- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-22
- Bylos Nr.
- Iv-2457-142/2012
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- M. V.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Kazlauskienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovo Vilniaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas Teisingumo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. V. (toliau – pareiškėjas) 2012-02-28 padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš atsakovo 765,61 Lt negauto darbo užmokesčio.
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad dirba Vilniaus pataisos namuose statutiniu valstybės tarnautoju. Per laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio pareiškėjui neišmokėta 765,61 Lt priemokų ir priedų. Ši nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuodamas priedus bei priemokas atsakovas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Pareiškėjui buvo mokama tik priemokų ir priedų dalis, neviršijanti 70 procentų pareiginės algos. Skundą grindžia Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu, kuriame pripažinta, kad toks teisinis reguliavimas yra neteisėtas. Apie savo teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą objektyviai sužinojo nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2009-12-11, todėl mano, kad nuo šios dienos atsirado teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2012-05-07 prašymu prašo atnaujinti ieškinio senatį (b. l. 22-25). Remiasi Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi ir aiškina, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nurodo, kad aiškindamas pastarąją nuostatą Aukščiausiojo Teismo senatas 2002-12-20 nutarime Nr. 39 konstatavo, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Už 2007 m. gruodžio mėnesį, 2008 metų kovo ir spalio–gruodžio mėnesius pareiškėjui priklausanti darbo užmokesčio dalis neišmokėta dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto ribojimo, t. y. vykdant įstatymo nuostatas. Nors atsiskaitymo lapeliuose kiekvieną mėnesį būdavo nurodyta atitinkama suma, neišmokėta dėl minėtos nuostatos taikymo, tačiau tuo metu 70 procentų pareiginės algos dydžio priedų bei priemokų sumą viršijusios dalies nemokėjimas buvo laikomas teisėtu, todėl pareiškėjas tuo metu nežinojo ir negalėjo žinoti, jog tai pažeidžia jo konstitucines teises. Konstituciniam Teismui 2009-12-11 nutarimu pripažinus tokį teisinį reglamentavimą neteisėtu, pareiškėjas sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą. Todėl namo, kad nuo šios dienos atsirado teisė kreiptis į teismą. Taip pat pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika administracinėse bylose A822-1037/2009, A756-969/2009 ir kt., kuriose ieškinio senaties terminai buvo atnaujinti teisėjų darbo užmokesčio neišmokėjimo bylose, kai teisėjų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Konstitucijoms nuostatoms, ir aiškina, kad remiantis lygybės prieš įstatymą principu senaties terminas turėtų būti atnaujintas ir jam. Be to, pareiškėjas iki 2012-02-17 buvo Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos narys. Šios profesinės sąjungos pirmininkas Tadas Cijūnaitis 2010 metais pareiškėjui ir kitiems Vilniaus pataisos namų pareigūnams žodžiu įsipareigojo paruošti procesinius dokumentus dėl 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo ir suteikti kitą reikalingą teisinę pagalbą. Pareiškėjas profesinės sąjungos pirmininkui 2010 m. I-II ketvirtį pateikė Vilniaus pataisos namų išduotų darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių už 2007, 2008 m. patvirtintas kopijas. Pažymas pateikė be jokio priėmimo–perdavimo akto. Profesinės sąjungos pirmininkas nei pats, nei per atstovus neinformavo, kad reikia atlikti kokius nors veiksmus, pvz., pasirašyti skundą, surašyti įgaliojimą ir pan. Pareiškėjui 2010 m. pabaigoje ir 2011 metais teiraujantis apie teisminio proceso eigą, buvo atsakyta, kad skundai paduoti, bet procesas sustabdytas dėl apygardos administracinių teismų pakartotinio kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucinio Teismo sprendimų galiojimo laiko atžvilgiu. Pareiškėjas tik 2011 m. pabaigoje sužinojo, kad jokie teisminiai procesai dėl pareiškėjo pažeistos konstitucinės teisės atkūrimo nebuvo pradėti. Iki to laiko pareiškėjas manė, kad skundas yra paduotas, o teismo posėdis neskiriamas dėl pakartotinių šio teismo kreipimųsi į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas pasitikėjo profesinės sąjungos pirmininko žodžiu, todėl papildomai į teismą 2010–2011 metais dėl proceso eigos nesikreipė. Paaiškėjus, kad skundas pareiškėjo vardu nepaduotas, iš karto kreipėsi į Vilniaus pataisos namus dėl pakartotinės pažymos apie darbo užmokestį išdavimą ir skundą teismui pateikė tik 2012 m. vasarį.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime (b. l. 9-10) nurodo, kad nesutinka su skundu, ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir turi būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d., redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai. Tačiau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (LVAT 2003-06-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta tik Konstituciniam Teismui. Todėl tol, kol nebuvo pripažinta, kad byloje taikytina Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijai, atsakovas turėjo vykdyti įstatymo reikalavimus. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui atsakovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymą. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo reikalavimą, prašo taikyti ieškinio senatį, nes dėl 2007–2008 metais neišmokėto darbo užmokesčio pareiškėjas kreipėsi tik 2012-02-22. Teismui nusprendus tenkinti ar iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą, prašo sprendimo vykdymą atidėti vieniems metams.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo į skundą neteikė, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui 2007-2008 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta tuo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.
Faktinės bylos aplinkybės tokios, kad dėl priedų ir priemokų ribojimo per minėtą laikotarpį pareiškėjui neišmokėta 765,61 Lt. Iš į bylą pateiktų darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių (b. l. 3-4) matyti, koks darbo užmokestis pareiškėjui buvo priskaičiuotas, konkrečiai nurodoma, kokios sumos priskaičiuotos už stažą, už laipsnį, už darbą naktį, švenčių dienomis, viršvalandžius. Šios darbo užmokesčio kortelės patvirtina, kad 2007-2008 m. nurodytais mėnesiais pareiškėjui taikytas ribojimas, dėl kurio pareiškėjui neišmokėta 2007 metais 72,51 Lt gruodžio mėnesį, 2008 metais 130,51 Lt kovo mėnesį, 65,84 Lt spalio mėnesį, 77,97 Lt lapkričio mėnesį, 418,78 Lt gruodžio mėnesį. Pareiškėjui apskaičiuotų darbo užmokesčio bei neišmokėtos jo dalies sumų darbdavys neginčija. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo (pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose esantį suskirstymą grafoje „faktiškai dirbta valandų“) atitinkamais metais ir mėnesiais naktį, švenčių dienomis, viršvalandžius (b. l. 17-21). Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atsakingo darbuotojo parengtuose ir patvirtintuose dokumentuose pateikta informacija.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275), kuri analogiška nagrinėjamai bylai, konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.
Vilniaus pataisos namai už pareiškėjo faktiškai atliktą darbą švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitę ir to neneigia. Taigi nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas pareiškėjo teisės į teisingą atlyginimą už darbą pažeidimas.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, minėtą LVAT 2010-06-07 nutartį Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos LVAT praktikoje laikomasi nuosekliai: 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329, jau minėta išplėstinės teisėjų kolegijos 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Pastaroji LVAT nutartis priimta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tačiau reikalavimą apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę pareiškėjas pareiškė praleidęs ieškinio senaties terminą.
Pagal LVAT formuojamą praktiką (minėtos teismo nutartys), teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie savo teisės į teisingą darbo apmokėjimą pažeidimą pareiškėjas sužinodavo gavęs atsiskaitymo lapelius. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2012-02-28, taigi reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, neišmokėtą per laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31, praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovas savo atsiliepime prašo taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad senaties terminas praleistas dėl svarbių objektyvių priežasčių. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senatį (žr. LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011; 2011-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A62-577/2011, 2012-04-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-963/2012). Nėra pagrindo šioje byloje vadovautis pareiškėjo nurodoma LVAT praktika administracinėse bylose Nr. A822-1037/2009, A756-969/2009 ir kt., kuriose ieškinio senaties terminai buvo atnaujinti teisėjų darbo užmokesčio neišmokėjimo bylose, nes ši byla pagal savo faktines ir teisines aplinkybes yra skirtinga. Pasitikėjimas profesinės sąjungos pirmininko žodžiu duotu įsipareigojimu pareiškėjo vardu paduoti skundą nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senatį. Pareiškėjas turėjo pareigą domėtis savo teisių gynyba aktyviau ir apdairiau. Todėl pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, pareiškėjo reikalavimas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo M. V. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.