- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-31
- Bylos Nr.
- 2A-225-267/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė (pirm.), Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- UAB „Saurida“
- Atsakovas
- UAB „Forestvila“
- Advokatai
- Nijolė Pakalkienė, Gintaras Gricius
- Kategorijos
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovo UAB „Saurida“ atstovui advokatui Gintarui Griciui, atsakovo UAB „Forestvila“ atstovei advokatei Nijolei Pakalkienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Forestvila“ apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalies panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Saurida“ ieškinį atsakovui UAB „Forestvila“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo, ir pagal atsakovo UAB „Forestvila“ priešieškinį ieškovui UAB „Saurida“ dėl įskaitymo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Saurida“ kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Forestvila“ 13591,48 Lt už parduotas suskystintas dujas, 4240,54 Lt delspinigių, metines palūkanas vieno mėnesio VILIBOR, padidinta 7 procentiniais punktais, nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2005-05-05 sudarė sutartį Nr. 226 dėl naftos produktų pirkimo – pardavimo, pagal kurią ieškovas nuo 2007-09-01 iki 2008-12-31 pardavė atsakovui prekių už 452046,51 Lt. Pagal sutarties 3.4 punktą atsakovas privalėjo atsiskaityti už nupirktas prekes per 15 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos – faktūros išrašymo dienos, tačiau pažeidė savo įsipareigojimus, nes neatsiskaitė su ieškovu ir liko jam skolingas. Už vėlavimo atsiskaityti laikotarpį iki ieškinio surašymo dienos - 2009-06-25 - ieškovas apskaičiavo atsakovui 17832,02 Lt delspinigių. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nuo 2007-10-22 iki 2009-03-13 sumokėjo 452046,51 Lt. Vadovaudamasis sutarties 3.5, 3.6 punktais, iš atsakovo sumokėtų piniginių lėšų ieškovas išskaičiavo ir pirmiausia delspinigių apmokėjimui užskaitė 13591,48 Lt. Todėl nurodė, kad atsakovas liko skolingas ieškovui 13591,48 Lt skolos ir 4240,54 Lt delspinigių.
Atsakovas UAB „Forestvila“ su ieškovo ieškiniu nesutiko ir pareiškė priešieškinį dėl įskaitymo pripažinimo neteisėtu, kuriuo prašė: 1) pripažinti ieškovo atliktą 13591,48 Lt įskaitymą į delspinigius neteisėtu, o reikalavimą dėl 13591,48 Lt skolos priteisimo - atmesti; 2) reikalavimams dėl delspinigių priteisimo taikyti ieškinio senatį ir juos atmesti; 3) priteisti iš ieškovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad jis su ieškovu visiškai atsiskaitė, UAB „Saurida“ sutartyje numatytų delspinigių neskaičiavo ir sutartyje numatytos atsakomybės atsakovui netaikė. Todėl, atsakovo teigimu, pagal tarp šalių faktiškai susiklosčiusius santykius visos atsakovo sumokėtos sumos už nupirktą kurą buvo įskaitomos skolai už kurą sumokėti. Pažymėjo, kad savo mokėjimo nurodymuose atsakovas nurodydavo mokėjimo paskirtį - už kurą pagal konkrečias sąskaitas, o tai patvirtina, kad atsakovui nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma, kad UAB „Saurida“ už mokėjimo vėlavimus skaičiuoja 0,3 procento delspinigius ir juos įskaito iš atsakovo atliktų mokėjimų. Nurodė, kad ieškovas neginčijo įstatymų nustatyta tvarka atsakovo nurodytos įmokų paskirties, taip pat neatsisakė priimti sumokėtų įmokų. Be to, atsakovo manymu, UAB „Saurida“ negalėjo įskaityti savo reikalavimo dėl 13591,48 Lt delspinigių į atsakovo UAB „Forestvila“ sumokėtas sumas už nupirktą kurą, nes nepranešė atsakovui apie reikalavimo įskaitymą. Kadangi ieškovas prašė priteisti delspinigius už 633 dienų laikotarpį, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį delspinigiams ir šį reikalavimą atmesti. Papildomai nurodė, kad ieškovas delspinigius skaičiavo neatsižvelgdamas į tai, kad atskirais atvejais prievolės įvykdymo diena sutapo su nedarbo dienomis, todėl prievolės įvykdymo diena turėjo būti laikoma po nedarbo dienos einanti darbo diena.
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo UAB „Forestvila“ ieškovui UAB „Saurida“ 13591,48 Lt skolos, 330,73 Lt delspinigių, 10,32 procento dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009-05-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1511 Lt bylinėjimosi išlaidų bei valstybei 19,58 Lt pašto išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį teismas atmetė. Tuo pačiu priteisė iš ieškovo UAB „Saurida“ atsakovui UAB „Forestvila“ 309 Lt bylinėjimosi išlaidų bei valstybei 5,50 Lt pašto išlaidų. Teismas nustatė, jog šalių pasirašyta sutartis numatė įmokų paskirstymo tvarką, iš esmės analogišką numatytai CK 6.54 str., pagal kurią pirkėjo įmokos pirma eile paskirstomos delspinigiams, o likusi suma – pagrindinei skolai padengti. Pažymėjo, kad atsakovas vėluodavo atsiskaityti už nupirktą kurą, pažeisdamas sutartimi nustatytą atsiskaitymo tvarką, ir atsakovas to neginčijo. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovas pagrįstai ir teisėtai naudojosi sutartyje numatytomis delspinigių skaičiavimą bei įmokų paskirstymą reglamentuojančiomis nuostatomis, o atsakovo argumentus, neva ieškovas delspinigių neskaičiavo, laikė nepagrįstais. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo atliktas įmokų paskirstymas nelaikytinas įskaitymu, kadangi byloje nėra duomenų, jog atsakovas turėjo priešpriešinį vienarūšį reikalavimą ieškovui, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Todėl atsakovo argumentą dėl neteisėto įskaitymo teismas pripažino teisiškai nereikšmingu. Taip pat teismas laikė nepagrįstu atsakovo argumentą, neva ieškovas neginčijo įstatymų nustatyta tvarka atsakovo nurodytos įmokų paskirties, taip pat neatsisakė priimti sumokėtų įmokų, todėl netapo savo skolininko skolininku. Pažymėjo, jog nei sutartis, nei įstatymai nenumato ieškovo pareigos ginčyti mokėjimo dokumentuose nurodytos įmokų paskirties ar atsisakyti priimti sumokėtas įmokas. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovas pervestas sumas turėjo teisę paskirstyti kaip delspinigius, nežiūrint, kokia buvo nurodyta mokėjimo paskirtis mokėjimo dokumentuose. Atsižvelgęs į tai, jog nors atsakovas iš dalies įvykdė savo prievoles pagal sutartį, bet nuolat ir sistemingai pažeidinėjo sutartyje nustatytas atsiskaitymo sąlygas, teismas sumažino šalių sutartimi nustatytą delspinigių tarifą iki 0,03 procento už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, kas sudarytų 10,95 procento metinių palūkanų. Pažymėjo, kad sumažintas delspinigių tarifas netaikytinas delspinigiams, sumokėtiems iki bylos iškėlimo teisme dienos. Teismas nustatė, kad atsiskaitymo pagal 2007-11-30, 2008-02-29, 2008-05-31, 2008-10-31 PVM sąskaitas faktūras terminai buvo paskaičiuoti nesilaikant CK 1.121 str. 2 d. reikalavimų, kadangi 2007-12-15, 2008-03-15, 2008-06-15 bei 2007-11-15 buvo nedarbo dienos. Todėl teismas patikslino ieškovo nurodomą įsiskolinimo delspinigių apskaičiavimą. Spręsdamas klausimą dėl atsakovo prašomos taikyti ieškinio senaties netesyboms, teismas pažymėjo, kad prašomas priteisti nesumokėtų delspinigių likutis pradėjo kauptis nuo 2009-02-27. Todėl, atsižvelgęs į tai, kada ieškovas kreipėsi į teismą, teismas pripažino, jog ieškinio senaties eiga buvo nutraukta nesuėjus 6 mėnesių terminui. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas apskaičiavo delspinigius už beveik du praėjusius metus iki 2009-02-17 pretenzijos pareiškimo. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas būtų atsisakęs savo teisės į delspinigius. Todėl tai, ar ieškovas pasinaudojo savo teise iš karto, ar praėjus tam tikram laikotarpiui, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės sprendžiant šalių ginčą. Nurodė, kad atsakovo nesumokėtų ir priteistinų delspinigių likutis, apskaičiuotas 0,03 procento tarifu nuo 2009-02-27 iki 2009-05-28, sudarytų 330,73 Lt, kai tuo tarpu įsiskolinimo likutis sudarytų 14505,65 Lt. Pažymėjęs, kad prašoma priteisti įsiskolinimo suma yra mažesnė, ieškovo reikalavimą teismas patenkino visiškai ir iš atsakovo ieškovui priteisė 13591,48 Lt skolą. Konstatavo, kad atsakovo minimi inventorizacijos ar apskaitos taisyklių reikalavimų pažeidimai nėra šios bylos dalykas, kadangi šie pažeidimai nedaro įtakos ieškovo teisių į skolos padengimą, delspinigius, procesines palūkanas ir pan., apimčiai. Be to, teismas pažymėjo, kad nei šalių sudaryta sutartis, nei įstatymai nenumato ieškovo pareigos papildomai informuoti atsakovą apie delspinigių skaičiavimą ar įmokų paskirstymą, todėl laikė, jog atsakovas apie šiuos veiksmus buvo tinkamai informuotas. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, jog teismui pateiktas įsiskolinimo ir delspinigių apskaičiavimas negali atstoti apskaitos dokumentų, todėl nėra ir negali būti pakankamas pagrindas įrodinėti apskaičiuotus delspinigius. Tuo pačiu teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 10,32 procento dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Patenkinęs ieškinį ir priešieškinį iš dalies, teismas proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Forestvila“ prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl 13591,48 Lt skolos priteisimo ir ieškinį dalyje dėl skolos priteisimo atmesti, o priešieškinį šioje dalyje tenkinti. Tuo pačiu atsakovas prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino bei taikė įskaitymą, kaip prievolės pasibaigimo pagrindą, reglamentuojančias teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovo atliktas įmokų paskirstymas nelaikytinas įskaitymu. Su tokia teismo išvada negalima sutikti dėl to, kad įmokų paskirstymas kaip toks nėra savarankiškas prievolės pasibaigimo pagrindas. Kadangi apelianto mokėjimuose už nupirktą kurą paskirtis buvo nurodoma, kad mokama pagal konkrečias ieškovo išrašytas PVM sąskaitas – faktūras už nupirktą kurą, ieškovas, gavęs įmokas, savarankiškai, nežinant atsakovui, pakeitė dalies sumokėtų įmokų paskirtį į sumokėtą avansą, su kuriuo galimai atliko netesybų įskaitymą. Todėl teismo padaryta išvada dėl įskaitymą reglamentuojančių teisės normų netaikymo nepagrįsta, nes tarp šalių susiklostė įskaitymo teisiniai santykiai. Ieškovas privalėjo pranešti atsakovui apie atliktus įskaitymus, tačiau to nepadarė, todėl įskaitymai, ieškovo atlikti 13591,48 Lt sumai, yra neteisėti, ir ieškovo reikalavimas priteisti 13591,48 Lt skolą negalėjo būti tenkinamas, nes prievolė sumokėti 13591,48 Lt skolą pasibaigė jos įvykdymu.
2. Teismas nenustatinėjo, ar buvo pagrindai atlikti įmokų paskirstymą, ar ieškovas nustatytomis datomis buvo įregistravęs ūkines operacijas apie delspinigių UAB „Forestvila“ paskaičiavimą ir jos įsipareigojimų padidėjimą, kaip nustato Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 21 d. ir 12 str. 4 d. Be to, teismas nepasisakė dėl atsakovo pateiktų argumentų, kad ieškovo pateiktas įsiskolinimo ir delspinigių paskaičiavimas, kuriuo teismas pagrindė savo sprendimą, surašytas atgaline data už beveik du praėjusius metus prieš pateikiant 2009-02-17 pretenziją. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad pats ieškovas pateikė sąskaitas apmokėjimui 2009-02-17 Nr. 0013/2009 11427,63 Lt sumai ir 2009-05-21 Nr. 0019/2009 2163,85 Lt sumai, ir tik šiose sąskaitose buvo apskaičiuoti 13591,48 Lt delspinigiai. Teismas visiškai nesiaiškino dėl šių byloje esančių įrodymų ir sprendime nepasisakė.
3. Teismo išvada, kad sumažintas delspinigių tarifas netaikytinas delspinigiams, sumokėtiems iki bylos iškėlimo teisme dienos, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos šiuo klausimu. Tik tuo atveju, kai skolininkas geruoju sumoka kreditoriui sutartyje nustatytas netesybas, taikomos nuostatos dėl to, kad sumokėtos netesybos negali būti mažinamos. Sumažinus delspinigius, gali būti pripažintas dalinis prievolės įskaitymas. Todėl teismas, pripažinęs, kad yra įstatyme numatyti pagrindai sumažinti delspinigių tarifą iki 0,03 procento, turėjo atitinkamai sumažinti ir ieškovo įskaitytus 13591,48 Lt delspinigius iki 1359,15 Lt, bei atitinkamai sumažinti priteistinos skolos dydį iki 1359,15 Lt, kitą reikalavimo dalį dėl skolos priteisimo atmesti.
4. Teismas pažeidė įrodymų leistinumo ir pakankamumo taisykles, rėmėsi tik ieškovo prieštaringais ir abstrakčiais įrodymais apie susidariusią 13591,48 Lt skolą, visiškai nepasisakydamas dėl ieškovo teiginius paneigiančių atsakovo teismui pateiktų rašytinių įrodymų, taip pat ir paties ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų – sąskaitomis apmokėjimui 2009-02-17 Nr. 0013/2009 11427,63 Lt sumai ir 2009-05-21 Nr. 0019/2009 2163,85 Lt sumai, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas turi teisę į 13591,48 Lt skolą. Ieškovo pareiga buvo įrodyti reikalaujamos priteisti skolos buvimo ir susidarymo faktą. Tačiau jokių leistinų įrodymų ieškovas nepateikė, ir nepaneigė atsakovo pateiktais mokėjimo nurodymais įrodyto fakto, kad pagrindinė skola – skola už nupirktą kurą yra pilnai sumokėta. Ieškovas nepateikė jokių priminimų, pretenzijų, suderinimo aktų ar kitokių rašytinių dokumentų, kurie patvirtintų ieškovo nurodomas aplinkybes apie neapmokėtą skolą už kurą. Teismas nenustatė, kada ir kokiu pagrindu susidarė ieškovo prašoma priteisti skola, kiek skolos susidarymą galėjo įtakoti nesąžiningas ieškovo elgesys atsakovo atžvilgiu. Tuo teismas esmingai pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir tai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo UAB „Forestvila“ apeliacinį skundą ieškovas UAB „Saurida“ prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ieškovas UAB „Saurida“ apelianto minimų įskaitymų neatliko, nes tokiems įskaitymams atlikti yra būtina sąlyga – kreditoriaus (ieškovo) ir skolininko (atsakovo) reikalavimai turi būti priešpriešiniai. Tarp šalių priešpriešinių reikalavimų nėra ir nebuvo, kadangi tarp ieškovo ir atsakovo yra pasirašyta tik viena naftos produktų pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovas iš ieškovo pirko naftos produktus bei liko jam skolingas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė atsakovo argumentus dėl netesybų įskaitymo yra visiškai pagrįstas bei teisėtas.
2. Šalių 2005-05-05 pasirašytos pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 226 3.6. p. numatyta įmokų paskirstymo tvarka yra aiški ir nedviprasmiška, nepriklausanti nuo jokių kitų sąlygų. Atsakovui nebuvo jokio pagrindo manyti, kad ieškovas šios įmokų paskirstymo tvarkos netaikys. Vienašališkas atsakovo pareiškimas – nurodymas jo pervestą sumą skirti konkrečios PVM sąskaitos - faktūros dengimui, negali pakeisti abipusiu sutarimu sutartyje nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos, todėl toks atsakovo nurodymas nėra teisiškai įpareigojantis. Ieškovas net neprivalėjo ginčyti atsakovo nurodytą įmokų paskirtį ir/ar atsisakyti įmokas priimti, nes šalys sutartimi buvo aiškiai reglamentavusios įmokų paskirstymo tvarką. Tai, kad atsakovas mokėjimo pavedimuose nurodė, jog apmoka už konkrečią PVM sąskaitą – faktūrą, nereiškia, kad jis mokėjo už pagrindinę prievolę, nes tokiu atveju, atsakovas, laiku neatsiskaitęs su ieškovu, atlikus (apmokėjus) visus mokėjimus pagal PVM sąskaitas - faktūras, išvengtų delspinigių sumokėjimo. Atsakovas, neatlikdamas mokėjimų už nupirktą kurą sutartyje nustatytais terminais, privalėjo suvokti, jog ieškovas pasinaudos savo teise skaičiuoti delspinigius ir vykdys įmokų paskirstymą sutartyje nustatyta tvarka, o pagal sutartį tam nebūtinas joks pranešimas atsakovui (skolininkui), nes jau pasirašydamas sutartį jis žinojo, kokios bus pavėluoto atsiskaitymo pagal sutartį pasekmės.
3. Atsakovas nurodo, jog jis savo prievoles pagal sutartį yra įvykdęs visiškai, ir tai patvirtina atsakovo pateikti ieškovui tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktai 2009-03-31 dienai, kuriuose atsakovo skolos nėra. Tačiau atsakovo minimi tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktai (2009-04-01 ir 2009-05-28), nėra ieškovo pasirašyti. Be to, ieškovas 2009-04-01 atsakovo surašyto tarpusavio įsiskolinimo akto nėra gavęs bei atsakovas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, jog šis aktas ieškovui buvo išsiųstas. Ieškovo manymu, 2009-04-01 tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktą, kuriuo atsakovas tariamai suderino skolą 2009-03-31 dienai, yra surašytas atgaline data, t.y. po ieškovo UAB „Saurida“ kreipimosi į teismą dėl skolos, delspinigių, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo UAB „Forestvila“.
4. Atsakovo nurodyti motyvai, jog būtina atkreipti dėmesį kokiu pagrindu skolininkas sumokėjo netesybas, t.y. ar netesybos sumokėtos geranoriškai, ar jos buvo išieškotos ne ginčo tvarka, šiuo atveju laikytini teisiškai nereikšmingi. Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas nutarė, jog sumažintas delspinigių tarifas netaikytinas delspinigiams, sumokėtiems iki bylos iškėlimo teisme dienos, yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovo apeliacinis skundas šioje dalyje turi būti atmestas.
5. Atsakovo motyvai, jog ieškovas nepateikė teismui jokių leistinų įrodymų bei nepaneigė atsakovo pateiktais mokėjimais nurodyto fakto, jog, atsakovo manymu, pagrindinė skola už nupirktą kurą yra pilnai sumokėta, yra visiškai nepagrįsti bei neatitinkantys faktinių aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė patenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytu motyvų pagrindu, o ieškovo atstovas prašė palikti skundžiamą apylinkės teismo sprendimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo UAB „Forestvila“ apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareikštą ieškinį, pilnai ir visapusiškai ištyrė šiam ginčui svarbias aplinkybes, teisingai įvertino surinktus įrodymus, aiškino bei taikė įstatymą, teisingai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą (CPK 263 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teisme apelianto išdėstyti argumentai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo (CPK 178 str.,185 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas visiškai nepagrįstai ginčo dalykui prašo taikyti įskaitymą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.130 – 6.140 str.), kadangi šiuo atveju ieškovas, nepažeisdamas nei šalių pasirašytos sutarties, nei CK 6.54 str. nuostatų, atliko tik iš atsakovo gautų įmokų paskirstymą.
Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo UAB „Saurida“ ir atsakovo UAB „Forestvila“ 2005 m. gegužės 5 d. pasirašyta sutartis Nr. 226 (b. l. 25 – 26, t. 1). Sutartimi šalys susitarė dėl kuro pirkimo pardavimo (sutarties 1.1 p.), t.y. ieškovas įsipareigojo parduoti benziną, dyzeliną ir dujas iš sutarties 1.1 punkte nurodytų degalinių, o atsakovas – už nupirktą kurą apmokėti sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties 3.4 punkte numatyta, kad už nupirktą kurą atsakovas su ieškovu atsiskaito pagal faktiškai atsakovo nupirktą kiekį, kuris yra nurodomas ieškovo pateikiamoje PVM sąskaitoje faktūroje, bankiniu pavedimu į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą, nurodytą šioje sutartyje. Ieškovas turi teisę išrašyti PVM sąskaitą faktūrą atsakovui kas 14 kalendorinių dienų faktiškai atsakovo nupirktam kuro kiekiui, o atsakovas privalo atsiskaityti per 15 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos. Sutarties 3.5 punktu šalys susitarė dėl netesybų, kurias atsakovas privalo mokėti, jei praleidžia sutartyje numatytus atsiskaitymo terminus. Netesybų (delspinigių) dydis yra 0,3 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Sutarties 3.6 punkte nustatyta, jog pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena atsakovo pervedama suma yra užskaitoma kaip delspinigiai; sumokėjus delspinigius, sekančios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus. Ieškovas, vykdydamas sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, parduodavo atsakovui kurą. Atsakovas savo sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, nustatytais terminais už pateiktą kurą neatsiskaitydavo, todėl nuolat susidarydavo skola ir delspinigiai.
Sutarties 3.6 punkte nustatyta atsakovo įmokų už įsigytus naftos produktus paskirstymo tvarka. Tokia sutarties nuostata yra pagrįsta, kadangi ir CK 6.54 str. numatyta galimybė tokia tvarka paskirstyti skolininko įmokas. Tokia įmokų paskirstymo tvarka užtikrina, kad dėl skolininko vėlavimo atsiskaityti patirti kreditoriaus nuostoliai tikrai bus atlyginti. Pateiktos į bylą skolos ir delspinigių skaičiuotės rodo, kad atsakovas nuolat vėluodavo apmokėti ieškovo išrašytas sąskaitas (b. l. 4 – 5, 61 – 62, t. 1). Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje nustatyto dydžio delspinigius, kurie laikytini ir minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Tai, kad atsakovas mokėjimo pavedimuose nurodydavo, jog moka už kurą pagal konkrečią PVM sąskaitą – faktūrą (b. l. 105 – 158, t. 1), nereiškia, jog mokėjo už pagrindinę prievolę, nes tokiu atveju, atsakovas, laiku neatsiskaitęs su ieškovu, apmokėjęs visus mokėjimus už pirktą kurą, išvengtų delspinigių sumokėjimo. Ieškovas šiuo atveju laikėsi šalių susitarimu nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos. Kad ieškovas kiekvieną kartą pavėluoto mokėjimo atveju atsakovo pervedamas sumas užskaitydavo delspinigių dengimui, patvirtina ir ieškovo buhalterinės apskaitos dokumentai – sąskaitos, buhalterinės apskaitos sistemos delspinigių apskaičiavimas (b. l. 4 – 24, 61 – 62, t. 1). Ieškovas neprivalėjo ir pranešti apie įmokų įskaitymą, nes tai yra sutartinė norma, ieškovas laikėsi šalių susitarimu nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos, todėl nesinaudojo CK 6.54 str. 5 d. numatyta teise. Šalių susitarimas dėl įmokų paskirstymo tvarkos (sutarties 3.6. p.), priešingai nei nurodo apeliantas savo argumentuose apeliaciniame skunde, nėra siejamas su atsakovo nuorodomis mokėjimo dokumentuose. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sutartyje esant imperatyviai reglamentuotam įmokų paskirstymui, ieškovas pervestas sumas turėjo teisę užskaityti kaip delspinigius, nežiūrint, kokia buvo nurodyta mokėjimo paskirtis mokėjimo dokumentuose. Aplinkybė, jog atsakovas atlikdamas pavedimą nurodė mokėjimo paskirtį, vertintina kaip atsakovo siekis vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas, bandymas nesilaikyti sutarties 3.6 punkte nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos. Atsakovo vienašališki veiksmai dėl sutartimi nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos keitimo neturi teisinės reikšmės ir pasekmių. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutartyje esant imperatyviai reglamentuotam įmokų paskirstymui, ieškovas atsakovo pervestas sumas teisėtai užskaitydavo kaip delspinigius, nežiūrint to, kokia buvo mokėjimo paskirtis atsakovo nurodyta mokėjimo dokumentuose.
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog teismas turėjo atsižvelgti į faktą, kad šalys bendradarbiauja ilgą laiką, tačiau ieškovas neinformavo atsakovo apie skaičiuojamus delspinigius, įmokų paskirstymo tvarką. Atsakovo pareiga laiku neatsiskaičius mokėti delspinigius nustatyta 2005 m. gegužės 5 d. sutarties 3.5 punkte, o įmokų paskirstymo tvarka – 3.6 punkte. Pasirašydamas sutartį atsakovas išreiškė savo sutikimą dėl joje numatytų tarpusavio teisių ir pareigų. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Sutarties sąlygos, tame tarpe ir įsipareigojimų nevykdymo pasekmės, atsakovui buvo žinomos. Dėl įgyvendinimo savo teisės atsakovo vykdomus apmokėjimus užskaityti sutarties 3.6 punkte nustatyta tvarka ieškovas neprivalėjo atskiru pranešimu informuoti atsakovo, nes tokia teisė numatyta sutartyje.
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad byloje esantis UAB „Saurida“ 2007-10-18 aktas Nr. 130 „Dėl skolų suderinimo“ patvirtina, jog, nors atsakovas ir vėluodavo sumokėti už nupirktą kurą, ieškovas delspinigių neskaičiavo, o atsakovas jų nemokėjo (b. l. 103, t. 1). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiame akte yra prierašas, jog įsiskolinimo sumos nurodytos neįskaitant delspinigių, palūkanų ir kitų pagal pasirašytas sutartis, susitarimus ar LR teisės aktus privalomų mokėti sumų. Todėl atsakovas neturėjo pagrindo tikėtis, kad ieškovas atsisakė savo teisės skaičiuoti delspinigius ir taikyti sutarties 3.6 punkte nustatytą įmokų paskirstymo tvarką. Bylos duomenys rodo, kad UAB „Saurida“ buhalterija atsakovui siųstus aktus sudarydavo iš buhalterinės apskaitos programos ištraukusi duomenis apie išrašytas sąskaitas ir atsakovo atliktus mokėjimus, todėl suderinimo aktuose nurodytas tik atsakovo privalomų mokėti sumų pagal išrašytas sąskaitas ir jo sumokėtų sumų skirtumas, tačiau nenurodytos tikrosios skolos ir delspinigių sumos pagal sutartį. Pažymėtina, kad atsakovas, neatlikdamas mokėjimų sutartyje nustatytais terminais, turėjo suvokti bei suprasti, kad ieškovas pasinaudos savo teise skaičiuoti delspinigius ir vykdyti įmokų užskaitymą sutartyje nustatyta tvarka, o pagal sutartį tam nebūtinas joks atskiras pranešimas skolininkui, nes jau pasirašydamas sutartį atsakovas žinojo, kokios bus pavėluoto atsiskaitymo pasekmės. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo pateikti tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktai nėra pasirašyti UAB „Saurida“ vadovo, pagal formą ir turinį negali būti laikomi sandoriais ir pakeisti šalių sutarties sąlygas (b. l. 91 – 92, t. 1). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl skolos priteisimo yra pagrįstos.
Atsakovas nurodo, kad teismas, pripažinęs, kad yra įstatyme numatyti pagrindai sumažinti delspinigių tarifą iki 0,03 procento, turėjo atitinkamai sumažinti ir ieškovo įskaitytus 13591,48 Lt delspinigius iki 1359,15 Lt.
Kolegija pažymi, kad CK 6.73 str. 2 d. nurodyta, jog netesybos nemažinamos kai jos jau sumokėtos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pagal sutartį teisėtai ir tinkamai paskirstė atsakovo įmokas, pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.73 str. nuostata, visiškai pagrįstai konstatavo, jog atsakovo sumokėtų delspinigių mažinti nebegalima.
Apeliantas teigia, kad ieškovas, įforminant ir registruojant delspinigius juridinio asmens buhalterinėje apskaitoje nesilaikė LR Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų. Tačiau buhalterinės apskaitos reikalavimų laikymasis nėra šios bylos dalykas. Vadovaujantis LR Pridėtinės vertės įstatymo 3 str. delspinigiai nėra nei PVM, nei pelno objektas, taip pat numatyta, kad delspinigiai nėra apmokestinami pridėtinės vertės mokesčiu. Nei sutartis, nei įstatymai ieškovui nenustato jokios pareigos pateikti atsakovui sąskaitą delspinigių apmokėjimui. Kadangi delspinigiai nėra pridėtinės vertės objektas, todėl delspinigiams už nesavalaikį sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą PVM sąskaitos – faktūros neturi būti išrašomos. Be to, byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, jog ieškovas informavo atsakovą apie delspinigių priskaitymus, išrašė 2 sąskaitas (b. l. 23 – 24, 31 – 32, t. 1). Dėl išdėstyto, atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas dėl LR Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų ieškovui skaičiuojant delspinigius.
Kaip procesinių normų pažeidimą apeliantas nurodo CPK 177, 185, 186, 187 straipsnių pažeidimus, nepakankamą sprendimo motyvaciją.
Kolegija pažymi, jog pagal CPK 178 str. nuostatas šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka įrodinėti nereikia. CPK 185 str. 1 d. nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatymo numatytas išimtis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje, aiškinant ir taikant šias teisės normas, pripažinta, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes.(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005, 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009 ir kt.).
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas procesinių įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklių bei priimtą sprendimą grindė išvadomis, pagrįstomis byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų bei įvertintų įrodymų visetu. Dėl to reikalavimai teismui įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, nebuvo pažeisti (CPK 185 str.). Be to, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ne tik nurodė, kurias reikšmingas aplinkybes jis laiko nustatytomis, bet ir pateikė išsamią teisinę analizę, kodėl iš dalies tenkina tiek ieškovo ieškinį, tiek atsakovo priešieškinį – teismas analizavo ir taikė tiek materialinės teisės normas, tiek kasacinio teismo praktiką. Todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir neatskleistos bylos esmės atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Kiti apeliacinio skundo argumentai juridiškai nereikšmingi ir neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo, todėl irgi nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą naikinti apeliacine tvarka.
Nenustačius materialinės ir procesinės teisės normų taikymo pažeidimo, o tuo pačiu ir pagrindų sprendimą pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais, teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos ieškovui bei pašto išlaidos valstybei (CPK 93 str., 88 str., b. l. 72, 137 – 138, t. 2).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Forestvila“ (įmonės kodas 175035354, buveinės adresas Vilniaus g. 43, Šalčininkai, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini)) 1210 Lt (vieną tūkstantį du šimtus dešimt litų) advokato teisinės pagalbos išlaidų ieškovui UAB „Saurida“ (įmonės kodas 266916280, buveinės adresas Montuotojų g. 8, Mažeikiai, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 14,09 Lt (keturiolika litų 9 centus) pašto išlaidų valstybei.