Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Arūno Rudzinsko, kolegijos teisėjų Albino Čeplinsko ir Virginijos Gudynienės, sekretoriaujant Violetai Grigaravičienei ir Diletai Liudžiuvienei, dalyvaujant atsakovo uždarosios akcinės benrovės “Novaturas“ atstovėms V. M. ir advokatei Ž. G., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Novaturas“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal I. S. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei “Novaturas“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys byloje uždaroji akcinė bendrovė “Delta“ Turizmo centras“ ir uždaroji akcinė bendrovė “Aurela“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pripažinęs, kad atsakovas atsakingas už bagažo praradimą, teismas sprendė, kad ieškovė įrodymais nepagrindė prarasto bagažo turtinės vertės dydžio, todėl žalos dydį nustatė pagal Monrealio konvencijos 22 str. 2 d. nuostatas, kas sudaro 1000 Specialių skolinimo teisių arba 4044,- Lt. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie ieškovės ypatingus dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, sveikatos sutrikimą, todėl sprendė, kad nėra pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti maksimalų neturtinės žalos dydį, o ieškovei priteistinas vienos kelionės kainos dydžio (2824,- Lt) neturtinės žalos atlyginimas (CK 6754 str.5 d.).

Be to, teismas sprendime pažymėjo, kad atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, jog ieškinys turėtų būti atmestas ieškovei praleidus Monrealio konvencijos 35 str. 1 d. numatytą ieškinio senaties terminą. Monrealio konvencija, teismo vertinimu, taikytina sprendžiant vežėjo atsakomybės klausimą. Ieškinį ieškovė reiškia atsakovui, kaip kelionės organizatoriui. UAB“Aurela“, kuri atliko vežimo paslaugą, tėra tik atsakovo pasitelkta bendrovė vežimo paslaugai vykdyti ir ieškovė jai nereiškia jokio reikalavimo. Kadangi atsakovas yra teisiniuose santykiuose su UAB“Aurela“, tai jis gali reikšti pretenziją šiai bendrovei, kad ji nebendradarbiavo ir neinformavo atsakovo apie ieškovės, kuri buvo atsakovo klientė, dingusį bagažą.

Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovė nesilaikė privalomos pretenzijų pateikimo tvarkos, tokiu būdu pažeisdama Civiliniame kodekse įtvirtintą sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą bei prisidėdama prie nuostolių atsiradimo. Teismas nustatė, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovė buvo nuodugniai supažindinta su privaloma pretenzijų pateikimo tvarka ir kad ji gavo visą su kelione susijusią informaciją (sutartį, katalogą, kainyną, kitą kelionę aprašančią medžiagą), kad nuodugniai susipažino su pateikta sutartimi ir suprato visas jos nuostatas. Kaip rodo Turizmo paslaugų teikimo sutartis, su sutartimi pasirašytinai buvo supažindinta tik kita, su ieškove kartu vykusi turistė E. V., nes ant sutarties ieškovės parašo nėra , o yra tik E. V. parašas.

Teismas sprendime pasisakė dėl neginčytų klausimų, išsamiai nenagrinėdamas esminių bylos aplinkybių.Teismas nepagrįstai kelionių organizatoriaus atžvilgiu netaikė 1999 m. gegužės 28 d. Monrealio Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo.Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas.Teismas neteisingai nustatė ieškovei priteistos turtinės žalos dydį. Nors sprendime nurodoma, kad 1999 m. gegužės 28 d. Monrealio Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo atsakovui netaikoma, tačiau turtinės žalos dydis nustatytas būtent pagal šios konvencijos nuostatas.Teismas neįvertino visų aplinkybių, turinčių įtakos nustatant neturtinės žalos dydį.Teismas sprendime vadovavosi LAT nutartimi, priimta iki Monrealio Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo ratifikavimo, tuo pažeisdamas reikalavimą nagrinėti bylą pagal galiojančią teisę (CPK 3 str. 1 d.).Teismas neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nebuvo nuodugniai supažindinta su privaloma pretenzijų pateikimo tvarka. Teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo UAB „Novaturas“ atstovės apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti.

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad jis tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Vienas pagrindinių apeliacinio skundo argumentų yra tai, jog pirmosios instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikė ne tas teisės normas, todėl neteisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant kokios teisės normos taikytinos šioje byloje, esminis klausimas yra tai ar kelionės organizatoriaus (atsakovo UAB „Novaturas“) civilinę atsakomybę už netinkamą turizmo paslaugų rinkinio dalies, t.y. vežimo oru paslaugos (dingo ieškovės bagažas), įvykdymą reglamentuoja išimtinai tik turizmo paslaugų teikimą apibrėžiančios teisės normos, ar tokiu atveju turi būti taikomos ir teisės normos, skirtos reglamentuoti vežimo oru teisinius santykius.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikai 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare, Lietuvoje pradėjo galioti Europos Sąjungos teisė. Bendrijoje turizmo paslaugų teikimą reglamentuoja 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva Nr.90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų. Šios direktyvos preambulėje numatyta, kad tuo atveju, kai kelionių organizatorius atsako už pakete numatytų paslaugų nevykdymą arba netinkamą vykdymą tokia atsakomybė turėtų būti apribota tarptautinėmis konvencijomis, reglamentuojančiomis tokias paslaugas, ypač 1929 m. Varšuvos konvencija dėl tarptautinių pervežimu oru. Be to, kelionės organizatoriaus atsakomybę už turizmo paslaugų sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą reglamentuojantis Direktyvos 5 straipsnis, numatantis galimybę nustatyti ribotą kelionių organizatoriaus atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą, leidžia valstybėms narėms kompensaciją apriboti laikantis paslaugas reglamentuojančiose tarptautinėse konvencijose nustatytos tvarkos.

Nurodytų Direktyvos nuostatų sisteminis aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad turizmo paslaugų paketą sudarančioms atskiroms paslaugoms (pvz. apgyvendinimo, vežimo keliais, vežimo oru ir pan.) valstybės narės turi teisę numatyti galimybę riboti kelionių organizatoriaus atsakomybę laikantis paslaugas reglamentuojančiose tarptautinėse konvencijose nustatytos tvarkos.

Direktyvos nuostatas Lietuvos nacionalinėje teisėje įgyvendinimą CK 6.747-6.755 straipsniai ir Turizmo įstatymas. Pastebėtina, kad siekiant visiškai suderinti Lietuvos CK nuostatas su Direktyva, kai kurie CK straipsniai, reglamentuojantys turizmo paslaugų sutartį, Lietuvos Respublikos 2004 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. IX-2172 buvo pakeisti.

CK 6.755 straipsnio 2 dalis, įgyvendinanti direktyvos 5 straipsnio 2 dalies 3 pastraipą, numato, kad jeigu paslaugų pagal sutartį teikimas susijęs su tam tikros Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties galiojimu ir taikymu, kelionės organizatorius gali remtis tarptautinės sutarties nustatytu ar leidžiamu asmens, teikiančio tam tikras paslaugas, civilinės atsakomybės ribojimu ar panaikinimu. Taigi, šioje teisės normoje yra aiškiai įtvirtinta kelionės organizatoriaus teisė remtis tarptautinės sutarties nustatytu ar leidžiamu asmens, teikiančio tik tam tikrą paslaugą (pvz. apgyvendinimo, vežimo keliais, vežimo oru ir pan.), kuri yra sudėtinė turizmo paslaugų rinkinio dalis, civilinės atsakomybės ribojimu ar panaikinimu. Vadovaudamasi šia teisės norma, teisėjų kolegija akcentuoja, kad aplinkybė, jog kelionės organizatorius vežimo orui paslaugos teikimui pasitelkė trečiąjį asmenį, nepaneigia kelionės organizatoriaus teisės remtis tarptautinėje sutartyje numatytu civilinės atsakomybės ribojimu ar panaikinimu.

Lietuvos Respublika 2004 m. spalio 19 d. ratifikavo Monrealio konvenciją dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, kurios preambulėje nurodyta, jog ji modernizavo ir konsolidavo 1929 m. Varžuvos konvenciją. Monrealio konvencija Lietuvoje įsigaliojo nuo 2005 m. sausio 1 d. (Žin., 2004, Nr. 174-6435).

Įvertinusi aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai turistas reiškia reikalavimus dėl civilinės atsakomybės taikymo kelionės organizatoriui dėl netinkamo turizmo paslaugų rinkinio dalies, t.y. tarptautinio vežimo oru paslaugos (dingo ieškovės bagažas), įvykdymo, jeigu kelionės organizatorius, siekdamas apriboti savo civilinę atsakomybę remiasi Monrealio konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, ji turi būti taikoma. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kelionės organizatoriaus civilinės atsakomybės klausimą dėl netinkamo tarptautinio vežimo oru (Barselona-Vilnius) paslaugos vykdymo, nepagrįstai netaikė Monrealio konvencijos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovo UAB „Novaturas“ jau pirmajame savo procesiniame dokumente prašė pagal Monrealio konvenciją taikyti ieškovės reikalavimams ieškinio senatį. Šios savo pozicijos atsakovas nuosekliai laikėsi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme.

Sprendžiant ar ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, visų pirma, būtina išsiaiškinti kokiems ieškovės reikalavimams, pareikštiems kelionės organizatoriui dėl žalos padarymo netinkamai vykdant turizmo paslaugų rinkinio vieną, t.y. tarptautinio vežimo oru, paslaugą, taikomas Monrealio konvencijos 35 straipsnyje numatytas ieškinio senaties terminas. Ieškovė atsakovui pareiškė reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos, patirtos dingus bagažui, atlyginimo. Monrealio konvencija reglamentuoja tik turtinės žalos atlyginimo klausimus, todėl ir ieškinio senaties termino pagal Monrealio konvenciją taikymo klausimas gali būti sprendžiamas tik dėl ieškovės reikalavimo atlyginti turtinę žalą. Monrealio konvencijos 35 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senatį, 1 dalis, numato, kad teisė į žalos atlyginimą panaikinama, jeigu ieškinys nebuvo pareikštas per dvejus metus, skaičiuojant nuo atvykimo į paskirties vietą dienos arba nuo tos dienos, kada orlaivis turėjo atvykti, arba nuo tos dienos, kada vežimas sustojo. Ieškovė lėktuvu iš kelionės grįžo 2006 m. liepos 7 d. Taigi, ieškinio senatis dėl turtinės žalos atlyginimo prasidėjo 2006 m. liepos 8 d.. Ieškovės ieškinys kelionės organizatoriui dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos dingus bagažui vežimo oru paslaugos teikimo metu, atlyginimo teisme gautas 2008 m. rugsėjo 15 d. (3 b.l.). Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ieškovė pareiškė praleidusi Monrealio konvencijos 35 straipsnyje nustatytą 2 metų ieškinio senaties terminą. Ta aplinkybė, jog ieškovės anksčiau pateiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 23 d. nutartimi buvo laikytas nepaduotu ir grąžintas ieškovei ieškinio senaties termino eigos nenutraukė, nes pagal CK 1.130 straipsnio 4 dalį atsisakymas priimti ieškinį ieškinio senaties termino nenutraukia.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties ieškovės reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo.

Pripažinus, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas atlyginti turtinę žalą, naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinį dėl turinės žalos atlyginimo atmesti.

Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-524/2004 G.V.J., D.J. ir K.J. v UAB „Novaturas“ suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika negali būti taikoma šioje byloje, nes nurodytoje byloje tarp šalių teisiniai santykiai buvo susiklostę iki Lietuvos Respublikos tapimo Europos Sąjungos nare ir Monrealio konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo ratifikavimo.

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad Monrealio konvencija nenumato neturtinės žalos, padarytos vežimo oru paslaugos teikimo metu, atlyginimo. Tačiau tai nereiškia, kad kelionės organizatorius neturi pareigos atlyginti neturtinės žalos, padarytos turistui, dėl turizmo paslaugų rinkinio vienos, t.y. tarptautinio vežimo oru, paslaugos netinkamo vykdymo. Tokiu atveju, kai netinkamai yra vykdoma į turizmo paslaugų rinkinį įeinanti vežimo oru paslauga, kelionės organizatoriui pareiga atlyginti turistui neturtinę žalą atsiranda pagal CK 6.754 straipsnio 5 dalį dėl netinkamos turizmo sutarties, kaip paslaugų visumos, į kurios sudėtį patenka ir vežimo paslauga, netinkamo vykdymo, dėl kurio turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildo ir dėl to turistas lieka kelione nepatenkintas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad byloje yra nustatytas bagažo dingimo faktas. Šią aplinkybę patvirtina ieškovės susirašinėjimas su vežimo oru paslaugą faktiškai vykdžiusiu vežėju (ieškovės pretenzija faktiniam vežėjui UAB „Aurela“ (9 b.l.); faktinio vežėjo pranešimas ieškovei (11 b.l.)). Be to, bagažo dingimo fakto atsakovas bei faktinis vežėjas neneigė, tik prašė reikalavimui atlyginti žalą dėl bagažo dingimo taikyti ieškinio senatį bei nurodė, kad ieškovė praleido terminus pareikšti pretenzijas dėl bagažo dingimo tiek faktiniam vežėjui, tiek kelionės organizatoriui. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bagažo dingimo faktą, pagrįstai pripažino, kad ieškovė turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, nes dėl bagažo dingimo ieškovės pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildė ir ji liko kelione nepatenkinta.

Dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui atlyginti turtinę žalą teisėjų kolegija pasisakė anksčiau, todėl dabar pasisakys tik dėl to ar ieškovės reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis bei ar ieškovė praleido terminus pareikšti pretenzijas, o jeigu praleido, tai kokios dėl to kyla teisinės pasekmės.

Neturtinė žala yra viena iš žalos rūšių. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Turizmo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai kitokių ieškinio senaties terminų dėl neturtinės žalos atlyginimo nenumato, todėl teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimui kelionės organizatoriui atlyginti neturinę žalą taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Šis terminas nėra praleistas, todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti ieškovės reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl ieškinio senaties termino praleidimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad pretenzijų pareiškimo paskirtis - sudaryti galimybę sutartinių santykių šalims iškilusius tarpusavio nesutarimus spręsti derybų keliu. CK 6.749 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyta, kad turizmo paslaugų teikimo sutartyje privalo būti nurodytas pretenzijų pareiškimo terminas. Tarp šalių sudarytos 2006 m. gegužės 4 d. Turizmo paslaugų teikimo sutarties 6.2 punkte numatyti pretenzijų pareiškimo terminai (8b.l. antra pusė). Šiame punkte numatyta, kad nepavykus išspręsti konflikto, pretenzijas kelionės organizatoriui galima pareikšti raštu per 10 darbo dienų nuo kelionės pabaigos. Taigi sutartyje numatyta turisto teisė, bet ne pareiga pareikšti pretenziją. Be to, pretenzijos nepareiškimas per nustatytą terminą gali sukelti neigiamas teisines pasekmes tik asmeniui, turėjusiam pareigą, o ne teisę, ją pareikšti, ir tai tik specialiai įstatymuose aptartais atvejais. Turizmo paslaugų teikimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai nenumato, kad pretenzijos nepareiškimas kelionės organizatoriui per sutartyje nustatytus terminus sukeltų kokias nors neigiamas teisines pasekmes turistui. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pretenzijos pareiškimas ar nepareiškimas per sutartyje nustatytus terminus neturi lemiamos reikšmės, nagrinėjant ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovė pretenziją dėl bagažo dingimo faktiniam vežėjui raštu pareiškė jau 2006 m. liepos 24 d. (9 b.l.).

Vertindama ar pirmosios instancijos teismas tinkamai apskaičiavo neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad neturtinę žalą įvertinti pinigais paprastai neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas šią žalą, turi nustatyti kuo teisingesnę kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parinkdamas tokią piniginę kompensaciją, kuri kiek galima visapusiškiau kompensuotų nukentėjusiajam padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Ž.v. UAB „Vilniaus troleibusai“; bylos Nr. 3K-3-371/2003; skelbta Teismų Praktika 19; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. R.v. Lietuvos Respublika; bylos Nr. 3K-3-604/2005, kt.). Neturtinės žalos atlyginimo būdai, atvejai, žalos dydžio nustatymo kriterijai reglamentuojami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Civilinėje teisėje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas, o teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, turi vadovautis bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas nustatančiomis teisės normomis, taip pat atsižvelgti į specifinius, tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, siekdamas nustatyti kuo teisingesnį konkrečiu atveju atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi taikyti kuo daugiau šios žalos dydžio įvertinimo pinigais kriterijų. Teismo sprendime turi būti ne tik įvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas nustato priteistiną konkrečiu atveju neturtinės žalos dydį, tačiau ir argumentuotai pagrįstas kiekvieno iš nurodytų kriterijų taikymas nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, atskleista jo reikšmė bei įtaka, sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį konkrečioje situacijoje. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų visumą, t. y. ir aplinkybes, dėl kurių neturtinės žalos dydis gali būti nustatytas didesnis, ir aplinkybes, dėl kurių šios žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. D. v. R. V., A. V. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-394/2006, kt.). Kiekvienu atveju teismo sprendime turi būti pateikti motyvuoti argumentai dėl to, kokiais kriterijais remdamasis teismas sprendžia, kad konkrečiu atveju neturtinė žala turi būti įvertinama būtent tokia pinigų suma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl netinkamo turizmo paslaugų teikimo sutarties vykdymo įstatymas atlygintinos neturtinės žalos dydį riboja maksimalia suma, negalinčia viršyti trigubos kelionės kainos (CK 6.754 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas, mažindamas ieškovės prašomą priteisti maksimalią neturinės žalos atlyginimo sumą iki vienos kelionės kainos, konstatavo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie ypatingus dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, sveikatos sutrikimą. Sutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, teisėjų kolegija tuo pačiu sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei priteistą neturtinės žalos dydį sumažino iki vienos kelionės kainos, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo panaikinus, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

Pagal CPK 93 straipsnį bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tai šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, o jeigu ieškinys patenkintas dalinai, tai bylinėjimosi išlaidos šalims atlyginamos proporcingai.

Ieškovė byloje reiškė 23724,- Lt turtinį reikalavimą (3 b.l.). Ieškovės reikalavimas patenkintas iš dalies priteisiant jai 2824,- Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taigi, jos reikalavimas patenkintas 11,90 procento. Ieškovė už ieškinį sumokėjo 712,- Lt žyminio mokesčio (6-6A b.l.), todėl jai iš atsakovės priteistina 84,75 Lt (712 x 11,90/100 = 84,75 Lt).

Atsakovas už apeliacinį skundą, kuriuo ginčijo 6868,- Lt sumą, sumokėjo 206,04 Lt žyminio mokesčio (143 b.l.). Kadangi apeliacinis skundas iš dalies patenkintas, priteista suma sumažinta iki 2824,- Lt, tai apeliacinis skundas patenkintas 58,88 procento, todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 121,32 Lt (206,04 x 58,88/100 = 121,32 Lt).

Pagal CPK 88, 93, 98 straipsnius teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos padarytos (CPK 88 straipsnis); 2) nustatyti būtinų išlaidų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalių turėtas užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme dydis neviršija rekomenduotino (ieškovės – 400,- Lt (19 b.l.); atsakovo – 3000,- Lt (59 b.l.)), bet vien tai nesuteikia teisės priteisti atsakovui faktiškai turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nes jos yra nepagrįstai didelės. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama advokato darbo sąnaudos, nustato, kad pirmosios instancijos teisme būtinos ir pagrįstos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra: ieškovės – 400 Lt, atsakovo – 2000 Lt (CPK 98 straipsnis). Jos atlyginamos pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį ir iš atsakovo ieškovei priteisiama 23,80 Lt (400 x 11,90/100 = 47,60 Lt) advokato pagalbos išlaidų, iš ieškovės atsakovui – 1762,- Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (2000 x 88,10/100 = 1762,- Lt).

Spręsdama dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija atsižvelgia į nedideles advokatų darbo ir laiko sąnaudas, todėl nustato, kad atsakovas turėjo būtinų ir pagrįstų 1000,- Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (142 b.l.). Šioje instancijoje priimtas procesinis sprendimas atsakovo naudai, nes apeliacinis skundas patenkintas 58,88 procento, todėl jam iš ieškovo priteistina 588,80 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kadangi šalių priešpriešiniai reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra vienarūšiai, tai taikant jų įskaitymą galutinė bylinėjimosi išlaidų suma, kuri priteisiama iš ieškovės atsakovui, yra 2339,77 Lt ((84,75+47,60) – (121,32+1762+588,80 Lt) = 2339,77 Lt).

Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai valstybei iš šalių priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu: iš ieškovės 26,43 Lt, iš atsakovo 3,57 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Patenkinti iš dalies atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Novaturas“ apeliacinį skundą.

Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimą:

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo ir šioje dalyje ieškinį atmesti.

Kitoje dalyje Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės I. S. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Novaturas“ (į/k 135567698, buveinė Vytauto pr. 32-408, Kaunas) naudai 2339,77 Lt (du tūkstančius tris šimtus trisdešimt devynis litus 77 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės I. S. (a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) valstybės naudai 26,43 Lt (dvidešimt šešis litus 43 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Novaturas“ (į/k 135567698, buveinė Vytauto pr. 32-408, Kaunas) valstybės naudai 3,57 Lt (tris litus 57 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.