Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-604-634-2014

Teisėjas Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00987-2013-7

2014 m. rugsėjo 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant išteisintajam R. J., jo gynėjai advokatei Irenai Sabaitienei, prokurorui Osvaldui Stadaliui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 3 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, pagrindu nurodant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2013-10-15, apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini), priėjęs prie mažamečio G. A., gim. 2002 m., tyčia sugriebęs ranka spaudė kaklą ir ne mažiau kaip vieną kartą trenkė dešine ranka į dešinį skruostą, kas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą. Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu R. J. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 3 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, pagrindu nurodant BPK 303 str. 5 d. 1 p.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroras Osvaldas Stadalius skundžia Kauno apylinkės teismo 2014-05-02 išteisinamąjį nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – R. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d. ir nuteisti 6 mėn. laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 str. bausmė vykdymą atidėti 1 metams. Paskirti įpareigojimus nuo 21 val. iki 6 val. būti namuose, pradėti dirbti ar užsiregistruoti Darbo biržoje ir paskirti baudžiamojo poveikio priemones: per 6 mėn. išdirbti 60 nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose (BK 70 str.) ir įpareigoti atsiprašyti nukentėjusiojo asmens (BK 75 str. 2 d. 1 p.).

Atkreipė dėmesį į išteisintojo R. J. parodymus, kadangi apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad: „2013-10-15 nebuvau Kauno mieste, tą dieną buvau (duomenys neskelbtini) ir padėjau savo tėvui V. J., kuris gyvena (duomenys neskelbtini) tvarkytis sodyboje“ (1 t., b. l. 92, 95), tačiau apklaustas teisme jau parodė, kad „nuo ryto namuose buvau iki 15-16 valandos, paskui išvykau į (duomenys neskelbtini)“ (2014-04-04 posėdžio protokolas). Atlikta išklotinių analizė pagal R. J. naudojamo mobiliojo ryšio operatoriaus telefono abonentinį numerį, sudaro pagrindą manyti, kad R. J., apklaustas netrukus po tiriamo įvykio nurodė neteisingas įvykio aplinkybes. Todėl vertinant prieštaravimus tarp įtariamojo ir nukentėjusiojo parodymų, į tai turėjo būti atsižvelgta. Įtariamojo R. J. parodymai, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, neturėtų būti laikomi pranašesniais už mažamečio nukentėjusiojo G. A. parodymus, kurių teismas išvis net nevertino. Toks įrodymų vertinimas, kai nukentėjusiojo mažamečio G. A. parodymai išvis nėra vertinami ir lyginami ar gretinami, o vadovaujamasi kaltinamojo parodymais, kurie nuo pat tyrimo pradžios yra nenuoseklūs ir prieštaringi, neabejotinai pažeidžia BPK 20 str., nuostatas dėl įrodymų vertinimo. Nagrinėjamu atveju mažamečio G. A. parodymai pripažintini tiesioginiu R. J. kaltę pagrindžiančiu įrodymu. Teigia, kad liudytojo mažamečio J. G. parodymai yra neinformatyvūs, jis neprisimena, ką veikė nagrinėjamo įvykio metu - 2013-10-15 (2014-04-18 posėdžio protokolas). Todėl šio mažamečio liudytojo parodymai neturėtų būti vertinami vien tik kaip nukentėjusiojo parodymus paneigiantys duomenys. Daro išvadą, kad teismas netinkamai taikė įstatymą dėl įrodymų vertinimo, t.y. neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo, kad kiekvienas įrodymas vertinamas atskirai ir jų visuma ir todėl priėmė neteisingą, nepagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių įvertinimu nuosprendį. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą (kasacinė nutartis Nr. 2K- 653/2012).

Be to skundo autorius nurodo, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje konstatuota, kad R. J. kaltinamas pagal BK 140 str. 3 d., vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p., išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Pažymėjo, kad BPK 303 str. 5 d. 1 p. numato išteisinamojo nuosprendžio priėmimo juridinį pagrindą – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl teismo padaryta išvada, jog vis dėl to buvo padaryta veika prieš mažametį ir prokurorui perduodama byla imtis priemonių nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, prieštarauja BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytam pagrindui. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms.

Teismo posėdyje prokuroras prašė skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prokuroro skundą prašė atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus apeliacinis skundas tenkintinas.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kolegija sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nuosprendis dėl R. J. išteisinimo pagal BK 140 str. 3 d. yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, todėl priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 punktas).

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą, kuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo esminės reikšmės teismo išvadai dėl R. J. kaltės klausimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. J. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, tai yra jis 2013 m. spalio 15 d. apie 13 val., (duomenys neskelbtini), priėjęs prie mažamečio G. A., gim. 2002 m., tyčia sugriebęs ranka spaudė kaklą ir ne mažiau kaip vieną kartą trenkė dešine ranka į dešinį skruostą, kas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 3 d.

Apklaustas pirmosios instancijos teisme R. J. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad su mažamečiu G. A. tą dieną susitikęs nebuvo. Tą dieną ilsėjosi namuose, nes turėjo budėti (duomenys neskelbtini), ten saugodavo techniką. Nuo ryto namuose buvo iki 15 - 16 valandos, paskui išvyko į (duomenys neskelbtini). Dėl įvykio yra išpūstas burbulas, nes susipyko keli vaikai. Jo vaikas tada pagąsdino juo. Per pirmą pamoką pagąsdino, o per trečią pamoką neva jau jis nukentėjusįjį sumušė. Apie mažamečių konfliktą sužinojo tik atvykęs pas tardytoją. Jo dukra yra M. J.. Dukra sakė, kad, kad per pirmą pamoką kažkas įvyko, o per trečią pamoką jau visa mokykla skambėjo, kad vaiką sumušė. Gyvena per 4 autobusų stoteles nuo mokyklos, dukra važinėja į mokyklą su nuolatiniu, kad nevaikščioti. Jis tą dieną jos nevežęs į mokyklą, ji važiuoja į mokyklą pati. Iki šio įvykio su G. tėčiu asmeniškai nebuvo susitikęs, yra matęs abu G. tėvus. M. sakiusi G. nelįsti, nes pasakysianti tėčiui, iš to viskas ir išsirutuliojo. Su dukra apie šitą įvykį nebendravo iki kviečiant į policiją, po apklausos pradėjo viską aiškintis. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, prie to mažamečio jis nelindo. Galėjo gal tik dienas sumaišyti. Iš dukros sužinojo, kad tas konfliktas įvyko einant iš mokyklos.

Nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą D. A. parodė, kad spalio 15 dieną jis buvo namuose. Sūnus G. po 5 pamokų grįžo namo apsiverkęs. Žmona pasakė, kad sūnų sumušė M. tėvas. Tada nutarė kreiptis į P. nuovadą. Tuo metu inspektorė buvo išvažiavusi. Tada nuvažiavo į P. PK, papasakojo situaciją, parašė pareiškimą, juos apklausė nepilnamečių dienos centre. Pasibaigus pamokoms M. tėvas atvažiuodavo dukros paimti iš mokyklos. Einant namo, (duomenys neskelbtini) g. kairėje pusėje, kaltinamasis priėjo prie G., o kartu ėjusiam draugui J. liepė eiti namo. Kaltinamasis pavartojo jo sūnaus atžvilgiu necenzūrinių žodžių, po to trenkė sūnui į veidą, grasino išvežti į mišką ir nuėjo. Sūnus verkė, žandas buvo paraudęs. Gal dešinys žandas buvo paraudęs, negali dabar tiksliai pasakyti. Jei trenkė su dešine ranka, tai gal į kairį žandą. Anksčiau sūnus pasakojo, kad prieš savaitę buvo konfliktas, sūnus laukė autobuso, o kaltinamasis iš mašinos pradėjo grasinti, kad išveš į mišką. Prieš tą antrą įvykį buvo susitikęs su kaltinamojo žmona, pasakė, kad vaikai baigtų lįsti vienas prie kito, nes kaltinamojo dukra su jo vaiku pykdavosi. Buvo konfliktai tarp vaikų, bet mokytoja neskambino, kad jo sūnus G. priekabiautų prie M. Klasė yra problematiška, vaikai padykę, mergaitės irgi. Jo sūnus pažinojo M. tėvą, nes šis atvažiuodavo M. paimti. Dėl sūnaus elgesio pastabų yra tekę gauti, tačiau dėl jo elgesio iškviestas į mokyklą nebuvo. Ar sūnui skaudėjo, jis neklausė, gal jis jautėsi ir psichologiškai sugniuždytas. Nežinojo M. tėvo vardo ir pavardės, tik prieš ikiteisminį tyrimą pamatė. Kodėl pareiškime nurodė, kad sūnui ranka į veidą trenkė iš matymo pažįstamas asmuo, nežino. Jam sūnus pasakė, kas tai padarė. Kodėl tada nepasakė, kad tai klasiokės M. tėvas, negali pasakyti. Pasakė tai, ką sūnus papasakojo. Taip suformulavo gal todėl, kad jis pats asmeniškai kaltinamojo nepažįsta. Pas ekspertą kreipėsi kitą dieną, kadangi tada neturėjo sūnaus tapatybės kortelės. Jiems pasakė terminą, per kiek laiko galima ten kreiptis. Sūnus iš mokyklos ėjo su J. G.. Prieš incidentą kaltinamasis pasakė: ,,J., eik toliau“. Sūnus pasakė, kad tai M. tėtis.

Liudytoja Ž. G. parodė, kad su nukentėjusiu ir kaltinamuoju nebendrauja, nukentėjusiojo tėtį mato mokykloje susirinkimuose. Su savo sūnumi kalbėjo, sūnus sakė, kad kažkas buvo, bet G. sakė jam eiti namo. Eiti kartu namo vaikams yra pakeliui, jie prie keramikos gamyklos išsiskiria. Nežino, kur jie tą dieną su J. išsiskyrė. Vaikų santykiai tokie, kad tai draugauja, tai ne. Draugauja tik tiek, kad kartu eina namo. J. tuo metu buvo 11 metų. Kai išsiskyrė su G., sūnus jai sakė, kad nieko nematė, jokio vyriškio. Apie incidentą ji sužinojo tik po savaitės iš vyro bendradarbės. Sūnus tą dieną jai nieko nepasakojo. Vaikas uždaro būdo, nepasakoja. Ar sūnus pažįsta M. tėtį, nežino.

Mažametis liudytojas J. G. parodė, kad jam yra 11 metų, mokosi vidurinėje mokykloje, 5 klasėje. G. pažįsta, tai yra jo klasiokas, nuo šių metų nesutaria, praeitą rudenį gerai sutarė. Po pamokų kartu grįždavo namo su G., dažniausiai išsiskirdavo prie Keramikos gamyklos. Eidami nieko nesutiko. Klasiokų tėvų jis nepažįsta. Su klasioke M. normaliai sutaria, M. tėčio nepažįsta, nėra matęs. Ką tą dieną veikė po pamokų, neatsimena. Spalio 15 dienos, kaip ėjo namo, neprisimena. Neatsimena kada įvykis buvo atsitikęs. Po pamokų ne visada eidavo kartu su G. Nuo Keramikos gamyklos parduotuvė „Taupyk“ netoli. Jis nelaukė G., kai G. išėjo iš parduotuvės. Kai su G. išsiskyrė, paskui namo grįžo vienas. Niekas jam nesakė eiti namo.

Nukentėjusysis G. A., 2013 m. lapkričio 5 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad jis su draugu ėjo iš mokyklos po 5 pamokų. Atėjo klasiokės tėtis ir visaip jį iškeikė. Tuomet suėmė už kaklo, paleido ir trenkė į kairį žandą. Dar jį keikė. G. A. buvo vienoje gatvės pusėje, jis kitoje. Dar prieš porą savaičių grasino į bagažinę įkišti ir į mišką išvežti. Tai galėjo būti antradienis arba trečiadienis. Tai galėjo būti spalio mėnesį. Su draugu J. G. ėjo iš mokyklos. Mokykla yra Kauno miesto P. vidurinė mokykla. Jie gyvena netoli vienas kito, todėl iš mokyklos namo eina kartu. Klasiokės M. J. tėtis ją buvo pasiėmęs su mašina, o po to atėjo vienas. Kaip sustojo mašina, jis nematė. Matė, kaip jis nuėjo atgal į mašiną. Jis atėjęs draugui sakė, kad eitų. Draugas viską matė. M. tėtis ant jo negražiais žodžiais sakė, nes jis pasakė M., kad nesikabinėtų prie klasiokų. Ji tada ant jo nusikeikė. Jis jai irgi atsakė keiksmažodžiais. Jie nesimušė. Jis iš kūno kultūros maišiuko trenkė į kuprinę, ji tuo metu kuprinę buvo užsidėjusi ant pečių. Tuo viskas pasibaigė. Tai vyko iš vakaro, dėl to ir atėjo M. tėtis. M. tėtis sakė, kad jis lenda prie M. ir kalba necenzūriniais žodžiais. Pasakė piktai, garsiai, kaip šaukdamas. Sakė, kad į mišką išveš. Jis M. tėčiui nespėjo nieko atsakyti. Jam trenkė į kairį žandą iš delno vieną kartą. Trenkė dešine ranka. Buvo sugriebęs už kaklo ir laikė kokias penkias sekundes, o po to trenkė su kita ranka. Labai skaudėjo. Išvadino keiksmažodžiais „pyderu“, „debilu“. Tuomet nuėjo. Tuo metu neverkė, bet grįžęs namo verkė. Namo parėjo maždaug už 10 minučių, viską pasakė tėvams. Važiavo į policiją rašyti pareiškimo. Pas daktarus nebuvo nuvažiavę. Paraudimas buvo iki tol, kol grįžo namo. Skaudėjo iki tol, kol įsėdo į mašiną važiuoti į policiją. Kitą dieną neskaudėjo, mėlynė neatsirado. Salėje tas žmogus yra. R. J. yra tas pats asmuo apie kurį jis pasakojo šioje apklausoje. Iki šios dienos jis nebandė atsiprašyti. M. tėtį jam anksčiau yra tekę matyti šventėse ir dar prieš porą savaičių, kai laukė autobuso. Jis atvažiavo, atidarė langą ir grasino (b. l. 12-14).

Protokolas – pareiškimas patvirtina, kad D. A. 2013-10-15 kreipėsi į P. PK ir pranešė, jog 2013-10-15, apie 13 val. jo sūnui G. A., gim. 2002-04-29 iš matymo pažįstamas asmuo trenkė ranka į veidą ir prieš tai suėmė ranka už kaklo bei iškeikė necenzūriniais žodžiais (b. l. 2).

2013-10-15 įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad įvykio vieta - teritorija, esanti tarp (duomenys neskelbtini) namų, Kaune (b. l. 3-6).

2013-10-18 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2711/13(02) konstatuojama, kad G. A. išorinių sužalojimų kūne nekonstatuota, sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas (b. l. 33).

2014-01-14 Kauno apskrities VPK Kauno miesto P. PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos R. A. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu atlikta R. J. naudojamo mobiliojo ryšio operatoriaus telefono abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) išklotinių analizė, kurios metu nustatyta, kad R. J. 2013-10-15, 12.36 buvo prisijungęs prie celės 222B, kurios adresas yra P. g. 1, Kaunas, tai yra P., tuo tarpu nukentėjusysis mažametis G. A., prieš kurį buvo smurtauta, 2013-10-15 apie 13.00 val. buvo M. g., Kaune, t. y. taip pat P. UAB „Tele2“ pranešime nurodoma, kad miestuose celės veikimo spindulys dažniausiai yra 0,2 - 1 km antenos spinduliavimo kryptimi. P. g., esanti Kaune, kertasi su M. g., Kaune, jos yra viena šalia kitos. R. J. 2013-10-31 apklausos metu nurodė, kad 2013-10-15 Kauno mieste nebuvo, buvo išvažiavęs iš Kauno į P. r. esančią sodybą, tačiau prie celės 560C, kurios adresas (duomenys neskelbtini), R. J. buvo prisijungęs tik nuo 15.59 valandos, o nusikalstamos veikos padarymo metu buvo P. rajone (b. l. 35, 37, 39 - 40,44 - 45).

Kauno P. vidurinės mokyklos pateiktos charakteristikos patvirtina, kad tiek M. J., tiek G. A. kartais konfliktuoja su klasės draugais. J. G. su bendramoksliais nekonfliktuoja (b. l. 129-131).

Gimimo liudijimas patvirtina, kad R. J. yra M. J. tėvas (b. l. 119).

Nors R. J. kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltę įrodo visuma byloje surinktų įrodymų:

Nukentėjusysis G. A. ikiteisminio tyrimo teisėjui davė išsamius ir detalius parodymus apie tai, kad prieš jį smurtavo klasiokės M. tėtis – „M. tėtis sakė, kad jis lenda prie M. ir kalba necenzūriniais žodžiais. Pasakė piktai, garsiai, kaip šaukdamas. Sakė, kad į mišką išveš. Jis M. tėčiui nespėjo nieko atsakyti. Jam trenkė į kairį žandą iš delno vieną kartą. Trenkė dešine ranka. Buvo sugriebęs už kaklo ir laikė kokias penkias sekundes, o po to trenkė su kita ranka. Labai skaudėjo. Išvadino keiksmažodžiais (...). Tuomet nuėjo. Tuo metu neverkė, bet grįžęs namo verkė“. Šie jo parodymai yra nuoseklūs ir atitinkantys ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotiems parodymams (b. l. 22). Nukentėjusysis detaliai nurodė įvykio aplinkybes, prieš jį pavartoto smurto pobūdį, iš karto po įvykio nurodė, kad smurtą vartojo jo klasiokės M. tėtis, netgi pagrindė tokio kaltinamojo elgesio motyvus – jo konflikto su klasioke M. aplinkybes: „(...) jis pasakė M., kad nesikabinėtų prie klasiokų. Ji tada ant jo nusikeikė. Jis jai irgi atsakė keiksmažodžiais. Jie nesimušė. Jis iš kūno kultūros maišiuko trenkė į kuprinę, ji tuo metu kuprinę buvo užsidėjusi ant pečių. Tuo viskas pasibaigė. Tai vyko iš vakaro, dėl to ir atėjo M. tėtis“.

Apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad smurtavimo faktas prieš mažametį yra įrodytas. Kolegijos vertinimu, tai neginčijamai patvirtina aukščiau aptarti G. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, jo tėvo D. A. parodymai apie tai, kad įvykio dieną jo sūnus grįžo po pamokų apsiverkęs ir pasakęs, kad jį sumušė klasiokės M. tėtis, 2013-10-15 protokolas – pareiškimas, patvirtinantis, kad po įvykio nukentėjusiojo tėvai nedelsiant kreipėsi į policiją.

D. A. parodymai, duoti teisme, patvirtina mažamečio G. A. parodymus apie vaiko atžvilgiu pavartotą smurtą, apie tai, kad smurtavo būtent kaltinamasis. Be to, objektyvi įvykių seka (tėvas iš karto kreipėsi į policiją, pateikė pareiškimą, davė parodymus kaip liudytojas) sustiprina įsitikinimą, kad D. A. nurodo teisingas aplinkybes, jų neiškraipo.

Apylinkės teismas neteisingai įvertino Teismo medicinos specialisto išvadą, kurioje nurodoma, kad G. A. išorinių sužalojimų kūne nekonstatuota, priskirdamas ją prie kaltinamąjį teisinančių įrodymų. Kaltinimai R. J. buvo pareikšti dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui, taigi kūno sužalojimų nebuvimas šiuo atveju yra neesminė aplinkybė.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ir liudytojos Ž. G. parodymus, konstatuodamas, jog jos parodymai nepatvirtino nukentėjusiojo parodymų ir šį įrodymą taip pat priskirdamas prie kaltinamąjį teisinančių įrodymų. Apklausiama teisme ši liudytoja davė gan padrikus ir nekonkrečius parodymus, tačiau visgi nurodė, kad „su savo sūnumi kalbėjo, sūnus sakė, kad kažkas buvo, bet G. sakė jam eiti namo“ (b. l. 123). Taigi šios liudytojos duoti parodymai nepaneigia nukentėjusiojo G. A. parodymų.

Vertinant liudytojo J. G. parodymus, matyti, kad mažametis vengia duoti parodymus, teigia nieko neprisimenantis, be to jis pirmą kartą buvo apklaustas tik teisme, nuo įvykio praėjus 6 mėnesiams. Atsižvelgtina ir į tai, jog šio liudytojo mama Ž. G. apskritai nenorėjo, kad jos sūnus būtų apklausiamas apie tiriamą įvykį – ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad „nenoriu, kad mano mažametis sūnus būtų apklausinėjamas ir taip traumuojamas“. Tokiu būdu pripažintina, kad šio liudytojo parodymai nei paneigia, nei patvirtina svarbias šiai bylai aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai esminę reikšmę suteikė tam faktui, kad nukentėjusiojo tėvas D. A. 2013-10-15 protokole – pareiškime nurodė, jog smurtą prieš jo sūnų pavartojo „iš matymo pažįstamas asmuo“ (b. l. 2), neįvardindamas konkretaus asmens. D. A. teisme šią aplinkybę paaiškino visiškai logiškai - taip suformulavęs gal todėl, kad jis pats asmeniškai kaltinamojo nepažįsta, nežinojo kaltinamojo vardo ir pavardės. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad protokolas pareiškimas buvo surašytas 2013 m. spalio 15 d. 14 val. 48 min. (b. l. 2), o D. A. iš karto po protokolo – pareiškimo surašymo buvo apklaustas liudytoju (2013 m. spalio 15 d. 14.55-15.10 val., b. l. 26). Apklausos metu D. A. detalizavo pareiškime išdėstytas aplinkybes ir aiškiai nurodė, kad prieš jo sūnų smurtavo „M. J., kuri mokosi Kauno P. vid. mokykloje (duomenys neskelbtini) klasėje, tėtis“. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiojo tėvas iš karto po įvykio neįvardino kaltininko, paneigiama byloje surinktais įrodymais.

Apylinkės teismas padarė neteisingą išvadą, kad kaltinamojo R. J. kaltės nepatvirtina ikiteisminio tyrimo metu atlikta išklotinių analizė pagal R. J. naudojamo mobiliojo ryšio operatoriaus telefono abonento numerį. Šie duomenys patys savaime nėra kaltės įrodymu, tačiau įrodymai turi būti vertinami ne atskirai, o atsižvelgiant į jų visumą. Minėta analizė objektyviai patvirtina, kad įvykio metu R. J. buvo Kaune, P. Tuo remiantis galima pripažinti, kad R. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, davė neteisingus parodymus, nurodydamas, kad „2013-10-15 aš nebuvau Kauno mieste, tą dieną buvau (duomenys neskelbtini), padėjau savo tėvui V. J., kuris gyvena (duomenys neskelbtini), tvarkytis sodyboje“ (b. l. 92). Teismo posėdžio metu kaltinamasis pakeitė parodymus ir tvirtino tuo metu buvęs namuose iki 15-16 valandos“ (b. l. 122). Visa tai leidžia pagrįstai manyti, jog kaltinamasis parodymus pakeitė susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, tuo pačiu abejoti kaltinamojo parodymų patikimumu ir vertinti juos kritiškai.

Vienas iš apylinkės teismo išteisinamojo nuosprendžio argumentų yra tai, kad kaltinamasis nebuvo parodytas atpažinti G. A.. Kolegija pažymi, kad šis ikiteisminio tyrimo veiksmas nėra privalomas. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, G. A. kategoriškai patvirtino, kad apklausoje įtariamuoju dalyvaujantis R. J. yra tas pats asmuo, kuris prieš jį smurtavo. Kaltinamasis, kaip asmuo, smurtavęs prieš nukentėjusįjį buvo įvardintas tą pačią įvykio dieną („klasiokės M. J. tėtis“), todėl parodymas atpažinti nebuvo būtinas šiame ikiteisminiame tyrime.

Įvertinus aukščiau aptartus įrodymus, taip pat tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo gauta duomenų, leidžiančių manyti, kad nukentėjusysis G. A. ar jo tėvas D. A. būtų suinteresuoti apkalbėti kaltinamąjį R. J., kolegija konstatuoja įrodyta, kad prieš nukentėjusįjį G. A. buvo panaudotas fizinis smurtas ir tai padarė kaltinamasis R. J.. Kaltinamojo parodymai apie tai, kad jis kaltinime nurodytos veikos nepadarė, vertintini kritiškai ir atmestini kaip nenuoseklūs ir prieštaraujantys byloje surinktų įrodymų visumai.

R. J., veikdamas tiesiogine tyčia, smurtiniais veiksmais (spausdamas kaklą ir suduodamas smūgį per veidą) sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam G. A., gimusiam 2002 m., tai yra mažamečiui. Taigi R. J. veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 140 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Jo padaryta veika ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuota teisingai.

Už R. J. padarytą nusikalstamą veiką BK 140 str. 3 d. numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki dvejų metų.

Skiriant bausmę R. J. atsižvelgtina į tai, kad kaltinamojo padarytas nusikaltimas yra nesunkus, tyčinis ir baigtas, padarytas spontaniškai, smurtiniai veiksmai nebuvo intensyvūs, nesukėlė nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymo. R. J. teistas 2013-12-06 Trakų r. apylinkės teismo pagal BK 178 str. 2 d., paskirta 42 parų arešto bausmė, pritaikius BK 64¹ str. paskirta bausmė sumažinta 1/3 dalimi ir paskirta galutinė bausmė – 28 paros arešto. Bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs (b. l. 58-59, 63-66), ne kartą baustas už administracinius teisės pažeidimus (b. l. 67-80), nuo 2014-03-27 dirba darbininku UAB (duomenys neskelbtini) (b. l. 116), vedęs, turi du nepilnamečius vaikus (b. l. 118-119). VŠĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė (b. l. 84), Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neužregistruotas (b. l. 82). Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę, į prokuroro apeliaciniu skundu prašomą skirti bausmės dydį, R. J. skirtina 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Kaltinamasis nuo nusikalstamos veikos padarymo daugiau nusikalstamų veikų nepadarė, dirba, išlaiko du mažamečius vaikus, todėl teismas turi pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas, skiriant teismo įpareigojimus (BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 8 p.).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vadovaudamasi BPK 51 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69 (Žin., 2001, Nr. 8-231; 2013, Nr. 79-4011) patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 14.2.3 p., pateikė teismui pažymą Nr. TP-7-(2.10)-2947, patvirtinančią 120 Lt dydžio išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo R. J. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 322 str. 1 dalyje nustatyta, kad teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Šio įstatymo nuostata reiškia, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Be to, pažymėtina, kad apeliacinis procesas pradėtas pagal prokuroro skundą, todėl išlaidos už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 2 d. nuosprendį, kuriuo R. J. dėl kaltinimų pagal BK 140 str. 3 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. J. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d. ir paskirti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 8 p., bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.