Kauno apygardos teismo nutartis

2011-12-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-668-238-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-02
Bylos Nr.
1A-668-238-2011
Teisminio proceso Nr.
1-91-1-00322-2009-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Valdas Vitunskas, Gytis Večerskas
Nuteistasis
A. N.
Advokatai
Eugenijus Senovaitis
Kategorijos
Pranešėja D. Šiugždinytė Baudž. byla Nr. 1A-668-238/2011;

Teisėja J. Bučmienė Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00322-2009-0;

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu

2011 m. gruodžio 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistajam A. N., jo gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010-04-01 nutartimi subendrinta 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme pagal Jonavos rajono apylinkės teismo 2009-10-12 ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009-11-26 nuosprendžius, bausmes sudedant iš dalies, ir paskirta subendrinta galutinė bausmė laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010-04-01 nutartį, nuo 2009-10-21 iki 2009-10-23.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas pagal LR BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2009-05-20, apie 23.50 val., apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje su S. T., A. G. bei dviem nenustatytais asmenimis, įsibrovė į E. R. namą, esantį (duomenys neskelbtini), kur nenustatytam asmeniui panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją E. R., tai yra kumščiu sudavus jai ne mažiau kaip 3 smūgius į galvą bei į veidą, tuo sukėlus jai fizinį skausmą, A. N. stovint namo koridoriuje, S. T. grasino kumščiu suduoti nukentėjusiajai I. T., S. T. panaudojo fizinį smurtą prieš R. R., tai yra ranka sudavė jam smūgį į dešinę ausį bei įspyrė į galvą, tuo sukėlė nukentėjusiajam R. R. fizinį skausmą, A. G. laikė nukritusiam ant lovos nukentėjusiajam R. R. už rankos, kad šis nesipriešintų, tokiu būdu įbauginę ir atėmę galimybę nukentėjusiesiems priešintis, S. T. reikalaujant iš R. R. 500 Lt, o R. R. nedavus reikalaujamos pinigų sumos, bendrais veiksmais pagrobė svetimą turtą, R. R. priklausantį kompiuterį „ACER“ 1500 Lt vertės, kompiuterį „PAK BEL“, 2000 Lt vertės, automobilinį DVD grotuvą 400 Lt vertės, padarė nukentėjusiajam R. R. 3900 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal LR BK 180 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog nuosprendis nepagrįstas dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Nurodė, jog S. T. 2009-05-20 paskambino apeliantui ir paprašė, kad atvažiuotų pas jį, nes jam reikia atsiimti skolą. A. N. kartu su A. G. ir asmenimis, kurių pravardės „Šura“ ir „Montis“, nuvyko pas S. T.. Visiems buvo aišku, kad pastarasis važiuos pasiimti skolą. S. T. paaiškino, kad jo draugas grįžo iš Danijos ir kad šis jam turi atiduoti skolą. Nuvažiavus prie namo, apeliantas, S. T., A. G. ir „Montis“ išlipo iš automobilio ir nuėjo prie namo. S. T. pabeldė į duris, kurias atidarė moteris. Pirmas į namą įėjo S. T., antras - A. G., po to „Montis“. Apeliantas į namo vidų nėjo, apsisuko ir nuėjo link vartelių. Šias aplinkybes patvirtina ne tik kaltinamieji S. T., A. G., bet ir nukentėjusieji. E. R. patvirtino faktą, kad pas ją į namą įvykio metu įėjo trys vaikinai. Ją mušė vienas vaikinas, o kiti du įėjo į kambarį, ką jie ten darė, nematė. Po to trys vaikinai išėjo. Ji matė, kad visi trys vaikinai nubėgo gatve. Nukentėjusysis R. R. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad įvykio metu pamatė tris vaikinus, stovinčius koridoriuje, vienas iš jų buvo motiną įstūmęs į kampą, kiti du puolė jį. Įvykio metu jis įsidėmėjo vieną vaikiną, tačiau tai buvo ne apeliantas. Nukentėjusysis taip pat patvirtino faktą, kad iš jo S. T. reikalavo 500 Lt, tai yra būtent tiek, kiek S. T. nurodė, kad R. R. yra jam skolingas. Nukentėjusioji I. T. patvirtino, kad kartu su R. R. į kambarį iš paskos įėjo du vaikinai. S. T. reikalavo iš R. R. pinigų. Tada dar išgirdo, kaip vienas užpuolikas iš virtuvės pasakė „greičiau“. Taigi ji taip pat patvirtino faktą, kad name buvo trys vaikinai. Tą faktą, kad įvykio metu buvo ne daugiau nei trys vaikinai, patvirtino ir liudytojas A. U., kuris kaip policijos pareigūnas atvyko į įvykio vietą ir jam buvo paaiškinta, kad į namus buvo įsibrovę 2 ar 3 vaikinai, kurie paėmė kompiuterius, šiek tiek sumušė. Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusioji E. R. taip pat patvirtino, kad įvykio metu į namą įsiveržė trys vaikinai, iš kurių vienas ją mušė, o kiti du nubėgo į kambarį, kur miegojo jos sūnus. Apeliantas buvo įsitikinęs, kad S. T. pas nukentėjusiuosius vyko atsiimti skolos. Eidamas link namo, skundo autorius neįtarė, jog bus daroma nusikalstama veika. Nesant išankstinio susitarimo, nepagrįstai spręsta, jog nusikaltimas padarytas bendrininkų grupės. Šią aplinkybę paneigia ir tai, jog name buvo ne keturi, o trys asmenys. Apeliantas teigia, kad būdamas lauke negalėjo įbauginti nukentėjusiųjų, todėl jis yra nuteistas neteisingai. Apelianto nuomone, šių argumentų nepaneigia nei ikiteisminio tyrimo metu duoti jo parodymai, nei aplinkybė, jog, gavęs advokato patarimą, jis nukentėjusiajam atlygino žalą. Apeliacinio skundo autoriaus nuomone, teismas nepagrįstai nustatė ir aplinkybę, jog inkriminuojama veika buvo padaryta jam būnant neblaiviam. Griežtesnės bausmės nei kitiems nuteistiesiems skyrimas parodo, jog apylinkės teismas bylą išnagrinėjo šališkai bei neįvertinęs apelianto charakteristikos.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. N. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata yra pateikta Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, kuri įgyvendinama taikant kitus Baudžiamojo proceso kodekso straipsnius. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kolegijos nuomone, teismas tinkamai taikė įstatyme įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės nuostatas. Teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad A. N. įvykdė jam inkriminuotą veiką ir jis pagrįstai nuteistas pagal LR BK 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas įsibrovus į patalpą).

Apeliaciniame skunde A. N. teigia, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, nes nebuvo įėjęs į namą su kitais nuteistaisiais, taip pat nebuvo iš anksto susitaręs įvykdyti plėšimą. Apeliantas teigia, jog šiuos argumentus patvirtina nukentėjusių parodymai.

Kolegija konstatuoja, kad šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini. Nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kurių pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl A. N. kaltės ir nusikalstamos veikos aplinkybių. Pirmiausia šiuos skundo argumentus paneigia paties apelianto parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Apklausiamas dalyvaujant gynėjui A. N. iš dalies prisipažino, kad jo veiksmai, tai yra įsibrovimas į namą kartu su draugais, galėjo įbauginti nukentėjusius asmenis. Ikiteisminio tyrimo metu skundo autorius taip pat nurodė, jog užeidamas į namą jis negalvojo, jog daro nusikalstamą veiką, bet tai suprato, išgirdęs, kai nukentėjusioji pradėjo rėkti „Ramūnai“. Be to, būnant namo viduje, jis matė, kaip iš vieno iš kambarių buvo išlindęs vaikinas, kuris pamatęs juos pasišalino atgal į kambarį. Taip pat matė, kad į tą patį kambarį buvo užėjęs S. T. ir kad vaikinas, kuris prieš tai buvo išlindęs iš kambario, guli ant lovos (t. 1, b. l. 95-96).

A. N. paaiškinime (t. 1, b. l. 77) nurodytos aplinkybės, kad jiems įėjus į namą E. R. buvo pastumta ir pradėjo rėkti, kad jis matė, kaip R. R. išėjo iš kambario, visiškai sutampa su nukentėjusiosios E. R. parodymais ir su kaltinamųjų S. T. ir A. G. parodymais, kurie patvirtino, kad jie buvo įėję į R. R. kambarį, nustūmė jį ant lovos ir pagrobė daiktus. Be to, iš paaiškinimo matyti, kad prieš patenkant į namą, su kitais nusikaltimo bendrininkais buvo kalba apie pinigus, kad Sergejui reikia pinigų, kad žino, kas jų turi, kad apeliantas buvo namo viduje. Apie skolos klausimus paaiškinime nurodyta nėra.

Įvertinęs tai, A. N. parodymų keitimą ir savo veiksmų svarbos mažinimą, apylinkės teismas pagrįstai įvertino kaip apelianto siekimą išvengti atsakomybės už padarytą veiką. Teismas detaliai nuosprendyje išdėstė A. N. parodymus ikiteisminiame tyrime, juos sugretino su kitais bylos duomenimis (nukentėjusiųjų, kaltinamųjų parodymais), padarė pagrįstas išvadas, jog iki patenkant į namą A. N. žinojo išankstinį tikslą užvaldyti svetimą turtą, kad apeliantas dalyvavo nusikaltime, kad buvo namo viduje ir nusikaltime dalyvavo bendrai kartu su kitais nusikaltimo bendrininkais.

Byloje nustatyta, kad S. T., A. G., A. N. (ir du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys) veikė bendrininkų grupėje, ir ši aplinkybė patvirtinama byloje surinktais įrodymais. Bendrininkaujant svarbu tai, kad veikiant bendrininkams palengvėja paties nusikaltimo padarymas, tai yra bendrininkai vienas kitam palengvina nusikaltimo darymą. Bendrininkų grupė pagal LR BK 25 straipsnio 1 dalį yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Susitarimas dėl bendrų veiksmų gali kilti bet kurioje nusikaltimo darymo stadijoje, būti spontaniškas ir išreiškiamas ne tik išankstiniu konkrečių veiksmų aptarimu, suderinimu, tačiau žodžiais ir neišreikštas, o išreikštas konkliudentiniais veiksmais - mimika, gestu ar kitu poelgiu, neveikimu, reiškiančiu, parodančiu pritarimą kito asmens daromiems veiksmams. Pažymėtina, kad ir bendrininkų grupei iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų pasiskirstymas nėra būtini bendrininkų požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, tai yra mažiausiai bent du bendrininkai turi vykdyti objektyviąją bendros nusikalstamos veikos sudėties pusę (ar jos dalį). Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog nuteistieji buvo bendrininkavimo subjektai, jie turėjo tikslą apiplėšti nukentėjusįjį. Byloje nustatyta, kad prieš patekdami į namo vidų, nusikaltimo bendrininkai skambino durų skambučiu, ir nukentėjusiajai paklausus kas, atsakė, kad kaimynai. Tai rodo, kad nusikaltimo bendrininkai sakė netiesą, suklaidino nukentėjusiąją E. R., todėl ji atidarė duris. Ta aplinkybė, kad įėjus į butą nebuvo paprašyta grąžinti skolą, rodo, jog patekimo į butą tikslas buvo kitas, o būtent įvykdyti plėšimą. Be to ir pats nusikaltimo vykdytojų elgesys rodo, kad į namą buvo patekta ne skolos atsiėmimo tikslu. O būtent, nukentėjusioji buvo pastumta iš karto, kai nusikaltimo vykdytojai pateko į namą, jie užgesino šviesą koridoriuje ir iš karto pradėjo smurtauti, grasino susidoroti. Taigi nustatyta, kad patekę į gyvenamąją patalpą nuteistieji iš karto nukentėjusiuosius užpuolė, prieš juos smurtavo, surado ir pagrobė R. R. priklausančius daiktus. Tai rodo ne tik turėtą tikslą - pagrobti svetimą turtą, bet taip pat ir tai, kad nuteistieji, taip pat ir apeliantas, vienodai suprato objektą, į kurį kėsinasi, suprato vienas kito veiksmus, suvokė, jog vykdo pavojingą nusikalstamą veiką ir taip norėjo elgtis. Kiekvieno iš jų indėlis į nusikaltimą buvo svarbus pasiekti bendrą tikslą – apiplėšti R. R.. Nors nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde teigia, kad iš anksto su kitais nuteistaisiais nesitarė dėl apiplėšimo, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, išankstinis detalus veikos aptarimas, vaidmenų pasidalinimas nėra būtinas, o sutarimas, pritarimas nusikalstamiems veiksmams šiuo atveju apelianto išreikštas buvimu įvykio vietoje, jis matė smurtinius veiksmus, turto pagrobimą ir tam pritarė savo buvimu įvykio vietoje, o į namą pateko neteisėtai. Pagrįsta yra teismo išvada, kad savo buvimu apeliantas įbaugino nukentėjusiuosius, atėmė galimybę jiems priešintis ir taip palengvino nusikaltimo padarymą. Teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad A. N. atlygino žalą nukentėjusiajam, taip pripažindamas, kad atliko nusikaltimus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu.

Nuteistojo S. T. aiškinimą, kad jis A. N. ir A. G. sakė, jog važiuoja atsiimti skolos, paneigia pačių kaltinamųjų veiksmai, tai yra kad skolos atsiimti važiavo penki asmenys, į namą įsibrovė keli asmenys, tai yra žymiai daugiau asmenų, negu tariamai R. R. buvo skolininkas, jų paklausus, kas skambina, nuteistieji melavo ir atsakė, jog kaimynai, o patekus į butą apie skolos grąžinimą nebuvo kalbėta. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. N. pagrįstai pripažintas kaltu įvykdęs plėšimą nukentėjusiųjų atžvilgiu bendrininkų grupėje, jo veika pagal LR BK 180 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apylinkės teismas nuteistajam A. N. paskyrė per griežtą bausmę. Skundo autoriaus nuomone, skirdamas bausmę teismas neįvertino, kad jis yra teigiamai charakterizuojamas bei kad rūpinasi ligota garbingo amžiaus močiute.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas bausmę nuteistajam, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų LR BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, į tai, kad jis jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas, kurias padarė būdamas nepilnametis, į tai, kad jis teisiamas trečią kartą, ir šį nusikaltimą padarė prieš priimant Jonavos rajono apylinkės teismo 2009-10-12 ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009-11-26 nuosprendžius, kad jo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių nusikaltimų. Apylinkės teismas įvertino ir tai, kad A. N. mokosi (duomenys neskelbtini), kad jis 2008-02-20 baustas pagal LR ATPK 128 straipsnio 1 dalį, 2009-04-08 - pagal LR ATPK 134 straipsnio 1 dalį, o 2009-06-22 - pagal LR ATPK 129 straipsnį. Skirdamas bausmę A. N., pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino visas aplinkybes ir šių aplinkybių pagrindu pagrįstai paskyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmę, padaręs išvadas, kad apeliantas linkęs nusikalsti ir nenori gyventi pagal visuomenėje priimtas normas. LR BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmė iki septynerių metų. Nustatydamas bausmės dydį A. N., teismas pagrįstai vertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (plėšimas padarytas įsibraunant į patalpą, nukentėjusiajam nežymiai sutrikdyta sveikata, turtinė žala atlyginta). Kvalifikuojančių požymių (įsibrovimas į patalpą) turinti nusikalstama veika rodo didesnį jos pavojingumo laipsnį. Atsižvelgta į kaltės formą ir rūšį (plėšimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia), į tai, kad nusikaltimą apeliantas padarė būdamas teistas ir anksčiau.

Apeliantas A. N. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis privalo rūpintis garbingo amžiaus ligota močiute, tačiau baudžiamasis įstatymas nė vienos bausmės skyrimo aplinkybės neišskiria prieš kitas. Apelianto skunde nurodytos aplinkybės nepersveria visų kitų aplinkybių, lėmusių bausmės paskyrimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus. Kolegija daro išvadą, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Todėl nuteistojo A. N. apeliacinis skundas atmetamas, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Danguolė ŠiugždinytėTeisėjai Valdas VitunskasGytis Večerskas