- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-29
- Bylos Nr.
- A-1405-261/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01275-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- G. Ž.
- Atsakovas
- Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai, Pravieniškių pataisos namai - atviroji kolonija
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Ž. prašymą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. Ž. skundu (b. l. 4–7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK) kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis 2003–2009 metais – 1 337,97 Lt.
Pareiškėjas prašyme nurodė, kad dėl informacijos apie jam nuo 2000 metų nustatyta tvarka neišduotas tarnybinės uniformos dalis į atsakovo direktorių kreipėsi 2013 m. lapkričio 22 d., tačiau atsakant į pareiškėjo kreipimąsi jam buvo pateikta informacija tik apie 2010–2013 metais jam neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Informaciją apie 2003–2009 metais pareiškėjui neišduotas tarnybinės uniformos dalis atsakovas 2014 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. S-22733 (toliau – ir Raštas) pareiškėjui pateikė tik po pareiškėjo pakartotinio prašymo. Nurodė, jog iš Rašte pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai išduota tarnybinės uniformos dalių, kurių vertė lygi 4 459,92 Lt, taigi 30 proc. nuo šios sumos, atlygintinų pareiškėjui, yra 1 337,97 Lt.
Paaiškino, kad Rašte išvardintų uniformos dalių atsakovas pareiškėjui nėra išdavęs iki šiol, tokiu būdų pažeisdamas Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 18 straipsnyje įtvirtintą socialinę garantiją pareigūnams nemokamai gauti tarnybinę uniformą ir jos dalis. Iš to matyti, kad pareiškėjo patirta materialinė žala susidarė dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo. Nurodė, jog šis pažeidimas yra tęstinis, todėl negali būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kadangi nebuvo išduotos tarnybinių uniformų dalys, pareiškėjas buvo priverstas tarnybos metu naudoti savo avalynę ir drabužius, todėl jis įgijo teisę į neišduotų tarnybinės uniformos dalių ekonominės vertės dydžio žalos atlyginimą. Pažymėjo, jog kitoje administracinėje byloje atsakovas teismo sprendimu yra įpareigotas atlyginti pareiškėjo dėl 2010–2013 metais neišduotų tarnybinės uniformos dalių patirtą turtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 17–18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atkreipė dėmesį, jog atsakovas pareiškėjo ir kitų pareigūnų tarnybinės uniformos dalimis laiku neaprūpino ne dėl savo kaltės, o dėl nepakankamo finansavimo. Vadovavosi Statuto 18 straipsniu ir pažymėjo, kad tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarka (toliau – ir Tvarka). Teigė, jog už 2003–2009 metais neišduotas tarnybinės uniformos dalis mokėti piniginę kompensaciją nėra pagrindo, nes Tvarkoje tokia galimybė nėra numatyta. Nurodė, kad, atsakovo nuomone, pagal Tvarkos nuostatas kompensacija neturėtų būti taikoma retrospektyviai, o turėtų būti taikoma tik už ateinančius kalendorinius metus. Pažymėjo, jog pagal Tvarkos nuostatas yra numatyta galimybė išmokėti tik 30 proc. piniginę kompensaciją nuo apskaičiuotos sumos. Taip pat atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti reikalavimams dėl turtinės žalos atlyginimo taikomą 3 metų ieškinio senaties terminą, o jo nepritaikius – bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad pareiškėjas termino prašymui paduoti atnaujinti neprašo. Priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, atsakovas prašė jo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui, kadangi atsakovas nėra finansiškai pajėgus per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems pareigūnams.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 25–29) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vadovavosi Statuto 18 straipsniu bei Tvarkos 1–4 punktų nuostatomis. Nustatė, kad pasibaigus nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, pareiškėjui 2003–2009 metais nebuvo suteiktos tam tikros Rašte nurodytos tarnybinės uniformos dalys. Pažymėjo, jog nei dėl šios aplinkybės, nei dėl to, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta kompensacija už priklausančias išduoti tarnybinės uniformos dalis, byloje ginčo nėra. Įvertinęs pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo, šio reikalavimo pagrindimą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymima, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam padarytą turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjo išlaidomis, jam savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurią jis privalėjo dėvėti atsakovui neišdavus naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat išlaidomis tarnybinės uniformos dalims, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, taisyti.
Vadovavosi CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, 6.246–6.249 straipsniais. Nurodė, jog byloje neginčijamai nustatytas faktas, kad pareiškėjui nebuvo suteikta socialinė garantija nešioti tinkamą tarnybinę uniformą ir dėl to jis patyrė nuostolius, pažymėjo, kad negalėdamas pagrįsti dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos dalių patirtų išlaidų, pareiškėjas jas vertina išmokėtinos kompensacijos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis suma ir, įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus, sutiko su pareiškėju dėl neišduotų tarnybinių uniformų dalių ir jų vertės (t. y., kad 2003–2009 metais pareiškėjui nebuvo išduotos tarnybinės uniformos dalys, kurių vertė 4 459,92 Lt). Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju prašomų priteisti nuostolių rūšis yra pareiškėjo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), patirtos dėvint savo drabužius (ne tarnybinės uniformos dalis) tarnyboje bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl įrodinėjimo pareigos tokio pobūdžio bylose.
Atsižvelgęs į atsakovo prašymą nagrinėjamam ginčui taikyti trejų metų senaties terminą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, pagal kurią tokiose bylose taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu, pažymėjo, jog pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su 2003–2009 metų laikotarpiu, atsižvelgė į ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusias CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Atkreipė dėmesį, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo ir, įvertinęs visa tai bei aplinkybę, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 11 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už 2003–2009 metų laikotarpį pareikšti.
Spręsdamas dėl galimybės atnaujinti praleistą senaties terminą, teismas vertino pareiškėjo argumentus, kad įstatymo pažeidimas buvo tęstinis, o už 2010–2013 metų laikotarpį teismas jau buvo įpareigojęs atlyginti pareiškėjui turtinę žalą administracinėje byloje Nr. I-141-423/2014. Iš paminėtos administracinės bylos nustatė, kad 2013 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą už 2010–2013 metų laikotarpį, taip pat, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus 2003–2009 metais. Pažymėjo, kad pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka ir kad tokiu atveju ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.130 str. 3 d.) bei, įvertinęs tai, jog sprendimas administracinėje byloje Nr. I-141-423/2014 įsiteisėjo 2014 m. gegužės 30 d., o skundas nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2014 m. rugsėjo 11 d., sprendė, kad trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalą už 2003–2009 metais neišduotas uniformas ar jų dalis pareikšti buvo praleistas.
Įvertinęs visa tai, teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už 2003–2009 metų laikotarpį, todėl pareiškėjo prašymo dėl patirtos žalos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis priteisimo netenkino.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 32–36), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais prašyme pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo manantis, kad teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą, pateisino atsakovo nenorą (neteisėtą neveikimą) vykdyti Statuto 18 straipsnyje nustatytą pareigą, vilkinant ne tik tarnybinės uniformos dalių, bet ir pareiškėjo prašytos pažymos apie neišduotas tarnybinės uniformos dalis išdavimą. Teigia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nesivadovavo ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Savo poziciją grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Atsiliepimas
Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 39–40) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir teisėtas, nes pareiškėjo prašymas teisme buvo gautas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti 2003–2009 metais patirtą žalą pateikti, o, kaip pabrėžė pirmosios instancijos teismas, jokių duomenų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kurios galėtų būti priežastimi senaties terminą atnaujinti, pareiškėjas nepateikė. Pažymi, jog jau buvo teismo įpareigotas atlyginti pareiškėjui turtinę žalą už 2010–2013 metus, todėl mano, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai 2003–2009 m. atliktus pažeidimus. Atkreipė dėmesį, jog pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareigūno teisės gauti kompensaciją už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepaisant apeliacinio skundo argumentų, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas yra pagrįstas.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pasibaigus nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui pareiškėjui 2003–2009 metais nebuvo suteiktos atskiros tarnybinės uniformos dalys ir dėl to pareiškėjas patyrė 1 337,97 Lt žalą. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo iš esmės nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiomis faktinėmis aplinkybėmis ir jomis remiasi.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui už 2010–2013 metų laikotarpį teismas jau priteisė turtinės žalos, atsiradusios dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos, atlyginimą administracinėje byloje Nr. I-141-423/2014. Minėtoje byloje pareiškėjas 2013 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą už 2010–2013 metų laikotarpį, todėl pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliktus pažeidimus 2003–2009 metais. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka ir kad tokiu atveju ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.130 str. 3 d.) bei, įvertinęs tai, jog sprendimas administracinėje byloje Nr. I-141-423/2014 įsiteisėjo 2014 m. gegužės 30 d., o skundas nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2014 m. rugsėjo 11 d., nusprendė, kad trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalą už 2003–2009 metais neišduotas uniformas ar jų dalis buvo praleistas.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia nesutikimo argumentais dėl ginčo santykiams pritaikytos ieškininės senaties, kurios pagrindu pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymą.
Pažymėtina, jog nagrinėjamiems ginčo santykiams taikytina panašiose bylose suformuota teismų praktika, kuri yra privaloma, kadangi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, yra nustatęs, kad nėra reikšminga, jog pareiškėjas teismams teikiamus teisinius reikalavimus išskaidė į atskirus teisminius procesus. Kitoks aiškinimas lemtų tai, kad pareigūnų pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisminė gynyba būtų skirtingo masto, nelygu tai, ar žalą patyręs pareigūnas nusprendė pareikšti skundą dėl viso kilusios žalos laikotarpio, ar kreipėsi į teismą dėl skirtingų patirtos žalos laikotarpių, o tai prieštarautų lygiateisiškumo principui, kurio būtina paisyti įgyvendinant teisingumą. Be to, jei pareigūnai negalėtų tokiomis sąlygomis kaip pareiškėjas gauti žalos, padarytos veiksmais, kuriais pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, atlyginimo, būtų suabejota žmogaus teisių, susijusių su nuosavybe, apsaugos veiksmingumu bei teisinio saugumo ir teisės stabilumo principų užtikrinimu.
Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad administraciniame procese taikomas dispozityvumo principas. Dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Šiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad pareiškėjo nagrinėjamoje ir administracinėje byloje Nr. I-315-406/2014 suformuluotas pažeistų teisių gynimo mastas yra administraciniame procese taikomo dispozityvumo principo išraiška. Be to, asmenims, kurie naudojasi teisminės gynybos būdu taip, kaip nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, nei Lietuvos įstatymų leidėjas, nei teisės normas šioje srityje aiškinantys teismai nėra suformulavę jokios itin griežtai įtvirtintos pareigos pateikti visus reikalavimus vienu metu. Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamo ginčo aplinkybės nesudaro jokio pagrindo taikyti nuostatas, susijusias su piktnaudžiavimu teisminės gynybos teise. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėto ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgusi į tai, jog yra nemaža tikimybė, kad apie savo teisių apimtį ir jų pažeidimo mastą nagrinėjamu atveju suinteresuoti asmenys sužino arba jį suvokia ne iškart. Tai galėtų pagrįstai paaiškinti minėtą pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl pažeistų teisių ir teisėtų interesų ypatumą.
Visa tai įvertinusi, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos taikyti nusistovėjusioje teismų praktikoje suformuotas taisykles, skirtas žalos, patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015).
Aiškindamas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Šios nuostatos turi būti suprantamos kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-580/2009, 2012 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012).
Šios administracinių teismų praktikoje suformuotos taisyklės turi būti mutatis mutandis taikomos ir nagrinėjamoje byloje, nes tiek Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis, tiek Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 18 straipsnis iš esmės panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1838/2013).
Teisėjų kolegijos vertinimu, esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą už neišduotą tarnybinės uniformos dalis CK 6.271 straipsnio pagrindu yra pagrįstas. Žalos dydis 387,50 Eur (1 337,97 Lt) už neišduotą tarnybinės uniformos dalis 2003–2009 metais yra apskaičiuotas teisingai, todėl tenkintinas.
Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, netinkamai taikė ir aiškino ginčo teisiniams santykiams taikytinas materialinės teisės normas, todėl yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti (ABTĮ 143 straipsnis).
Panaikinus teismo sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas (ABTĮ 88 straipsnio 5 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo G. Ž. apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Patenkinti pareiškėjo G. Ž. skundą.
Priteisti G. Ž. naudai iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 387,50 Eur žalos atlyginimo už 2003–2009 metais neišduotas tarnybinės uniformos dalis.
Sprendimas neskundžiamas.