Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro

kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo skolininko J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutarties, kuria kreditoriaus SB „Jurginas“ pareiškimas laikytas nepaduotu ir grąžintas kreditoriui civilinėje byloje pagal kreditoriaus SB „Jurginas“ pareiškiškimą skolininkui J. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skolininkas J. K. 2010-10-22 pareiškė prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimų. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2010 m. spalio 26 d. nutartimi skolininko prieštaravimus priėmė, kreditoriui išaiškino teisę per 14 dienų nuo teismo pranešimo dienos turi teisę pateikti ieškinį, atitinkantį CPK 135 straipsnio reikalavimus bei primokėti trūkstamo žyminio mokesčio dalį, o neįvydžius nurodytų reikalavimūų, pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo bus laikomas nepaduotas ir grąžintas kreditoriui.

Atskiruoju skundo skolininkas J. K. prašo panaikinti nutarties dalį, kurioje išaiškinta kreditoriui, jog teismo įsakymo įsakymo panaikinimas neužkerta kelio pareikšti ieškinį teisme pagal ginčo teisenos taisykles; nutraukti skolininko atžvilgiu bylą. Paskirti I. A. baudą už nesąžiningai pareikštus reikalavimus ir įpareigoti ją sumokėti savo lėšomis, priimti atskirąją nutartį I. A., G. J. ir A. J. atžvilgiu arba pranešti prokurorui pagal CPK 300 str. Nurodo, kad I. A., nebūdamas SB „Jurginas“ pirmiminku pateikė teismui pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininko. Skolininkas savo prieštaravimuose nurodė I. A. savivaliavimą, sukčiavimą ir pinigų plovimą, įskaitant SB „Jurginas“ mokamo nario mokesčio. I. A. neteisėtai nutraukė bendro sodų bendrijos gręžinio vandens tiekimą ir apie 20 žemės savininkų liko be vandens. I. A. iki šiol reikalauja sodininkus sumokėti nuo 3000 iki 4000 Lt ir prisijungti prie privataus G. J. vandens gręžinio. I. A. taip pat sodų bendrijos susirinkimuose melavo, jog į teismą kreipėsi dėl trijų bendrijos narių, tačiau skolininko duomenimis, buvo kreiptąsi tik skolininko atžvilgiu. Dėl visų nurodytų aplinkybių skolininkas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti teismo įsakymą ir paskirti I. A. baudą už nesąžiningai pareikštus pareiškimus. Teismas turėjo nustatyti, jog I. A. neturėjo teisės pateikti teismui pareiškimo. Teismas taip pat ignoravo skolininko prašymą nubausti I. A. ir skirti jam baudą. Teismas nutartyje taip pat nesisakė dėl to, ar byla skolininko atžvilgiu yra nutraukta.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Civilinio proceso kodekso XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. Šio skyriaus 431 straipsnio 1 dalis nustato, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.), taip pat dėl kilnojamo daikto priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl skolos išieškojimo iš skolininko J. K., ir kuris buvo išduotas 2010-10-04 (b.l. 32). 2010-10-22 gauti ir priimti skolininko J. K. prieštaravimai dėl pareikšto SB “Jurginas” kreditorinio reikalavimo (b.l. 35), todėl teismas vadovaujantis CPK 439 straipsnio 3 dalimi, kreditoriui SB “Jurginas” nustatė 14 dienų terminą nuo teismo pranešimo įteikimo dienos, per kurį jis turėjo pateikti tinkamai įformintą ieškinį ir primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį (b. l. 52). CPK 439 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, jeigu kreditorius per 14 dienų terminą nuo teismo pranešimo įteikimo dienos tinkamai įforminto ieškinio teismui nepateikia, kreditoriaus pareiškimas laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas kreditoriui, o teismo įsakymas ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinami. Tai netrukdo kreditoriui pareikšti ieškinį bendra tvarka. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad kreditorius SB “Jurginas” per nustatytą terminą nepateikė teismui ieškinio, 2010-10-04 teismo įsakymą panaikino. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog kreditoriui nustatytu terminu nepateikus tinkamai parengto ieškinio, kreditoriaus pareiškimas pagrįstai laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, o 2010-10-04 teismo įsakymas panaikintas. Pažymėtina, kad pareiškimo palikimas nenagrinėtu, laikymas nepaduotu yra bylos užbaigimo, nepriėmus teismo sprendimo dėl bylos esmės, forma. Taigi įsiteisėjus skundžiamai nutarčiai, konstatuotina, jog bylos nagrinėjimas pagal kreditoriaus SB “Jurginas” pareiškimą bus baigtas.

Apeliantas skunde nurodo, kad kreditorius visiškai nepagrįstai kreipėsi į teismą ir pareiškė nepagrįstą pareiškimą, kurio teismas neturėjo nagrinėti ir už piknaudžiavimą procesinėmis teisėmis jam turėjo skirti baudą. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir pareiškimo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005 pažymėjo, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Tuo tarpu vienas iš CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Dėl to procesinės šalių teisės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos, nepažeidžiant proceso tikslų ir jomis naudojamasi pagal paskirtį. Nesilaikanti šių reikalavimų šalis gali patirti pasekmes, numatytas CPK 95 straipsnio 1 dalyje: šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Šioje normoje įtvirtinti du savarankiški atsakomybės taikymo pagrindai: nesąžiningas nepagrįsto ieškinio (skundo) pareiškimas ir sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl skolos išieškojimo iš skolininko J. K.. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad bylose dėl teismo įsakymo išdavimo teismas tik formaliai patikrina, ar pareiškimas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus bei tikrina tik parengtų dokumentų turinį, kartu patvirtindamas, kad pareiškimas atitinka formalius įstatymo reikalavimus, todėl sprendžiant teismo įsakymo priėmimo klausimą, pagrįstai buvo nevertinamas kreditoriaus paskyrimo SB “Jurginas” pirmininku pagrįstumas, kreditoriaus teisė reikalauti metinio nario mokesčio iš skolininko. Šis klausimas galėtų būti spendžiamas toliau bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka (CPK 439 str.). Teismas, atsisakyti priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d. 4 p.), turėjo tik nustatęs ir įvertinęs aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas ir nurodytą aplinkybę pirmosios instancijos teismas ištyrė. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami Civilinio proceso kodekse įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Prašant išduoti teismo įsakymą, nėra reikalaujama pateikti įrodymus, kuriais grindžiamas reikalavimas, juo labiau, kaip jau minėta, išduodamas teismo įsakymą, teismas netikrina reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str., 435 str.). Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog kreditorius piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis ar veikė prieš greitą ir (ar) teisingą bylos išnagrinėjimą. Tai, kad jis pareiškė teismui pareiškimą dėl skolos išieškojimo, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti, jog kreditorius siekė ginti pažeistas teises, nes skolininkui nemokant metinio nario mokesčio, kito teisėto būdo apginti savo pažeistas teises kreditorius neturėjo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad kreditorius savo procesinėmis teisėmis naudojosi akivaizdžiai nepagrįstai ir pateikė akivaizdžiai nepagrįstą pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktas nėra įrodytas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kreditoriui skirti baudos.

Apeliantas taip pat nurodo, kad dėl I. A. veiksmų teismas turėjo kreiptis į prokurorą pagal CPK 300 straipsnį. LR CPK 300 str. 1 d. reglamentuota, jog jeigu nagrinėjant civilinę bylą paaiškėja dalyvaujančio byloje ar kito asmens veiksmuose nusikaltimo požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Teisėjų kolegija pažymi, kad atskiroji nutartis, tai teismo reagavimo į nagrinėjant civilinę bylą išaiškintus teisėtumo pažeidimus ir esminius valstybės institucijų, įmonių, įstaigų, kitų organizacijų, valstybės ar savivaldybių tarnautojų darbo trūkumus procesinė priemonė. Tačiau teismo iniciatyva ir aktyvumas atkreipiant dėmesį į teisėtumo pažeidimus gali būti siejami tik su viešojo intereso apsaugos užtikrinimu. Kadangi pagrindinė teismo funkcija yra išspręsti individualų ginčą, o ne teisės pažeidimų prevencija, jis neturi atskirosiomis nutartimis reaguoti į neesminius, neturinčius ypatingos visuomeninės reikšmės teisės pažeidimus arba pažeidimus, susijusius, kaip nagrinėjamu atveju, tik su akivaizdžiai privačiais santykiais, tačiau tai apeliantui, netrukdo pačiam kreiptis į kompetentingą instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (BPK 164, 166, 169, 171 str.).

Dėl kitų apelianto atskirojo skundo argumentų, susijusių su I. A. savivaliavimą, sukčiavimą ir pinigų plovimą, vandiens tiekimo nutraukimą ir kt., teisėjų kolegija atskirai nepasisako, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamu klausimu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 4 teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.