- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-25
- Bylos Nr.
- 2A-635-368/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius (pran.), Regina Agota Gutauskienė, Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- S. G. L.
- Atsakovas
- savivaldybės įmonės „Raseinių butų ūkis“
- Trečiasis asmuo
- Raseinių rajono savivaldybės administracijos
- Advokatai
- Jonas Butkus, Giedrius Gužauskas
Pranešėjas E. Mockevičius Civilinė byla Nr. 2A-635-368 /2010
11.9.12., 11.9.13.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 25 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. G. L. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-427-237/2010 pagal ieškovo S. G. L. pareikštą ieškinį savivaldybės įmonei „Raseinių butų ūkis“, dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas S. G. L. ieškiniu (I tomas, b. l. 2-5) kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo savivaldybės įmonėje „Raseinių butų ūkis“ (toliau SĮ „Raseinių butų ūkis“) direktoriaus pareigų neteisėtu, grąžinti į ankstesnį darbą, priteisti iš SĮ „Raseinių butų ūkis“ vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei priteisti iš SĮ „Raseinių butų ūkis“ visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. spalio 16 d. su juo buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią nuo 2008-10-16 d. jis buvo priimtas direktoriumi SĮ „Raseinių butų ūkis“ iki bus paskirtas naujas direktorius. Nuo šios dienos jis pradėjo dirbti įmonėje, įmonė dirbo sėkmingai, jam dėl darbo nebuvo jokių priekaištų. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009-10-28 d. įsakymu pakeitė su juo sudarytą terminuotą darbo sutartį į neterminuotą. 2010 m. vasario 20 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą dėl jo atšaukimo iš SĮ „Raseinių butų ūkis“ direktoriaus pareigų. Šio įsakymo 1 punkte buvo nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktorius nuo 2010 m. vasario 26 d. imtinai jį atšaukia iš direktoriaus pareigų, nutraukdamas darbo sutartį (duomenys neskelbtini), sumokant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Iš darbo jis buvo atleistas neteisėtai, nes atleistas be jokių motyvų, dėl jo atleidimo nebuvo gautas Raseinių rajono savivaldybės tarybos pritarimas. Jis mano, kad direktorius jį atleido dėl to, kad yra pensininkas ir dėl politinių motyvų, nes jis į darbą buvo priimtas ne to administracijos direktoriaus. Jis yra sveikas, turi didelę darbinę patirtį, todėl gali dirbti šį darbą ir nori į jį grįžti.
Atsiliepimas
Atsakovas SĮ „Raseinių butų ūkis“ ieškinio nepripažino (I tomas, b. l. 16) ir paaiškino, kad ieškovas iš darbo atleistas teisėtai pagal įmonės įstatus. Administracijos direktorius priėmė į darbą ir atleido įmonės vadovą be tarybos pritarimo. Savivaldybės įmonės direktoriaus pareigos yra konkursinės pareigos, šias pareigas galima eiti iki konkurso ne ilgiau kaip vienerius metus. Prašo ieškinį atmesti.
Tretysis asmuo Raseinių rajono savivaldybės administracija pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį (I tomas, b. l. 37), ieškinio nepripažino ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2010-04-29 d. Raseinių rajono savivaldybės taryba priėmė motyvuotą sprendimą „Dėl pritarimo atšaukti G. L. iš SĮ „Raseinių butų ūkis“ direktoriaus pareigų“, kuriuo pritarė 2010-02-20 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymui „Dėl G. L. atšaukimo iš SĮ „Raseinių butų ūkis“ direktoriaus pareigų“. Pažymėjo, kad nėra pagrindo ieškovą grąžinti į pareigas, nes jis yra atleistas motyvuotai, teisėtai, Raseinių rajono savivaldybės tarybai pritarus.
Žemesnės instancijos teismas
Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimu (II tomas, b. l.13-15) ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu netenkino. Panaikino 2010-06-18 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nutartimi pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę - Raseinių rajono savivaldybės administracijos konkurso Raseinių rajono savivaldybės įmonės „Raseinių butų ūkis“ direktoriaus pareigoms eiti sustabdymą. Sprendimo dalį dėl laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo leido vykdyti skubiai. Nurodė, kad DK 101 str. 3 d. yra nustatyta, kad į pareigas, įtrauktas į konkursinių pareigų sąrašą, konkurso nuostatų nustatytais atvejais, iki konkurso, asmenį galima priimti pagal terminuotą darbo sutartį, bet ne ilgiau, kaip vieneriems metams. Šiame įstatyme nustatytas terminas yra naikinamasis, todėl, jei darbuotojas nelaimėjo konkurso, arba praėjus vieneriems metams nuo jo paskyrimo, darbo sutartis su juo turi būti nutraukta. Ieškovas 2008-10-16 d., pagal sudarytą terminuotą darbo sutartį, buvo paskirtas laikinai eiti direktoriaus pareigas, kol bus paskirtas direktorius. Nors ir konkurso būdu kitas direktorius paskirtas nebuvo, pasibaigus vienerių metų įstatymo leidžiamam terminui dirbti konkursinėse pareigose be konkurso, darbo sutartis su ieškovu turėjo būti nutraukta. Palikus dirbti ieškovą įmonės direktoriaus pareigose po šio termino pasibaigimo, net ir pakeitus darbo sutarties sąlygas, nurodant, kad sutartis tapo neterminuota 2009-10-28 direktoriaus įsakymu darbo sutartyje, tokia darbo sutartis prieštaravo imperatyviosioms įstatymų normoms, ji netapo neterminuota, šioje situacijoje negalima taikyti bendrųjų darbo kodekso normų, reguliuojančių terminuotos darbo sutarties pasibaigimo pasekmes darbuotojui tęsiant darbą ( DK 111 str. 1 d., 126 str. 2 d.), nes darbo santykius dėl konkursinių pareigų reguliuoja specialioji norma – DK 101 str., kuri ir privalo būti taikoma, nes įstatymas jokių kitų išimčių nenustato. Darbo teisiniai santykiai su ieškovu po 2009-10-16 d. tęstis negalėjo, tęsdamos darbo santykius ir pakeisdamos darbo sutartį šalys pažeidė nurodytų įstatymų reikalavimus, jų pakeista darbo sutartis tapo prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl ji galioti negalėjo ( CK 1.80 str. 1 d. ). Taip pat pažymėjo, kad skiriant ir atleidžiant savivaldybės įmonių vadovą ir sudarant bei nutraukiant su juo darbo sutartį, yra privalu laikytis ne tik darbo kodekse nurodytų reikalavimų, bet ir kituose norminiuose aktuose nustatytų reikalavimų – Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 4 str. 4 d. 4 p., 11 str. 7 p. SĮ „Raseinių butų ūkis“ įstatų 12.3 p. Sprendimas dėl savivaldybės įmonės vadovo skyrimo ar atšaukimo galimas tik esant savivaldybės tarybos pritarimui, atšaukimas privalo būti motyvuotas ir tik tada yra galimas darbo sutarties nutraukimas. Tačiau šiuo darbo ginčo nagrinėjimo atveju šiuos įstatymų pažeidimus plačiau nenagrinėjo, nes jie darbo sutarties teisėtumui, esant jau nustatytiems sudarytos darbo sutarties prieštaravimams imperatyvioms įstatymo normoms, reikšmės neturi.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 17-22) apeliantas S. G. L. prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2010-07-02 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-427-237/2010 panaikinti ir priimti naują sprendimą; pripažinti S. G. L. atleidimą iš darbo neteisėtu; laikyti, kad 2008-10-16 darbo sutartis (duomenys neskelbtini) nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalies pagrindu; priteisti S. G. L. iš savivaldybės įmonės „Raseinių butų ūkis“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti S. G. L. iš savivaldybės įmonės „Raseinių butų ūkis“ visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino ir pritaikė darbo ir civilinės teisės materialinės teisės normas, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 330 straipsnį. Teismas, neatsižvelgdamas į Darbo kodekso ir Civilinio kodekso santykį, rėmėsi pastarojo kodekso 1.80 straipsnio 1 dalimi, taip pritaikydamas netinkamą materialinės teisės normą ir netinkamai ją aiškindamas. Teismas turėjo ne atmesti ieškovo ieškinį, o pripažinti, jog ieškovo atšaukimas iš pareigų yra neteisėtas, ginčo šalių pakeista darbo sutartis prieštarauja įstatymų imperatyvioms nuostatoms ir tų prieštaravimų negalima pašalinti, taip pat nėra galimybės perkelti ieškovo jo sutikimu į kitą darbą, todėl darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu pagal Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalį.
2. Tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens atsiliepimai į pareikštą ieškovo ieškinį buvo labai trumpi, nepateikti nesutikimo su pareikštu ieškiniu motyvai bei jokie įrodymai, kuriais būtų grindžiamas toks nesutikimas. Atsakovo advokatas prisijungė nuo antro parengiamojo teismo posėdžio, šiame teismo posėdyje atsakovas pasakė, jog naujų argumentų nebus. Ketvirtojo parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovas, vėlgi, pakartojo, jog naujų argumentų nebus, o bus teikiama pozicija byloje esančių įrodymų pagrindu. Atsakovas išplėstinius ir naujus argumentus pateikė paskutinio, penktojo posėdžio metu, baigiamųjų kalbų metu, kada ieškovo advokatui pasisakyti iš esmės jau nebuvo galimybės. Tokiais nesąžiningais veiksmais atsakovas pažeidė Civilinio proceso kodekso 7 straipsnio 2 dalį, o kartu ir ieškovo teisę į teisminę gynybą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 24-27) atsakovas SĮ „Raseinių butų ūkis“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvus nurodo šiuos:
1. Apeliantas netinkamai taiko CPK 7 str. 2 d., nutylėdamas, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje yra kalbama apie teismo posėdžio stadiją. Atsakovas parengiamajame teismo posėdyje nurodė ir pateikė visus dokumentinius įrodymus bei padarė pareiškimą, kad teismo posėdyje remsis tik šiais įrodymais ir teismo posėdyje duos šių įrodymų teisinį įvertinimą. Pasirengimo bylos nagrinėjimui metu CPK 230 str. reikalavimai buvo įvykdyti. Pasirengimo teismo posėdžiui stadijoje įstatymas nereikalauja teisiškai įvertinti į bylą pateiktus įrodymus. Šioje byloje, laikantis CPK 253 str. nuostatų, surinktų įrodymų teisinis įvertinimas buvo pateiktas atsakovo atstovo baigiamojoje kalboje. Skirtingas byloje surinktų dokumentinių įrodymų teisinis vertinimas negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Galutinį teisinį nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą ex officio vykdo teismas. Apelianto teiginiai, kad jis ko tai negalėjo paaiškinti teismui, nes nežinojo atsakovo pozicijos yra nepagrįsti. Atsakovas apelianto teisių nepažeidė, procesas byloje vyko pagal civilinio proceso normų reikalavimus.
2. Šioje byloje ieškinyje buvo pareikšti trys materialinio pobūdžio ir vienas procesinio pobūdžio reikalavimas. Ieškovas prašė pripažinti S. G. L. atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti jį į pirmesnį darbą - savivaldybės įmonės „Raseinių butų ūkis“ direktoriaus pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nebekeliamas reikalavimas dėl S. G. L. grąžinimo į ankstesnį darbą todėl kelti reikalavimo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pilnoje apimtyje nėra pagrindo.
3. Apeliantas kilusį darbo teisinį ginčą siekia apriboti teisiniais santykiais, susiklosčiusiais po 2010-02-20 Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. (5.4)A2- 49P ir siekia įrodyti, kad šiame ginče turi būti taikomos tik darbo teisės normos. Toks požiūris yra neteisingas. Kilusiame ginče būtina taikyti darbo teisės, administracinės teisės, civilinės teisės ir konstitucinės teisės normos.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b.l. 29-30) tretysis asmuo Raseinių rajono savivaldybės administracija prašo S. G. L. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Apelianto S. G. L. atšaukimas iš pareigų yra teisėtas, atitinkantis įstatyme nustatytus reikalavimus. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostata įvykdyta, t.y. yra gautas Raseinių rajono savivaldybės tarybos pritarimas atšaukti savivaldybės įmonės direktorių iš pareigų. Apeliantas nurodo, jog nebuvo laikytasi prieš tai minėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatos, reikalaujančios atšaukti direktorių iš pareigų motyvuoto sprendimo pagrindu. Tačiau, Savivaldybės tarybos narys, balsuodamas konkrečiu klausimu, vadovaujasi savo teisine sąmone, vidiniu įsitikinimu, taigi, balsuoja motyvuotai, teisėtai ir pagrįstai.
2. Pažymi, jog S. G. L. nebuvo pakankamai aktyvi šalis darbiniuose santykiuose, neatliko visų reikalingų veiksmų. Apeliantas, pasirašydamas darbo sutartį, puikiai žinojo, kokiam laikotarpiui jis priimamas į darbą. Taip pat žinojo, jog įstatyme nustatytas vienerių metų terminas, kuriam praėjus, privalo būti rengiamas konkursas direktoriaus pareigoms užimti. Taigi teigtina, jog S. G. L. nebuvo sąžininga šalis, pagal visiems žinomą bendrąjį principą - ex injuria jus non oritur (iš neteisės negali atsirasti teisė) - S. G. L. negalėjo atsirasti teisėti lūkesčiai ir tariami pažeidimai.
3. Apelianto pozicija, jog tiek atsakovas, tiek tretysis asmuo nesąžiningais veiksmais pažeidė proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus visiškai nepagrįsta. LR CPK 13 straipsnyje numatyta šalių ir kitų proceso dalyvių teisė laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tiek ieškovas, tiek ir atsakovas bei tretysis asmuo turi teisę duoti paaiškinimus, parodymus, prašymus, pageidavimus žodžiu (LR CPK 15 straipsnis, žodiškumo principas). Tad ieškovo teisė į teisminę gynybą nebuvo pažeista.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal apeliacinio skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).
Byloje nustatyta, ieškovas S. G. L. ieškiniu (I tomas, b. l. 2-5) kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo savivaldybės įmonėje „Raseinių butų ūkis“ (toliau SĮ „Raseinių butų ūkis“) direktoriaus pareigų neteisėtu, grąžinti į ankstesnį darbą, priteisti iš SĮ „Raseinių butų ūkis“ vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei priteisti iš SĮ „Raseinių butų ūkis“ visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. spalio 16 d. su juo buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią nuo 2008-10-16 d. jis buvo priimtas direktoriumi SĮ „Raseinių butų ūkis“ iki bus paskirtas naujas direktorius. Nuo šios dienos jis pradėjo dirbti įmonėje, įmonė dirbo sėkmingai, jam dėl darbo nebuvo jokių priekaištų. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009-10-28 d. įsakymu pakeitė su juo sudarytą terminuotą darbo sutartį į neterminuotą. 2010 m. vasario 20 d. Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymą dėl jo atšaukimo iš SĮ „Raseinių butų ūkis“ direktoriaus pareigų. Šio įsakymo 1 punkte buvo nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktorius nuo 2010 m. vasario 26 d. imtinai jį atšaukia iš direktoriaus pareigų, nutraukdamas darbo sutartį (duomenys neskelbtini), sumokant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Iš darbo jis buvo atleistas neteisėtai, nes atleistas be jokių motyvų, dėl jo atleidimo nebuvo gautas Raseinių rajono savivaldybės tarybos pritarimas. Jis mano, kad direktorius jį atleido dėl to, kad yra pensininkas ir dėl politinių motyvų, nes jis į darbą buvo priimtas ne to administracijos direktoriaus. Jis yra sveikas, turi didelę darbinę patirtį, todėl gali dirbti šį darbą ir nori į jį grįžti.
Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu apelianto argumentą, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir pritaikė darbo ir civilinės teisės materialinės teisės normas, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 330 straipsnį. Konkursas – tai asmens profesinių, dalykinių ir asmeninių savybių, reikalingų eiti tam tikras pareigas, patikrinimo būdas, kurį atlieka nustatyta tvarka sudaryta konkurso organizacinė komisija, vadovaudamasi konkurso nuostatais. Konkurso tikslas yra patikrinti pretendentų į laisvą darbo vietą žinias ir įgūdžius, asmenines bei dalykines savybes, kad į vadovaujančių darbuotojų ir specialistų pareigas būtų išrinktas geriausias. DK 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad konkurso būdu gali būti skiriama į vadovaujančiųjų darbuotojų, specialistų pareigas, taip pat tokias pareigas, kurias eiti gali asmenys, turintys tam tikrų gebėjimų ar kuriems keliami ypatingi intelekto, fiziniai ar kitokie reikalavimai. DK 101 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad į pareigas, įtrauktas į konkursinių pareigų sąrašą, konkursų nuostatuose nustatytais atvejais iki konkurso asmuo gali būti priimamas pagal terminuotą darbo sutartį, bet ne ilgesniam negu vienerių metų laikui. Minėta įstatymo nuostata reiškia, kad įvykus konkursui, jeigu darbuotojas jo nelaimėjo, arba praėjo vieneri metai nuo jo paskyrimo, darbo sutartis su juo turi būti nutraukta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai nurodė, kad darbo teisiniai santykiai su ieškovu po 2009-10-16 d. tęstis negalėjo, tęsdamos darbo santykius ir pakeisdamos darbo sutartį šalys pažeidė nurodytų įstatymų reikalavimus, jų pakeista darbo sutartis tapo prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl ji galioti negalėjo ( CK 1.80 str. 1 d. ). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse yra pasisakęs, kad iš neteisės negali kilti jokia teisė, todėl, pripažinus teisės akto normos pažeidimą, jos pagrindu atsiradusios teisės ir kiti aktai turi būti pripažinti neteisėtais ir naikinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-865/2002).
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad atsakovas nesąžiningais veiksmais pažeidė CPK 7 straipsnio 2 dalį, o kartu ir ieškovo teisę į teisminę gynybą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pasirengimas civilinių bylų nagrinėjimui teisme yra reglamentuotas CPK 225-233 str. CPK 226 str. nustatyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Pagal CPK 253 str. išsprendus šio Kodekso 251 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus, posėdžio pirmininkas paskelbia, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Šio straipsnio 2 dalis numato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis. Dėl ieškovo teisės į teisminę gynybą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje Nr. 38/06). CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje nustatytu dispozityvumo principu. Šis principas reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Taigi Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. S. v. AB Vilniaus vertybinių popierių birža, bylos Nr. 3K-3-92/2007). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, Garc?a Manibardo v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; Mortier v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33). Pirmiau nurodytų teisės normų ir išdėstytų išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija atmeta apelianto apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl teisminės gynybos pažeidimo kaip nepagrįstus.
Kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui.
Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, iš apelianto S. G. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)), priteistinos valstybei 3,40 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Apibendrinant pirmiau nurodytą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Procesinės teisės normų pažeidimų kolegija nenustatė. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u taria:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto S. G. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) valstybei 3,40 Lt (tris litus 40 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.