Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. D. ir N. D. prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama pareiškėjos A. D. apeliacinio skundo ribose. Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti du procesinius pirmosios instancijos teismo sprendimus, o būtent: Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartį, kuri atskirai nuo teismo sprendimo neskundžiama, ir priimti naują nutartį – atmesti pareiškėjo N. D. prašymą dėl proceso atnaujinimo, taip pat panaikinti 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir palikti galioti 2008 m. spalio 1 d. sprendimą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pakankamas pagrindas skundžiamus pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus - nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus.

Santuokos nutraukimo bylų nagrinėjimas pasižymi tam tikrais CK ir CPK normose nustatytais ypatumais. Vienas iš jų yra toks, kad, nutraukdamas santuoką, teismas toje pačioje byloje turi išspręsti ir visus kitus klausimus, susijusius su jos nutraukimu, tarp jų ir dėl santuokinio turto padalijimo (CPK 385 str. 1 d.). Nutraukiant santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, turto padalijimo klausimai turi būti išsprendžiami sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių (CK 3.51 str. 1 d. 2 p., 3.52 str. 2 d.). Tokioje sutartyje sutuoktiniai paprastai susitaria dėl dalytino turto, vaikų ir tarpusavio išlaikymo, o teismas, patikrinęs sutarties sąlygų teisėtumą, ją patvirtina ir įtraukia į teismo sprendimą (CK 3.53 str. 3 d.). Teismo sprendimas, kaip teisingai nurodo apeliantė, yra galutinis ir įgyja res judicata galią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui dėl santuokos nutraukimo, šalys negali iš naujo kelti klausimo dėl sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo padarinių sutarties sąlygų, išskyrus šios taisyklės išimtį – jei iš esmės pasikeičia aplinkybės (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.). Tai reiškia, kad, susiklosčius situacijai, kai sutuoktiniai santuokos nutraukimo byloje neišsprendžia visų klausimų, susijusių su santuokinio turto padalijimu, vėliau jie (vienas iš jų) neturi teisinio pagrindo reikalauti pakeisti teismo sprendimu patvirtinto susitarimo dėl santuokos nutraukimo padarinių. Tokiu atveju buvę sutuoktiniai (vienas iš jų) turi galimybę kreiptis į teismą dėl proceso santuokos nutraukimo byloje atnaujinimo (CPK 365 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-450/2007; 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-369/2011, kt.). Proceso atnaujinimas civilinėje byloje galimas tik išimtiniais, įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka (CPK 365 str. 1 d.). Pagal CPK 368 straipsnio 2 dalį prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti pateikiamas vėliau negu po penkerių metų nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas N. D. galėjo pasinaudoti proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo byloje institutu, nes penkerių metų prašymo atnaujinti procesą pateikimo terminas nepraleistas, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Apeliantė A. D. skunde nurodo, kad pareiškėjo N. D. prašymas dėl proceso atnaujinimo negalėjo būti tenkinamas, nes jis buvo pareikštas praleidus įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą, o jo atnaujinimui teismas nenustatė jokių svarbių priežasčių. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, kad paduodant prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, CPK 368 straipsnyje nustatyto termino eiga dalyvavusiems byloje asmenims pradedama skaičiuoti nuo to momento, kai byloje buvo priimtas ir paskelbtas teismo sprendimas (nutartis), kuriame teismas, pareiškėjų manymu, padarė aiškią teisės taikymo klaidą, tačiau teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui N. D. praleistą įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

Pagal CPK 78 straipsnio 1 dalį asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Dėl to, nagrinėjant procesinio termino atnaujinimo klausimą, privalu aiškintis besikreipiančio dėl termino atnaujinimo suinteresuoto asmens nurodytas aplinkybes (priežastis), dėl kurių terminas buvo praleistas, jų visetą ir svarbą. Įstatyme nenustatyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Įstatymo sąvoka ,,svarbios priežastys“ yra vertinamoji, todėl teismas turi šį klausimą spręsti atsižvelgdamas į procesinių terminų instituto paskirtį, ginčo esmę, bylos reikšmę prašymo pateikėjui, jo asmenines savybes, jo veiksmus po ginčo išnagrinėjimo bei kitas faktines aplinkybes. Taigi termino atnaujinimo klausimas kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, besiskundžiančios šalies elgesį procese, į jos sąžiningumą naudojantis suteiktomis procesinėmis teisėmis (CPK 42 str. 5 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2008-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr.2-292/2008). Be to teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylanti teismo, kaip vienintelės teisingumą vykdančios institucijos, priedermė, teisingai išspręsti kiekvieną bylą lemia tai, kad teismas ne tik iš esmės nagrinėdamas byloje kilusį materialinį teisinį ginčą vadovautųsi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, bet šiuos principus taikytų ir spręsdamas procesinio pobūdžio klausimus, t.y. klausimus, kurie yra arba gali būti pagrindas sukurti prielaidas pradėti iš esmės spręsti materialinį teisinį ginčą, o tokį ginčą nagrinėjant – užtikrinti nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių ir visokeriopos civilinių teisių gynybos principų įgyvendinimą (CK 1.2 str. 1 d., 1.5 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-515/2007; kt.). Atsižvelgdama į faktines šios bylos aplinkybes, CPK 6 straipsnyje įtvirtintą pagrindinę teismo funkciją – teisingai išspręsti šalių ginčą ir nurodytas teisines nuostatas bei teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad praleistas įstatymo nustatytas terminas pirmosios instancijos teismo buvo atnaujintas pagrįstai, priešingu atveju, būtų likusi susiklosčiusi situacija,kai sutuoktiniai santuokos nutraukimo byloje neišsprendžia visų klausimų, susijusių su santuokinio turto padalijimu. Pareiškėjas N. D., kreipdamasis į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo, turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, kad susiklosčiusi, teisės normoms prieštaraujanti situacija, turi būti pakeista atnaujinus procesą jau išnagrinėtoje civilinėje byloje. Formalus įstatymo normų taikymas negali užkirsti kelio pašalinti ydingą teisinę situaciją, kuri iš esmės yra negalima, nes toks įstatymo taikymas prieštarautų ne tik teisės normoms, bet ir teisingumo ir protingumo principams.

Apeliaciniame skunde A. D. nurodo, kad pareiškėjo N. D. prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo teikiamas vien tik CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo prašymą šiuo pagrindu, bet jį tenkindamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, išėjo už pareiškėjo pateikto prašymo ribų. Be to, kaip teigia apeliantė, ir šiuo pagrindu pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo negalėjo būti tenkinamas, nes teismas jokios aiškios teisės taikymo klaidos nepadarė. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Be bendrų ieškiniui keliamų turinio reikalavimų, prašyme atnaujinti procesą turi būti nurodoma ir CPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, tarp kurių – proceso atnaujinimo pagrindas ir proceso atnaujinimo motyvai. Tačiau vien dėl to, kad prašyme atnaujinti procesą nurodyta ne ta teisės norma, kurioje įtvirtintas konkretus proceso atnaujinimo pagrindas, negali būti pagrindas teismui atsisakyti atnaujinti procesą, kai iš prašyme išdėstytų aplinkybių ir proceso atnaujinimo motyvų teismui yra aišku, kokiu pagrindu remiasi pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-471/2007). Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, jog prašyme nurodytų aplinkybių, kuriomis remdamasis pareiškėjas prašo atnaujinti procesą, teisinė kvalifikacija yra teismo pareiga, teismas, spręsdamas prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą ir proceso atnaujinimo pagrindo buvimo klausimus, neturi jų spręsti formaliai, bet, ištyręs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus ir motyvus, konstatuoti visus nustatytus proceso atnaujinimo pagrindus, nors pareiškėjas prašyme ir būtų įvardijęs tik vieną proceso atnaujinimo pagrindą. Nagrinėjamu atveju, nors pareiškėjo N. D. prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo teikiamas tik CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau prašyme buvo akcentuojama, jog proceso atnaujinimu yra siekiama ištaisyti civilinės bylos nagrinėjimo metu padarytas teisines klaidas, kadangi santuokos nutraukimo byloje buvo padalintas ne visas santuokoje įgytas turtas (b.l. 42-45). Todėl pirmosios instancijos teismas, atmetęs N. D. prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, bet tenkindamas jį CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, išsprendė proceso atnaujinimo klausimą iš esmės ir neišėjo už pareiškėjo pateikto prašymo ribų.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. spalio 1 d. sprendimu patvirtinta pareiškėjų santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartis tokia, kokią teismui pateikė pareiškėjai. Teismas pats byloje esančių įrodymų pagrindu šalių santuokoje įgyto turto nedalijo, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, jog teismas pažeidė materialiąsias teisės normas. Tačiau sutikti su tokiais apeliantės argumentais – kad teismas minėtame sprendime nepadarė jokios aiškios teisės taikymo klaidos, kaip ją numato CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas, nėra pagrindo. Kadangi minėtame įstatyme neatskleidžiama, kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški, t.y. ši sąvoka yra vertinamoji, visais atvejais, kaip rodo teismų praktika, ar pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) padaryta teisės taikymo klaida yra aiški ir ar tai yra proceso atnaujinimo pagrindas, sprendžia prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3 125/2005; 2005-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-647/2005; kt.). Teismas, priimdamas sprendimą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių sutikimu, patvirtina sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuri turi atitikti įstatymų reikalavimus (CPK 541 str. 1 d.). Sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių neatitinka įstatymų reikalavimų, jeigu ji prieštarauja viešajai tvarkai, iš esmės pažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teises ir teisėtus interesus (CK 3.53 str. 4 d.). Pagal CK 3.100 straipsnio 4 punktą bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė baigiasi nutraukus santuoką. Ši įstatymo nuostata reiškia, jog bylose dėl santuokos nutraukimo privalo būti padalintas visas sutuoktinių turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-186/2010). Tokiu būdu situacija, kai nutraukus santuoką, lieka nepadalinta sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdyto turto dalis, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai. Nagrinėjamu atveju teismas, patvirtinęs sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, nepatikrindamas jos atitikimo įstatymų reikalavimams, sukūrė teisiškai negalimą situaciją, kai nutraukus pareiškėjų santuoką, liko nepadalinta sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdyto turto dalis, ir tai yra pakankamas pagrindas vertinti, jog teismas padarė aiškią teisės normų taikymo klaidą, kuri taisytina per proceso atnaujinimo instituto normas.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino, jog CK 3.50 straipsnio 4 dalis draudžia atnaujinti santuoką, jeigu kitas sutuoktinis sudarė naują santuoką, o pareiškėjas N. D. po santuokos su apeliante nutraukimo sudarė kitą santuoką. Todėl, atsižvelgiant į tai, apeliantės nuomone, proceso atnaujinimas nagrinėjamoje byloje nebuvo galimas ir šiuo aspektu. Tačiau, kaip matyti iš apskųstų pirmosios instancijos teismo procesinių dokumentų, nagrinėjamoje byloje teismas atnaujino procesą tik dalyje dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjas N. D. nereiškė prašymo ir pirmosios instancijos teismas nesvarstė proceso atnaujinimo klausimo santuokos nutraukimo dalyje. Pareiškėjų 2008-08-03 sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių (b.l. 5-6) nėra sąlygos dėl santuokos nutraukimo, tik aptartos sąlygos, nustatančios buvusių sutuoktinių teises ir pareigas po santuokos nutraukimo. Todėl apeliantės argumentai, kad atnaujindamas procesą dėl santuokos nutraukimo pasekmių išsprendimo teismas atnaujino ir sutuoktinių bendru sutarimu nutrauktą santuoką, yra teisiškai nepagrįsti.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad, atnaujinus procesą, teismas galėjo ir turėjo spręsti tik dėl nutraukiant pareiškėjų santuoką neišspręsto klausimo – dėl pirties padalijimo, o ne panaikinti visą pareiškėjų sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija ir šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas atnaujino procesą dalyje dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Bylos dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, todėl, atnaujinus procesą, byla turi būti baigiama ta pačia teisena. Nagrinėjant šios kategorijos bylas teismui suteikta teisė įtakoti sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygas ir sutuoktinių susitarimus, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš esmės tik vieninteliu būdu – arba tokią sutartį pilna apimtimi patvirtinti, jeigu ji atitinka įstatymo nuostatoms (CPK 541 str. 2 d.), arba nepatvirtinti, jeigu konstatuojami tokie neatitikimai. Nagrinėjamu atveju teismui, atnaujinus procesą dalyje dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dėl to, kad pareiškėjų 2008-09-03 sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių neatitinka įstatymo reikalavimų, pirmosios instancijos teismas įpareigojo pareiškėjus pateikti įstatymo reikalavimus atitinkančią sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tačiau pareiškėjai tokios sutarties nepateikė. Pareiškėjos A. D. paaiškinimus, kuriuose ji išreiškė savo valią dėl likusio nepadalinto turto priskyrimo pareiškėjui N. D., teismas pagrįstai vertino kaip vienos šalies valios išraišką, bet ne abiejų šalių suderintos valios rezultatą – susitarimą dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Tokiu atveju pagal CK 3.53 straipsnio 4 dalį prašymas dėl santuokos nutraukimo bendru pareiškėjų sutarimu dalyje dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo pagrįstai paliktas nenagrinėtu, nes pareiškėjai iki teismo nustatyto termino nepateikė naujos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Kaip jau minėta, šios kategorijos bylos nagrinėjamos ypatingąja teisena, todėl byla ir turi būti baigiama ta pačia teisena. Toks teismo sprendimas neužkerta kelio šalims toliau spręsti klausimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo pagal ieškinio teisenos taisykles.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, apskųstieji teismo procesiniai sprendimai iš esmės yra teisėti ir pagrįsti, panaikinti juos apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistus.