Kauno apygardos teismo nutartis

2015-06-30 · Byla Nr. ATP-617-579/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-30
Bylos Nr.
ATP-617-579/2015
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Evaldas Gražys
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-617-579/2015Teisminio proceso Nr. 4-69-3-02901-2015-2Procesinio sprendimo kategorija: (S) 45.4.4.; 45.4.5.; 79.1.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 30 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. S. (S.) (toliau – ir pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutarimo A. S. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2015 m. balandžio 3 d. apie 7.40 val. (duomenys neskelbtini) pr., ties namu Nr. 43, vairuodamas transporto priemonę „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, persirikiuodamas, nedavė kelio gretima juosta važiavusiam automobiliui „Saab“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ko šis vengdamas susidūrimo stabdė ir keitė važiavimo kryptį į dešinę bei atsitrenkęs į kelio bortelį, apsigadino savo vairuojamą automobilį „Saab“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Abiem vairuotojams nesutarus dėl eismo įvykio aplinkybių ir neužpildžius eismo įvykio deklaracijų, apie įvykį vairuotojas nepranešęs policijai, su automobiliu iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šiais veiksmais A. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 219.1., 219.2, 220 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismas 2015-05-08 nutarimu A. S. pripažino kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir nubaudė pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį 35 eurų bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, pritaikius ATPK 30¹ straipsnį, 868 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, galutinė nuobauda paskirta 868 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Šalies argumentai

A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-05-08 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti arba paskirti administracinę nuobaudą be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, baudą sumažinti. Pareiškėjas tvirtina, kad aprašomojoje nutarimo dalyje nurodyta tik bendro pobūdžio KET norma (KET 9 punktas), tačiau administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmus būtina vertinti nurodant specialias normas, t. y. nurodyti konkretų KET specialios dalies normos pažeidimą. Tačiau nagrinėjamu atveju tiek surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, tiek ir pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nutarimą, specialioji KET norma nurodyta nebuvo. Teismas sprendė, kad bendrojo pobūdžio KET pažeidimas, kurį galimai padarė pareiškėjas, yra pagrindas pripažinti, jog jis padarė administracinį teisės žeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, tačiau tokia išvada, anot apelianto, nepagrįsta, nes ATPK 127 straipsnyje 2 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra materiali, t. y. turi būti nustatytas ne formalus (bendrasis) KET pažeidimas, bet ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp padaryto KET specialiosios dalies normos pažeidimo ir kitiems asmenims priklausančio turto sugadinimo (apgadinimo). Kadangi pirmosios instancijos teismas A. S. veiksmuose nenustatė ir nekonstatavo KET specialiosios dalies normos pažeidimo, dėl šios priežasties nepagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjo veiksmuose yra ATPK 127 straipsnio 2 dalyje matyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis.

Skunde nurodoma, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog apeliantas staigiai keitė judėjimo kryptį ir pasuko į dešinę ne todėl, kad nesiimdamas visų būtinų atsargumo priemonių, sąmoningai persirikiuodamas nedavė kelio ta pačia kryptimi gretima eismo juosta važiavusiam automobiliui „Saab“, o dėl to, kad siekė išvengti susidūrimo su prieš jį važiuojančiu ir staigiai stabdančiu automobiliu. Tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo teisiškai vertinami ir kvalifikuojami prieš pareiškėją važiavusio automobilio vairuotojo veiksmai, būtent kuris pirmasis, nesant jokios priežasties ir pavojaus eismo saugumui, staigiai stabdė. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nuomone, būtent prieš jį važiavusio automobilio vairuotojo veiksmai buvo vienintelė ir lemiama priežastis, dėl kurios tiek skundo autorius, o po to ir A. Š. buvo priversti keisti važiavimo kryptį. A. S. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nutarime išimtinai vertinant tik apelianto veiksmus ir akivaizdžiai ignoruojant staigiai stabdžiusio pirmojo automobilio vairuotojo veiksmus, nebuvo išsamiai ištirtos byloje susiklosčiusios aplinkybės, dėl ko neteisingai nustatytas priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir kitiems asmenims priklausančio turto sugadinimo (apgadinimo) ir buvo nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo veiksmuose yra ATPK 127 straipsnyje 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog A. S. juto, suprato, kad įvyko eismo įvykis. Jokio tiesioginio kontakto, t. y. smūgio ar įbrėžimo tarp apelianto ir A. Š. vairuotų transporto priemonių nebuvo. Skundo autorius, pastebėjęs, kad už jo važiavęs automobilis yra sustojęs ir įjungęs avarinį apšvietimą, grįžo prie minėto automobilio. Šie apelianto veiksmai liudija, jog jis norėjo įsitikinti, ar iš tikrųjų tarp transporto priemonių nebuvo jokio kontakto. Išlipęs iš savo vairuojamo automobilio ir įsitikinęs, kad tarp transporto priemonių kontakto nebuvo, pareiškėjas nesuvokė, kad jis yra eismo įvykio dalyvis. Apeliantas nesuprato, jog jis yra susijęs su eismo įvykiu, o įsitikinęs, kad tarp automobilių kontakto nebuvo ir pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, nesuprato tokio elgesio neteisėtumo ir prieštaringumo KET taisyklėms. Vien ta aplinkybė, kad sustabdė automobilį, grįžo ir kalbėjo su A. Š., pati savaime nepatvirtinta, jog jis privalėjo suvokti sukėlęs eismo įvykį, kurio metu, nesant tiesioginio kontakto tarp transporto priemonių, buvo nežymiai apgadintas liudytojui priklausantis automobilis.

Byloje nėra duomenų, jog apeliantas tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai. Priešingai, jis neturėjo motyvo ir tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, kadangi, visų pirma, nesuvokė, kad sukėlė eismo įvykį ir yra jo dalyvis, antra, jo automobilis buvo draustas, trečia, jis vairavo blaivus, ketvirta, nukentėjusysis žinojo jo vairuotos transporto priemonės valstybinį numerį, penkta, byloje esantys duomenys patvirtina, kad jis nepasišalino skubiai, o tik įsitikęs, kad tarp automobilių nebuvo tiesioginio kontakto, be to neslėpė savo automobilio. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiama nutarimą, šių aplinkybių nevertino, taip pat nenustatė ir neišsiaiškino apelianto elgesio motyvų bei tikslų turinio pasišalinant iš eismo įvykio vietos, dėl ko nepagrįstai pripažino pareiškėją kaltu. Šios aplinkybės, skundo autoriaus nuomone, patvirtina, kad jo veiksmuose tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nėra, nes jis nesuprato, kad galimai sukėlė eismo įvykį ir yra jo dalyvis, taip pat nesiekė išvengti atsakomybės už savo veiksmus, todėl jo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Skunde nurodoma, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas, už kurį yra nubaustas A. S., savo pobūdžiu nėra šiurkštus, eismo įvykis mažareikšmis, jo metu tik nežymiai buvo apgadintas vienas automobilis, tiesioginio kontakto tarp transporto priemonių nebuvo, žmonės nenukentėjo. Apelianto padarytas manevras į dešinę važiuojamosios dalies dalį buvo nulemtas prieš jį važiavusios transporto priemonės vairuotojo veiksmų be jokios priežasties staigiai stabdant automobilį. Jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Todėl atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinus teisingumo ir protingumo kriterijus, pareiškėjui pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtas ilgalaikis (1 metų ir 6 mėnesių) teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ir 868 Eur bauda yra aiškiai per griežtos ir neproporcingos nuobaudos, o ATPK 20 straipsnyje numatyti nuobaudų tikslai gali būti pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis, t. y. neskiriant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir sumažinant baudos dydį.

Atsiliepimas

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba atsiliepime į A. S. apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti, Kauno apylinkės teismo 2015-05-08 nutarimą palikti nepakeistą.

A. S. apeliacinis skundas netenkinamas.

Šalies argumentai

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas A. S., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl A. S. kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus. Kauno apylinkės teismas nepažeidė ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo principų, įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, o išvadas padarė remdamasis išsamia bylos duomenų analize. Padarytos išvados neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su jo nubaudimu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, kadangi jam neinkriminuotas joks KET specialiosios dalies normos pažeidimas, be to, mano, jog dėl eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas A. Š. vairuojamas automobilis, yra kaltas prieš apeliantą važiavęs ir staigiai stabdęs automobilis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo autoriaus teiginiais.

Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, siekiant asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti padarytą KET pažeidimą, kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), tiesioginį priežastinį ryšį tarp padaryto KET pažeidimo ir kitiems asmenims priklausančio turto sugadinimo (apgadinimo). A. S. buvo inkriminuotas KET 9 punkto, numatančio, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti, pažeidimas. Tiek administracinio teisės pažeidimo protokole, tiek skundžiamame nutarime nurodyta, kad A. S., vairuodamas transporto priemonę „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, persirikiuodamas, nedavė kelio gretima juosta važiavusiam A. Š. vairuojamam automobiliui, dėl ko šis, vengdamas susidūrimo, stabdė bei keitė važiavimo kryptį į dešinę, ir atsitrenkęs į kelio bortelį apsigadino savo vairuojamą automobilį „Saab“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) t. y. pažeidė KET 9 punkto reikalavimus. Nors pareiškėjui inkriminuotas tik KET 9 punkto, t. y., bendrojo pobūdžio normos pažeidimas, tačiau visgi pastebėtina, kad administracinio teisės pažeidimo grafoje „pažeidimo esmė ir nustatytos aplinkybės“, skundžiamo nutarimo aprašomojoje dalyje nurodyta, kad A. S., persirikiuodamas nedavė kelio gretima juosta važiavusiam automobiliui. Taigi iš protokolo ir nutarimo turinio akivaizdu, kad KET 104 punkto, numatančio, jog persirikiuodamas vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms gretima eismo juosta ta pačia kryptimi, pažeidimas yra inkriminuotas, tik nėra nurodytas KET punktas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar protokolo trūkumai kliudo bylą nagrinėti teisme. Paprastai protokolo trūkumais, kliudančiais bylą nagrinėti teisme, turi būti pripažįstami tokie atvejai, kai teismui priėmus nutarimą, asmens veika būtų kvalifikuojama nurodant naujas, nei nurodyta administracinio teisės pažeidimo protokole, esmines faktines veiklos aplinkybes, ar naujus esminius administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius. Šiuo konkrečiu atveju protokolo grafoje apie pažeidimo esmę yra aiškiai konstatuota, kad asmuo persirikiuodamas nedavė kelio gretima eismo juosta ta pačia kryptimi važiavusiam automobiliui, taigi veika yra inkriminuota, tačiau neįrašytas KET punkto reikalavimas, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šie protokolo trūkumai nėra tokie trūkumai, kurie būtų kliudę bylą nagrinėti teisme ir kad dėl to skundžiamas nutarimas turėtų būti panaikintas.

Atmetami, kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, jog dėl eismo įvykio yra kaltas prieš jį važiavusio ir staigiai stabdžiusio automobilio vairuotojas, kad būtent dėl šio veiksmų, skundo autorius suko į dešinę, siekdamas išvengti susidūrimo. Iš vaizdo įrašo (b. l. 7), kurį pateikė nukentėjusysis A. Š. ir jo teisme duotų parodymų matyti, kad įvykio vietoje ties įvažiavimu į žiedą, buvo dviejų eismo juostų kelias. A. Š. važiavo pirmąja eismo juosta, o A. S. antrąja. Prieš A. S. važiuojantis automobilis lėtino greitį, norėdamas praleisti pagrindiniu keliu važiuojančius automobilius, o apeliantas staigiai, nerodydamas posūkio signalo ir neduodamas kelio nukentėjusiojo vairuojamam automobiliui suko į dešinę, dėl ko A. Š., siekdamas išvengti susidūrimo, taip pat suko į dešinę ir atsitrenkė į kelio bortelį, taip apgadindamas savo vairuojamą automobilį. Vaizdo įrašo duomenys, o taip pat ir nukentėjusiojo parodymai nepatvirtina skundo autoriaus teiginių, kad prieš jį važiavęs automobilis staigiai stabdė ir kad dėl to jis turėjo sukti į dešinę. Todėl apeliacinės instancijos teismas juos vertina kritiškai, kaip siekį išvengti administracinės atsakomybės. Atsižvelgiant į išdėstytą, daroma išvada, kad būtent dėl A. S. veiksmų, t. y., dėl to, kad jis, vairuodamas transporto priemonę „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, persirikiuodamas, nedavė kelio gretima juosta važiavusiam automobiliui, kilo eismo įvykis kurio metu buvo apgadintas A. Š. vairuojamas automobilis „Saab“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Todėl apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nesutinka su jo nubaudimu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, tvirtina, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos.

Pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę, be kita ko, užtraukia pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET. KET 220 punkte numatyta, kad jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad neteisėtai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vadinasi, teismas kiekvienu atveju privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės – tiesioginės tyčios – turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).

Byloje nustatyta, kad nors A. S. ir nekontaktavo su A. Š. vairuojamu automobiliu „Saab“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau būtent dėl neteisėtų pareiškėjo veiksmų buvo apgadintas nukentėjusiojo automobilis. Apeliantas pats pripažino, kad jis grįžo į eismo įvykio vietą ir kalbėjosi su apgadinto automobiliu vairuotoju dėl eismo įvykio aplinkybių. A. Š. paaiškino, kad jam paprašius atlyginti dėl automobilio apgadinimo patirtus nuostolius, A. S. numojo ranka ir nuvažiavo. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ginčijo kaltę dėl padaryto pažeidimo, sakė, kad nereikia lenkti dešine puse. Apeliantas taip pat pripažino, kad „Saab“ automobilio vairuotojas prašė atlyginti padarytą žalą, tačiau, jis nebūdamas tikras, kad yra kaltas dėl eismo įvykio, su tuo nesutiko ir nuvažiavo. Iš išdėstyto seka, kad nagrinėjamojoje situacijoje kilo ginčas dėl eismo įvykio aplinkybių, tad vadovaujantis KET 220 punkto reikalavimais į eismo įvykio vietą turėjo būti kviečiami policijos pareigūnai. Nors A. S. įvykio vietoje girdėjo nukentėjusiojo jam pareikštas pretenzijas dėl eismo įvykio ir apgadinto turto, nepaisant to, nepasiliko eismo įvykio vietoje, apie tai nepranešė policijai ir išvažiavo, tad pažeidė KET 220 punkto reikalavimus. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai akivaizdžiai matomas kitam asmeniui priklausančio turto sugadinimas ir šio turto savininkas reiškia pretenzijas dėl įvykusio eismo įvykio, vairuotojas privalo likti eismo įvykio vietoje ir apie tai pranešti policijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-52-511/2015). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad A. S. suprato, kad yra susijęs su eismo įvykio ir iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, todėl šie jo veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymas užtraukia baudą vairuotojams nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad A. S. administracine tvarka nėra baustas, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad A. Š. automobiliui padaryti apgadinimai nėra itin žymūs, kad A. S., pastebėjęs, kad už jo važiavęs automobilis yra sustojęs ir įjungęs avarinį apšvietimą, grįžo prie minėto automobilio, tačiau nuvažiavo, nes abejojo dėl savo kaltės padarius pažeidimą, taikė administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atžvilgiu ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir paskyrė jam minimalaus dydžio piniginę baudą ir trumpesnį nei sankcijoje numatytą teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą. Skundo autorius jokių išimtinių aplinkybių, kodėl paskirta administracinė nuobauda jam turėtų būti dar labiau švelninama, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Pažymėtina, kad skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet ir auklėti, kad jis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 straipsnis). Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Todėl tenkinti A. S. apeliacinį skundą ir sumažinti jam apylinkės teismo paskirtą baudą ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, paskirta administracinė nuobauda tinkamai individualizuota, todėl pagrindo tenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto A. S. apeliacinį skundą nėra, jis atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutarimą nepakeistą ir A. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Evaldas Gražys