- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-15
- Bylos Nr.
- A-575-2973-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00017-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) 2011 m. sausio 10 d. skundu (t. I, b. l. 7) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-187-10 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, kad atsakovas civilinėje byloje Nr. 2-461-637/2010 neužtikrino tinkamos antrinės teisinės pagalbos teikimo, todėl nebuvo realizuotas procesinis veiksmas, t. y. nebuvo pareikštas priešieškinis ginčijant sandorį. Dėl šių aplinkybių pareiškėjai kilo būtinybė pradėti civilinę bylą dėl sandorio nuginčijimo. Pareiškėja 2010 m. gruodžio 13 d. atsakovui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl minėto sandorio nuginčijimo. Atsakovas 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimu atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėja tvirtino, kad atsakovo priimtas Sprendimas neobjektyvus, šališkas ir neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 24-26) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, jog pareiškėjos argumentas, kad Tarnybos direktorius R. V. buvo šališkas, yra nepagrįstas, nes ginčijamą Sprendimą priėmė direktorių pavaduojanti teisės skyriaus vedėja K. G.
Atsakovas atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi tuo pačiu metu pareiškėjai buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose. Atsakovas nurodė, kad Tarnybai 2008 m. skirta 2 959,1 tūkst. Lt, prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą gauta 1 625 (vid. 135/1 mėn.), sprendimų suteikti antrinę teisinę pagalbą priimta 1 439 (vid. 120/1 mėn.). 2009 m. Tarnybai skirta 2 091,0 tūkst. Lt, prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą gauta 2 097 (vid. 175/1 mėn.), sprendimų suteikti antrinę teisinę pagalbą priimta 1 802 (vid. 150/1 mėn.). 2010 m. Tarnybai skirta 2 189 tūkst. Lt. Prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą registracijos duomenimis per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., t. y. per 12 mėnesių, Tarnyboje buvo gauta 2 467 (vid. 206/1 mėn.), o sprendimų suteikti antrinę teisinę pagalbą priimta 2 063 (vid. 172/1 mėn.), todėl, atsakovo manymu, suteikus pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą jos nurodomoje byloje, kai antrine teisine pagalba nori pasinaudoti itin didelis pareiškėjų skaičius, o advokatų, galinčių teikti antrinę teisinę pagalbą yra mažas, nepagrįstai būtų pažeista kitų asmenų teisė į efektyvią ir operatyvią antrinę teisinę pagalbą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 17-18) prašė pareiškėjos skundą atmesti ir pareiškėjai paskirti baudą.
Teisingumo ministerija nurodė, jog jos funkcijos yra išvardintos Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 1 dalyje. Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų pakeisti, panaikinti ar kitaip nulemti Tarnybos priimamų sprendimų dėl teisinės pagalbos teikimo (neteikimo), todėl šioje byloje galutinis teismo sprendimas neturės įtakos Teisingumo ministerijos teisėms ir pareigoms. Teisingumo ministerija pažymėjo, jog pareiškėja nuolat inicijuodama teisminius procesus ir keldama nepagrįstus reikalavimus elgiasi nesąžiningai, pažeidžia proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, t. y. piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, todėl, Teisingumo ministerijos manymu, teismas privalo užkirsti kelią tokiam neteisėtam pareiškėjos elgesiui ir skirti baudą.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 25 d sprendimu (t. I, b. l. 116-121) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Dėl Tarnybos direktoriaus šališkumo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos 2010 m. gruodžio 13 d. prašymą Nr. ATP-2348 išnagrinėjo ir Sprendimą priėmė teisės skyriaus vedėja K. G., pavaduojanti direktorių, kuriai tokie įgalinimai buvo suteikti 2010 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. (2.2.) AK-52. Kadangi prašymą išsprendė ne tas asmuo, kuriam buvo reiškiamas nušalinimas, nėra teisinių prielaidų teigti apie sprendimą priėmusio asmens šališkumą. Teismas pažymėjo, kad nepateikta jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjos daromas prielaidas dėl Tarnybos direktoriaus šališkumo bei jo sieko paveikti pareiškėjos prašymo nagrinėjimo procesą.
Dėl Tarnybos Sprendimo panaikinimo teismas, išanalizavęs Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, 18 straipsnio 1 ir 2 dalis bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatė, kad Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui, jeigu jam antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose, net jeigu pareiškėjas atitinka visas sąlygas valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1383/2010). Tačiau teismas, atsižvelgdamas į alternatyvų tokio leidimo pobūdį (aptariama teisės norma leidžia atsakovui ir nepasinaudoti šia teise), pažymėjo, kad, sprendžiant ginčus dėl aptariamos teisės normos taikymo, teismui yra būtina atsižvelgti ir į kitas, šioje teisės normoje tiesiogiai nenurodytas, tačiau sisteminio jos aiškinimo požiūriu bylai reikšmingas aplinkybes (Įstatymo 3 str.).
Teismas, vertindamas pareiškėjos 2010 m. gruodžio 13 d. prašymo turinį suteiktos Tarnybai informacijos prasme, padarė išvadą, kad šiame prašyme tik bendro pobūdžio teiginiais buvo apibūdinta prašymo esmė ir pareiškėjos pageidavimas naudotis antrine teisine pagalba. Dokumentų ar kitokių duomenų, iš kurių būtų galima aiškiai ir konkrečiai įvertinti teisinio ginčo (bylos), kuriame pareiškėja pageidauja naudotis antrine teisine pagalba, pobūdį, pareiškėja nenurodė ir prie savo prašymo nepridėjo. Nors pareiškėja prie savo prašymo pridėjo sutarties kopiją, tačiau ši sutartis, teismo nuomone, pati savaime nėra pakankamas informacijos šaltinis, kad būtų galima tiksliai įvertinti pareiškėjos siekiamą teisme iškelti bylą. Teismo manymu, šios aplinkybės taip pat vertintinos kaip viena iš sąlygų, suteikusių pagrindą atsakovui konstatuoti, jog priimamu Sprendimu nebus pažeisti Įstatymo 3 straipsnyje numatyti principai ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo pagrindai.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba jau buvo teikiama 4 civilinėse bylose, todėl atsakovas pagrįstai savo atsisakymą teikti antrinę teisinę pagalbą grindė ekonominiu bei tikslingumo aspektu.
III.
Pareiškėja S. S. pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 126), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-187-10.
Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai ir suinteresuotai, buvo pažeista pareiškėjos teisė vesti bylą per atstovą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 str.)
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. I, b. l. 130-132) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas, be pirmosios instancijos teisme pateiktų argumentų, papildomai nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 49 straipsnio 1 dalis numato tik tai, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. Atsakovas pažymi, kad ABTĮ nenumato būtino advokato dalyvavimo. Atsakovo manymu, pareiškėjos ir jos atstovo pagal pavedimą J. S. nepakankamas rūpinimasis laiku susirasti kitą atstovą nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog, bylą išnagrinėjus pareiškėjai ir jos atstovui nedalyvaujant, buvo pažeista pareiškėjos teisė bylą vesti per atstovą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nepateikė jokių pagrindžiančių argumentų, dėl ko, jos manymu, bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.
Atsakovas taip pat nurodo, kad apeliantė per siaurai aiškina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatas ir daro nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje jai privalo būti suteikta teisinė pagalba. Atsakovo teigimu, minėtos nuostatos aiškintinos plačiau, t. y. kaip garantija asmeniui į teisminę gynybą („veiksmingą teisingumą“), jeigu negalėjimas pasisamdyti advokato iš asmens atima teisę į teisminę gynybą. Būtent tokia išvada darytina analizuojant 1979 m. spalio 9 d. priimtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Airey prieš Airiją (Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1979 m. spalio 9 d. sprendimas, Serija A Nr. 32, p. 11).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti (t. I, b. l. 133).
Teisingumo ministerija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais bei remiasi pirmosios instancijos teismui atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Administracinis ginčas iš esmės kilo dėl Tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-187-10, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą iškeliant civilinę bylą dėl sandorio nuginčijimo.
Pareiškėja nurodė, jog Tarnybos direktorius R. V. yra šališkas ir prašė jį nušalinti nuo pareiškėjos prašymo Tarnyboje nagrinėjimo. Byloje nustatyta, kad ginčijamą Sprendimą priėmė Tarnybos direktorių pavaduojanti teisės skyriaus vedėja K. G. (t. I, b. l. 8-9). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra teisinių prielaidų teigti apie sprendimą priėmusio asmens šališkumą, kadangi ginčijamą Sprendimą priėmė ne tas asmuo, kuriam buvo reiškiamas nušalinimas.
Toliau analizuojant ginčijamo Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio Įstatymo 11-12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).
Konkrečiu atveju yra aktuali Įstatymo 11 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) 7 dalies 4 punkte įtvirtinta norma, numatanti, kad Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pagrindas atitinkamai Tarnybai spręsti dėl atsisakymo besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Taip pat paminėtina Įstatymo 11 straipsnio 8 dalis, kuri inter alia numato, jog šio straipsnio 7 dalis netaikoma antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka. Taigi į Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytą bylų skaičių (daugiau kaip trys bylos) neturi būti įtrauktos (išskyrus nurodytą išlygą) baudžiamosios ir administracinių teisės pažeidimų bylos (šiuo aspektu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-271/2010). Įvertinus minėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad, analizuojant skundžiamo Tarnybos Sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, pagrįstumą, turėtų būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjai jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, į šį skaičių neįtraukiant baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų.
Tarnybos Sprendime nurodoma, jog Tarnyba antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai jos prašymo nagrinėjimo metu buvo suteikusi 4 civilinėse bylose: 1) 2010 m. kovo 18 d. priimtas Tarnybos sprendimas Nr. (1.31)-TPA-398-10, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-461-637/10 (t. I, b. l. 40); 2) 2010 m. kovo 22 d. – Tarnybos sprendimas Nr. (1.31)-TPA-428-10, kuriuo pareiškėjai paskirta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-1298-676/10. (t. I, b. l. 44-45); 3) 2010 m. kovo 25 d. – Tarnybos sprendimas Nr. (1.31)-TPA-447-10, kuriuo pareiškėjai paskirta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-26-730/10 (t. I, b. l. 48-49); 4) 2010 m. lapkričio 15 d. – Tarnybos sprendimas Nr. (1.31)-TPA-1796-10, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2S-1517-460/10 (t. I, b. l. 50).
Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal minėtus aukščiau paminėtus Tarnybos sprendimus buvo pasibaigęs. Pareiškėja taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad pagal minėtus sprendimus antrinės teisinės pagalbos teikimas, jos prašymo nagrinėjimo metu, buvo pasibaigęs ar nutrūkęs. Byloje nesant duomenų, kad antrinė teisinė pagalba nurodytose bylose būtų nutrūkusi ar pasibaigusi, preziumuojama, kad antrinė teisinė pagalba, pareiškėjos prašymo nagrinėjimo metu, buvo tęsiama.
Apibendrinant darytina išvada, jog ginčo sprendimo priėmimo metu egzistavo prielaidos taikyti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, nes buvo šios normos dispozicijoje numatyta sąlyga – teisinė pagalba pareiškėjai buvo teikiama daugiau kaip 3 bylose. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši faktinė aplinkybė savaime nenulemia atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą kitoje (pareiškėjos 2010 m. gruodžio 13 d. prašyme nurodytoje) byloje pagrįstumo. Tam, kad toks atsisakymas teismo būtų pripažintas pagrįstu, yra būtina patikrinti ir įvertinti jo motyvus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų dėl individualaus administracinio akto turinio ir formos taikymo prasme. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A146-71/2011, pateiktas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto aiškinimo taisykles.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Tarnyba, priimdama ginčo sprendimą, atsisakymą teikti antrinę teisinę pagalbą argumentavo ekonomine valstybės padėtimi, Tarnybai, kaip asignavimų valdytojui, skirtu mažesniu finansavimu bei antrinės teisinės pagalbos išaugusiu poreikiu asmenims, turintiems teisę šią antrinę teisinę pagalbą gauti. Tarnyba pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė įrodymus dėl šių aplinkybių (t. I, b. l. 60-64).
Teisėjų kolegijos nuomone, Tarnybos diskrecijos teisei pagrįsti gali būti atsižvelgiama ir į paminėtas finansines ir ekonomines aplinkybes, tačiau vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai teisinė pagalba negali būti teikiama. Kaip jau minėta, Tarnyba turi gana plačią, tačiau jokiu būdu neabsoliučią diskreciją. Absoliuti viešojo administravimo institucijos diskrecija, realizuojant administracinius įgaliojimus, teisinėje valstybėje vargu ar apskritai gali egzistuoti. Kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, Tarnyba, atsisakydama suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, privalėjo motyvuoti administracinės diskrecijos įgyvendinimą, t. y. motyvuoti ir paaiškinti, kodėl ji įgyvendina bei naudojasi iš minėto punkto kylančia teise. Tokiu būdu realizuojama administracinė diskrecija suponuoja teisinio tikrumo ir aiškumo principų įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje A146-71/2011). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisinio tikrumo principas, kaip bendrasis Europos Sąjungos principas, grindžiamas akivaizdžia būtinybe užtikrinti, kad teisės subjektai, kuriuos liečia valstybės administracinės priemonės, galėtų suprasti savo teisių ir pareigų apimtį šioje sferoje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Gerard Mulligan ir kiti prieš Minister for Agriculture and Food, Ireland ir Attorney General, Nr. C-313/99, p. 52).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba visiškai neanalizavo ir nevertino, ar pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą yra siejamas su asmens pažeistų ar ginčijamų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynyba, koks yra tikrai ar galimai pažeistų asmens subjektinių teisių pobūdis, jų ryšys su kitomis bylomis, kuriose jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, ar prašomos teisinės pagalbos pobūdis yra susijęs su realia asmens subjektinių teisių gynyba ir pan., ar prašomos teisinės pagalbos pobūdis bus kokybiškas, efektyvus ir ekonomiškas bei ar nėra piktnaudžiaujama tiek valstybės garantuojama teisine pagalba, tiek materialiomis ir procesinėmis teisėmis. Nors pirmosios instancijos teismas savo sprendime nurodė, kad pareiškėja Tarnybai nepateikė jokių papildomų dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie prašomos iškelti civilinės bylos pobūdį (išskyrus pareiškėjos pateiktą Gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (t. I, b. l. 34)), tačiau pažymėtina, kad Tarnyba neinformavo pareiškėjos apie būtinybę pateikti papildomus reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir pareiškėjos prašymą išnagrinėjo formaliai. Toks Tarnybos neveikimas neatitinka valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirties – užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmeniui, kad šis galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus (Įstatymo 1 str. 1 d.) bei pažeidžia VAĮ 8 straipsnio viešojo administravimo subjekto sprendimams keliamus reikalavimus.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje, ginčijamu Tarnybos Sprendimu atsisakant suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Garantijos dėl nemokamos advokato pagalbos yra siejamos su baudžiamosiomis bylomis, o pareiškėja nagrinėjamu atveju prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes dėl Tarnybos veiksmų, priimant 2010 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas ir priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 143 str.) – Tarnyba įpareigojama pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėjos prašymas dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, nes nepateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (ABTĮ 44, 45 str.).
Pagrindo skirti pareiškėjai baudą taip pat nenustatyta, todėl trečiojo suinteresuoto asmens Teisingumo ministerijos reikalavimas netenkintinas (ABTĮ 59 str. 1 d., 71 str. 6 d., 77 str. 2 d., 84 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą tenkinti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-187-10 panaikinti ir įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą pareiškėjos S. S. 2010 m. gruodžio 13 d. prašymą Nr. ATP-2348 išnagrinėti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.