Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2010-10-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-640-168-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2010-10-29
Bylos Nr.
1A-640-168-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Tomas Zdanavičius, Nijolė Sušinskienė (pran.), Ričardas Gilys
Nuteistasis
E. L.
Nukentėjusysis
A. S.
Advokatai
Antanas Cemnolonskas
Kategorijos

Teisėja Gražina Kazilionienė Baudž. byla Nr. 1A-640-168/2010 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.;

2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.3.

(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 29 d.

2010 m. Procesinio sprendimo kategorijaPanevėžys

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Ričardo Gilio ir Tomo Zdanavičiaus, sekretoriaujant Astai Railaitei, dalyvaujant prokurorui Ignui Railai, nuteistajam E. L., gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 180 str. 3 d. ir nuteistas septynerių metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 66 str. į paskirtą bausmę E. L. įskaitytas jo laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime (suėmime) išbūtas laikas nuo 2010-03-03 iki 2010-07-07 įskaitytinai. Priteista iš E. L. nukentėjusiajam A. S. 350 Lt turtinės ir 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. gegužės 9 d., apie 7.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytais asmenimis, suderintais veiksmais, pagrobė nukentėjusiojo A. S. turtą, grasindamas ir panaudodamas fizinį smurtą, o būtent: turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą iš nukentėjusiųjų A. S. ir K. B., kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) pastatu, Panevėžyje, sustabdė einančius nukentėjusiuosius, atsistojo taip, kad nukentėjusieji negalėtų išvengti prieš juos atliekamų veiksmų ir nenustatytam asmeniui šaunamuoju ginklu grasindami tuo pat panaudoti fizinį smurtą, reikalavo nukentėjusiųjų perduoti nukentėjusiems priklausantį turtą. Po to, nenustatytam asmeniui apglėbus ranka nukentėjusįjį A. S., jis, tęsdamas reikalavimus perduoti turtą, peiliu grasino panaudoti fizinį smurtą A. S. ir K. B. atžvilgiu. Nukentėjusiajam K. B. išvengus fizinio smurto panaudojimo, kartu su nenustatytu asmeniu ties (duomenys neskelbtini) pasivijo bėgantį ir bandantį užpuolimo išvengti nukentėjusįjį A. S., pargriovė jį ant žemės ir smogė jam peiliu ne mažiau penkių kartų, padarydamas pjautinės durtines žaizdas kairiame žaste, krūtinėje, dešinės plaštakos 3-4-5 pirštų delniniuose paviršiuose bei kairėje šlaunyje ir kairėje blauzdoje. Po to, prie nusikalstamų veiksmų prisijungus dar dviems asmenims, suduodami ne mažiau aštuonių smūgių, tuo padarant abiejų momenų minkštųjų audinių sumušimą, poodinės kraujosruvos kaktoje, kairiame skruoste, nosies nugarėlėje ir kaklo dešinėje pusėje, odos nubrozdinimus kairiame skruoste ir kairiame petyje, nugaros kairės pusės minkštųjų audinių sumušimą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, pagrobė A. S. priklausantį turtą-mobiliojo ryšio telefoną „Samsung CGH-X630“ 80 Lt vertės su SIM kortele „LABAS“, buto raktus su pakabučiu bendros 150 Lt vertės, viso pagrobė svetimo turto bendros 230 Lt vertės.

Šalies argumentai

Skundu nuteistasis E. L. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. nuosprendį ir priimti naują, jį išteisinantį nuosprendį. Nurodo, kad viso tyrimo metu davė nuoseklius parodymus, kad minėto nusikaltimo nepadarė. Tuo tarpu teismas, pripažindamas jį kaltu, iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiųjų parodymais, kad jie jį atpažino kaip asmenį, dalyvavusį nusikaltime. Nors A. S. jį ir atpažino, tačiau prieš atpažinimą apklausoje nurodė tik tai, kad įsidėmėjo jo ilgus šviesius plaukus ir smulkų kūno sudėjimą. Todėl mano, kad A. S. nurodyti požymiai, pagal kuriuos jis galėtų atpažinti asmenį, dalyvavusį nusikaltime, yra nepakankami kategoriškai teigti, jog būtent jis ir buvo tas asmuo, dalyvavęs nusikaltimo padaryme. Nukentėjusysis K. B. taip pat jį įvardija kaip asmenį šviesių plaukų, o vėliau nurodo, kad su juo mokėsi vienoje vidurinėje mokykloje ir neva jį pažįsta. Tuo tarpu nėra jokių liudytojų parodymų, daiktinių įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Todėl mano, jog jo atžvilgiu turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Nurodo, kad jei teismas ir toliau manytu, kad tas nusikaltime dalyvavęs šviesiaplaukis vaikinas yra jis, tai teismas padarė klaidą kvalifikuodamas jo veiksmus pagal LR BK 180 str. 3 d. bei paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Teigia, nepagrįstai nuteistas nusikalstamą veiką padaręs veikdamas bendrininkų grupėje. Nurodo, kad nenustatytas asmuo negali būti laikomas bendrininku, nes neįmanoma paneigti prielaidos, kad jis nėra sulaukęs nustatyto amžiaus ar yra nepakaltinamas. Tuo tarpu teismas, nuosprendyje visiškai nepasisakė, iš kokių požymių daro prielaidą, kad nenustatyti asmenys yra sulaukę įstatymo nustatyto amžiaus ir yra pakaltinami. Be to, nuosprendžio dalyje, kurioje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, nurodyta, kad nenustatytas asmuo grasino šaunamuoju ginklu, tačiau toliau dėstant, kad jis pasivijo ir pergriovė A. S., prie nusikalstamos veikos darymo prisijungė dar du asmenys, nebenurodant , kad jie nenustatyti. Tai rodo, kad teismas visiškai neanalizavo įrodymų, o perkėlė ikiteisminio tyrimo metu jam pareikštą įtarimą į nuosprendį. Nurodo, kad teismas nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo kaip padarytus panaudojant šaunamąjį ginklą. Teismas pripažino, kad šaunamuoju ginklu grasino nenustatytas asmuo. Todėl mano, kad nesant bendrininkų grupės su nenustatytu asmeniu, negalima jam inkriminuoti šaunamojo ginklo panaudojimo darant nusikaltimą, kurį turėjo nenustatytas asmuo. Be to, nebuvo surastas šaunamasis ginklas, o neatlikus tyrimo ir negavus specialisto išvados, remiantis vien nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais negalima daryti išvadą, kad nusikaltimo metu panaudotas ginklas yra priskiriamas prie šaunamųjų. Atkreipia dėmesį ir į A. S. parodymus, kad jis, iš užpuoliko atėmęs ginklą, bandė iššauti, tačiau šūvio nebuvo. Visa tai rodo, kad ginklas nebuvo pritaikytas šaudymui bei suponuoja prielaidą, kad tai galėjo būti ir jo imitacija. Nurodo, kad pašalinus iš nuosprendžio įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, kad veikė bendrininkų grupėje su nenustatytais asmenimis, šaunamojo ginklo panaudojimą, atitinkamai turėtų sumažėti ir jam inkriminuojamų veiksmų apimtis bei keistina veikos kvalifikacija į LR BK 180 str. 2 d., taip pat nebebūtų pagrindo pripažinti atsakomybės sunkinančios aplinkybės, kad veikė bendrininkų grupėje. Teigia manantis, kad nuosprendžiu jam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Nurodo, kad kaip pirmą kartą teisiamam, gerai charakterizuojamam asmeniui net ir už nusikaltimo, numatyto LR BK 180 str. 3 d. padarymą septynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, kaip ir yra per didelė 8000 Lt suma, priteista nukentėjusiajam A. S. neturtinei žalai atlyginti.

Prokuroras teismo posėdyje prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis bei pastarojo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Atsakant į apelianto skundo argumentus, kolegija pirmiausia aptaria klausimą dėl jo kaltės įvykdžius plėšimą, po to nusikalstamos veikos kvalifikavimą, bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką, bausmę bei teismo sprendimą dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliantas skundu neigia savo dalyvavimą nusikalstamos veikos - plėšimo padaryme ir ginčija nepakankamą įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, buvimą, tačiau sąlyginai neginčija, kad plėšimo metu buvo panaudotas peilis. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje pakanka įrodymų pripažinti, kad E. L. dalyvavo minėto nusikaltimo padaryme ir buvo vienas iš šio nusikaltimo vykdytojų bendrininkų grupėje. Tai patvirtina nukentėjusiųjų K. B. ir A. S., liudytojų parodymai, nukentėjusiųjų parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymų atpažinti protokolai bei kiti rašytiniais bylos duomenys, kuriais pirmosios instancijos teismas rėmėsi kaip įrodymais, pagrindžiant jo kaltę.

Nukentėjusieji K. B. ir A. S. viso tyrimo metu tvirtino, kad vienas iš juos užpuolusių asmenų, buvo vaikinas ilgais šviesiais plaukais, o K. B. dar papildomai nurodė, kad jį pažinojo iš matymo, nes abu mokėsi vienoje mokykloje. Pats nuteistasis taip pat neneigė kartu su K. B. mokęsis vienoje mokykloje. Iš asmens parodymų atpažinti iš nuotraukų, kurių kaip nurodo A. S., jam buvo pateikta daugiau nei 50 bei asmens parodymo atpažinti (asmenų) protokolų matyti, kad nukentėjusieji nuteistąjį E. L. atpažino, ne tik iš šviesių ilgų plaukų, kaip savo skunde nurodo nuteistasis, bet ir veido bruožų (A. S. nurodė apvalų ir pailgą smakrą) (T. 1, b. l. 56-57, 91-92). Byloje nėra jokių duomenų, kad asmens atpažinimo procedūra būtų atlikta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą. Pats E. L. pasirašė asmens atpažinimo protokoluose ir jokių pastabų juose nenurodė. Abu nukentėjusieji parodė, kad tą patį vaikiną iki juos užpuolant dar buvo matę ir alaus bare, todėl jį gerai įsidėmėjo. Teisiamojo posėdžio metu A. S. taip pat parodė, kad jį užpuolęs šviesių ilgų plaukų vaikinas, yra teisiamųjų suole sėdintis E. L., nepaisant to, kad jo plaukai šiuo metu yra trumpesni. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėję, įvykio metu jau esant šviesiam paros laikui, gerai įsidėmėjo ilgais šviesiais plaukais vaikiną, kuris apiplėšimo tikslu grąsino peiliu ir jį panaudojo A. S. atžvilgiu, o K. B. jį dar ir iš matymo pažįstant, galėjo jį atpažinti bei atpažino jį kaip E. L.. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji būtų turėję tikslą apkalbėti nuteistąjį, tokių duomenų nenurodė ir pats nuteistasis. Kolegija pažymi, kad nukentėjusieji, viso tyrimo metu nuosekliai aiškino, kokius konkrečius veiksmus E. L. atliko jų užpuolimo metu, jį įvardijo kaip asmenį turėjusį peilį, jų parodymai tarpusavyje neprieštaravo, todėl netikėti minėtų liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo. Nukentėjusiųjų parodymus atitinka ir rašytiniai bylos duomenys. Apelianto kaltės niekaip nepaneigia tos aplinkybės, kad pas jį nebuvo surasti iš nukentėjusiojo A. S. pagrobti daiktai bei tai, kad jo išskirtinai neįvardijo ir neatpažino liudytojai. Atsakydama į apelianto skundo argumentus dėl jo kaltę pagrindžiančių įrodymų nepakankamumo, kolegija pažymi, kad nėra jokių priežasčių kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo išvadų, kurios pagrįstos teismo posėdžių protokole užfiksuotais ir teismo nuosprendyje tinkamai aptartais nukentėjusiųjų parodymais. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo diskrecinė teisė, tai yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės.

Apeliantas skundu nesutinka su veikos kvalifikavimu pagal LR BK 180 str. 3 d.. Nurodo, kad esant nesurastam ginklui, teismas negalėjo daryti išvados, kad nusikaltimo metu panaudotas ginklas yra šaunamasis ginklams. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto skundo teiginiu sutinka.

Pagal BK 180 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas apiplėšė panaudojęs šaunamąjį ginklą ar sprogmenį arba apiplėšęs pagrobė didelės vertės turtą ar didelės mokslinės, istorinės arba kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba apiplėšė dalyvaudamas organizuota grupe. Baudžiamajame kodekse šaunamojo ginklo sąvoka nepateikta, todėl sprendžiant, ar ginklas pripažintinas šaunamuoju, vadovaujamasi kitais teisės aktais. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šaunamasis ginklas – įrenginys ar daiktas, sukonstruotas ar pritaikytas kaip ginklas, iš kurio sprogimo, dujų ar oro slėgio, ar kokia nors kita varomąja jėga gali būti paleistas sviedinys (kulka, šratas, strėlė ar kt.), arba kenksmingos, dirginančios medžiagos, skirti mechaniškai, termiškai, chemiškai ar kitaip taikiniui per nuotolį paveikti. Šio įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžiamas dujinis ginklas – tai ginklas, iš kurio gali būti paleistos kenksmingos, dirginančios medžiagos, ar jomis užtaisytas užtaisas; taip pat imperatyviai nurodoma, kad dujiniai pistoletai (revolveriai) priskiriami šaunamiesiems ginklams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 19 p. nurodyta, kad daiktų priskyrimas šaunamųjų ir nešaunamųjų ginklų, peilių, kitų specialiai žmogui žaloti pritaikytų daiktų ar sprogmenų kategorijai paprastai nustatomas remiantis eksperto ar specialisto išvada. Pagal BK 180 straipsnio 2 ar 3 dalį kaltininko veiksmai kvalifikuojami tik tada, kai šaunamasis, nešaunamasis ginklas, sprogmuo, peilis ar kitas specialiai žmogui žaloti pritaikytas daiktas yra tinkamas naudoti pagal paskirtį ir plėšimo metu panaudojamas kaip fizinio ar psichinio smurto priemonė.

Šioje byloje nukentėjusieji K. B. ir A. S. analogiškai tvirtino, kad vienas iš juos užpuolusių asmenų, t. y. tamsių plaukų vaikinas, įvykio metu su savimi turėjo dujinį pistoletą, o kitas – šviesių plaukų vaikinas, kurį vėliau atpažino kaip nuteistąjį E. L., grasino peiliu ir jį panaudojo prieš A. S.. Nukentėjusysis A. S. parodė, kad kai tamsiais plaukais vaikinas jam į krūtinę įrėmė ginklą, jis sugriebė už jo, pasuko ir ginklą iš jo atėmė. Tuomet užpuolikas iš už nugaros užkišo jam už žando pirštus, tempė atgal ir reikalavo atiduoti ginklą. Kadangi pistoletas buvo jo rankose, jis (nukentėjusysis) bandė šauti. Pistoletas neiššovė, kaip jis mano dėl to, kad jame nebuvo šovinių. Kai K. B. pasakė „bėgam“, jis metė ginklą tikėdamasis, kad jį paleis. Nukentėjusysis apie tai, kad tai buvo dujinis pistoletas sprendžia iš to, kad jo vamzdis buvo plonesnis, tarp jo buvo pertvara. Pistoletas buvo juodos spalvos, su sidabriniais užrašais. Nukentėjusysis K. B. parodė, kad išsitraukęs pistoletą, tamsių plaukų vaikinas paklausė, ar jis suvokia, kas tai yra, o po to vamzdį įrėmė A. S. į krūtinę. A. S. sugriebė už ginklo vamzdžio, persuko ir jį iš vaikino perėmė. Liudytoja I. L., prie (duomenys neskelbtini) namo stebėjusi užpuolimą iš pirmo aukšto balkono, parodė, kad pas vieną iš užpuolikų matė pistoletą, kuris jai pasirodė esantis tikras, buvo blizgus, didelis. Liudytojas V. B. teisme taip pat parodė pas vieną iš užpuolikų matęs pistoletą. Pastarojo teigimu, jį matė gal porą sekundžių, todėl išskyrus tai, kad jis buvo metalo spalvos, apie jį daugiau nieko pasakyti negali. Viso bylos tyrimo metu ginklas nebuvo surastas, kaip nebuvo nustatytas ir minėtą ginklą turėjęs bei juo A. S. grąsinęs tamsių plaukų vaikinas. Pats nuteistasis E. L. neigia dalyvavęs K. B. ir A. S. užpuolime. Kolegija mano, jog nesuradus ginklo bei nenustačius jį turėjusio asmens, nebuvo įmanoma pagrįstai, remiantis specialisto ar eksperto išvada konstatuoti, ar tai buvo, kaip teigė nukentėjusieji, šaunamasis ginklas – dujinis pistoletas, ar jo imitacija. Todėl, išanalizavusi, sulyginusi ir įvertinusi nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus taip pat atsižvelgusi į tai, kad nukentėjusiesiems užpuolimas buvo netikėtas ir jie jo metu patyrė labai didelį išgąstį ir stresą bei tai, kad nei vienas iš minėtų asmenų neturi pakankamų specialių žinių apie ginklus, kolegija konstatuoja, kad nors nukentėjusiųjų parodymai dėl panašaus į dujinį pistoletą panaudojimo jų užpuolimo metu ir yra nuoseklūs, tačiau neradus tokio ginklo, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo panaudotas būtent tokios rūšies ginklas, kuris pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą galimai būtų priskiriamas šaunamiesiems ginklams bei, kad jis tuo metu buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį. Abejonių dėl ginklo tikrumo kelia ir ta aplinkybė, kad A. S. perėmus minėtą ginklą, jis bandė iš jo išauti, tačiau ginklas neiššovė, ir nors A. S. nurodė jo manymu galimą to priežastį, t. y. kad jame nebuvo šovinių, tačiau iš jo parodymų matyti, kad jis prieš iššaunant nepatikrino ir neįsitikino, ar jame buvo šovinių. Tokiu būdu, nesant pakankamai objektyvių, neginčytinų įrodymų, kad nusikaltimo padarymo metu panašus į dujinį pistoletą panaudotas ginklas buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį šaunamasis ginklas, nėra pagrindo E. L. bendrininkų grupėje įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikuoti kaip plėšimo, panaudojant šaunamąjį ginklą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusiųjų K. B. ir A. S. atžvilgiu plėšimas buvo padarytas grasinant panaudoti fizinį smurtą ne tik daiktu, panašiu į šaunamąjį ginklą ( Nr. 2K-254/2008), bet ir peiliu bei jį panaudojant, kas atitinka nusikaltimo, numatyto LR BK 180 str. 2 d. sudėtį, todėl nesant nustatytoms jokioms naujoms faktinėms aplinkybėms, kurios iš esmės skirtųsi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, apelianto nusikalstama veika perkvalifikuotina iš LR BK 180 str. 3 d. į LR BK 180 str. 2 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su teismo pripažinta įrodyta aplinkybe, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytais asmenimis. Nurodo, kad bendrininkavimas su nenustatytais asmenimis nėra galimas, nes nėra aišku, ar nenustatyti asmenys buvo įstatymo nustatyto amžiaus, už kurį gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn ir, ar buvo pakaltinami. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus laiko, kad teismas šiuo atveju pagrįstai pripažino įrodyta, kad E. L. plėšimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytais asmenimis.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, jų veikos bendrumas, susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos priimtoje nutartyje Nr. 2K-P-9/2009 nurodyta, kad nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlio į bendrą veiklą, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, pagaliau apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos.

Byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad ties (duomenys neskelbtini) namo nukentėjusieji A. S. ir K. B. buvo užpulti panaudojant peilį grupėje bendrininkų, t.y. E. L. ir nenustatyto vaikino tamsiais banguotais plaukais. A. S. bandant pabėgti, ties (duomenys neskelbtini) namu jis buvo pasivytas tų pačių dviejų vaikinų, t.y. E. L. ir tamsių plaukų vaikino, prie kurių prisijungė ir dar du nenustatyti asmenys. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad dar prieš nusikaltimo įvykdymą, jie buvo K. gatvėje esančiame alaus bare, kuriame matė kompaniją jaunuolių, kurie tarpusavyje konfliktavo, mušėsi, tarp kurių buvo ir A. L. bei tas pats juos vėliau užpuolęs tamsiaplaukis vaikinas. Nukentėjusiųjų teigimu, tamsiaplaukis vaikinas, kaip ir E. L. aktyviai dalyvavo nusikaltimo padaryme - jis su savimi turėjo daiktą, panašų į ginklą, juo grąsino A. S., o šiam minėtą daiktą (nukentėjusiojo nuomone – dujinį pistoletą) perėmus, su A. S. grūmėsi, A. S. pabėgus, jį pasivijo, sudavė smūgius koja į galvą, po to keliu spaudė kaklą. A. S. teigimu, jis nematė ką prie (duomenys neskelbtini) namo prie E. L. ir tamsių plaukų vaikino darė prisijungę kiti du asmenys, nes dengėsi galvą, tačiau toliau juto smūgius, buvo spardomas. Prie (duomenys neskelbtini) namo tiesiogiai įvykį matę liudytojai I. L. ir V. B. taip pat parodė matę, kaip A. S., kuris gulėjo veidą užsidengęs rankomis, puolė visi keturi jaunuoliai, kurių vienas buvo su peiliu rankoje. A. S. buvo visas kruvinas. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji tamsių plaukų vaikiną apibūdino kaip esantį apie 18 metų amžiaus, apie 165-175 cm. ūgio, vilkėjusi juodos spalvos striuke. Būtent pagal tokius nukentėjusiųjų nurodytus požymius policijos pareigūnų buvo ieškomas juos užpuolęs vienas iš asmenų. Nei vienas iš nukentėjusiųjų bei liudytojų nenurodė, kad kuris nors vienas iš užpuolikų būtų jiems pasirodęs labai jauno amžiaus, ar kurio nors vieno elgesys būtų kėlęs įtarimą dėl gebėjimų suvokti savo daromus veiksmus. Be to, jau vien nenustatyto jaunuolio tamsiais banguotais plaukais (kaip jį apibūdino abu nukentėjusieji, nurodę jį kaip asmenį, bendrininkų grupėje su E. L. įvykdžiusį prieš juos plėšimą) buvimas alaus bare, jo elgesys įvykio vietoje – pasitikėjimas savo jėgomis, agresyvumas, naudojami smurtiniai veiksmai rodo, kad jis nebuvo tokio amžiaus, kad negalėtų už plėšimą atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą. Tokiu būdu, kolegija, įvertinusi nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog apie nusikaltimo bendrininką - tamsiaplaukį vaikiną nėra nieko nežinoma ir, kad nėra galimybių nustatyti jo indėlio į bendrą veiklą, susitarimo su nuteistuoju E. L. bei jų tyčios bendrumo. Nukentėjusieji viso tyrimo metu nuosekliai nurodė, kokius konkrečius veiksmus nusikaltimo padarymo vietose jų atžvilgiu atliko E. L. bei tamsių plaukų vaikinas ir jų parodymai ne tik kad sutapo tarpusavyje, bet sutapo ir su prie (duomenys neskelbtini) namo tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų I. L. ir V. B. parodymais, kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Ir nors ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kokius konkrečiai veiksmus prie (duomenys neskelbtini) namo atliko kiti du nusikalstamos veikos bendrininkai, tačiau nusikalstamos veikos pobūdis, vienas po kito sekę asmenų suderinti, nenutrūkstami veiksmai, prieš nukentėjusiuosius pavartoto fizinio smurto intensyvumas, nusikaltimo metu panaudoti įrankiai – peilis ir daiktas, panašus į ginklą - dujinį pistoletą, nusikalstamos veikos pasekmės, t.y nukentėjusiajam A. S. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas - rodo, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkų bendrais veiksmais, siekiant vieno tikslo – bet kokiu būdu ir bet kokiomis priemonėmis užvaldyti svetimą nukentėjusiesiems priklausiusį turtą. Visi nusikalstamos veikos bendrininkai buvo bendravykdytojai, visų bendrininkų buvo vieninga tyčia – panaudojant smurtą bei įrankius užvaldyti svetimą turtą, visiems bendrininkams buvo priimtini bet kokie galintys kilti sveikatos sutrikdymai. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. L. veikmus, atliktus bendrininkų grupėje su nenustatytais asmenimis.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo netinkamai pritaikius įstatymą ir apeliacinės instancijos teisme nustačius, kad E. L. nusikalstama veika iš LR BK 180 str. 3 d. perkvalifikuotina į LR BK 180 str. 2 d., jam keistina nuosprendžiu paskirta bausmė. Už nusikaltimo, numatyto LR BK 180 str. 2 d. padarymą numatyta vienintelė bausmės rūšis - laisvės atėmimas iki septynerių metų. Nustatydama bausmės dydį kolegija atsižvelgia į nuosprendyje nurodytus išsamius bausmės skyrimo motyvus ir konstatuoja, kad E. L. įvykdė brutalų smurtinį nusikaltimą, plėšimą siekė įvykdyti bet kokia kaina. Jo atžvilgiu nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o sunkinančia aplinkybe visiškai pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalto bendrininkų grupėje, todėl E. L. skirtina šiek tiek didesnė už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmė.

Apeliantas skundu nesutinka ir su jo manymu per dideliu priteistu neturtinės žalos atlyginimu. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Jei neturtinė žala padaryta asmens sveikatai, kaip vienai iš labiausiai teisės ginamų vertybių, ją sužalojus gyvybei pavojingu būdu nusikalstamais tyčiniais smurtiniais veiksmais, tai šie neturtinės žalos atlyginimo kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su įstatyme numatytais žalą padariusio asmens turtinės padėties, turtinės žalos atlyginimo kriterijais.

Teisme nukentėjusysis A. S. parodė, kad po prieš jį įvykdyto plėšimo, kurio metu jis ne tik kad buvo sužalotas suduodant smūgius, bet ir padarant sužalojimus peiliu, jis ambulatoriškai gydėsi dvi savaites, o skausmus jautė dar iki rudens. Dėl sukeltų pasekmių patyrė dvasinius išgyvenimus, jautėsi nesaugiai, bijojo vienas išeiti iš namų, vaikščioti po miestą. Dėl patirtų sužalojimų, kuriuos gydėsi, neteko darbo, kurį turėjo pradėti dirbti nuo 2009-05-12, todėl darbo ieškotis buvo priverstas išvykti į užsienį. Iš 2009-06-09 Mykolo Romerio Universiteto teismo medicinos instituto Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. 556/09(05) matyti, kad nukentėjusiajam A. S. buvo padarytos pjautinės durtinės žaizdos kairiame žaste, krūtinėje, dešinės plaštakos 3-4-5 pirštų delniniuose paviršiuose bei kairėje šlaunyje ir kairėje blauzdoje aštriu – pjaunančiu įrankiu, galimai peiliu, padaryti ne mažiau penkių smūgių pasėkoje ir abiejų momenų minkštųjų audinių sumušimas, poodinės kraujosruvos kaktoje, kairiame skruoste, nosies nugarėlėje ir kaklo dešinėje pusėje, odos nubrozdinimai kairiame skruoste ir kairiame petyje, nugaros kairės pusės minkštųjų audinių sumušimas, padaryti ne mažiau aštuonių smūgių pasėkoje, tai yra nesunkus sveikatos sutrikdymas, (T.1, b. l. 44). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau paminėtus neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijus, kiekvieno jų lyginamąją vertę ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir išsamiai nemotyvuodamas, teisingai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nustatytas 8000 Lt neturtinės žalos dydis atitinka įstatymo reikalavimus bei žalą padariusio jauno ir darbingo asmens galimybes ją atlyginti. Sprendimas priteisti nurodyto dydžio turtinę žalą yra pakankamai pasvertas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo požiūriu, todėl užtikrina teisingumą.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-07-08 nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (LR BPK 328 str. 1 p., 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3 p.,

nusprendžia:

Pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. nuosprendį.

E. L. nusikalstamą veiką iš LR BK 180 str. 3 d. perkvalifikuoti į LR BK 180 str. 2 d. ir paskirti 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Nijolė SušinskienėTeisėjai Tomas ZdanavičiusRičardasGilys