Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. - areštu 40 parų;

- pagal BK 138 str. 1 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams 2 mėnesiams;

- pagal BK 178 str. 2 d. - areštu 60 parų.

Remiantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 5 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant bei apimant ir R. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ str. paskirtoji bausmė R. S. sumažinta vienu trečdaliu ir R. S. paskirtas laisvės atėmimas 10 mėnesių.

Remiantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d., prie paskirtosios bausmės iš dalies pridėta Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015-02-13 nuosprendžiu paskirtos bausmės (paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė) neatliktos bausmės dalis ir R. S. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams 4 mėnesiams. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo pradėjimo vykdyti šį nuosprendį dienos.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 str., į bausmės laiką R. S. įskaičiuotas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2015-04-01 iki 2015-04-03 (dvi paros) bei laikotarpis nuo 2015-07-24 (šio nuosprendžio paskelbimo) iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad 2015 metų balandžio 1 d. po 1 valandos, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) namo kieme, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent: V. P. ne mažiau kaip du kartus rankomis ir kojomis sudavė į galvos sritį, padarydamas jam veido minkštųjų audinių sumušimus, muštinę žaizdą plaukuotoje galvos dalyje, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais dešiniojo galvos smegenų pusrutulio kaktinės skilties dangalais, taip dėl trauminės galvos smegenų ligos (ūmaus periodo, lengvos formos), dėl kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais nukentėjusiajam V. P. nesunkiai sutrikdė sveikatą ir pažeidė viešąją tvarką.

Taip pat R. S. 2015 metų balandžio 1 d. apie 18 val., (duomenys neskelbtini), išdauždamas ŽŪB „D.“ priklausančių dirbtuvių lango stiklą, pro langą įsibrovė į ŽŪB „D.“ priklausančias dirbtuves ir iš jose stovėjusio traktoriaus T-150 variklio paleidimo bakelio pagrobė svetimą, ŽŪB „D.“ priklausantį turtą – 2 l benzino 2 eurų 50 centų vertės, tuo ŽŪB „D.“ padarė 2 eurų 50 centų turtinę žalą.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, taigi skundžiamas nuosprendis peržiūrimas dėl nuteistojo R. S. pripažinimo kaltu pagal BK 284 str. 1 d., jam skirtos bausmės bei galimybės taikyti BK 75 str. nuostatas, taip pat dėl ankstesniu nuosprendžiu skirtos ir atliktos bausmės dalies įskaitymo.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai R. S. pripažino kaltu pagal BK 138 str. 1 d., 284 str. 1 d. bei 178 str. 2 d., taip pat paskyrė jam teisingą bausmę. Su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu teisėjų kolegija visiškai sutinka bei nebesikartoja. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo nuosprendis, nenustatyta.

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog nuteistasis R. S. nuo pat tyrimo pradžios pripažino savo kaltę, tai yra pripažino kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis smurtavęs prieš nukentėjusįjį V. P. bei savo veiksmais pastarajam nesunkiai sutrikdęs sveikatą, taip pat pažeidęs viešąją tvarką. Iš esmės šių aplinkybių nuteistasis neneigia ir apeliaciniame skunde, tik tvirtina, jog nepagrįstai buvo nuteistas už viešosios tvarkos sutrikdymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pritarti šiems nuteistojo teiginiams nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, jog išvadą apie tai, kad smurtaudamas prieš nukentėjusįjį V. P. R. S. taip pat demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, patvirtina tai, kad smurtas prieš asmenį buvo naudojamas viešoje vietoje (gyvenamojo daugiabučio namo kieme), tai yra viešoje erdvėje, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent, gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems, taip pat minimus įvykius girdėjo liudytoja O. P. (1 t., 29 b.l.), kuri dėl kieme vykstančių įvykių kreipėsi į policijos pareigūnus (1 t., 5 b.l.). Pažymėtina, jog nukentėjusįjį V. P., gulintį šalia namo, pamatė ir liudytojas M. S., kuris išsigandęs paskambino bendruoju pagalbos telefonu bei po ko į įvykio vietą atvyko specialiosios tarnybos (1 t., b. l. 32-33). Taigi, visos šios aplinkybės leidžia daryti vienareikšmišką išvadą apie BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą nuteistojo veiksmuose, o apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai išteisinti nuteistąjį nesudaro pagrindo. Pažymėtina, jog šiuo konkrečiu atveju apeliantas nuteistas už dviejų skirtingų nusikaltimų, nors ir įvykdytų tapačiais veiksmais ir tuo pačiu metu, padarymą, tai yra asmens sveikatos sutrikdymą bei viešosios tvarkos pažeidimą, todėl skunde dėstomi teiginiai apie dvigubą nubaudimą niekuo nepagrįsti. Tuo labiau, kad už šias veikas skirtos bausmės buvo bendrinamos apėmimo būdu.

Apelianto teigimu, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., jam buvo paskirta per griežta bausmė, o įvertinant jo gyvenime vykstančius teigiamus pokyčius, jam turėtų būti taikomos BK 75 str. nuostatos bei skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas. Sutikti su šiais teiginiais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d., sankcija numato alternatyvias bausmes – laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas R. S. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str., ir laisvės atėmimo bausmės skyrimą savo sprendime išsamiai motyvavo. Teismas tinkamai įvertino apelianto padarytos veikos pavojingumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai už jo padarytą veiką bus pasiekti tik skyrus laisvės atėmimo bausmę. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais kolegija visiškai sutinka. Kaip matyti, R. S. skundžiamas nuosprendis yra vienuoliktas, ankstesniais nuosprendžiais jis buvo nuteistas už tyčinius nusikaltimus, taip pat ir už viešosios tvarkos pažeidimus bei nusikaltimus nuosavybei, teistumai neišnykę, taip pat jam ne kartą buvo skirta laisvės atėmimo bausmė. Beje, ir paskutiniuoju iš nuosprendžių jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, tačiau jos net neatlikęs bei nuo nuosprendžio paskelbimo nepraėjus nė dvejiems mėnesiams apeliantas padarė naujas veikas (tris tyčinius nusikaltimus) už kurias buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad bausmės tikslus apeliantui pasiekti galima tik vienintele – terminuoto laisvės atėmimo bausme. Apeliantui už minimą nusikaltimą skundžiamu nuosprendžiu skirta laisvės atėmimo bausmė savo trukme yra mažesnė nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos R. S. nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo (šiuo metu atlieka ankstesniu teismo nuosprendžiu skirtą bausmę), yra baustas administracine tvarka, jo baudžiamąją atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taigi, įvertinęs visas nurodytas bei kitas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad paskirtą R. S. bausmę už nusikalstamos veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., taip pat ir už veikas, numatytas BK 178 str. 2 d. bei 284 str. 1 d., pripažinti aiškiai per griežtomis ir dėl to neteisingomis nėra pagrindo.

BK 75 str. 1 d. numato, jog paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidedamas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Be to turi būti nustatytos ir objektyvios aplinkybės, kurios leistų teismui pagrįstai manyti, kad bausmės tikslai asmeniui bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taigi, taikant šią teisės normą privalo būti nustatytas tiek formalusis, tiek materialusis pagrindai. Nagrinėjamu atveju, nors nuteistasis R. S. ir atitinka formaliuosius, įstatyme įtvirtintus, kriterijus, tačiau daryti išvadą, jog bausmės tikslai jam gali būti pasiekti be realaus skirtos bausmės atlikimo, nėra pagrindo. Beje, tokios pat pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime motyvuotai atmetęs šį nuteistojo prašymą. Kaip matyti, R. S. skundžiamas nuosprendis yra vienuoliktas, naujas nusikalstamas veikas jis padarė netrukus po nuosprendžio, kuriuo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, priėmimo (Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015-02-13 nuosprendžiu R. S. paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė) bei neatlikęs šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog R. S. praeityje vien už BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą buvo teistas net tris kartus, ne kartą atliko laisvės atėmimo bausmes, tačiau matyti, jog iš savo teistumų išvadų nepadarė, nenori gyventi pagal visuomenėje priimtinas elgesio taisykles ir toliau vykdo panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Taigi, visos šios bei pirmiau aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą apie bausmės tikslų pasiekimą R. S. taikant bausmės vykdymo atidėjimą. Tvirtinti priešingai neleidžia ir R. S. sugyventinės nėštumas ar apeliaciniame skunde deklaruojamas siekis ateityje gyventi dorai, kadangi šį savo siekį R. S. turėjo galimybę įgyvendinti ne kartą, tačiau tomis galimybėmis nepasinaudojo.

Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį, jog jam skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė su Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015-02-13 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi buvo bendrinama vadovaujantis BK 64 str. nuostatomis, o šio baudžiamojo įstatymo nuostatos nenumato įskaitymo į bausmės laiką bausmės, visiškai ar iš dalies atliktos pagal ankstesnį nuosprendį. Taigi, laikotarpis nuo 2015-06-07 iki 2015-07-24 (pagal Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015-02-13 nuosprendį atliktos bausmės dalis) skundžiamu sprendimu pagrįstai nebuvo įskaitytas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.