Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

nuteistiesiems: A. J. , P. J. , P. J. atstovams pagal įstatymą ir civiliniams atsakovams A. J. , S. J. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J. ir P. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

P. J. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (2000 m. rugsėjo 26d. įstatymo redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Iš nuteistųjų A. J. ir P. J. , o pastarajam neišgalint - iš atsakovų V. J. ir R. J. , solidariai priteista nukentėjusiajai E. T. 8 457,82 Lt (aštuoni tūkstančiai keturi šimtai penkiasdešimt septyni litai 82 centai) turtinei žalai ir 50 000 Lt (penkiasdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų A. J. ir P. J. solidariai priteista E. T. 2 000 Lt (du tūkstančiai litų) proceso išlaidoms atlyginti už advokato atstovavimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. ir P. J. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad tyčia bendrais veiksmais nužudė V. P. , esantį bejėgiškos būsenos, t. y. nusikaltimą padarė šiomis aplinkybėmis: 2006 m. spalio 10 d., laikotarpiu nuo 22 val. iki 24 val., Prienų rajone, Veiveriuose, Kauno gatvėje, prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, A. J. , vedusiam už parankės dėl girtumo negalintį savarankiškai judėti V. P. , su pastaruoju kartu nuvirtus į griovį bei žinant, kad jis dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio yra bejėgiškos būsenos ir negali priešintis, A. J. tyčia spyrė jam vieną kartą į kairį šoną, taip padarė kairio VI šonkaulio tiesioginį lūžimą. Po to A. J. ir P. J. bendrais veiksmais, t. y. A. J. tyčia suduodant rankomis, o P. J. spiriant bei suduodant rankomis mažiausiai šešis smūgius V. P. į galvą bei mažiausiai vieną smūgį V. P. į nosį, padarė odos nubrozdinimus veide, muštinę žaizdelę nosies nugarėlėje bei nosies kaulų lūžimą, poodines kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose, dėl ko išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir dėl smegenų suspaudimo besiliejančiu krauju V. P. neteko sąmonės, dėl ko įvyko aspiracija iš nosies besiveržiančiu krauju.

Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes V. P. atimti gyvybę nenorėjo. Nurodo, kad V. P. sudavė du kartus į smakrą ir vieną kartą į klubą, todėl tokių pasekmių atsirasti negalėjo. Teigia, kad V. P. nosies srities nesužalojo, į galvą nesmūgiavo, todėl jo veiksmai neturi priežastinio ryšio su kilusiais padariniais. V. P. kraujyje rasta 4,4 promilės alkoholio, o tai yra sunkus girtumo laipsnis, todėl kaltas pats žuvusysis, o ne jis (apeliantas). Anot nuteistojo, įvertinus P. J. , liudytojo E. K. parodymus ir teismo medicinos specialisto išvadą, jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir skirta švelnesnė bausmė.

Skunde nurodo, kad jis teisiamas pirmą kartą, dėl to labai gailisi, nusikalto būdamas nepilnametis, dirba, todėl jam gali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos.

Prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendį pakeisti: jo veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį, paskirtos bausmės vykdymą atidėti, pareikštus civilinius ieškinius atmesti.

Nuteistasis P. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Teigia, kad tikslo atimti gyvybę V. P. neturėjo, pastarajam sudavė, nes siekė išlaisvinti A. J. . Jis ėmėsi visų priemonių iškviesti greitąją medicinos pagalbą, nes grįžęs kruvina ranka A. J. pasakė, kad V. P. negrįš.

Anot apelianto, ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas neišsamiai, o teismui tai padaryti buvo neįmanoma. Teigia, kad šio nusikaltimo organizatorius buvo G. Ž. , kuris, būdamas nepakaltinamas, įtikino juos (A. J. ir P. J. ) padėti parvesti V. P. , kurį pats (G. Ž. ), matyt, nugirdė, o vėliau išprovokavo juos sumušti, bet ne nužudyti V. P. . Pasak nuteistojo, griovyje V. P. smaugė A. J. , todėl taip pats nukentėjusysis išprovokavo muštynes. Jis mušė V. P. todėl, kad išlaisvintų A. J. . Viskas vyko tamsoje, todėl ikiteisminio tyrimo metu tyrėjams pasakojo tai, ko nepadarė, vienas kitą apkalbėjo, nes jam tuo metu buvo tik 14 metų 9 mėnesiai.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad neteisingai kvalifikuota nusikalstama veika (skunde nurodoma - nusikalstamos veikos klasifikacija) ir išspręsti kiti klausimai. Apeliantas teigia, kad V. P. gyveno atskirai savo tėvų namuose, o su seserimi E. T. nepalaikė jokio ryšio. Todėl apeliantui kyla abejonių, ar žuvusiojo sesuo E. T. patyrė tokį skausmą bei dvasinius išgyvenimus, kurie numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje. Nuteistasis mano, kad dvi žuvusiojo dukterys tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus dėl tėvo mirties, tačiau ieškinio jos nepareiškė. Teismas, tenkindamas civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, neatsižvelgė į turtinę jo ir jo tėvų padėtį, neįvertino teisingumo ir protingumo kriterijų bei to, kad W. P. buvo visiškai girtas. Teismas taip pat turėjo sumažinti atstovavimo išlaidas.

Prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. (skunde nurodoma 2007 m. rugpjūčio 11 d. data) nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti BPK 327 straipsnio 1 punkte numatytais pagrindais (BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas), nes veikos padarymo metu jis dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio atsakoma pagal baudžiamuosius įstatymus.

Nukentėjusioji E. T. atsikirtime į apeliacinius skundus nurodo, kad nuteistųjų apeliaciniai skundai nepagrįsti ir turi būti atmesti, nes ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. J. ir P. J. pripažino, kad mušė rankomis ir spardė V. P. , dėl ko jis neteko sąmonės, įvyko aspiracija krauju ir jis mirė. Anot nukentėjusiosios, nuteistųjų veika kvalifikuota teisingai, taip pat paskirta teisinga bausmė. Pažymi, kad dėl brolio nužudymo patyrė materialinę ir moralinę žalą. Nukentėjusioji palaidojo brolį bei sutvarkė kapą, dėl ko turėjo 8 457,82 Lt išlaidų. Teismui pateikė įrodymus apie turėtas išlaidas ir teismas pagrįstai jas priteisė E. T. . Be to, dėl brolio mirties patyrė ir neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, emocinė depresija ir kt., teismo įvertinti pinigais. V. P. buvo vienintelis jos brolis, tėvai mirę, o kitų giminių nukentėjusioji neturi. Nurodo, kad su broliu dažnai vienas kitą lankydavo, teikdavo pagalbą vienas kitam ir buvo labai artimi, todėl, nužudžius brolį, nukentėjusioji patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, dėl kurio jai pablogėjo sveikata. Pažymi, jog iki šiol vartoja raminamuosius vaistus. Teismas moralinę žalą įvertimo 50 000 Lt ir pagrįstai ją priteisė nukentėjusiajai. Ji taip pat turėjo 2 000 Lt išlaidų juridinei pagalbai. Pažymi, kad jai žala iki šiol dar neatlyginta. Prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

A. J. , P. J. ir jų gynėjai, P. J. atstovai pagal įstatymą ir civiliniai atsakovai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti.

Prokuroras, nukentėjusiosios prašo nuteistųjų A. J. ir P. J. apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų A. J. ir P. J. apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. J. ir P. J. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

A. J. skunde teigia, kad nenorėjo nužudyti V. P. , jam sudavė tik du kartus į smakrą ir vieną kartą į klubą ir mano, kad dėl tokio smurto V. P. negalėjo mirti. Kadangi jis nesmūgiavo į nosies sritį ir galvą, todėl mano, kad jo veiksmai nebuvo nukentėjusiojo mirties priežastis. P. J. taip pat teigia, kad, būdamas tokio jauno amžiaus (14 m. ir 9 mėn.), esant tokiai situacijai negalėjo pasielgti kitaip, kadangi matė, kaip W. P. smaugia A. J. , todėl sudavė nukentėjusiajam keletą smūgių ranka. Šiais veiksmai neperžengė būtinosios ginties ribų ir nesiekė atimti gyvybės nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs nuosprendį atsižvelgdamas į paduotus apeliacinius skundus nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisminio nagrinėjimo metu išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje surinktus duomenis, analizuodamas ir vertindamas įrodymus juos palygino vienus su kitais ir padarė teisingas bei bylos medžiaga pagrįstas išvadas dėl padarytos veikos faktinių aplinkybių, kiekvieno iš nuteistojo atliktų veiksmų darant nusikaltimą bei jų kaltės. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2006 m. spalio 10 d. laikotarpiu nuo 22 iki 24 val. Prienų r. Veiveriuose A. J. , P. J. ir E. K. pasikeisdami vedė dėl girtumo negalintį savarankiškai eiti V. P. . A. J. bevedant V. P. , šis griuvo į griovį kartu pargriaudamas ir A. J. . Nuvirtusį į griovį ir dėl girtumo negalintį pasipriešinti V. P. ėmė spardyti kojomis bei mušti rankomis A. J. ir P. J. , kurie bendrais veiksmais padarė odos nubrozdinimus nukentėjusiojo veide, muštinę žaizdelę nosies nugarėlėje bei nosies kaulų lūžimą, poodines kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose, dėl ko išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir dėl smegenų suspaudimo besiliejančiu krauju V. P. neteko sąmonės, o tai sąlygojo aspiraciją krauju, besiveržiančiu iš nosies, todėl jis mirė.

Nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu apklausiami tyrėjo ir ikiteisminio tyrimo teisėjo bei teisme davė skirtingus, prieštaringus ir nelogiškus parodymus nurodydami tiek savo, tiek bendrininko veiksmus nusikaltimo darymo metu. Šie parodymai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra plačiai aprašyti ir išanalizuoti, todėl jų visų apeliacinės instancijos teismas detaliai neaprašinėja. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apygardos teismo išvadai, jog pirminiuose savo parodymuose A. J. bei P. J. nurodė tokias nukentėjusiajam suduotų smūgių aplinkybes, kurios atitinka specialisto išvadas apie jam padarytų sužalojimų lokalizaciją. Specialisto išvadose Nr. M 1475/06 (02) ir Nr. KM 53-M 1475/06 (02) nurodoma, kad V. P. kūne rasti tokie sužalojimai: poodinė kraujosruva ir muštinė žaizdelė nosies nugarėlėje bei nosies kaulų lūžimas padaryti kietu buku daiktu, gali būti ir vienu trauminiu poveikiu į nosies sritį; odos nubrozdinimai veide, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose ir kairiame skruoste, muštinės žaizdos dešiniame antakyje bei dešinės akies apatiniame voke, kraujosruvos lūpų vidiniame paviršiuje, kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio padaryti kietais bukais daiktais, gali būti kumštimi ar koja, ne mažiau kaip šešių trauminių poveikių į galvos sritį; kraujosruva kairės blauzdos minkštuosiuose audiniuose padaryta kietu buku daiktu, gali būti vienu trauminiu poveikiu; kairio VI šonkaulio tiesioginis lūžimas padarytas kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu, gali būti vienu trauminiu poveikiu. V. P. mirė dėl nosies sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva ir muštine žaizdele nosies nugarėlėje bei nosies kaulų lūžimu, kurie komplikavosi uždusimu, patekus į kvėpavimo takus kraujui. Kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu galėjo įvykti nuo bet kurio trauminio poveikio į galvos sritį. Labiausiai tikėtina, kad po trauminių poveikių į galvos sritį pradėjo lietis kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir dėl smegenų suspaudimo besiliejančiu krauju V. P. neteko sąmonės ir dėl to įvyko aspiracija krauju (t. 1, b. l. 29-38).

Apklausiamas kaip įtariamasis A. J. 2006 m. spalio 12 d. paaiškino, kad V. P. sudavė vieną kartą keliu į klubą, kitus smūgius (apie 5-6) sudavė rankomis į galvą ir į dešinį šoną. Į kurias vietas smūgius sudavė P. J. , nuteistasis nematė. Nukentėjusįjį mušė dėl to, kad jis stumdėsi, paėmęs už kaklo bandė griauti (t. 3, b. l. 5-6). 2006 m. spalio 19 d. parodymų patikrinimo vietoje metu A. J. parodė, kad, bevedant V. P. , G. Ž. spyrė nukentėjusiajam į nugarą ir jie nukrito į griovį. Nugriuvus V. P. ranka prispaudė A. J. kaklą, dėl ko ėmė trūkti oro, todėl, norėdamas išsivaduoti, klūpėdamas keliu spyrė nukentėjusiajam į kairį klubą. Tuo metu E. K. spyrė į dešinę koją, o P. J. stovėdamas galvos dešinėje pusėje spyrė į galvą, tačiau labai silpnai, kadangi koja praslydo. Po šių smūgių V. P. jį paleido ir tada A. J. nukentėjusiajam kumščiais sudavė du smūgius į veidą. E. K. įspyrė vieną spyrį į dešinį klubą, o P. J. , stovėdamas toje pačioje vietoje, sudavė vieną smūgį kumščiu ir viena kartą įspyrė V. P. į veidą. Po šių smūgių A. J. , P. J. ir E. K. atsitraukė nuo V. P. . Po to A. J. parodė, kur ir kokius smūgius V. P. sudavė jis, P. J. ir E. K. (t. 3, b. l. 15-20). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo 2006 m. lapkričio 27 d. A. J. parodė, kad nukentėjusiajam sudavė tris smūgius - vieną kartą įspyrė į klubo sritį ir du kartus nesitaikydamas trenkė į veidą. P. J. sudavė taip pat tris smūgius į galvą - vieną kartą nestipriai spyrė į kaktą, antrą kartą trenkė kumštimi į nosį, o trečią kartą stipriai spyrė prie ausies link pakaušio. Šioje apklausoje A. J. į teisėjo klausimą dėl pirmo smūgio parodė, jog jis (A. J. ) pirmas sudavė smūgius tuo metu, kai su nukentėjusiuoju nugriuvo į griovį. V. P. jį paleido tada, kai P. J. spyrė jam (nukentėjusiajam) į veidą (t. 3, b. l. 8-11). Teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme A. J. paaiškino, kad, vedant V. P. , jis (A. J. ) kartu su juo nukrito į griovį, kuriame nukentėjusysis jį laikė už kaklo, todėl šis spyrė jam į veido sritį, bet pataikė į šlaunį. Tačiau nukentėjusysis jo nepaleido, todėl dar du kartus nesitaikydamas trenkė ranka V. P. į smakrą. Kadangi nukentėjusysis vis tiek nepaleido A. J. , todėl P. J. vieną kartą spyrė nukentėjusiajam, tačiau neatsimena, kur tiksliai pataikė, galėjo suduoti į kaktą. A. J. Kauno apygardos teisme teigė, kad su policijos pareigūnais bendravo pirmą kartą, todėl duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu susipainiojo. Jis nukentėjusiajam sudavė tik 3 smūgius (du į veidą ir vieną į dubens sritį), o ne 5-6 smūgius. P. J. sudavė tris smūgius, o E. K. sudavė du smūgius į kojas (t. 4, b. l. 151-154).

P. J. apklausiamas kaip įtariamasis 2006 m. spalio 11 d. parodė, kad jis, A. J. ir E. K. pakaitomis vedė V. P. , kuris buvo girtas, negalėjo paeiti ir griuvinėjo, namo. A. J. ir nukentėjusysis nukrito į griovį. Nukentėjusysis ranka apkabino A. J. kaklą lyg smaugtų, todėl jis (P. J. ) norėjo padėti A. J. . Jis priėjo prie gulinčiųjų griovyje, lenkėsi, o besimuistydamas nukentėjusysis nestipriai įspyrė jam į dešinę kaklo pusę. Todėl jis (P. J. ) jam kairės rankos kumštimi vieną kartą smogė į galvą, tačiau ranka praslydo ir smūgis buvo nestiprus. Tada prie nukentėjusiojo pribėgo E. K. ir spyrė jam į kairįjį šoną. Po to nukentėjusysis paleido A. J. , todėl pastarasis spyrė jam (nukentėjusiajam) į galvą. Po to P. J. du kartus spyrė nukentėjusiajam į galvos sritį (t. 3, b. l. 93-95). 2006 m. spalio 18 d. parodymų patikrinimo vietoje metu P. J. parodė vietą, kurioje matė ant nugaros gulintį V. P. , o šis ranka buvo apsikabinęs A. J. kaklą. Norėdamas padėti išsilaisvinti A. J. , apėjo nukentėjusįjį apie jo kojas, o šis tuo metu įspyrė P. J. į kaklą. Jis dėl to priduso, priėjo prie nukentėjusiojo galvos iš kairės pusės ir trenkė kumščiu V. P. į veidą, tačiau nepataikė, nes ranka praslydo pro plaukus. Nukentėjusysis paleido A. J. , tada prie jo pribėgo E. K. ir įspyrė V. P. į kairę koją aukščiau kelio. Tuo metu A. J. stovėjo V. P. iš dešinės, o P. J. su E. K. - kairėje. P. J. su A. J. įspyrė nukentėjusiajam po kelis smūgius, tačiau į kurias vietas ir kiek smūgių sudavė, negalėjo nurodyti. Po to jis (P. J. ) nubėgo ant šaligatvio ir matė, kaip A. J. dar spardė bandantį atsistoti nukentėjusįjį. Parodymų patikrinimo metu P. J. dar kartą partvirtino, kad jis nukentėjusiajam kumščiu sudavė į galvos sritį, tačiau nepataikė ir du kartus įspyrė į kairę koją (t. 3, b. l. 106-109).

2006 m. spalio 12 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją P. J. parodė, kad G. Ž. liepė sumušti V. P. , todėl A. J. spyrė jam ir kartu su nukentėjusiuoju nuvirto į griovį. Griovyje nukentėjusysis ranka apkabino apie kaklą A. J. . Norėdamas padėti išsilaisvinti P. J. priėjo prie V. P. , o šis jam įspyrė į smakrą, dėl ko jis priduso. Tada P. J. atsitraukė, o nukentėjusysis paleido A. J. . Priėjęs E. K. spyrė V. P. į koją, o P. J. nukentėjusiajam spyrė tris kartus. A. J. taip pat spyrė. Tada P. J. ir E. K. atsitraukė nuo nukentėjusiojo, o A. J. jį toliau spardė. Tos pačios apklausos metu P. J. parodė, kad nukentėjusiajam sudavė 2 smūgius, bet negalėjo nurodyti kur, nes buvo tamsu, tačiau po sumušimo matė, kad nukentėjusiojo veidas nebuvo kruvinas. Taip pat parodė, kad nukentėjusiajam sudavė dėl to, jog šis paleistų A. J. , nors prieš tai buvo sakęs, kad mušti nukentėjusįjį pradėjo po to, kai nukentėjusysis paleido A. J. . Be to, nurodė, jog pirmą smūgį sudavė į veidą, tačiau nepataikė, bet po šio smūgio nukentėjusysis paleido A. J. (t. 3, b. l. 93-101). Per 2007 m. liepos 2 d. papildomą apklausą P. J. patvirtino savo parodymus, duotus parodymų patikrinimo metu ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, bei patikslino, kad, A. J. ir V. P. nukritus į griovį, A. J. klūpėjo prie nukentėjusiojo dešinio šono, o V. P. , gulėdamas ant nugaros, ranka buvo apsikabinęs A. J. kaklą ir prisispaudęs prie savęs. A. J. viršutinė kūno dalis buvo virš V. P. veido, kaklo, krūtinės. Po to kumštimi sudavė smūgį nukentėjusiajam, tačiau nepataikė, jis (P. J. ) dar įspyrė V. P. 2 ar 3 smūgius į kairę koją ar kairį šoną (t. 3, b. l. 104-105). Pirmosios instancijos teisme P. J. parodė, kad ,V. P. nukritus į griovį, matė, kad nukentėjusysis buvo apsikabinęs A. J. apie kaklą, todėl, norėdamas padėti A. J. išsilaisvinti, pasilenkė, o nukentėjusysis jam įspyrė į smakrą. Smūgis nebuvo labai stiprus, nuo jo žymių neliko, buvo tik paraudimas. Po nukentėjusiojo smūgio jis (P. J. ) atsitraukė, po to vėl priėjo ir spyrė 2 ar 3 kartus į kairę pusę, kur pataikė, neatsimena, tačiau į veidą ar galvą nesudavė. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis P. J. parodė, kad sudavė 2 kartus nukentėjusiajam į petį, trečią kartą galėjo pataikyti į veido sritį (t. 4, b. l. 154-156). Apeliacinio proceso metu P. J. šiuos parodymus patvirtino, tačiau negalėjo paaiškinti savo parodymų nenuoseklumo.

Iš aprašytų A. J. ir P. J. parodymų matyti, kad jie yra prieštaringi, be to, neatitinka kitų byloje esančių įrodymų. Vienoje ir toje pačioje apklausoje duodami parodymus nuteistieji painiojasi, nurodo skirtingas aplinkybes, o skirtingose apklausose jų nurodytos aplinkybės taip pat skiriasi. Iš abiejų nuteistųjų parodymų matyti tai, jog A. J. linkęs nurodyti aplinkybes, kurios jį teisina ir kaltina P. J. , o P. J. savo ruožtu taip pat stengiasi sumenkinti savo vaidmenį darant nusikaltimą ir paryškinti A. J. veiksmus. Įvertinęs visa tai apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pirmųjų parodymų metu nuteistieji nurodė aplinkybes, kurios atitinka specialisto išvadas apie V. P. padarytus sužalojimus. Tuo tarpu per vėlesnius parodymus ėmė neigti, jog sudavė smūgius į nukentėjusiojo galvą, veidą, taip pat ėmė teigti, jog buvo tamsu, todėl nematė, kur nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas mano, kad A. J. bei P. J. parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, lyginant jų parodymus su visa kita bylos medžiaga, ir remtis šiais parodymais galima tik tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. A. J. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodo, jog nukentėjusiajam sudavė tris smūgius - vieną spyrė į klubą ir du sudavė ranka į smakrą. P. J. apygardos teisme teigė, kad nukentėjusiajam įspyrė du ar tris kartus į kairę pusę, ir patikslino, kad du kartus pataikė į petį, o trečią kartą galėjo pataikyti į veido sritį. Tačiau iš specialisto išvadų matyti, kad V. P. buvo suduoti ne mažiau kaip 7 smūgiai į galvos sritį, iš kurių vienas į nosį, bei po vieną smūgį į kairį šoną ir kairę blauzdą. Sužalojimų smakre, pečiuose bei klubų srityje teismo medicinos specialistas nekonstatavo. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, jog nuteistųjų parodymai, kad smūgius nukentėjusiajam sudavė į klubą, smakrą ir pečius, yra išgalvoti, nes jų nepatvirtina objektyvi bylos medžiaga. Be to, tiek iš abiejų nuteistųjų parodymų, tiek iš liudytojo E. K. parodymų matyti, jog V. P. į kojas smūgius sudavė būtent E. K. , dėl kurio veikos 2007 m. spalio 18 d. prokuroro nutarimu ikiteisminio tyrimo dalis buvo nutraukta, nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, požymių (t. 1, b. l. 136-143).

Apklaustas kaip liudytojas pirmosios instancijos teisme E. K. parodė, kad G. Ž. paprašė parvesti girtą V. P. . Todėl jis, A. J. ir P. J. vedė girtą V. P. namo. Nukentėjusysis suklupdavo, tačiau negriuvo taip, kad susižalotų. V. P. su A. J. nukrito į griovį. Matė, kad nukentėjusysis buvo apie kaklą apsikabinęs A. J. . E. K. pamanė, kad tarp jų įvyko konfliktas, todėl spyrė nukentėjusiajam į padą ir į koją žemiau kelio. Po to jis išbėgo ant kelio ir sakė draugams iš ten pasitraukti. Matė, kaip A. J. mušė V. P. , smūgiavo visur, bet nematė kuo - ranka ar koja. P. J. taip pat smūgiavo nukentėjusiajam, abu nuteistieji rankomis ir kojomis mušė V. P. aukščiau juosmens, į galvą (t. 5, b. l. 53-55). Nuteistieji savo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, o P. J. ir teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme pripažino kojomis ir rankomis sudavę smūgius V. P. į galvos sritį. A. J. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad jis du kartus nesitaikydamas trenkė į veidą, o P. J. spyrė į kaktą, trenkė kumštimi į nosį, o nukentėjusysis A. J. paleido po to, kai P. J. įspyrė į veidą. P. J. taip pat nurodė, kad A. J. , kai išsivadavo iš V. P. , spyrė jam į galvą, o P. J. taip pat du kartus įspyrė nukentėjusiajam į galvos sritį. Netikėti šiais parodymai, ar manyti, kad nuteistieji apkalbėjo save dėl to, kad buvo labai sutrikę ikiteisminio tyrimo metu, nėra pagrindo, nes parodymus apie smūgių sudavimą atitinka kita bylos medžiaga. Atsižvelgdamas į visa tai Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad sužalojimai, sukėlę V. P. mirtį, buvo padaryti bendrais nuteistųjų A. J. ir P. J. veiksmais. Nustatyti, kokius konkrečiai smūgius ir tiksliai kur sudavė kiekvienas iš nuteistųjų, nėra galimybės. Iš specialisto išvados ir jo paaiškinimų teisme matyti, kad tiesioginė nukentėjusiojo mirties priežastis buvo užspringimas krauju. Jeigu V. P. nebūtų praradęs sąmonės, jis nebūtų užspringęs. Kadangi išsiliejus kraujui į smegenis nukentėjusysis prarado sąmonę ir užspringo, todėl kraujo išsiliejimas turėjo tiesioginę įtaką nukentėjusiojo mirčiai. Be to, jeigu nukentėjusiajam nebūtų sulaužyta nosis, jis taip pat galėjo mirti dėl smegenų suspaudimo išsiliejusiu krauju, o tai galėjo įvykti nuo bet kurio trauminio poveikio į galvą (t. 4, b. l. 156-157). Byloje nustatyta, kad tiek A. J. , tiek P. J. rankomis bei kojomis sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą. Iš teismo medicinos specialisto išvados ir jo paaiškinimo teisme matyti, kad išsilieti kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu galėjo nuo bet kurio smūgio, kas tiesiogiai turėjo įtakos W. P. mirčiai. Kadangi tiek kraujo išsiliejimas, tiek užspringimas krauju turėjo tiesioginę įtaką nukentėjusiojo mirčiai, teismas mano, jog kiekvieno iš nuteistųjų veiksmai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Šiuo atveju nuteistųjų veikos kvalifikacijai neturi reikšmės faktas, kad nenustatyta ir nėra galimybės nustatyti, kurio iš jų veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nosies kaulų lūžimas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai ke­li as­me­nys vei­kia kar­tu, turėdami ty­čią nu­žu­dy­ti, ir pa­tys tie­sio­giai da­ly­vau­ja at­imant gy­vy­bę nu­ken­tė­ju­sia­jam, tai jie vi­si yra nu­žu­dy­mo vykdy­to­jai (ben­dra­vyk­dy­to­jai). Be to, nė­ra būtina, kad kiek­vie­nas iš tokių vyk­dy­to­jų padary­tų mir­ti­nus su­ža­lo­ji­mus, pa­kan­ka, kad tai pa­da­ry­tų bent vie­nas iš jų. Ki­tų vyk­dy­to­jų dalyvavi­mas ga­li pa­si­reikš­ti ne tik su­trik­dant svei­ka­tą, bet ir at­imant nu­ken­tė­ju­sia­jam galimy­bę prie­šin­tis (su­ri­šant jį, lai­kant už ran­kų ir pan.) kė­si­ni­mo­si į jo gy­vy­bę me­tu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 p.). Šiuo atveju A. J. ir P. J. smurtą prieš V. P. vartojo turėdami netiesioginę tyčią nužudyti jį, nes spardydami ir suduodami kumščiais nukentėjusiajam į galvą, veidą, t. y. į gyvybiškai svarbias kūno dalis, ne mažiau kaip septynis smūgius jie suprato, kad tokie jų veiksmai yra pavojingi V. P. gyvybei, numatė, kad dėl šių veiksmų nukentėjusysis gali mirti, ir nors nenorėjo jo mirties, tačiau sąmoningai leido atsirasti tokiems padariniams, t. y. taip veikdami nuteistieji buvo visiškai abejingi galimiems savo veiksmų padariniams (V. P. mirčiai). Tokiu būdu, nors ir nenustatyta, nuo kurio nuteistojo konkretaus smūgio mirė nukentėjusysis, tačiau abu nuteistieji sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą, todėl abu yra šio nužudymo bendravykdytojai.

Abu nuteistieji, taip pat ir liudytojas E. K. nurodė, kad nukentėjusįjį mušti pradėjo dėl to, kad šis buvo ranka apsikabinęs A. J. kaklą. P. J. apeliaciniame skunde teigia, kad smūgius sudavė V. P. manydamas, kad jis smaugia A. J. , t. y. gindamas jį. Be to, jis teigė, kad kai norėdamas padėti draugui išsivaduoti priėjo prie nukentėjusiojo, šis spyrė koja jam į smakrą. 2006 m. spalio 13 d. tiek A. J. , tiek P. J. apžiūrėjo teismo medicinos specialistas, tačiau nei ant P. J. , nei ant A. J. kūno jokių sužalojimo požymių nenustatė (t. 1, b. l. 75, 77). Be to, pats P. J. 2007 m. liepos 2 d. apklausoje paaiškino, kokiu būdu V. P. ranka laikė A. J. už kaklo. Nuteistasis nurodė, kad A. J. buvo atsiklaupęs prie nukentėjusiojo dešinio šono, o V. P. buvo ranka apsikabinęs A. J. kaklą ir prisispaudęs jį prie savęs taip, kad A. J. viršutinė kūno dalis buvo virš V. P. veido, kaklo, krūtinės (t. 3, b. l. 104-105). Iš to matyti, kad jeigu nukentėjusysis iš tikrųjų laikė A. J. už kaklo, tai jis nurodytu būdu apkabinęs kaklą niekaip nebūtų galėjęs užspausti A. J. kvėpavimo takų, t. y. taip jį smaugti. Be to, V. P. lavono kraujyje buvo rasta 4,44 promilės etilo alkoholio, o tai rodo, kad nukentėjusysis buvo sunkaus girtumo būklės, pats negalėjo paeiti, gintis nuo smūgių ar priešintis. Abu nuteistieji, taip pat liudytojas E. K. parodė, kad V. P. buvo stipriai girtas, pats negalėjo paeiti, todėl jie, H. Ž. paprašyti, vedė jį namo. Iš paminėtų teismo medicinos specialisto išvadų matyti, kad mušamas nukentėjusysis nesipriešino, nes nuteistiesiems nebuvo padaryta jokių sužalojimų, be to, ant V. P. kūno (rankų) taip pat nebuvo rasta jokių sužalojimų, kurie rodytų, jog jis gynėsi nuo suduodamų jam smūgių. Įvertinęs visa tai, apeliacinės instancijos teismas mano, kad A. J. ir P. J. nurodyti motyvai, jog V. P. griovyje smaugė A. J. ir dėl to reikėjo jį ginti pavartojant smurtą prieš V. P. , yra nepagrįsti, jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

P. J. , be to, teigia, kad jis susidariusią situaciją klaidingai suvokė, t. y. manė, kad V. P. smaugia A. J. ir kad jį reikia ginti, dėl savo jauno amžiaus, nes nusikaltimo padarymo metu tebuvo sulaukęs 14 metų 9 mėnesių. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija mano, kad šie skundo motyvai yra nepagrįsti, kadangi ikiteisminio tyrimo metu P. J. buvo paskirta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, kurios išvadose konstatuota, jog P. J. pagal savo individualias savybes galėjo suvokti savo veiksmų esmę. Atsižvelgiant į amžiaus psichinę būklę jis gali duoti teisingus parodymus. Pavojingos visuomenei veikos padarymo metu P. J. psichikos sutrikimu nesirgo, buvo praktiškai psichiškai sveikas. Dėl savo psichikos sveikatos būklės jis savo veiksmų esmę suprato ir galėjo juos valdyti. P. J. , atsižvelgiant į jo amžių, išprusimą, gyvenimišką patyrimą, gyvenimo šeimoje sąlygas, gali pateikti teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme, tačiau tikėtini ir nepakankamai tikslūs situaciją atspindintys atsakymai (t. 3, b. l. 157-158). Be to, iš byloje esančios P. J. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis mokykloje mokėsi labai gerai, buvo skatintas už labai gerą mokymąsi, aktyviai dalyvavo sportinėje veikloje, įvairiose varžybose iškovojęs prizinių vietų (t. 5, b. l. 36-48). Iš mokymosi įstaigos pateiktos charakteristikos matyti, kad jis yra apibūdinamas kaip gabus mokslui, greitai ir gerai besiorientuojantis naujuose dalykuose, veiklus, aktyvus, mėgstantis sportinę veiklą. Tik 2005 metais dažnai be priežasties praleidinėjo pamokas, bėgdavo iš pamokų, todėl 7 klasę baigė su neigiamu lietuvių kalbos įvertinimu (t. 1, b. l. 49). Įvertinęs ekspertizės akto išvadas, taip pat P. J. charakterizuojančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad P. J. pagal savo amžių yra normaliai protiškai, fiziškai ir socialiai išsivystęs, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jis galėjo neteisingai suprasti nusikaltimo padarymo metu susiklosčiusią situaciją. Be to, iš jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu, matyti, kad jis gana sklandžiai ir nuosekliai paaiškino įvykių seką, kiekvieno iš įvykiuose dalyvavusių asmenų veiksmus. P. J. nė vienų parodymų metu neakcentuoja to, kad jis, suduodamas smūgius nukentėjusiajam, veikė būtinosios ginties sąlygomis. Pirmojoje apklausoje P. J. nurodo, kad V. P. buvo apsikabinęs A. J. aplink kaklą lyg smaugtų, tačiau iš tokio pasakymo matyti, kad nuteistasis nebuvo tikras dėl to, ar nukentėjusysis iš tikrųjų smaugė A. J. ir ar jį reikėjo ginti. Visuose kituose parodymuose P. J. neakcentuoja to, kad nukentėjusysis, laikydamas už kaklo, smaugė A. J. ir dėl to grėsė pavojus jo gyvybei, todėl gindamas draugą ir sudavė smūgius nukentėjusiajam. Juose nurodoma, kad norėjo padėti draugui išsilaisvinti, nes nukentėjusysis buvo apsikabinęs A. J. aplink kaklą. Ši versija, kad P. J. , suduodamas smūgius V. P. , veikė būtinosios ginties situacijoje, nurodoma ir akcentuojama tik apeliaciniame skunde. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytus motyvus, mano, kad ji yra nepagrįsta. Be to, tiek iš P. J. , tiek iš E. K. ir A. J. parodymų matyti, kad pagrindinius smūgius apeliantas su A. J. gulinčiam ant žemės V. P. sudavė ne tada, kai nukentėjęs neva smaugė A. J. , bet po to, kai nukentėjusysis jį paleido. Kadangi nukentėjusysis buvo visiškai girtas, dėl to negalėjo nei paeiti, nei atsistoti, nei priešintis, tai, paleidus A. J. , nebuvo jokio būtinumo jį spardyti, nes nukentėjusysis nuteistiesiems ar kitiems asmenims dėl girtumo nekėlė jokios grėsmės.

Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu analogiška teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizė buvo atlikta ir A. J. . Jos išvadose taip pat konstatuota, kad A. J. veikos padarymo metu pagal savo individualias savybes galėjo suvokti savo veiksmų esmę. Atsižvelgiant nuteistojo amžių, psichinę būklę jis gali duoti teisingus parodymus. Pavojingos visuomenei veikos padarymo metu A. J. nesirgo jokia psichine liga, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. A. J. , atsižvelgiant į jo amžių, išprusimą, gyvenimišką patyrimą, gyvenimo šeimoje sąlygas, gali pateikti teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme, tačiau tikėtini ir nepakankamai tikslūs situaciją atspindintys atsakymai (t. 3, b. l. 80-81). Įvertinusi visa tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu dėl to, kad pirmą kartą susidūrė su teisėsaugos institucijų pareigūnais, buvo pasimetę, todėl tyrėjams nurodė neteisingas aplinkybes bei apkalbėjo vienas kitą. Nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiami dalyvaujant gynėjams, jokių pastabų dėl apklausos ar kito procesinio veiksmo niekas nepareiškė. Akivaizdu, kad nuteistiesiems teisė į gynybą buvo visiškai užtikrinta.

Apeliaciniuose skunduose yra akcentuojama, kad V. P. kraujyje buvo rasta 4,44 promilės alkoholio, tai rodo, kad jis buvo labai girtas (sunkus girtumo laipsnis) ir dėl to pats kaltas, nes pats išprovokavo muštynes. Tokie skundų motyvai yra nepagrįsti. Kaip matyti iš specialisto išvados, nukentėjusysis iš tikrųjų buvo sunkaus girtumo būklės, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad V. P. kaip nors išprovokavo nusikaltimo jam padarymą. Nuteistieji matė, kad V. P. buvo visiškai girtas, negalėjo pats paeiti, jų vedamas griuvinėjo, tačiau nukentėjusysis, nors ir būdamas girtas, nepriekabiavo prie nuteistųjų ar kitų asmenų, neužgauliojo jų ir neatliko jokių veiksmų, kurie būtų galėję išprovokuoti nusikaltimo jam padarymą. Atvirkščiai, šiuo atveju nukentėjusiojo girtumas lėmė tai, kad A. J. ir P. J. veika buvo kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t. y. kaip nužudymas bejėgiškos būklės žmogaus. Teismų praktikoje nužudy­mas kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 129 straips­nio 2 da­lies 2 punk­tą (bejėgiškos būk­lės), kai nužudo­mas as­muo, ku­ris ar dėl fi­zi­nių, ar dėl psichinių sa­vy­bių nega­lėjo su­pras­ti kaltininko vei­kos po­būdžio, ne­ga­lėjo gin­tis ar ki­taip veng­ti pa­vo­jaus ar­ba aktyviai pa­si­priešin­ti kal­ti­nin­kui. To­kia būse­na ga­li būti dėl li­gos, in­va­li­du­mo ar se­nat­vės, taip pat apal­pus, praradus sąmo­nę, mie­gant ar­ba dėl stip­raus ap­svai­gi­mo nuo alko­ho­lio, narko­ti­nių, psichotro­pi­nių ar ki­tų psi­chi­ką vei­kian­čių medžia­gų ir pan. Be to, būtina, kad kaltininkas suvo­ktų nu­ken­tėju­sio­jo be­jėgišką būk­lę ir gy­vy­bę at­imtų ja pasinaudo­da­mas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 8 p.). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis buvo sunkaus girtumo būklės, pats negalėjo paeiti, mušamas negalėjo nei gintis, priešintis ar kitaip išvengti smurto, nuteistieji tai matė ir akivaizdžiai suprato, tuo pasinaudodami nužudė nukentėjusįjį. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, jog ši apeliantų veikos kvalifikacija yra teisinga. Nuteistojo P. J. skundo motyvas, kad G. Ž. nugirdė nuteistuosius, o po to išprovokavo sumušti V. P. , visiškai niekuo nepagrįstas, todėl laikomas deklaratyviu teiginiu ir atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad A. J. ir P. J. šį nusikaltimą padarė iš pykčio, nes nukentėjusysis griuvinėjo, nesikėlė, o tai sukėlė nuteistųjų nepasitenkinimą.

Nuteistieji skunduose tiesiogiai neprašo sumažinti pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes, tačiau prašo, perkvalifikavus jų veikas, atsižvelgiant į tai švelninti jų atsakomybę. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas peržiūri skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes. Nuteistieji A. J. ir P. J. nusikaltimo padarymo metu buvo atitinkamai 16 ir 14 metų amžiaus, t. y. nepilnamečiai, todėl sprendžiant dėl bausmės jiems skyrimo turi būti taikomos BK VIII skyriaus „Bausmės skyrimas“ bei XI skyriaus „Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybė ypatumai“ nuostatos. Jos yra tokios: BK 91 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir šiame skyriuje numatytais ypatumais. Remiantis BK 54 straipsnio 1, 2 dalimis teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be to, nepilnamečiui skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį padarius nusikalstamą veiką. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 91 straipsnis, 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Apygardos teismas skirdamas bausmes nuteistiesiems atsižvelgė į tai, kad jie padarė labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė nepataisomas pasekmes. Nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia ir buvo baigtas. Teismas tinkamai įvertino nuteistųjų asmenybes bei BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, be to, nors nusikaltimai buvo padaryti bendrais veiksmais, tačiau teismas teisingai to nevertino kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kadangi nuteistieji dėl nusikaltimo padarymo iš anksto nesitarė ir iš anksto nederino savo veiksmų. BK 91 straipsnio 3 dalis nustato, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad padarytas nusikaltimas yra labai sunkus, teisingai ir pagrįstai nusprendė, jog A. J. bei P. J. skirtinos laisvės atėmimo bausmės. Teismas, įvertinęs abiejų nuteistųjų konkrečius veiksmus dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, jų asmenybes bei tai, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu A. J. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tačiau BK 93 straipsnio pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas, A. J. ir P. J. paskyrė teisingas bausmes. Įvertinus tai, kad, skiriant laisvės atėmimo bausmę nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje, paskirtos bausmės yra žymiai švelnesnės nei bausmės vidurkis, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), A. J. ir P. J. paskirtosios bausmės užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų. Vadovaudamasi nutartyje išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apkaltinamasis nuosprendis dėl A. J. ir P. J. nuteisimo yra pagrįstas, priimtas nepažeidžiant nei baudžiamojo įstatymo, nei baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos ir jų švelninti nėra pagrindo.

BK 92 straipsnis gali būti taikomas, jeigu kaltininkas už tyčinio nusikaltimo padarymą nuteistas laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams. A. J. nuteistas laisvės atėmimu 7 metams, todėl jam taikyti BK 92 straipsnio nuostatas negalima.

BK 13 straipsnis numato, kad už nužudymą (BK 129 straipsnis) atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo padarymo buvo suėję 14 metų. Iš bylos medžiagos matyti, kad P. J. gimė 1992 m. sausio 23 d., o šį nusikaltimą padarė 2006 m. spalio 10 d. Akivaizdu, kad P. J. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo sulaukęs įstatymo numatyto amžiaus, todėl patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas pagrįstai.

Nuteistasis A. J. skunde nurodo, kad nėra kaltas dėl V. P. mirties, todėl ir žalos atlyginimas nuosprendžiu priteistas nepagrįstai, o P. J. mano, kad nužudytojo sesuo nukentėjusioji E. T. nepatyrė CK 6.250 straipsnyje nurodytų išgyvenimų bei skausmo, kadangi V. P. gyveno vienas ir nepalaikė jokių ryšių su seserimi. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad Kauno apygardos teismas iš nuteistųjų solidariai priteisė nukentėjusiosios E. T. naudai 8 457,82 Lt turtinės žalos atlyginimo. Nepilnamečiui P. J. negalint atlyginti priteistos sumos, ji priteista atlyginti civiliniams atsakovams A. J. ir S. J. . Be to, teismas nukentėjusiosios advokatui sumokėtas atstovavimo išlaidas, vadovaudamasis BPK 104 straipsnio 2 dalimi, pripažino proceso išlaidomis ir solidariai priteisė iš abiejų nuteistųjų. Nukentėjusiosios turėtą turtinę žalą sudaro laidojimo išlaidos, kurios yra iš dalies pagrįstos prie bylos pridėtais mokėjimo dokumentais (t. 1, b. l. 84-85), bei kapo tvarkymo išlaidos, kurios visiškai pagrįstos prie bylos pridėtais dokumentais (t. 5, b. l. 32-34). Be to, iš byloje esančių pinigų priėmimo kvitų matyti, kad E. T. sumokėjo 2 000 Lt advokatui už atstovavimo paslaugas šioje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad turtinės žalos atlyginimas nuteistiesiems priteistas pagrįstai, nes jie pagrįstai pripažinti kaltais dėl V. P. mirties. Be to, priteisto ieškinio suma turtinei žalai atlyginti yra teisinga ir pagrįsta bylos dokumentais. Šioje byloje už atstovavimą advokatui sumokėti 2 000 litų pagrįstai pripažinti proceso išlaidomis bei teisingai priteisti iš nuteistųjų (BPK 104 straipsnio 2 dalis). Remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas mano, kad nukentėjusiosios gynėjui už atstovavimą sumokėta pinigų suma pagrįsta mokėjimo dokumentais, ji nėra aiškiai per didelė, todėl nėra pagrindo jos mažinti ar naikinti.

Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Pagal CK 6.282 straipsnio 3 dalį, teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į sunkią žalą padariusio asmens turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Kauno apygardos teismas iš A. J. ir P. J. solidariai, o P. J. negalint sumokėti - iš civilinių atsakovų V. J. ir R. J. , priteisė nukentėjusiajai E. T. 50 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, kad nukentėjusysis gyveno vienas ir nebendravo su savo seserimi, teismo nuomone, yra nepagrįsti. E. T. nurodė, kad V. P. buvo vienintelis jos artimas giminaitis, jie nuolatos bendravo, todėl netekusi brolio labai išgyveno, jai pablogėjo sveikata. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad būtent E. T. rūpinosi nukentėjusiojo laidotuvėmis. P. J. taip pat teigia, kad teismas turėjo mažinti priteistą civilinį ieškinį atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusysis buvo girtas, bei į nuteistojo ir jo tėvų turtinę padėtį. Tai, kad V. P. buvo sunkaus girtumo būklės, nesudaro pagrindo mažinti priteistą civilinį ieškinį, kadangi šiuo atveju nukentėjusysis dėl girtumo niekaip neišprovokavo ar kitaip nedarė įtakos, kad nusikaltimas jam būtų padarytas, o iš CK 6.282 straipsnio 3 dalies matyti, kad tais atvejais, kai žala padaryta tyčia, teismas, mažindamas jos dydį, neturi atsižvelgti į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį. Įvertinę visa tai apeliacinės instancijos teismas mano, kad priteista neturtinės žalos suma nėra per didelė, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei susiklosčiusią teismų praktiką, todėl jos dar labiau mažinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų A. J. ir P. J. apeliacinius skundus atmesti.