- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-20
- Bylos Nr.
- A-438-14-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- V.R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Arūnas Koskus
- Kategorijos
- 8.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo V.R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V.R. skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl administracinių aktų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas – V.R. (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas advokato Arūno Koskaus (toliau – ir pareiškėjo atstovas) (atstovavimo sutartis Nr. 034/08) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno apskrities VMI) 2008 m. balandžio 24 d. turto arešto aktą, pripažinti Kauno apskrities VMI pareigūnų veiksmus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) pareigūno D.M. veiksmus – raštą „Dėl V.R. mokestinės nepriemokos išieškojimo“ Nr. (25.4-09)-R1-2027 (toliau – ir raštas Nr. (25.4-09)-R1-2027) neteisėtais bei priteisti jo, V.R., naudai 200 000,00 Lt neturtinės žalos iš atsakovės – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno apskrities VMI.
Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. balandžio 15 d. kvietimu atvykti Nr. 14-01-17276 (toliau – ir kvietimas atvykti) pakvietė pareiškėją 2008 m. balandžio 22 d. 9:00 val. atvykti pokalbio dėl neįvykdytos mokestinės prievolės – 895 243,22 Lt pagal užsienio valstybės reikalavimą. 2008 m. balandžio 24 d. nuvykus į Kauno apskrities VMI iš pareiškėjo buvo pareikalauta pateikti fizinio asmens anketą apie turtą ir pinigines lėšas bei sumokėti 836 680,28 Lt mokestinę nepriemoką ir 58 562,94 Lt delspinigių. Pareiškėjui – V.R. buvo pateikta rašto Nr. (25.4-09)-R1-2027 kopija bei 10 lapų (7 lapai lietuvių kalba ir 3 lapai vokiečių kalba) spausdinto teksto kopijų, kurios nebuvo patvirtintos nei VMI pareigūnų, nei vertėjo, pareiškėjui nepaaiškinta, kad mokesčių inspekcijos veiksmai gali būti skundžiami, o buvo paaiškinta, kad reikia skųsti Vokietijos institucijų raštus, todėl pareiškėjas 2008 m. balandžio 29 kreipėsi į Kauno apskrities VMI su prašymu sustabdyti išieškojimo procedūrą, kol jis kreipsis į Vokietijos institucijas su pretenzija. 2008 m. balandžio 30 d. pareiškėjas pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai Fizinių asmenų anketą. 2008 m. gegužės 7 d. pareiškėjas kreipėsi į advokatą Arūną Koskų, kuris paaiškino, kad reikia skųsti neteisėtus Lietuvos institucijų pareigūnų veiksmus, nes minėtos kopijos ir jų turinys nėra dokumentai, juo labiau skundžiami dokumentai. Pareiškėjo atstovo nuomone, Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūno – Tarptautinių informacijos mainų skyriaus vedėjo D.M. veiksmai, pasirašant 2008 m. kovo 31 d. raštą Nr. (25.4-09)-R1-2027 ir nusiunčiant jį Kauno apskrities VMI kaip privalomą nurodymą yra neteisėti dėl tokių motyvų.
Kaip akcentavo pareiškėjas, Valstybinė mokesčių inspekcija pažeidė Pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio reikalavimus, kadangi Vokietijos institucijos rašto pagrindu nepriėmė sprendimo, tolygaus sprendimams dėl tiesioginių asmenų įsiskolinimų išieškojimo. Tik tokio sprendimo, priimto Lietuvos Respublikos institucijos, kuris yra skundžiamas administracine tvarka pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas, pagrindu yra leistinas išieškojimas. Be to, Valstybinė mokesčių inspekcija pažeidė Įstatymo 10 straipsnio l dalį ir 18 straipsnio reikalavimus, kad su prašymu turi būti pateiktas dokumentas, leidžiantis išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje. Jeigu tikėti nepatvirtintos vertimo į lietuvių kalbą kopijos be datos, pavadintos prašymu išieškoti mokestinę skolą, tekstu, tai vykdymą leidžiantis, neapskųstas dokumentas yra 2007 m. liepos 5 d. Itzehoe centrinės muitinės pranešimas apie priskaičiuotus mokesčius Nr. SLO-6090-016295-07-2007-6150, tačiau šis dokumentas nebuvo pateiktas, o pateikta 2008 m. vasario 15 d. pranešimo dėl įsiskolinimo kopija. Šis pranešimas dėl įsiskolinimo yra suklastotas, nes jo data – 2008 m. vasario 15 d., o delspinigiai paskaičiuoti nuo 2007 m. rugpjūčio 7 d. iki 2007 m. kovo 6 d. (vėlesnė data nei pranešimo dėl įsiskolinimo data), todėl toks dokumentas negali būti laikomas pretenziją vykdyti leidžiančiu dokumentu. Apie suklastoto dokumento panaudojimą teismas turėtų pranešti prokurorui, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 109 straipsnyje. Pareiškėjas vykdymą leidžiančio dokumento nėra matęs, taigi, ir apskundimo tvarka pasinaudoti negalėjo.
Be to, pareiškėjo nuomone, Valstybinė mokesčių inspekcija pažeidė Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies nuostatas, nes Vokietijos institucija nepatvirtino savo prašyme (jeigu tikėti nepatvirtinto vertimo kopija), kad buvo išnaudotos visos pareiškėjo valstybės teisės aktų nustatytos išieškojimo procedūros, ir dėl ko skola nebuvo išieškota. Be to, Vokietijos institucija neįvykdė Tarybos Direktyvos 76/308/EEB 7 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes nenurodė, nuo kada pagal Vokietijos įstatymus galima pradėti išieškojimą. Todėl, remiantis Komisijos direktyvos 2002/94/EB 15 straipsnio 1 dalies b papunkčiu, Valstybinė mokesčių inspekcija privalėjo paprašyti pareiškėjos prašymą papildyti, o ne leisti savo raštu išieškoti skolą, netgi nepriimant sprendimo dėl tiesioginio išieškojimo. Valstybinė mokesčių inspekcija nekreipė dėmesio į tai, kad Vokietijos institucija pažeidė Tarybos direktyvos 76/308/EEB 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus su prašymu patenkinti pretenziją pateikti oficialų dokumentą, leidžiantį jos vykdymą, išduotą valstybėje narėje, arba to dokumento patvirtintą kopiją bei kitų dokumentų originalus arba patvirtintas kopijas, pati VMI pažeidė Įstatymo 10 straipsnio 1 dalies bei 18 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjo atstovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A16-787/2007, kurioje konstatuota: „Byloje esančių dokumentų, kurių pagrindu Vokietijos muitinės departamentas prašo vykdyti pinigų iš K. A. išieškojimą, kopijos įstatymų nustatyta tvarka nepatvirtintos, dokumentų vertimai į lietuvių kalbą atlikti pažeidžiant įstatymų reikalavimus (nenurodytas dokumentą vertęs asmuo, jis neįspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingą vertimą, nėra vertimą atlikusios įstaigos antspaudo, asmens parašo), tad tokie dokumentai negali būti vertinami kaip atitinkantys Pagalbos išieškant reikalaujamas skolas įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 18 straipsnio reikalavimus.“
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė ir tai, kad Kauno apskrities VMI pareigūnų aktai ir veiksmai: 2008 m. balandžio 24 dienos turto arešto aktas (kuris išreikalautinas iš atsakovo, nes V.R. nebuvo įteiktas), 2008 m. balandžio 15 d. kvietimas atvykti, reikalavimas pateikti fizinių asmenų anketą, reikalavimas sumokėti 895 243,22 Lt, turto arešto akto nepateikimas, pareigūnų veiksmų apskundimo tvarkos neišaiškinimas ir tai, kad V.R. nebuvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, yra neteisėti dėl tokių motyvų. Mokestinė prievolė pagal MAĮ 2 straipsnio 19 dalį yra pareiga laiku sumokėti mokestį, nustatytą mokesčių įstatymuose. Mokesčių administravimo įstatymas Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymų nepriskiria prie mokestinių Lietuvos Respublikos įstatymų, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti tik sprendimo įregistruoti mokestinę prievolę pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei iš Vokietijos institucijos, nei iš Lietuvos institucijų nėra gavęs jokių sprendimų dėl mokestinių prievolių atsiradimo. Nesant mokestinės prievolės, negalimas ir mokesčio išieškojimas. Turto areštas pritaikytas nesilaikant MAĮ 89 straipsnio nuostatų, kad mokesčių mokėtojui (šiuo atveju pareiškėjas negali būti laikomas mokesčių mokėtoju, jam nėra atsiradusi mokestinė prievolė, nes nepriimtas sprendimas išieškoti mokestį), nevykdančiam mokestinės prievolės įteikiamas raginimas geruoju per 20 dienų sumokėti mokestinę nepriemoką. Pagal MAĮ 95 straipsnį turto areštas yra mokestinės prievolės užtikrinimo priemonė, taigi, gali būti taikomas mokestinės prievolės užtikrinimui. Turto arešto aktas ir išieškojimas gali būti pradėtas tik MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. V.R. atveju dviem pagrindais: kai mokėtojas nesumoka sumų, nurodytų administratoriaus raginime, ir kai mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime apskaičiuoto mokesčio, tačiau nei vienas iš šių pagrindų V.R. netinka, todėl turto arešto aktas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Pareiškėjo nuomone, kvietimas atvykti, reikalavimas pateikti fizinių asmenų anketą ir sumokėti 895 243,22 Lt sumą, teisių bei pareigų ir pareigūnų veiksmų apskundimo tvarkos neišaiškinimas yra neteisėti, kadangi nesant įstatyme ar lydimajame teisės akte, ar sprendime nustatyto pagrindo, šie veiksmai vertintini kaip savavaldžiavimas. Šiais veiksmais pažeistas Įstatymo 11 straipsnis, MAĮ 89, 95 ir 105 straipsniai. Taigi, turto arešto aktas ir veiksmai yra neteisėti iš esmės, nes prieštarauja aukštesnės galios aktams bei neteisėti dėl to, jog juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Pareiškėjo atstovas taip pat teisme pažymėjo, kad dėl minėtų atsakovo neteisėtų aktų, veiksmų patyrė didelę neturtinę žalą: V.R. patyrė didžiulį dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, nepatogumus, sumažėjo jo bendravimo galimybės, pašlijo santykiai su artimaisiais, pablogėjo jo, kaip padoraus piliečio, reputacija. V.R. patyrė šoką, kai negavęs jokio sprendimo, kurį galėtų apskųsti, sužinojo, kad yra skolingas 895 243,22 Lt, nors Vokietijoje iš jo niekas tų pinigų nereikalavo. Nuvykęs į valstybinę mokesčių inspekciją, jautėsi kaip tarptautinio masto nusikaltėlis, uždirbęs iš nelegalaus cigarečių verslo ir kontrabandos milijonus eurų, nors iš esmės tik vairavo transporto priemonę, priklausančią Lietuvos Respublikos įmonei, kuri pagal Bendrijos Muitinės kodeksą galėtų būti mokesčių mokėtoju, nežinodamas apie paslėptas cigaretes. Mokesčių inspektoriai reikalavo, kad V.R. pildytų anketas apie turtą, taip pat reikalavo sumokėti 895 243,22 Lt. Pareiškėjo atstovo nuomone, įvertinant atsakovo nusikalstamą nerūpestingumą ir nesigilinimą į pagrindines žmogaus teises ir laisves, numatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 6 straipsnyje (t. y. teisė žinoti, kuo jis kaltinamas), įstatymų nepaisymą, Lietuvos piliečio pažeminimą ir reikalaujamą sumą, atsakovo veiksmai turėtų būti įvertinti kaip tyčiniai. Be to, apie turto areštą tapo žinoma visoms bankų įstaigoms, lizingo bendrovėms, darbdaviams ir kitiems asmenims, kadangi registras yra viešas. Taigi, atsižvelgiant į atsakovo kaltę ir sumą, kuri „išieškoma iš V.R.“, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.250 ir 6.271 straipsniais bei 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais iš atsakovės priteistina 200 000 Lt suma neturtinės žalos atlyginimui.
Atsiliepimas
Atsakovė – Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.l
Atsakovė paaiškino, jog pareiškėjas skunde netinkamai nurodo šalių procesinę padėtį. V.R. prašo pripažinti neteisėtais Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūno D.M. veiksmus – raštą Nr. (25.4-09)Rl-2027. ABTĮ 48 straipsnio 2 dalis numato, kad atsakovu administracinėje byloje yra institucija, kurios aktas ar veiksmas yra skundžiamas. Tačiau pareiškėjas, skųsdamas Valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmą, įvardija ją ne atsakovu, bet trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Be to, Mokesčių administravimo įstatymo 146 straipsnio 1 dalis numato, kad skundai dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, kad skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjas prašo pripažinti neteisėtais raštą Nr. (25.4-09)-Rl-2027, Kauno apskrities VMI 2008 m. balandžio 15 d. kvietimą atvykti, reikalavimą sumokėti 895 243,22 Lt mokestinę nepriemoką, reikalavimą pildyti fizinių asmenų anketą. Apie šiuos mokesčių administratorių veiksmus pareiškėjas sužinojo (kaip nurodoma skunde) 2008 m. balandžio 24 d., tačiau šie veiksmai nebuvo apskųsti per vieną mėnesį (skundas teismui buvo pateiktas 2008 m. birželio 2 d.), ir pareiškėjas neprašo atnaujinti terminą skundui paduoti.
Atsakovė akcentavo ir tai, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. kovo 31 d. raštu Nr. (25.4-09)-Rl-2027 perdavė Kauno apskrities VMI Vokietijos Federacinės Respublikos Mitte federalinės finansų direkcijos Centrinės vykdymo tarnybos Įteikimo skyriaus 2008 m. kovo 26 d. prašymą su priedais dėl 242 319,36 EUR (836 680,28 Lt) tabako mokesčio ir 16 961 EUR (58 562,94 Lt) šio mokesčio delspinigių išieškojimo iš Lietuvos Respublikos piliečio V.R. (a. k. 35911120504). Prie Valstybinės mokesčių inspekcijos rašto buvo pridėti V.R. skolą Vokietijos muitinei pagrindžiantys dokumentai, todėl laikytina, kad V.R. turi mokestinę skolą Vokietijos Federacinei Respublikai. Skolos išieškojimas šios valstybės naudai turėjo būti vykdomas vadovaujantis MAĮ 29 straipsnio 3 dalimi bei Pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymu. Šis išieškojimas yra susijęs su tam tikra specifika, nes turi būti taikomas ne tik MAĮ, kaip tai numato Įstatymo 7 straipsnis, bet ir atsižvelgiama į tai, kad išieškojimą Vokietijoje leidžiantis dokumentas nebuvo užginčytas ir jo nebuvo galima įvykdyti šioje šalyje, todėl išieškojimas yra tęsiamas Lietuvos Respublikoje. Kauno apskrities VMI, siekdama išsiaiškinti mokesčio ir delspinigių nemokėjimo priežastį, 2008 m. balandžio 15 d. išrašė V.R. kvietimą atvykti Nr. 14-01-17276, kuris pareiškėjui buvo įteiktas asmeniškai 2008 m. balandžio 24 d. MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad mokesčių administratorius turi teisę duoti mokesčių mokėtojui privalomą vykdyti nurodymą – atvykti pas mokesčių administratorių. Taigi, Kauno apskrities VMI pagrįstai ir teisėtai iškvietė V.R., supažindino jį su įsiskolinimą pagrindžiančiais dokumentais ir 2008 m. balandžio 15 d. kvietimą atvykti Nr. 14-01-17276 pripažinti neteisėtu nėra juridinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovė papildomai paaiškino, jog Pareiškėjas 2008 m. balandžio 29 d. pateikė Kauno apskrities VMI prašymą laikinai sustabdyti išieškojimą Vokietijos Federacinės Respublikos naudai, todėl Kauno apskrities VMI, remdamasi Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. VA-119, paprašė pareiškėją užpildyti fizinio asmens anketą, kuri pildoma, kai mokesčių mokėtojas prašo atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Taigi, šis Kauno apskrities VMI veiksmas laikytinas teisėtu. MAĮ 101 straipsnio 3 dalis numato, kad mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, jeigu jis įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su mokesčiu susijusių sumų. Kadangi V.R. turi 895 243,22 Lt įsiskolinimą Vokietijos Federacinei Respublikai, kuris Įstatymo nustatyta tvarka išieškomas Lietuvos Respublikoje, Kauno apskrities VMI, siekdama užtikrinti skolos išieškojimą, 2008 m. balandžio 22 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-18380 (toliau – ir turto arešto aktas) apribojo pareiškėjui teisę disponuoti jam priklausančiu turtu. Viso areštuoto turto vertė sudaro 53 000 Lt. Turto arešto aktas 2008 m. birželio 18 d. buvo įteiktas V.R. asmeniškai, tai patvirtina turto arešto akto įteikimo pranešimas Nr. 727264124. Atsakovė pažymėjo, kad turto arešto akto 2 lape nurodyta jo apskundimo tvarka. MAĮ 89 straipsnis numato, kad raginimas įteikiamas vienu iš šių atvejų: įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, nutraukiama mokestinės paskolos sutartis. Kadangi V.R. yra skolingas ne Lietuvos Respublikai, išieškojimą leidžiantis dokumentas nebuvo apskųstas Vokietijoje ir nebuvo nei vienos iš aukščiau paminėtų sąlygų, Kauno apskrities VMI neprivalėjo siųsti V.R. raginimo, kaip tai numato MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Pažymėtina, kad V.R. nebuvo taikytas nė vienas MAĮ 106 straipsnyje nurodytas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdas.
Atsakovė taip pat nurodė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentinga institucija, pateikusi prašymą išieškoti mokestinę skolą iš V.R., pažymėjo, kad 2005 m. lapkričio 25 d. aukščiau įvardintas skolininkas turėjo importo mokesčiais apmokestinamų prekių (1 740 800 vnt. cigarečių). Prieš tai šios cigaretės buvo neteisėtai įvežtos į Vokietijos teritoriją, todėl atsirado prievolė sumokėti akcizą, kuris nebuvo sumokėtas. Skolininkui buvo teikiamas raginimas sumokėti skolą 2007 m. liepos 5 d. pranešimu apie priskaičiuotus mokesčius Nr. SLO-6090-016295-07-2007-6150, šis pranešimas nebuvo apskųstas. Šių duomenų teisingumą galėtų patvirtinti iš Vokietijos Federacinės Respublikos gauti dokumentai. Atsakovė pabrėžė, jog tikėtina, kad pareiškėjas patyrė nepatogumus, sukrėtimą, pablogėjusius santykius su artimaisiais dėl savo veiksmų (neveikimo), o ne dėl atsakovės kaltės. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepatyrė ir nereikalauja atlyginti materialinę žalą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo prašymas priteisti 200 000 Lt neturtinės žalos yra atmestinas.
Tretysis suinteresuotas asmuo – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimu administracinę bylą dalyje pagal pareiškėjo skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareigūno D.M. veiksmų – 2008 m. kovo 31 d. rašto „Dėl V.R. mokestinės nepriemokos išieškojimo“ Nr. (25.4-09)-R1-2027 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmų, o būtent, 2008 m. balandžio 15 d. kvietimo atvykti, reikalavimo sumokėti 895 243,22 Lt mokestinę nepriemoką, teisių ir pareigų bei pareigūnų veiksmų apskundimo tvarkos neišaiškinimo, pripažinimo neteisėtais, nutraukė. Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo, pirma, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareigūno D.M. veiksmus – 2008 m. kovo 31 d. raštą „Dėl V.R. mokestinės nepriemokos išieškojimo“ Nr. (25.4-09)-R1-2027 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmus, o būtent, 2008 m. balandžio 15 d. kvietimą atvykti, reikalavimą sumokėti 895 243,22 Lt mokestinę nepriemoką, reikalavimą pildyti fizinių asmenų anketą, teisių ir pareigų bei pareigūnų veiksmų apskundimo tvarkos neišaiškinimą, turto arešto akto nepateikimą, pripažinti neteisėtais, antra, panaikinti Kauno apskrities VMI 2008 m. balandžio 22 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-18380, trečia, apie galimą pareigūnų savavaldžiavimą bei galimai suklastotą dokumentą – 2008 m. vasario 15 d. pranešimą apie įsiskolinimą panaudojimą pranešti prokurorui, ketvirta, priteisti 200 000,00 Lt neturtinės žalos V.R. naudai iš atsakovės – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos. Teismas nustatė, kad pareiškėjas – V.R. apie 895 243,22 Lt dydžio mokestinę nepriemoką, kuri iš jo išieškotina Vokietijos Federacinės Respublikos naudai, sužinojo 2008 m. balandžio 24 d., nuvykęs į Kauno apskrities VMI (skundas (b. l. 5-9)), kur jam buvo pateikta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. kovo 31 d. rašto Nr. (25.4-09)-R1-2027 kopija, Vokietijos Federacinės Respublikos Mitte federalinės finansų direkcijos Centrinės vykdymo tarnybos Įteikimo skyriaus rašto su priedais bei vertimo kopijos. Jis taip pat 2008 m. balandžio 24 d. sužinojo apie Kauno apskrities VMI kvietimą atvykti.
Teismas konstatavo, jog remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Kadangi skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui surašytas tik 2008 m. gegužės 26 d., tai laikytina, jog pareiškėjo reikalavimai dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareigūno D.M. veiksmų – 2008 m. kovo 31 d. rašto „Dėl V.R. mokestinės nepriemokos išieškojimo“ Nr. (25.4-09)-R1-2027 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmų, o būtent, 2008 m. balandžio 15 d. kvietimo atvykti, reikalavimo sumokėti 895 243,22 Lt mokestinę nepriemoką, teisių ir pareigų bei pareigūnų veiksmų apskundimo tvarkos neišaiškinimo, pripažinti neteisėtais, paduoti praleidus nustatytus skundo padavimo terminus. Todėl, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punktu, byla pagal pareiškėjo skundą atsakovei – Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareigūno D.M. veiksmų – 2008 m. kovo 31 d. rašto „Dėl V.R. mokestinės nepriemokos išieškojimo“ Nr. (25.4-09)-R1-2027 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmų, o būtent, 2008 m. balandžio 15 d. kvietimo atvykti, reikalavimo sumokėti 895 243,22 Lt mokestinę nepriemoką, teisių ir pareigų bei pareigūnų veiksmų apskundimo tvarkos neišaiškinimo, pripažinti neteisėtais, nutrauktina.
Šalies argumentai
Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų teismas nurodė, kad nors pareiškėjas 2008 m. balandžio 29 d. prašyme, adresuotame Kauno apskrities VMI (Kauno apskrities VMI gautas 2008 m. balandžio 30 d.), nurodė nesutinkąs su skolos išieškojimu, kadangi Vokietijoje nebuvo supažindintas su Vokietijos institucijų sprendimais priskaičiuoti ir išieškoti mokesčius, pranešimas ar raginimas sumokėti mokestinę skolą jam nebuvo įteiktas, cigaretės į Vokietijos muitinę buvo atgabentos nedeklaruotos nesant jo kaltės, taip pat nurodė, kad teiks Vokietijos kompetentingai institucijai pretenziją dėl mokesčių skolos atsiradimo, todėl prašo laikinai sustabdyti išieškojimo procedūrą, taip pat pateikė 2008 m. balandžio 30 d. Fizinių asmenų anketą, kuri pildoma prašant atidėti/išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir atsižvelgiant į pildymo dieną bei praėjusių 5 metų laikotarpio duomenis, pažymėtina, kad pagal Pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo 11 straipsnio 1 dalį sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, pripažįstamas Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad ši Įstatymo nuostata reiškia, jog kompetentinga Lietuvos institucija nevertina kompetentingos valstybės, ES narės, institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir, nesant įstatymo numatytų išimčių, jį vykdo. Todėl asmens argumentai, kad jis nekaltas dėl neteisėto tabako gaminių įvežimo į ES valstybę narę ir atitinkamų mokesčių skolos atsiradimo nepatenka į nagrinėjamo ginčo dalyką. Tokius argumentus asmuo turėtų patekti ES valstybės narės kompetentingai institucijai, ginčydamas jos priimtą sprendimą dėl mokesčio skolos išieškojimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A16-787/2007).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas akcentavo, jog byla pagal pareiškėjo skundą atsakovei – Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareigūno D.M. veiksmų – 2008 m. kovo 31 d. rašto „Dėl V.R. mokestinės nepriemokos išieškojimo“ Nr. (25.4-09)-R1-2027 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmų, o būtent, 2008 m. balandžio 15 d. kvietimo atvykti, reikalavimo sumokėti 895 243,22 Lt mokestinę nepriemoką, teisių ir pareigų bei pareigūnų veiksmų apskundimo tvarkos neišaiškinimo, pripažinti neteisėtais, nutrauktina. Vadovaujantis konstituciniu teisės aktų teisėtumo prezumpcijos principu, reiškiančiu, jog visi teisės aktai yra teisėti tol, kol nepripažinta priešingai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą), taip pat atsižvelgiant į tai, kad šioje administracinėje byloje netikrinamas Vokietijos institucijų teisės aktų pagrįstumas ir teisėtumas, į tai, kad nutraukus bylą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareigūno D.M. veiksmų – 2008 m. kovo 31 d. rašto „Dėl V.R. mokestinės nepriemokos išieškojimo“ Nr. (25.4-09)-R1-2027, minėtas aktas su priedais tebegalioja, konstatuotina, kad Kauno apskrities VMI turėjo imtis veiksmų, numatytų Įstatyme, būtinų minėtiems galiojantiems teisės aktams vykdyti. Todėl pareiškėjo skundas pripažinti neteisėtais Kauno apskrities VMI reikalavimą pildyti fizinių asmenų anketą, Kauno apskrities VMI 2008 m. balandžio 22 d. turto arešto akto Nr. 14-28-18380 nepateikimą, panaikinti Kauno apskrities VMI 2008 m. balandžio 22 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-18380, netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas kartu nurodė, jog konstatavus, kad byla pagal pareiškėjo skundą atsakovei – Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareigūno D.M. veiksmų – 2008 m. kovo 31 d. rašto „Dėl V.R. mokestinės nepriemokos išieškojimo“ Nr. (25.4-09)-R1-2027 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmų, o būtent, 2008 m. balandžio 15 d. kvietimo atvykti, reikalavimo sumokėti 895243,22 Lt mokestinę nepriemoką, teisių ir pareigų bei pareigūnų veiksmų apskundimo tvarkos neišaiškinimo, pripažinti neteisėtais, nutraukta, kad pareiškėjo skundas pripažinti neteisėtais Kauno apskrities VMI reikalavimą pildyti fizinių asmenų anketą, Kauno apskrities VMI 2008 m. balandžio 22 d. turto arešto akto Nr. 14-28-18380 nepateikimą, panaikinti Kauno apskrities VMI 2008 m. balandžio 22 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-18380, netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas, konstatuotina ir tai, jog pareiškėjo skundas apie galimą pareigūnų savavaldžiavimą bei galimai suklastotą dokumentą – 2008 m. vasario 15 d. pranešimą apie įsiskolinimą panaudojimą pranešti prokurorui taip pat netenkintinas ir atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas atmetė ir pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo pareiškėjas prašė priteisti 200 000,00 Lt neturtinės žalos savo naudai iš atsakovės – Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos. Šiuo klausimu teismas pažymėjo, jog atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuotos Civiliniame kodekse, kurio 6.245-6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta šio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalis reglamentuoja, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Teismo vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje konstatuota, jog byla pagal pareiškėjo skundą atsakovei – Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareigūno D.M. veiksmų – 2008 m. kovo 31 d. rašto „Dėl V.R. mokestinės nepriemokos išieškojimo“ Nr. (25.4-09)-R1-2027 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmų, o būtent, 2008 m. balandžio 15 d. kvietimo atvykti, reikalavimo sumokėti 895243,22 Lt mokestinę nepriemoką, teisių ir pareigų bei pareigūnų veiksmų apskundimo tvarkos neišaiškinimo, pripažinti neteisėtais, nutraukta, kad pareiškėjo skundas pripažinti neteisėtais Kauno apskrities VMI reikalavimą pildyti fizinių asmenų anketą, Kauno apskrities VMI 2008 m. balandžio 22 d. turto arešto akto Nr. 14-28-18380 nepateikimą, panaikinti Kauno apskrities VMI 2008 m. balandžio 22 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-18380, apie galimą pareigūnų savavaldžiavimą bei galimai suklastotą dokumentą – 2008 m. vasario 15 d. pranešimą apie įsiskolinimą panaudojimą pranešti prokurorui atmestas kaip nepagrįstas. Todėl, teismo nuomone, konstatuoti, jog pareiškėjui minėtais aktais buvo padaryta neturtinė žala, taip pat nėra jokio pagrindo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti 200 000,00 Lt neturtinės žalos jo naudai iš atsakovės - Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, - netenkino ir atmetė jį kaip nepagrįstą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo padaryti procesinės teisės normų pažeidimai sąlygojo neteisingo sprendimo priėmimą, o padaryti materialinės teisės normų pažeidimai rodo visiką fizinio asmens teisėtų interesų nepaisymą ir sudaro pagrindą kreiptis į Europos žmogaus teises ir pagrindines laisves ginančias institucijas, todėl ir dėl šios priežasties turėtų būti ištaisyti.
2. Teismas pažeidė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas jų netaikydamas visoje skundo apimtyje, t. y. spręsdamas klausimą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos veiksmų, prieštaraujančių Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo 11 straipsniui.
3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neargumentuotas ir be motyvų.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės atstovė Kauno apskrities VMI nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo šį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Tretysis suinteresuotasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl įstatymo nustatyto praleisto termino atnaujinimo, todėl trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime yra teisingai konstatuota, kad pareiškėjo reikalavimai dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos valstybės tarnautojo D.M. veiksmų - 2008 m. kovo 31 d. rašto „Dėl V.R. mokestinės nepriemokos išieškojimo" Nr. (25.4-09)-Rl-2027 ir Kauno AVMI 2008 m. balandžio 15 d. kvietimo atvykti bei reikalavimo sumokėti 895 243,22 Lt mokestinę nepriemoką, yra paduoti praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus.
2. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija, teisingai konstatavo, jog kompetentinga Lietuvos institucija (konkrečiu atveju - Kauno AVMI) nevertina kitos kompetentingos valstybės, Europos Sąjungos narės, institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir, nesant įstatymo numatytų išimčių, jį vykdo. Pareiškėjo argumentai, kad jis nėra matęs vykdymą leidžiančio dokumento, todėl atitinkamai negalėjo pasinaudoti apskundimo tvarka nepatenka į nagrinėjamo ginčo dalyką. Tokius argumentus pareiškėjas turėtų pateikti Vokietijos kompetentingai institucijai.
3. Pareiškėjo argumentas, kad teismas visiškai neargumentavo, kodėl atmeta įrodymus apie tai, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas 10 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos, yra taip pat nepagrįsti. Šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių buvimą Vokietijos Mitte federalinės finansų direkcijos Centrinės vykdymo tarnybos Įteikimo skyrius patvirtino prie savo prašymo pridėdamas pagal 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvos 76/308/EEB III priede nustatytą formą parengtą dokumentą (Prašymas išieškoti/imtis atsargumo priemonių Nr. DE-LT-084277/2007-2008.02.15-RR-03).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų teisėtumo, vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo turto, pagal kitos Europos Sąjungos valstybės narės (Vokietijos) dokumentus, kuriais pareiškėjui toje valstybėje narėje buvo priskaičiuotos atitinkamos mokestinės nepriemokos.
Šiuos teisinius santykius reglamentuoja, Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas (toliau Įstatymas), jį įgyvendinantys teisės aktai, o taip pat ir 1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyva 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių, (papildyta 1979 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyva 79/1071/EEB, 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/12/EEB, 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB ir 2001 m. birželio 15 d. Tarybos direktyva 2001/44/EB) bei 2002 m. gruodžio 9 d. Komisijos direktyva 2002/94/EB, nustatanti išsamias taisykles, taikomas įgyvendinant kai kurias Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio pagalbos patenkinant pretenzijas dėl tam tikrų rinkliavų, muitų, mokesčių ir kitų priemonių nuostatas, kurios buvo įgyvendintos priėmus minėtus nacionalinės teisės aktus.
Aiškinant minėtų teisės aktų nuostatas reikšmingas yra Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 14 d. priimtas sprendimas byloje C-233/08, kurioje teismas nusprendė, kad „1976 m. kovo 15 d. Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio paramos patenkinant pretenzijas, susijusias su tam tikromis rinkliavomis, muitais ir mokesčiais bei kitomis priemonėmis su pakeitimais, padarytais 2001 m. birželio 15 d. Tarybos direktyva 2001/44/EB, 12 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip: valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas. Tačiau jei tos valstybės narės teismui pateikiamas ieškinys dėl vykdymo priemonės, kaip antai vykdomojo dokumento įteikimas, teisėtumo ir tinkamumo, teismas turi teisę tikrinti, ar šios priemonės buvo tinkamai vykdomos pagal tos valstybės narės įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas.
Pagal Direktyvą 76/308, iš dalies pakeistą Direktyva 2001/44, teikiant savitarpio paramą pretenzijos vykdymą leidžiančio dokumento adresatas, kad galėtų ginti savo teises, jį turi gauti parašytą oficialiąja valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, kalba. Siekiant užtikrinti, kad būtų paisoma šios teisės, nacionalinis teismas turi taikyti savo nacionalinę teisę, stengdamasis užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą.“
Minėtame sprendime Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad „Pagal Direktyvos 76/308 8 straipsnio 1 dalį dokumentas, leidžiantis pretenzijos vykdymą, yra tiesiogiai pripažįstamas ir automatiškai laikomas valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, pretenzijos vykdymą leidžiančiu dokumentu.“<...>(36 p.); neleidžiama „institucijai, į kurią kreipiamasi, ginčyti priemonės ar sprendimo, apie kurį prašo pranešti institucija pareiškėja, teisėtumą arba vykdytinumą.“ (41 p.); „darytina išvada, kad valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas.“(44 p.); „Tačiau pagal Direktyvos 76/308 12 straipsnio 3 dalį, jeigu užginčijamos vykdymo priemonės, kurių imamasi valstybėje narėje, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, ieškinys pateikiamas tos valstybės narės kompetentingai institucijai pagal tos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus.“(39 p.).
Šis anksčiau minėtų teisės normų teisinis rėžimas lemia, kad Europos Sąjungos valstybės narės išieškojimo vykdymą toje valstybėje leidžiantis dokumentas (arba jo patvirtinta kopija), pateiktas kitai Europos Sąjungos valstybės narei, prašant suteikti pagalbą dėl pinigų sumų išieškojimo, iš principo negali būti kvestionuojamas valstybėje narėje gavusioje tokį dokumentą, o asmuo iš kurio siekiama išsiieškoti mokestines nepriemokas, šį vykdomąjį dokumentą gali ginčyti, tik Europos Sąjungos valstybės narėje, išdavusioje tokį dokumentą.
Dėl paminėto, pareiškėjo argumentai, kurie yra susiję su Vokietijos Federacinės Respublikos Mitte federalinės finansų direkcijos Centrinės vykdymo tarnybos Įteikimo skyriaus 2008 m. kovo 26 d. prašymo adresuoto Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui, išieškoti iš pareiškėjo priskaičiuotus jam 2005 m. liepos 5 d. 242 319,36 EUR (836 680,28 Lt) tabako mokesčio ir 16 961 EUR (58 562,94 Lt) šio mokesčio delspinigių, pagrįstumu ir teisėtumu, negali sudaryti šios bylos nagrinėjimo dalyko. Dėl ko yra nesvarstytini.
Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudaro tik Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriaus veiksmų teisėtumas, taikant išieškojimo priemones pareiškėjo atžvilgiu, vykdant pastarajam minėtą Vokietijos Federacinės Respublikos vykdomąjį dokumentą.
Byloje duomenų, kad pareiškėjas nustatyta tvarka Vokietijoje yra užginčijęs aptariamą Vokietijos Federacinės Respublikos vykdomąjį dokumentą nėra, tokių įrodymų teismui nepateikė ir pats pareiškėjas.
Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjui 2008 m. balandžio 24 d. buvo įteiktos Vokietijos Federacinės Respublikos vykdomojo dokumento bei šios institucijos prašymo taikyti išieškojimo priemones pareiškėjo atžvilgiu kopijos bei šių dokumentų vertimai (b. l. 67-75).
Tai lemia, kad byloje yra neįrodyta, kad Įstatymo 6 straipsnio ir 10 straipsnio 2 dalies taikymo prasme, atsakovui egzistavo teisinės kliūtys neleidžiančios jam pradėti išieškojimo procedūras pareiškėjo atžvilgiu.
Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalies; 33 straipsnio 7 punkto nuostatas, mokesčio administratoriui, yra suteikta teisė duoti nurodymus fiziniams asmenims atvykti pas mokesčių administratorių, atlikti turto ir pajamų deklaravimo bei pan. veiksmus, o taip pat atlikti ir mokestinės prievolės užtikrinimo veiksmus, areštuojant asmens turtą. Šiuos veiksmus, minėtos teisės normos, mokesčių administratoriui leidžia atlikti ir nesant priimto atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo asmeniui priskaičiuojamos atitinkamos mokestinės nepriemokos, t. y., tokius veiksmus leidžia atlikti iki tokio sprendimo priėmimo, kai yra pagrįstas pagrindas konstatuoti, jog asmeniui gali susidaryti mokestinė nepriemoka ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
Šias Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas vertinant sąveikoje su Įstatymo nuostatomis, darytina išvada, kad Europos Sąjungos valstybės narės išieškojimo vykdymą toje valstybėje leidžiantis dokumentas (arba jo patvirtinta kopija), pateiktas kitai Europos Sąjungos valstybės narei, prašant suteikti pagalbą dėl pinigų sumų išieškojimo, yra tas teisinis bei pakankamas pagrindas, leidžiantis mokesčių administratoriui konstatuoti, jog asmeniui gali susidaryti mokestinė nepriemoka bei suteikianti jam teisę, atlikti minėtus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme, numatytus veiksmus.
Dėl paminėto apeliacinio skundo argumentai, kad mokesčių administratorius pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus, įpareigojančius mokesčių administratorių prieš atliekant mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus ir pačiam priimti atitinkamą sprendimą, yra nepagrįsti.
Kaip minėta, mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju atliko tik mokestinės prievolės užtikrinimo veiksmus, bet ne mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmus, kuriems atlikti ir yra būtinas tokio pobūdžio mokesčių administratoriaus sprendimas (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 105 -113 str.).
Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kad pareiškėjas praleido nustytus terminus kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareigūno D.M. veiksmų – 2008 m. kovo 31 d. rašto „Dėl V.R. mokestinės nepriemokos išieškojimo“ Nr. (25.4-09)-R1-2027 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų veiksmų, o būtent, 2008 m. balandžio 15 d. kvietimo atvykti, reikalavimo sumokėti 895 243,22 Lt mokestinę nepriemoką. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas apie šiuos mokesčių administratoriaus veiksmus sužinojo 2008 m. balandžio 24 d., o į teismą teisminės gynybos kreipėsi 2008 m. gegužės 26 d., praleidęs 1 mėnesio terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje.
Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V.R. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.