau eismo juostų viena kryptimi), intensyvaus eismo ar dėl kitų priežasčių pagrindiniai ženklai nepakankamai gerai matomi, tačiau aukštesnės instancijos teismo vertinimu, vien subjektyvus apelianto vertinimas, jog ir šioje zonoje ženklai turėtų būti dubliuojami, nepanaikina draudžiamojo ženklo privalomumo ir jo galiojimo zonos.
9. Apeliantas taip pat nurodo, jog ANK 417 straipsnio 2 dalies taikymas glaudžiai susijęs su klausimu, ar kelio ženklai ir kitas ženklinimas atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus, ar jie buvo pakankamai aiškūs vairuotojams, kad jie galėtų greitai suprasti draudžiamo ir leistino elgesio ribas, todėl taip pat turi būt atsižvelgiama į tai, jog ta kryptimi iš kurios atvažiavo apeliantas, o būtent ties Lebedžio g. - J.Ralio g. sankirta transporto priemonių vairuotojams atvažiuojantiems nuo Lebedžio g. pusės nėra kelio ženklų Nr. 332 (draudžiančio sustoti ir stovėti). Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, apelianto nurodyti argumentai ir dėstomos aplinkybės nešalina jo veiksmų baudžiamumo.
10. Apygardos teismas pažymi, jog eismo dalyviai, realizuodami savo teisę naudotis keliais, privalo laikytis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir kitų įstatymų, KET ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, tvarkos ir apribojimų (KET 6 p.). Nors apeliantas ir nurodo, kad nematė kelio ženklo draudžiančio stovėti ir sustoti vietoje, kurioje jis paliko savo automobilį, tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma nepatvirtina tokių apelianto argumentų. Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantas automobilį paliko keli metrai iki ženklo draudžiančio stovėjimą, tačiau nurodo, jog apsisukdamas ir parkuodamas automobilį nematė ženklo. Sutiktina, jog ženklo reikšmės dėl krypties iš kurios buvo atvažiuota, nėra matyti, tačiau tai, jog atitinkamoje vietoje stovi ženklas galima pastebėti ir iš keliasdešimt metrų atstumo, todėl vykdydamas atsakingo vairuotojo pareigas R. L. privalėjo patikrinti ir tik kelių metrų atstumu nuo priparkuoto automobilio stovinčio kelio ženklo reikšmę ir įsitikinti, kad automobilį palieka vietoje, kurioje leidžiama stovėti transporto priemonėms.
11. Kaip matyti iš byloje esančių fotonuotraukų, R. L. automobilis „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priparkuotas prie pat draudžiamojo kelio ženklo Nr. 332. Kelio ženklas pastatytas gerai matomoje vietoje, jo matomumas jokiais objektais neapribotas. Iš byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 7) matyti, kad draudžiamasis kelio ženklas Nr. 332 yra pastatytas abiejose kelio pusėse. Kaip matyti iš Kelių eismo taisyklių, draudžiamieji kelio ženklai yra apskritimo formos. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas turi pakankamai didelį vairavimo stažą, todėl kelių eismo ženklų formos jam turi būti žinomos. Net ir matant kitą ženklo pusę, akivaizdu, jog tai yra kelio ženklas, o pagal savo formą – draudžiamasis. Be to, iš minėtos fotonuotraukos matyti, kad K. Ulvydo gt. pastatytas dar vienas draudžiantis sustoti kelio ženklas kitoje atkarpoje, kuris yra matomas. Minėtas ženklas savo forma yra identiškas ženklui, kurio matoma nugarinė dalis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliantas galėjo objektyviai klysti dėl netinkamo kelio ženklų pastatymo vietų. Nagrinėjamo pažeidimu metu nurodytoje vietoje apeliantas lankėsi ne pirmą kartą, o dažnai lankantis toje pačioje vietoje turėjo galimybę pastebėti stovėjimą nurodytoje vietoje draudžiantį ženklą.
12. Apeliantas taip pat nurodo, jog apylinkės teismas nepasisakė ir neįvertino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Eismo organizavimo skyriaus dėl situacijos išaiškinimo, jog 2020-04-28 ir 2020-05-06 patikrinus esamą situaciją nurodytoje vietoje ties Lebedžio g. - J.Ralio g. sankirta nustatyta, kad transporto priemonių vairuotojams atvažiuojantiems nuo Lebedžio g. pusės nėra kelio ženklų Nr.332 (draudžiančio sustoti ir stovėti), tuo tarpu nuo Ulvydo g. tokie kelio ženklai yra abiejose pusėse. Visgi skundžiamoje nutartyje teismas atsižvelgė ir į nurodytą išaiškinimą, padarydamas išvadą, jog pateiktas išaiškinimas savaime jo kaltės nepaneigia, nes šis skyrius pagal savo kompetenciją pareiškėjui pateikė tik informaciją apie kelio ženklų įrengimą. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Eismo organizavimo skyriaus išaiškinimas yra tik informacinio pobūdžio ir nepaneigia jau įrengto ženklo galiojimo zonos, bei taip pat vairuotojo pareigos išmanyti ir laikytis kelių eismo taisyklių reikalavimų ir nustatytų apribojimų, o jau aptarto reglamentavimo visuma parodo, jog draudžiamojo ženklo galiojimas nėra išimtinai priklausomas nuo to į kurią pusę jis atsuktas. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį tinkamai atsižvelgė bei įvertino apelianto nurodomus duomenis ir nepažeidė ANK 636 straipsnio 4 dalies nuostatų.
13. Apelianto teigimu apylinkės teismas tik vienpusiškai vertino situaciją, atkreipdamas dėmesį tik į KET 5 punkte numatytą reikalavimą, tačiau visiškai nenagrinėjo situacijos tuo aspektu, jog K.Ulvydo gatvėje kelio ženklinimas yra klaidinantis ir negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Nurodyti apelianto teiginiai nepagrįsti. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog teismas atsižvelgė ne tik į nurodytų įstatymų reikalavimus ir taisykles, bet taip pat vertino ir kitas bylos aplinkybes, apelianto pateiktus duomenis, fotonuotraukas, taigi pirmosios instancijos teismas nutartį priėmė atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą ir nagrinėjamu atveju aktualų teisės aktų reglamentavimą.
14. Atsižvelgiant į visumą nustatytų aplinkybių, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
15. Apeliaciniu skundu R. L. taip pat prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas.
16. ANK 666 straipsnyje numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos BPK nuostatos. Baudžiamojo proceso kodekso VIII skyrius reglamentuoja baudžiamojo proceso išlaidas. BPK 104 straipsnyje nustatyta proceso išlaidų atlyginimo tvarka. Vadovaujantis BPK 104 straipsnio 2 dalimi, proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra procese pakvietė dalyvauti ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų, proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis. BPK 103 straipsnio 6 punkte numatyta, kad proceso išlaidomis gali būti pripažįstamos kitos išlaidos, kurias teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014). Atsižvelgiant į tai, jog apelianto apeliacinis skundas atmetamas, patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato paslaugoms apmokėti, nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. L. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.