Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gudyno (pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. J. ir atsakovo Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. J. skundą atsakovui Pravieniškių 1-iesiems pataisos namams dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas H. J. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti išlaidas, susijusias su skundo surašymu - 50 Lt, dienpinigius už laiką, kol jis vyko į teismo procesus – 362,50 Lt, laisvės atėmimo vietoje negautą atlyginimą – 271,11 Lt bei neturtinę žalą – 100000 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad jis atlieka bausmę Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose. Nuo 2000 m. pas jį nuolat lankydavosi sugyventinė K. G. ir nuo to laiko jie yra sugyventiniai. Pataisos namų administracija jam atsisakė suteikti ilgus pasimatymus su sugyventine. Todėl jis kreipęsis į teismą ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. balandžio 26 d. nutartimi jo skundą tenkino ir įpareigojo pataisos namų administraciją vykdyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai yra jam suteikta teisė gauti ilgalaikius pasimatymus su sugyventine. Dėl to jis, ginant savo teises, ne kartą yra vykęs į teismų procesus, dėl ko jis turėjęs išlaidų bei negavęs uždarbio.

II.

Atsakovas Pravieniškių 1-ųjų pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Nurodė, kad pataisos namai vykdė galiojančius įstatymus ir pagal LR BVK 94 straipsnio 3 dalį H. J. gauti ilgų pasimatymų su K. G. negalėjo, nes reikiamais dokumentais neįrodė partnerystės. Su kitomis pareiškėjo turėtomis išlaidomis atsakovas taip pat nesutiko.

III.

Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 271,11 Lt. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas išlaidų, susijusių su skundo surašymu, teismui neįrodė, todėl jos ir nepriteistinos. Pareiškėjas nurodė, kad šios išlaidos pasireiškia tuo, kad jis ruošiant bylą teismui darė įvairių dokumentų kopijas ir tai jam kainavę 50 litų, tačiau įrodančių šių darbų atlikimą įrodymų (kvitų) nepateikė.

Dienpinigiai už laiką, kol pareiškėjas vyko į teismo procesus jam nepriklauso. Jokie galiojantys įstatymai nenumato, kad nuteistasis gali gauti dienpinigius. Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra patvirtinusi 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisykles“. Tarnybine komandiruote laikomas valstybės tarnautojo ar darbuotojo išvykimas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens siuntimu atlikti tarnybinį pavedimą. Pareiškėjas nei vieno iš šių nurodytų kriterijų neatitinka. Pareiškėjui nepriklauso dienpinigiai ir dėl to, kad jis, kaip atliekantis bausmę asmuo, yra visiškai išlaikomas valstybės. Atliekančių nuteistųjų materialinį, buitinį aprūpinimą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis. Pats pareiškėjas sutinka, kad jis etapuotas iš Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų į Lukiškių tardymo ar Kauno tardymo izoliatorius buvo maitinamas.

Pareiškėjas nuo 2003 m. liepos 3 d. iki 2005 m. balandžio mėnesio pataisos namuose dirbo bibliotekininku ir iš tikrųjų už tą laiką, kurį jis išbuvo teismo procesuose negavo atlyginimo. Teismas mano, kad pareiškėjas tuo metu negavo atlyginimo ne nuo jo priklausančių priežasčių. Teismo posėdžiuose pareiškėjas dalyvauti turėjo teisę ir pareigą, todėl jo teisme išbūtas laikas suteikia teisę gauti vidutinį atlyginimą. Atsakovas teismui pateikė pažymas apie tai, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo išvykęs į teismo posėdžius iš pataisos namų. Todėl jam už šį laiką turėtų būti mokamas atlyginimas pagal atsakovo paskaičiavimą.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal šią CK normą būtinoji tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintinos žalos sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika – jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavo, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, remdamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 94 straipsniu ir CK 3.229 straipsniu, H. J. „Dėl 2003 m. rugsėjo 3 d. skundo“ bei Pravieniškių 1-iesiems pataisos namams išaiškino, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Tačiau kol toks įstatymas Seimo nėra priimtas, tol ir civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis sugyventinio statusą vadovautis negalima. Todėl, teismo nuomone, visiškai pagrįstai Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų administracija vadovavosi kalėjimų departamento išaiškinimu ir pareiškėjui nesuteikė ilgalaikių pasimatymų su sugyventine. Tuo laiku pataisos namų pareigūnų veiksmai buvo teisėti. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teisės normas plačiau, suformavo vieningą teisminę praktiką, jog CK 3.229 straipsnio dispozicija leidžia daryti išvadą, kad partnerystės įregistravimas įstatymų nustatyta tvarka daugiau sietinas su sugyventinių turtinių santykių reguliavimu. Todėl partnerystės neįregistravimas įstatymų nustatyta tvarka, neturi būti kliūtimi sprendžiant sugyventinių asmeninius neturtinius santykius. Tokiu būdu, atsakovo pareigūnų veiksmai iki šio Vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo, nelaikytini neteisėtais, todėl nėra pagrindo taikyti pareiškėjui CK 6.250 straipsnio 1 dalies normas ir priteisti žalą.

IV.

Atsakovas Pravieniškių 1-ieji pataisos namai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimo dalį dėl 271,11 Lt priteisimo H. J. iš Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų.

Atsakovas nurodo, kad Pataisos namų administracija neatleido nuteistojo H. J. iš darbo – tuo metu jis dirbo pataisos namų bibliotekininku. Jam darbo vieta buvo išsaugota, bet darbo užmokestis už nedirbtas dienas buvo neišmokėtas, darbo laiko apskaitos tabelyje nurodant, kad jis yra etapuotas iš įstaigos. Tomis dienomis H. J. bibliotekininko pareigų realiai pataisos namuose nevykdė. Remdamasis Bausmių vykdymo kodekso IV dalies XI skyriaus nuostatomis, atsakovas nurodo, kad šiame teisės akte niekur nėra nurodyta, kad pataisos įstaigos administracija turi mokėti dirbančiajam nuteistajam atlyginimą jam esant etapuotam iš pataisos įstaigos ir realiai tuo metu nevykdant savo darbinių funkcijų. Nuteistasis į teismo posėdžius vyko savo iniciatyva, siekdamas apginti savo interesus. Pataisos namų administracija nuteistajam sudarė visas galimybes dalyvauti teismo posėdžiuose, todėl Kauno apygardos administracinio teismo priimtame sprendime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių negavo atlyginimo, yra nevisiškai tiksli. Atsakovas nurodo, kad nei Bausmių vykdymo kodeksas, nei Darbo kodeksas, nei Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato nuteistajam mokėti atlyginimo, kai jis dalyvauja teismo posėdžiuose. Darbo kodekso 183 straipsnis numato, kad galima darbuotoją atleisti nuo darbo visuomeninėms arba valstybinėms pareigoms atlikti ir šiuo atveju įstaiga ar organizacija, kurios įpareigojimai yra vykdomi, moka ar kompensuoja darbo užmokestį. Nuteistasis H. J. teismo posėdžiuose nevykdė jokių Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų, įpareigojimų. Detaliai nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarką nustato Bausmių vykdymo kodekso 131 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 228 „Dėl nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“. Tačiau nė viename iš šių teisės aktų nėra nurodyta, kad pataisos namų administracija turi nuteistajam mokėti atlyginimą už laikotarpį, kai jis yra etapuotas.

V.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas H. J. prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde be motyvų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nurodo, kad skirdamas dienpinigius, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalimi ir LR ABTĮ 44 straipsnio 4 dalimi.

Taip pat apeliantas nurodo, kad Įstatymai nenumato teisėto teisės akto vykdymo nutraukimo, kol nėra Vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo, atlikto kalinio iniciatyva. Be to, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 26d sprendimo administracinėje byloje Nr. A10-483/2005 rezoliucine dalimi, daro išvadą, kad Pravieniškių 1-jų pataisos namų administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl turėtų būti taikoma LR CK 6.271 straipsnio 4 dalis.

Remdamasis LR CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, apeliantas nurodo, kad atsakovui neteisėtai apribojus pareiškėjo teisę bendrauti su šeima ir su mylimu asmeniu, jam buvo daroma didelė moralinė žala. Be to, dvejus metus trukusi teisinė kova neigiamai atsiliepė jo santykiams su sugyventine ir 2005 m. lapkričio 27 d. jų partnerystės sutartis buvo nutraukta.

VI.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimą grindžia Kauno apygardos administracinio teismo motyvais bei LR CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata.

VII.

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės grindžia savo apeliacinio skundo argumentais bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Išlaidos dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo bei dienpinigiai pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalį yra priskiriamos proceso šalių išlaidoms ir yra atlyginamos šio įstatymo nustatyta tvarka. Šių išlaidų atlyginimo klausimą Kauno apygardos administracinis teismas išnagrinėjo 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I2k-362/2004. Be to, pirmosios instancijos administracinis teismas teisingai sprendime pažymėjo, kad administracinės bylos proceso metu pareiškėjas buvo visiškai valstybės išlaikomas ir dėl to dienpinigiai jam nepriklauso. Dėl skundo surašymo ir padavimo išlaidų ir dienpinigių nemokėjimo atsakovas ar jo darbuotojai jokių neteisėtų aktų nepriėmė ir žalos pareiškėjui nepadarė. Todėl teismas pagrįstai atmetė šiuos pareiškėjo reikalavimus.

Priteisdamas pareiškėjui 271,11 litų iš atsakovo pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose nurodė, kad pareiškėjas pataisos namuose dirbo bibliotekininku ir už laiką, kurį jis išbuvo teismo procesuose, atlyginimo negavo. Kadangi dalyvauti teismo procesuose buvo pareiškėjo ne tik teisė, bet ir pareiga, teismo manymu, pareiškėjo teisme išbūtas laikas suteikia jam teisę gauti vidutinį atlyginimą.

Tačiau teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytos ne tik teismo nustatytos bylos aplinkybės, bet ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios yra taikomos (LR ABTĮ 87 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė, kokios teisės normos pagrindu pareiškėjui turėtų būti mokamas vidutinis atlyginimas už nedirbtą laiką.

Nuteistųjų darbo apmokėjimą reglamentuoja Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) ir Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 patvirtinta Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarka (toliau – Tvarka). Tiek BVK 131 straipsnio 1 dalyje, tiek ir Tvarkos 2 punkte nustatyta, kad nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę. Už nedirbtą laiką atlyginimas už darbą nuteistiesiems teisės aktais nenustatytas. Todėl pirmosios instancijos administracinio teismo išvada, kad už dalyvavimo teismo procesuose laiką pareiškėjui turėjo būti mokamas vidutinis darbo užmokestis, teisės normomis nepagrįsta.

Pareiškėjas savo reikalavimus grindė LR ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatomis, o taip pat nurodė, kad jam padaryta žala neteisėtais pareigūnų veiksmais.

Kaip jau anksčiau paminėta susijusių su bylos nagrinėjimu išlaidų klausimas jau išspręstas teismo nutartimi ir ši nutartis įsiteisėjusi.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto.

Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš to, kad atsakovo pareigūnai nesuteikė jam ilgalaikių pasimatymų su sugyventine. Tačiau Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 102 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai reikia nustatyti atvykusio į pasimatymą asmens partnerystės santykį su nuteistuoju, šis asmuo turi pateikti dokumentą apie partnerystę, įregistruotą įstatymų nustatyta tvarka. Tokio dokumento nepateikė nei pareiškėjas, nei į pasimatymą su juo atvykusi pareiškėjo nurodyta sugyventinė. Todėl atsakovo pareigūnų veiksmai nesuteikiant pareiškėjui ilgalaikio pasimatymo negali būti laikomi neteisėtais. Teismui nustačius, kad pareiškėją su jo nurodyta sugyventine sieja partnerystės ryšiai, ilgalaikiai pasimatymai nustatyta tvarka nebuvo kliudomi. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad nesuteikiant pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų su sugyventine, pareigūnų veiksmai buvo teisėti. Dėl to neatsirado prielaidų žalai atlyginti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu.

Be to, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu atsiradusią žalą privalo atlyginti valstybė. Todėl valstybė turi būti atsakovu byloje. Pareiškėjas pareiškė reikalavimą Pravieniškių pirmiesiems pataisos namams. Tačiau šiam atsakovui įstatymu nenumatyta prievolė atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų.

Dėl to, kas pasakyta, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria iš Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų priteista 271,11 Lt H. J., panaikinti, o pareiškėjo H. J. skundą atmesti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo H. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.