Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pernešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalyje - aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir BK 286 straipsnį - septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant prie griežtesnės bausmės dalį švelnesnės bausmės, ir paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant T. V. bausmės vykdymo atidėjimo laiku nuo 23 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi, tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d.

Kardomosios priemonės: rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje, panaikintinos pradėjus bausmės vykdymą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalyje už tai, kad jis 2017 m. rugsėjo 11 d., laikotarpyje nuo 15.00 val. iki 17.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, prie (duomenys neskelbtini) mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, kurio bendroji masė ne mažiau 1,346 g., kurios dalį 2017 m. rugsėjo 12 d. ryte sunaudojo namuose adresu (duomenys neskelbtini) r., o likusią dalį laikė su savimi iki 2017 m. rugsėjo 12 d. 18.00 val., kuomet (duomenys neskelbtini) kaimo ribose (duomenys neskelbtini) r., kelio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kilometre, ši psichotropinė medžiaga – metamfetaminas, kurio grynoji masė 0,274 g., buvo rasta ir paimta (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnų.

1.1. Be to, T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiajai patrulei S. Š., o būtent: 2017 m. rugsėjo 12 d. apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose (duomenys neskelbtini) r., kelio (duomenys neskelbtini) kilometre, apsvaigęs nuo alkoholio bei psichotropinių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nevykdydamas policijos pareigūnų – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiųjų patrulių L. D. ir S. Š. teisėtų reikalavimų – nesipriešinti, siekdamas ištrūkti ir išvengti sulaikymo bei elektros impulso prietaiso panaudojimo prieš jį, tyčia sugriebė vyriausiajai patrulei S. Š. už dešinės rankos, kurioje ji laikė elektros impulso prietaisą „Taser X26P“, dilbio, jį suspaudęs pasuko ir užgulęs S. Š. dešinę ranką, padarė jai dešinio dilbio sumušimą, kuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios S. Š. sveikatą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį konstatavo, kad kaltinimai pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį T. V. atžvilgiu pasitvirtino dėl ko nuteistasis yra nubaustas.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo T. V. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas dėl nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje bei bausmės individualizavimo klausimas inkriminavus nusikaltimą, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.

7. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. V. kaltė padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 286 straipsnyje yra įrodyta. Pripažindamas T. V. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu T. V. veika pagal BK 286 straipsnį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl T. V. kaltės.

9. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

10. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistasis nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino T. V. kaltu, padarius BK 286 straipsnyje numatytą ir jam inkriminuotą nusikalstamą, nuteistojo teigimu teismas rėmėsi ir vertino tik pareigūnų, o ne kitų liudytojų parodymus. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog nors pirmosios instancijos teismas ir nepateikė visapusiško įrodymų vertinimo taisykles atitinkančio įrodymų vertinimo, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingą išvadą dėl T. V. kaltės padarius BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, taigi priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija nenustatė. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).

10.1. Nors baudžiamojon atsakomybėn patrauktas T. V. viso proceso metu nuosekliai neigė pasipriešinęs valstybės tarnautojai (policijos pareigūnei) bei panaudojęs prieš ją fizinį smurtą, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, o teismo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais nuosekliais nukentėjusiosios S. Š. parodymais, kurie kartu su liudytojo L. D. parodymais, taip pat su 2017 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvada Nr. G2734/2017(02), VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus paciento apžiūros-gydymo lapo kopija, tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes.

10.2. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme nukentėjusioji S. Š. davė nuoseklius parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kad jos kolegai L. D. nusivedus T. V. patikrinti jo asmens tapatybės, ji netikėtai nusukusi žvilgsnį į griovį pamatė, kad ten vyksta grumtynės tarp L. D. ir T. V.. Ji paliko automobilyje sėdinčius asmenis ir nubėgo L. D. į pagalbą. Bėgdama sakė, kad naudos „Taserį“, bet jos neklausė, T. V. toliau grūmėsi su L. D.. Galiausiai L. D. pargriovė T. V. ant žemės. Kadangi T. V. nenusiramino, pribėgusi kelis kartus prieš jį panaudojo „Taserį“. T. V. nenusiramino, ji reikalavusi, kad jis nesipriešintų, kad nusiramintų, bet tada L. V. užgulė ranką, ji pajutusi smarkų skausmą dešinėje rankoje. T. V. su savo kūnu buvo užgulęs ranką, kurioje ji laikė „Taserį“. L. D. sugriebė T. V. dešinę ranką, tada išsivadavusi su savo ranka iš po T. V. kūno ir sugriebė jo kairę ranką, uždėjo antrankius. Nukentėjo dešinės rankos dilbis, ranka buvo ištinusi, todėl kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių. Yra konstatuotas dešinės rankos dilbio raumenų sumušimas (t. 1 b. l. 75-76, t. 2 b. l. 34-35). Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju policijos pareigūnas L. D.. L. D. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus ir vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis teismo pagarsintus parodymus, kad sulaikius T. V. ir liepus jam iš kišenių išimti visus turimus daiktus, pamatė, kad T. V. kažką laiko suspaudęs kairės rankos kumštyje. Jis liepė T. V. parodyti, ką pastarasis turi rankoj (matė, kad tai plastikinis maišelis), tačiau T. V. pradėjo bėgti, jis jį besivydamas sugrėbė už džemperio, reikalavo, kad sustotų, tačiau T. V. jo neklausė, muistėsi, mosikavo rankomis, o jis bandydamas jį sulaikyti, stengėsi jį pargriauti. Reikalavo, kad T. V. apsiramintų, nesipriešintų, tačiau pastarasis jo neklausė. Pribėgusi S. Š. liepė T. V. nusiraminti, perspėjo, kad prieš jį gali būti panaudotas elektros impulso prietaisas, tačiau T. V. ir toliau visaip bandė išvengti sulaikymo, prieš jį buvo panaudotas elektros impulso prietaisas ,,Taser X26P“. Staiga T. V. griebė S. Š. už dešinės rankos, kurioje ji laikė elektros impulso prietaisą, kažkaip ją pakišo po savimi, t. y. užgulė jos dešinę ranką. S. Š. kažkaip pavyko ištraukti ranką ir ji vėl panaudojo elektros impulso prietaisą. T. V. buvo uždėti antrankiai, jis buvo įsodintas į tarnybinį automobilį. S. Š. pasakė, kad jai skauda dešinę ranką ir jis pamatė, kad jos dešinės rankos dilbis paraudęs bei patinęs (t. 1 b. l. 86 – 87, t. 2 b. l. 35). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra patikimų objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusioji S. Š. ir liudytojas L. D. galėjo apkalbėti nuteistąjį, nepagrįstai apkaltindami jį smurto panaudojimu valstybės tarnautojo atžvilgiu. Nukentėjusiosios ir liudytojo L. D. parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, tai 2017 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvada Nr. G2734/2017(02), kurioje nustatyta, kad S. Š. konstatuota dešinio dilbio sumušimas. Sužalojimas padarytas kontakto su kietu buku daiktu ar paviršiumi metu, galimai vieno trauminio poveikio pasėkoje. Esant sužalojimui dešiniame dilbyje neatmestina buvusi kovos ar savigynos galimybė. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu metu, t. y. 2017 m. rugsėjo 12 d. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1 b. l. 82). VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus paciento apžiūros gydymo lapas patvirtina, jog 2017 m. rugsėjo 12 d. į priėmimo-skubios pagalbos skyrių kreipėsi S. Š. dėl patirtos traumos darbe 18.10 val., kadangi sulaikymo metu buvo prispausta dešinio dilbio sritis. Konstatuota dešinio dilbio nedidelis paraudimas, skausmas palpuojant minkštųjų audinių srityje (t.1 b. l. 83). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kiekvienas nukentėjusysis bei liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Byloje nenustačius, kad nukentėjusioji S. Š. ir liudytojas L. D. būtų sulaužęs priesaiką, vengę, atsisakę duoti arba davę melagingus parodymus, nėra pagrindo jų parodymų laikyti nepatikimais. Esant šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti aptartais nukentėjusiosios ir liudytojo L. D. parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo T. V. teiginiais, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje.

10.3. Nors apeliaciniame nuteistojo skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas vien tik nukentėjusiosios bei liudytojo L. D. parodymais, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas T. V. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, tačiau vertino jų visumą, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka T. V. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis T. V. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, požymius, todėl naikinti skundžiamo nuosprendžio dalį ir T. V. pagal BK 286 straipsnį išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo.

11. Nuteistasis T. V. taip pat apeliaciniu skundu prašė, švelninti jam apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtą bausmę, kadangi ji nuteistojo manymu yra per griežta, tačiau apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs bei įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam vienerių metų laisvės atėmimo bausmę bei jos vykdymą atidėdamas vieneriems metams, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra įtvirtinti BK 54 ir 61 straipsniuose. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas nuteistajam T. V. bausmę bei nustatydamas bausmės dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, pobūdį ir pavojingumo laipsnį –T. V. padarė du nesunkius nusikaltimus, kaltės forma – tiesioginė tyčia. Teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, tai, kad nevedęs, dirbantis, anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų už KET pažeidimus, paskutinį kartą baustas 2017 m. gruodžio 12 d. pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, paskirtos baudos nesumokėtos, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų bei alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 9 punktas). Šios nurodytos aplinkybės suponavo pagrįstą išvadą, kuriai pritaria ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, kad bausmės tikslams pasiekti bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, turi būti skirta laisvės atėmimo bausme švelnesnė nei įstatymo sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Kadangi T. V. teisiamas pirmą kartą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl taikė BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo T. V. atžvilgiu bausmė ir jos dydis paskirta tinkamai. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, todėl dar kartą atsižvelgti į tas pačias aplinkybes ir tuo vadovaujantis švelninti nuteistajam bausmę, teisėjų kolegija, neturi jokio teisinio pagrindo. Nuteistojo, kaip ir kitų proceso dalyvių, nuomonė dėl konkrečios bausmės jam paskyrimo teismo nesaisto, kadangi bausmė skiriama griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, o ne proceso dalyvių pageidavimų.

12. Nesutiktina su nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino T. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės tai, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi įvykdęs nusikaltimą numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.

12.1. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje.

12.2. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

12.3. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, T. V. buvo kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 286 straipsnyje, padarymu, tačiau kaip matyti, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis kaltu prisipažino padaręs tik vieną t. y. BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kaltę dėl BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo, nuteistasis kategoriškai neigė. Aukštesniojo teismo vertinimu, T. V. duoti parodymai neatskleidžia nusikaltimų padarymo aplinkybių ir toks neva T. V. prisipažinimas, negali būti vertinamas kaip savanoriškas ir teismo pripažįstamas atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Esant tokioms aplinkybėms, pripažinti T. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo, tokio pagrindo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

13. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo T. V. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 286 straipsnyje ir BK 259 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu bei 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo T. V. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.